2019-12-04 Nr. AB-23021-3-62-3-01590-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1364-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01590-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 8SD-2126-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Raštas); 2) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1SS-1701-(9.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą NŽT iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių į B. K. D. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtą žemę, buvusią (duomenys neskelbtini), Kaune, į kurią nuosavybės teisės pretendentui dar nėra atkurtos ir kurios grąžinti natūra nėra galimybių (iš jų paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste), atkūrimo B. A. D. suteikiant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą (-us) kitoje vietoje.

2. Pareiškėja nurodė, kad pareiškėjos tėvas B. A. D. (mirė (duomenys neskelbtini)) 1992 m. kovo 25 d. prašyme buvo pasirinkęs nuosavybės teises atkurti visais būdais: pirmiausia natūra, nesant tokių galimybių – ekvivalentine natūra, o nesant galimybių atkurti nuosavybės teises pastaruoju būdu – kitais būdais žemėjančio prioriteto tvarka. Nuosavybės teisės į likusią neatkurtą žemės dalį, kurios nėra galimybių grąžinti natūra ar suteikti naują žemės sklypą Kauno mieste, turi būti atkuriamos lygiaverčiais žemės sklypais kitose Lietuvos vietovėse, kadangi toks būdas savo esme atitinka pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą ekvivalentine natūra. Atsakovas NŽT nustatytu terminu raštu neinformavo pretendento (jos tėvo), kad nuosavybės teisių atkurti pasirinktais būdais nėra galimybių ar kad prašyme išreikšta valia atsakovui yra neaiški ir dėl to nėra galimybių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei nepasiūlė rinktis kitų būdų ar tikslinti išreikštą valią. Kadangi ne visa žemė gali būti grąžinta natūra, į natūra negrąžinamą žemę nuosavybės teisės atkurtinos ekvivalentine natūra (nauju žemės sklypu ir lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose). Pažymėjo, jog atsakovas nevykdo savo įsipareigojimo, išdėstyto 2016 m. gruodžio 13 d. rašte Nr. 1SS-3595-(9.5.), atkurti nuosavybės teises lygiaverčiais žemės sklypais kitose vietose. Skundžiami aktai pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius.

3. Pareiškėjos teigimu, teisės normose niekada nebuvo numatytas draudimas piliečiams pasirinkti kelis ar net visus nuosavybės teisių atkūrimo/atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus. Pareiškėjos tėvo prašymas buvo surašytas ant oficialios formos. Formos tekste yra pažodžiui nurodyta, kad pareiškėjas turi išbraukti tuos nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus, kurių nepageidauja. Neišbraukus nei vieno iš formoje nurodytų būdų, pareiškėja darė vienareikšmę išvadą, kad buvo pasirinkti visi 1992 m. kovo 25 d. prašyme nurodyti būdai, nes to nedraudė jokia prašymo pateikimo metu galiojanti teisės norma. Taip pat nebuvo imperatyviai reglamentuota, kiek būdų (vieną ar daugiau) gali pasirinkti pretendentas. Visada nuosekliai buvo siekiama nuosavybės teises atkurti 1992 m. kovo 25 d. prašyme nurodytais būdais žemėjančio prioriteto tvarka, o ir atsakovas po 2003 m. balandžio 1 d. nuosavybės teises atkūrė natūra, o nesant tokių galimybių – ekvivalentine natūra. Skundžiamuose aktuose atsakovas NŽT nurodo, kad pareiškėjos tėvas yra įrašytas į piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilę Nr. 344, kad atėjus eilei pretendentas (šiuo atveju jo teisių perėmėja) bus kviečiama rinktis naują žemės sklypą Kauno mieste. Tai, pareiškėjos manymu, tik patvirtina, kad atsakovui visą laiką buvo aiški B. A. D. valia nuosavybės teises atsikurti natūra, nesant tokių galimybių - ekvivalentine natūra. Šiuo atveju, atsakovas, iš vienos pusės, tęsdamas nuosavybės teisių atkūrimą ekvivalentine natūra (neatlygintinu naujo žemės sklypo suteikimu), o, iš kitos pusės, neigdamas teisę nuosavybės teises atkurti šiuo būdu (suteikiant lygiaverčius žemės sklypus kitose vietose), prieštarauja pats sau.

4. Pareiškėja pabrėžė, kad atsakovas nustatytu terminu raštu neinformavo pareiškėjos tėvo, kad nėra galimybių atkurti nuosavybės teises jo pasirinktais būdais, kad prašyme išreikšta valia atsakovui yra neaiški ir dėl to nėra galimybių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei nepasiūlė rinktis kitų būdų ar tikslinti išreikštą valią. O pareiškėjos tėvas nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau savo valios dėl būdų nepakeitė ir ekvivalentinės natūros būdo neatsisakė. Šiuo atveju NŽT pažeidė teisėtų lūkesčių principą, todėl prašo skundą tenkinti.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. NŽT nurodė, jog pareiškėjos tėvas B. A. D. 1992 m. kovo 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į B. K. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtą 3,3011 ha žemės sklypą. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjos tėvui priklausė atkurti nuosavybės teises į B. K. D. turėto 3,3011 ha žemės sklypo dalį, t. y. į 1,1004 ha. Nuosavybės teisės atkurtos į 0,1273 ha žemės natūra – į 0,0419 ha ((duomenys neskelbtini), Kaune) ir į 0,0854 ha ((duomenys neskelbtini), Kaune). Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,9731 ha.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjas 2016 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1405-(14.8.2.) „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ patvirtino piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilę. Minėtoje eilėje pareiškėjos tėvas įrašytas Nr. 344. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. vasario 21 d. raštu Nr. 70-2-623 pakartotinai pateikė laisvos (neužstatytos) žemės sklypų Nr. 1 (apie 390 kv. m.) ir Nr. 2 (apie 370 kv. m.), esančių buvusioje B.

K. D. žemėvaldoje, kartografinę medžiagą. Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) nustatyta, kad tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybes teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodytuoju atveju, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT nebegali savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais. Nesutiko su skunde išdėstyta pozicija, kad atsakovas raštu nepasiūlė kitų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, nes Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. vasario 11 d. raštu Nr. 02-03-159 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo, kad iki 2003 m. balandžio 1 d. pretendentas B.

A. D. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Tačiau nei iki 2003 m. balandžio 1 d., nei vėliau išreikšta valia pakeista ar tikslinta nebuvo. Pateiktame pirminiame prašyme neišbraukus nei vieno prašymo formoje nurodyto nuosavybės teisių atkūrimo / atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo laikytina, kad piliečiai nepasirinko nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo. Tipinės formos prašyme esančių nuosavybės teisių atkūrimo būdų eiliškumas nėra paremtas prioriteto principu, kad aukščiausią prioritetą turi nuosavybės teisių atkūrimas natūra, o žemiausią prioritetą turi ketvirtas galimas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – valstybės vienkartinės išmokos arba akcijos, todėl NŽT pagrįstai už likusią neatkurtą tenkančią žemės sklypo dalį, kurios nėra galimybių grąžinti natūra, pasiūlys piniginę kompensaciją.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. sausio 29 d. sprendimu pareiškėjos E. D. skundą tenkino ir panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 8SD-2126-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1SS-1701-(9.5.) bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. K. D. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos (iš jų paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste).

8. Teismas nurodė, kad nuosavybės atkūrimo bylos duomenys patvirtina, jog B. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 3,3011 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune. Pareiškėjos tėvas B. A. D., miręs (duomenys neskelbtini), 1992 m. kovo 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į B. K. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtą 3,3011 ha žemės sklypą. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-1034-773/2015) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po B.

K. mirties 1939 m. gruodžio 23 d. iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise 3,3011 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, valdė B. K. dukra B. K. D. Pareiškėjos tėvui priklauso atkurti nuosavybės teises į B. K. D. turėto 3,3011 ha žemės sklypo dalį, t. y. į 1,1004 ha. Nuosavybės teisės atkurtos į 0,1273 ha žemės (2006 m. gruodžio 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-01-14199 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 7026 atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,0419 ha ((duomenys neskelbtini), Kaune) ir į 0,0854 ha ((duomenys neskelbtini), Kaune).

Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,9731 ha. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjas 2016 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1405-(14.8.2.) „Dėl piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ patvirtino piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilę. Minėtoje eilėje B. A. D. eilės Nr. 344. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2016 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 70-2-1692 „Dėl preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo“ nurodyti laisvos (neužstatytos) žemės sklypai apie 390 kv. m. ir apie 650 kv. m., esantys B.

K. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės ribose. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. vasario 21 d. rašte Nr. 70-2-623 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę iki 1940 metų buvusios žemės savininkės B. K. D. turėtoje žemėje suteikimo“ atsakovui taip pat nurodė laisvos (neužstatytos) žemės sklypus Nr. 1 (apie 390 kv. m.) ir Nr. 2 (apie 370 kv. m.), esančius buvusios žemės savininkės B. K. D. turėtoje žemėje. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagą pretendentai buvo pakviesti atvykti susipažinti su laisvos (neužstatytos) žemės sklypų schema.

9. Administracinėje byloje taip pat nustatyta, jog 2017 m. kovo 20 d. prašymu B. A. D. įgaliotas asmuo kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydamas į likusią neatkurtą buvusio savininko žemę atkurti nuosavybės teises parengiant išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti Kauno rajono Karmėlavos kadastro vietovėje. Iš ginčijamo 2017 m. balandžio 26 d. Kauno skyriaus atsakymo teismas sprendė, jog buvo atsisakyta tenkinti prašymą atkurti nuosavybės teises lygiaverčiu žemės plotu kitoje vietovėje, motyvuojant tuo, kad pretendento pirminiame prašyme (1992 m. kovo 25 d.) nenurodytas atkūrimo būdas, t. y. jis nepasirinko jokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir nors buvo tinkamai informuotas apie galimybę pareikšti arba pakeiti valią dėl būdo iki 2003 m. balandžio 1 d. jis to nepadarė, t. y. Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu jo valia patikslinta nebuvo. Analogiški skundo netenkinimo motyvai nurodyti ir 2017 m. birželio 23 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendime Nr. 1SS-1701-(9.5.).

10. Teismas vertino, kad pretendento B. A. D., kurio teisių ir pareigų perėmėja yra pareiškėja, 1992 m. kovo 25 d. prašyme buvo išreikšta valia dėl visų nurodytų prašymo formoje nuosavybės teisių atkūrimo būdų, įskaitant ir natūra bei ekvivalentine natūra. Pretendento prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – Atstatymo įstatymas) 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai.

Vienas iš jų, kurį tarp visų kitų būdų pasirinko pretendentas, buvo nurodytas ir tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Atstatymo įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu.

Anksčiau galiojęs Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje. Teismas akcentavo, kad minėtas Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu sklypu.

Anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas vienas iš atlyginimo būdų pretendento B. A. D., kurio teisių ir pareigų perėmėja yra pareiškėja, 1992 m. kovo 25 d. prašyme buvo išreikšta valia dėl visų nurodytų prašymo formoje nuosavybės teisių atkūrimo būdų, įskaitant ir natūra bei ekvivalentine natūra. Pretendento prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – Atstatymo įstatymas) 16 straipsnyje buvo numatyti atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdai.

Vienas iš jų, kurį tarp visų kitų būdų pasirinko pretendentas, buvo nurodytas ir tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Atstatymo įstatymą pakeitusio 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII-1181 redakcija, įsigaliojusi nuo 1999 m. birželio 2 d.) nurodytas iš esmės analogiškas būdas, jog už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu.

Anksčiau galiojęs Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo piliečiams už išperkamą turtą būdas – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra), iš esmės reiškia lygiaverčio žemės sklypo suteikimą atlyginant piliečiams už valstybės išperkamą turtą, kurio negalima grąžinti buvusioje vietoje. Minėtas Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas atlyginimo būdas savo esme atitinka Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą atlyginimo būdą lygiaverčiu sklypu.

Anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 16 straipsnyje numatytas vienas iš atlyginimo būdų – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) ir dabar galiojančio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas atlyginimo lygiaverčiu žemės sklypu būdas, iš esmės reiškia tą patį atlyginimo būdą. Lietuvių kalbos žodynas žodį „ekvivalentas“ apibūdina kaip žodį atitinkantį žodžių reikšmes – lygiavertis, lygiareikšmis, tolygus daiktas. Nagrinėjamo ginčo atveju, tai reiškia atlyginimą kitoje vietoje (ne buvusioje žemės vietoje) lygiaverčiu, kitu žemės sklypu.

11. Teismas pažymėjo, jog institucija, vykdžiusi nuosavybės teisių atkūrimą, įvertino pretendento valią, nurodytą pirminiame jo prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir tai nebuvo kliūtis atkurti nuosavybės teises pagal 1992 m. kovo 25 d. pretendento prašyme išreikštą valią natūra ir nesant galimybės atkurti nuosavybės teises natūra, nuosavybės teises atkurti ekvivalentine natūra, t. y. neatlygintinai suteikiant naujus lygiaverčius žemės sklypus. Būtent tai patvirtina 2006 m. gruodžio 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-01-14199 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 7026, kuriais pretendentui atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,0419 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Kaune) ir į 0,0854 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Kaune). Taip pat NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1405-(14.8.2.) „Dėl piliečiams, kuriems nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ patvirtintoje piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilėje B. A. D. eilės Nr. 344. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2016 m. gegužės 20 d. rašte Nr. 70-2-1692 „Dėl preliminariai laisvos (neužstatytos) žemės sklypo“ nurodė laisvos (neužstatytos) žemės sklypus apie 390 kv. m. ir apie 650 kv. m., esančius B. K. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės ribose ir 2017 m. vasario 21 d. rašte Nr. 70-2-623 „Dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę iki 1940 metų buvusios žemės savininkės B. K. D. turėtoje žemėje suteikimo“ nurodė laisvos (neužstatytos) žemės sklypus Nr. 1 (apie 390 kv. m.) ir Nr. 2 (apie 370 kv. m.), esančius buvusios žemės savininkės B. K. D. turėtoje žemėje. Pretendentai buvo pakviesti atvykti susipažinti su laisvos (neužstatytos) žemės sklypų schema. Teismas vertino, kad atsakovui nuo prašymo pateikimo momento (1992 metų) iki 2017 metų nekėlė abejonių pretendento išreikšta valia dėl žemės grąžinimo lygiaverčiais žemės sklypais ir procedūra buvo vykdoma.

12. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kai šis teismas nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčą bei vertindamas kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – perdavimą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, bei anksčiau galiojusio Atstatymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atkūrimo būdą (lygiaverte natūra), konstatavo, jog vien tik teisinių formuluočių, kuriomis įstatymų leidėjas Atstatymo įstatymo ir Atkūrimo įstatymo raidoje apibūdino, kokiu būdu atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuris negali būti grąžintas turėtoje iki nacionalizacijos vietoje (ekvivalentine natūra, lygiaverte natūra, lygiaverčiu turėtajam žemės sklypu), nereiškia, kad minėti nuosavybės teisių atkūrimo ar kompensavimo būdai pagal savo turinį ir paskirtį iš esmės skiriasi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 9 d. nutartis administracinė byla Nr. A146-590/2014).

13. Teismas, išanalizavęs Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) turinį, pažymėjo, kad pagal iki 2003 m. balandžio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą piliečiai pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo galėjo iki 2003 m. balandžio 1 d., o jiems to nepadarius nustatytu terminu, teisė parinkti nuosavybės teisių atkūrimo 21 straipsnio būdą perėjo apskrities viršininko administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT. Atkūrimo įstatymo 3 dalyje nurodytuoju atveju, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, nuo 2012 m. vasario 1 d. NŽT nebegali savo nuožiūra parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik atlyginant pinigais.

14. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju, akivaizdu, jog pretendento 1992 m. kovo 25 d. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo, be kitų būdu, taip pat nurodytas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą būdas – ekvivalentinė natūra, t. y. atlyginimas lygiaverčiais žemės sklypais. Pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreikšta valia iki 2003 m. balandžio 1 d. pakeista nebuvo. Pretendento 1992 m. kovo 25 d. prašyme buvo aiškiai nurodyta jo valia, kuri jokiais vėlesniais prašymais nebuvo keičiama. Byloje nenustatyta duomenų, jog atsakovas iki 2003 m. kovo 1 d. būtų pasiūlęs pretendentui pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra būdo, taip pat neinformavo pretendento, kad ekvivalentine natūra nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių, nors tokia pareiga atsakovui buvo imperatyviai numatyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte. Teismas pabrėžė, kad atsakovo veiksmai, priimant anksčiau minėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra bei įrašant pretendentą į eilę piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai, patvirtina, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos būtent pagal pretendento 1992 m. kovo 25 d. prašyme išreikštą valią – tiek natūra, tiek ekvivalentine natūra, t. y. lygiaverčiais naujais žemės sklypais. Tai patvirtina, kad netgi pasikeitus teisiniam reglamentavimui, atsakovas aiškiai suprato pretendento 1992 m. kovo 25 d. prašyme išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo – atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo (ekvivalentinės natūros) ir tai, kad atsakovas nematė kliūčių ekvivalentine natūra nuosavybės teises atkurti ir po Atkūrimo įstatyme nustatyto 2003 m. balandžio 1 d. termino.

15. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad pretendento 1992 m. kovo 25 d. prašyme dėl nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvo aiškiai išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų tiek natūra, tiek ekvivalentine natūra, kuri iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pakeista, todėl atsakovas turėjo ir privalėjo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, t. y. dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu kitu žemės sklypu kitoje vietoje pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą.

16. Atsižvelgęs į nurodytas faktines šios bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad ginčijami administraciniai aktai yra nepagrįsti, neteisėti, todėl panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Panaikinus skundžiamus aktus, atsakovas iš naujo įpareigotas spręsti pretendento nuosavybės teisių atkūrimo klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. K. D. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį, į kurią nuosavybės teisės pretendentui dar nėra atkurtos (iš jų paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste) (ABTĮ 88 str. 3 p.).

III. 17. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos E. D. skundą.

18. NŽT nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepakankamai įsigilino į bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose, kas turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad B. A. D. 1992 m. kovo 25 d. prašyme išreiškė valią dėl visų prašymo formoje nurodytų nuosavybės atkūrimo būdų, įskaitant nuosavybės atkūrimą natūra ar ekvivalentine natūra, tačiau nepagrindė tokios išvados, nenagrinėjo kitų atkūrimo būdų, neatsižvelgė į Atstatymo įstatymo 1 straipsnio ir 16 straipsnio nuostatas, įtvirtinančias, kad atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą pasirenka pats pilietis. Teismas neanalizavo aplinkybės, kad visi piliečiai tuo metu pateikę prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tuo metu nuosavybės atkūrimą vykdančios institucijos valia, nevertinant tikrosios piliečių valios, dėl didelio prašymų skaičiaus buvo įrašyti į eilę naujam žemės sklypui gauti. Tokiais savo veiksmais institucija suteikė nepagrįstą teisėtą lūkestį piliečiams gauti naują žemės sklypą, todėl vėliau nusprendus, kad piliečių prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas neatitinka to, dėl kurio asmuo įrašytas į eilę, ir išbraukus asmenį iš eilės, pažeistų teisėtą lūkestį. Dėl nurodytos priežasties asmenys iš eilės nebuvo išbraukiami. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas dėl to neteisingai sprendė, kad pareiškėjo įrašymas į eilę bei nuosavybės teisės atkūrimas natūra į kitą dalį žemės suponuoja, jog NŽT pripažino, jog B. A. D. prašyme išreikšta valia atkurti nuosavybės teises visais jame nurodytais būdais.

19. Atsakovas pabrėžia, kad NŽT visą laiką nuo B. A. D. prašymo pateikimo laikėsi nuomonės, kad pareiškėjas nepasirinko konkretaus nuosavybės teisės atkūrimo būdo, o pats pareiškėjas tokiai pozicijai neprieštaravo. Be to, atsakovas akcentavo, kad yra įvykdęs Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 punkte numatytą pareigą iki 2003 m. balandžio 1 d. pasiūlyti pretendentui pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus) – 2003 m. vasario 11 d. raštas Nr. 02-03-159 (Atkūrimo bylos l. 45), pasirinkti (pakeisti) valią pretendentui dėl atlyginimo būdo buvo siūloma ir vėliau – 2007 m. vasario 23 d. raštu Nr. S1-1682(1.10), 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-818 (Atkūrimo bylos l. 128, 147). NŽT Kauno miesto skyriaus 2016 m. kovo 3 d. raštu Nr. 8SD-1177-(14.8.94.) informavo B. A. D., kad parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais ir buvo kviečiamas su tokiu sprendimu susipažinti, nurodyto sprendimo neginčijo. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad minėtas sprendimas buvo sustabdytas dėl to, kad atsirado duomenų apie laisvą neužstatytą žemę ir aiškinamasi galimybės atkurti nuosavybę natūra, nustatant konkretų atkurtinos žemės plotą.

20. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai vertino, kad NŽT informacinio pobūdžio raštai laikytini administraciniais aktais.

21. Pareiškėja E. D. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Pareiškėja E. D. nurodo, kad teismo išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas ekvivalentine natūra yra tapatus būdui lygiaverčiu žemės sklypu kitoje vietoje, yra teisėta ir pagrįsta. Remdamasi teismų praktika, pareiškėja teigia, kad esant teisės taikymo neaiškumams, tos teisės aktų normos aiškintinos silpnesniosios šalies naudai. Pabrėžia, kad teisės normose niekada nebuvo nurodyta, kad asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises, prašyme negali nurodyti kelių nuosavybės teisės atkūrimo būdų. Formoje, kurioje buvo pildomas prašymas atkurti nuosavybės teises, buvo aiškiai nurodyta išbraukti tuos nuosavybės atkūrimo būdus, kurių pareiškėjas nepageidauja. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad NŽT apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pati NŽT prioritetą teikė nuosavybės teisių atkūrimui natūra, todėl pripažįsta, kad 1992 m. kovo 25 d. nurodyti žemės atkūrimo būdai išvardinti žemėjančio prioriteto tvarka. Pažymi, kad atsakovo nurodyti raštai buvo parengti ne iš karto po 2003 m. balandžio 1 d., kai baigėsi terminas valiai dėl atkūrimo būdų pareikšti, bet žymiai vėliau, be to, nebuvo įteikti, nes siųsti netinkamais adresais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos E. D. tėvo B. A. D., mirusio (duomenys neskelbtini), išreikštos valios pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdus į B. K. D. nuosavybės teise valdyto 3,3011 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, neatkurtą dalį – 0,9731 (iš jų paliekant iki 0,12 ha naujam žemės sklypui pagal įrašytą eilę Kauno mieste).

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino ir panaikino NŽT Kauno miesto skyriaus 2017 m. balandžio 26 d. raštą Nr. 8SD-2126-(14.8.94.) „Dėl informacijos pateikimo“ ir NŽT 2017 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 1SS-1701-(9.5.) bei įpareigojo atsakovą iš naujo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į B. K. D. iki 1940 m. nuosavybės teise turėtos žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), Kaune, dalį, į kurią nuosavybės teisės dar nėra atkurtos.

25. Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Kauno miesto skyriaus, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindė tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, netinkamai aiškino bylos faktines aplinkybes (kad B. A. D. 1992 m. kovo 25 d. prašyme išreiškė valią dėl visų prašymo formoje nurodytų nuosavybės atkūrimo būdų, įskaitant nuosavybės atkūrimą natūra ar ekvivalentine natūra, tačiau nepagrindė tokios išvados, neanalizavo, kad visi asmenys pateikę prašymus nuosavybės teisių atkūrimą vykdančiai institucijai, šios institucijos sprendimu buvo įrašyti į eilę laisvam žemės sklypui gauti, o neišbraukti siekiant nepažeisti šių asmenų teisėtų lūkesčių, neatsižvelgė į aplinkybę, kad B. A. D. niekada neginčijo NŽT rašto, kuriuo jis informuojamas, kad parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais).

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad B. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 3,3011 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Kaune. Pareiškėjos tėvas B. A. D., miręs (duomenys neskelbtini), 1992 m. kovo 25 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į B. K. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), Kaune, turėtą 3,3011 ha žemės sklypą. Kauno apylinkės teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (civilinėje byloje Nr. 2-1034-773/2015) nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po B. K. mirties 1939 m. gruodžio 23 d. iki nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise 3,3011 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune, valdė B. K. dukra B. K. D. Pareiškėjos tėvui priklausė atkurti nuosavybės teises į B. K. D. turėto 3,3011 ha žemės sklypo dalį, t. y. į 1,1004 ha. Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 02-01-14199 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 7026 pretendentui atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,0419 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Kaune) ir į 0,0854 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Kaune). Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,9731 ha. NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjas 2016 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 8VĮ-1405-(14.8.2.) patvirtino piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn eilę, kurioje B. A. D. eilės Nr. 344. 2017 m. kovo 20 d. prašymu B. A. D. kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydamas į likusią neatkurtą buvusio savininko žemę atkurti nuosavybės teises parengiant išvadą lygiaverčiam žemės sklypui gauti Kauno rajono Karmėlavos kadastro vietovėje. NŽT Kauno miesto skyrius Rašte nurodė, kad pareiškėjos tėvas B. A. D. 1992 m. kovo 25 d. prašyme neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių į išlikusią žemę atkūrimo būdo. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 23 d. pateikė skundą dėl NŽT Kauno miesto skyriaus Rašto. NŽT Sprendimu pareiškėjo skundo netenkino – NŽT Kauno miesto skyriaus Rašto nepanaikino.

27. Teisėjų kolegija, spręsdama apie pretendento valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų tinkamą pareiškimą jo prašymo pateikimo 1992 m. kovo 25 d. metu pažymi, kad ši aplinkybė byloje turi būti nustatoma atsižvelgiant į prašymo pateikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Galiojusio įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliu – ir Atstatymo įstatymas) 11 straipsnis „Prašymų turinys“ nustatė, kad prašyme dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį sumokėjimo nurodoma: piliečio vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto rūšys, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisės į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisės netekimo laikas ir būdas.

Prašyme nurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į šio turto sugrąžinimą pagal šį įstatymą, taip pat pageidavimas atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją. Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma:

1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra;

2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" įgyvendinimo“ 3 punkte.

Aptariamu atveju sprendžiant dėl prašyme pareikštos pretendento valios reikšmingomis laikytinos įstatymo nuostatos, nustatančios, viena vertus, pretendento pareigą nurodyti pageidavimą atgauti turtą natūra arba gauti už jį kompensaciją, kita vertus, numatančios kompensavimą vienkartinėmis valstybės išmokomis tais atvejais, kai neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Teisėjų kolegijos vertinimu tai reiškia, kad įstatymo leidėjas neribojo pareiškėjo teisės pasirinkti visus galimus nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą būdus, nes jei dėl objektyvių aplinkybių nebūtų galimybių nuosavybės teisių atkurti natūra arba ekvivalentine natūra, įstatymo leidėjas tuo metu buvo numatęs kompensavimą vienkartinėmis valstybės išmokomis;

šiame kontekste, kai nuo asmens valios nebepriklauso nuosavybės teisių atkūrimo būdas, pretendento valios pareiškimas / ar nepareiškimas dėl kompensacijos gavimo, kai nėra pareikštas atsisakymas atkurti nuosavybės teise natūra, neturi teisinės reikšmės. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pretendento pareiškime yra svarbūs tie pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdai, kurių jis neatsisakė, t. y. visi nurodyti prašyme. Toks aiškinimas atitinka ir 1992 m. kovo 25 d. prašyme užfiksuotus duomenis, nes pačioje anketoje buvo nurodyta išbraukti tuos nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kurie nereikalingi, t. y. nepasirinkti, ką akcentavo ir pareiškėja byloje.

28. Aptariant proceso šalių argumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų prioriteto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdų prioritetiškumo principai buvo įtvirtinti pačiame Atstatymo įstatyme – tai patvirtina Atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2) punkto nuostatos, numatančios, kad kompensuojama vienkartinėmis valstybės išmokomis, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra. Tai reiškia, kad visų pirma siekiama atkurti nuosavybės teises natūra, jei tokios galimybės nėra – ekvivalentine natūra, ir, galiausiai, kompensuojama vienkartinėmis valstybės išmokomis.

Įstatymo leidėjo valia kompensavimo būdai kito, tačiau principinės nuostatos dėl to, kad nuosavybes teisės yra atkuriamos natūra, po to ekvivalentine natūra, jei pareiškėjas savo valios nepakeitė, išliko. Atstatymo įstatymui 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, jį pakeitusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises, pateiktų Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėtų iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjimo tęstinumas – t. y. nustatyta, kad jie nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų.

Tai reiškia piliečių valios, pareikštos prašymuose Atstatymo įstatymo nustatytais terminais, realizavimo tęstinumą bei jos privalomumą institucijoms, nagrinėjančioms šiuos prašymus. Šis aspektas nuosekliai akcentuojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pažymint, kad pačioje Atkūrimo įstatymo preambulėje buvo įtvirtintas nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas, grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostata – Lietuvos Respublikos piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra, teisingai už jį atlyginama, tai reiškia, kad Atstatymo įstatymo metu pareikšta asmens valia atkurti nuosavybės teises pasirinktu būdu turi būti realizuojama toliau pagal naujai priimto įstatymo nuostatas tiek, kiek ji gali būti laikoma šias nuostatas atitinkanti (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracini teismo 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-201-492/2017, kt.).

29. Atkūrimo įstatymo (originali red.) 21 straipsnio 3 dalis įtvirtino, kad pilietis per 3 mėnesius nuo šio straipsnio 7 dalyje numatyto įstatymo įsigaliojimo dienos gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau ši norma, nepaisant aplinkybės, kad naujai priimtas įstatymas išplėtė valstybės atlyginimo už išperkamą nekilnojamąjį turtą būdus, neturi būti aiškinama kaip privaloma nuostata pretendentui pakeisti savo valią dėl pasirinktų nuosavybės atkūrimo būdų, aptariamu atveju – nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra. Nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra Atstatymo įstatyme buvo suvokiama ir kaip nuosavybės teisių atkūrimo būdas, ir kaip atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas. Be to, buvo numatyta galimybė ekvivalentinės natūros būdu perduoti arba tos pačios rūšies, arba tos pačios vertės turtą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 buvo išaiškinta, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas gali reikšti ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, kai tiek vienas, tiek kitas lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą.

30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, kuriais nagrinėjamu atveju pagrindžiamas pretendento valios tiek dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, tiek dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo tinkamas pareiškimas, atmestini apelianto argumentai, kad pilietis nebuvo iki 2003 m. balandžio 1 d. pareiškęs valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos, kaip tai nustatyta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje nuo 2002 m. spalio 25 d. iki 2012 m. vasario 1 d. Pretendento atitinkamos valios tinkamam pareiškimo vertinimui neturi reikšmės apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis 2003 m. vasario 11 d. raštu Nr. 02-03-159 kreipėsi į pretendentą informuodamas apie galimybę pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į turtą, be to, byloje apskritai nėra įrodyta, nes nėra duomenų apie minėto rašto įteikimą.

31. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009) laikomasi nuostatos, jog teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

32. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai pažymėjo, kad pati NŽT, vykdydama pareiškėjos tėvo B. A. D. nuosavybės teisių atkūrimą, pripažino, kad pareiškėjas yra pasirinkęs nuosavybės teisių atkūrimą tiek natūra, tiek ekvivalentine natūra arba lygiaverčiais naujais žemės sklypais, nes Kauno apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 02-01-14199 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 7026 pretendentui atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,0419 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Kaune) ir į 0,0854 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Kaune), NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2016 m. gruodžio 6 d.

įsakymu Nr. 8VĮ-1405-(14.8.2.) „Dėl piliečiams, kuriems nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės pakeitimo ir patvirtinimo (Kauno m.)“ B. A. D. yra įrašytas į eilę piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn (Nr. 344). Atsakovo argumentai, kad B. A. D. nebuvo išbrauktas iš eilės tik dėl to, kad pats išbraukimas pažeistų jo teisėtus lūkesčius, atmestini, nes šiuo atveju teisėti lūkesčiai apima ne tik pagrįstą asmens lūkestį nebūti išbrauktam iš piliečių, kuriems nauji ir lygiaverčiai žemės sklypai perduodami neatlygintinai nuosavybėn, eilės, tačiau ir pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisės asmeniui bus atkurtos būtent tokiu būdu ir tokiam tikslui dėl kurio ta eilė ir buvo sudaryta.

Pripažintini pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentai, kad atsakovas, išnagrinėjęs B. A. D. 1992 m. kovo 25 d. prašymą, iki 2003 m. balandžio 1 d. nesiūlė pasirinkti, pakeisti nuosavybės atkūrimo būdo, taip pat nenurodė, kad pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimas natūra bei ekvivalentine neįmanomas, todėl jam siūlomas kitas galimas nuosavybės atkūrimo būdas, nurodytas Atkūrimo įstatyme ir jo prašyme. Apelianto teiginys, kad NŽT Kauno miesto skyrius 2016 m. kovo 3 d. raštu Nr. 8SD-1177-(14.8.94.) informavo B.

A. D., jog parengtas sprendimo projektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo atlyginant pinigais ir pretendentas buvo kviečiamas su tokiu sprendimu susipažinti, neturi reikšmės nei faktiniam, nei teisiniam situacijos vertinimui, nes minėto projekto parengimas nepaneigia pretendento teisės atkurti nuosavybės teises prašyme nurodytu būdu ir teisinių pasekmių nesukelia, nes atitinkamas administracinis sprendimas nėra priimtas. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2016 m. kovo 16 d. prašymu su tokiu nuosavybės teisių atkūrimo būdu nesutiko, prašė sprendimo nepriimti, teigė, kad dar yra laisvos žemės turėtoje vietoje.

33. Pareiškėja prašymą parengti išvadą dėl lygiaverčio sklypo suteikimo neatlygintinai pateikė 2017 m. kovo 20 d. nurodydama, kad nuosavybės teisės iki šiol nėra atkurtos į 0,9731 ha žemės, bei atsižvelgdama į tai, kad pretendentas buvo pareiškęs valią atkurti nuosavybės teises ir ekvivalentine natūra, t. y. pasirinko atlyginimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą atlyginimo būdą kai jai paaiškėjo, kad kitais įstatyme numatytais būdais į miesto žemę nuosavybės teisės realiai nebus atkurtos. Atsakovas nėra nurodęs teismui, kad būtų anksčiau tinkamai informavęs pretendentą ar jo atstovę apie tai, jog pasirinktais būdais į Kauno miesto žemę nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir pretendentas turi pasirinkti kitą konkretų kompensavimo už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdą. Šios aplinkybės vertinimui neturi reikšmės apelianto argumentai, kad pasirinkti (pakeisti) valią pretendentui dėl atlyginimo būdo buvo siūloma ir vėliau – 2007 m. vasario 23 d. raštu Nr. S1-1682(1.10), 2012 m. vasario 21 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-818 (Atkūrimo bylos l. 128, 147), nes minėti raštai nei pretendentui, nei jo įgaliotai atstovei nebuvo įteikti, tai patvirtina Atkūrimo byloje esantys laiškų grąžinimo atsakovui duomenys (Atkūrimo bylos l. 1371, 1501).

34. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino pretendento 1992 m. kovo 25 d. prašyme pareikštą valią tiek jos faktiniu, tiek teisiniu aspektu, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas ginčijamu Raštu privalėjo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, t. y. dėl nuosavybės teisių atkūrimo lygiaverčiu kitu žemės sklypu, kitoje vietoje pagal galiojantį Atkūrimo įstatymą, todėl pagrįstai panaikino ginčijamus Raštą ir Sprendimą.

35. Atmestini atsakovo argumentai, kad skundžiamas Raštas nėra laikytinas administraciniu aktu, nes yra informacinio pobūdžio ir nesukuria pareiškėjai jokių teisių ar pareigų. Pažymėtina, kad viena Rašto dalimi informuojama pareiškėja apie vykdomas žemės nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, tačiau kita Rašto dalimi išreiškiama atsakovo kaip institucijos valia dėl pareiškėjo 1992 m. kovo 25 d. prašymo vertinimo, t. y. nurodoma, kad atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą nėra teisinio pagrindo, taigi šiuo Raštu užkertamas pareiškėjai kelias atkurti nuosavybės teises suteikiant lygiavertį žemės sklypą. Atsižvelgiant ų atsakovo Raštu sukeliamas materialines teisines pasekmes, jis laikytina administraciniu aktu.

36. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai – kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neanalizavo kitų nuosavybės atkūrimo būdų išskyrus nuosavybės teisių atkūrimą natūra, kurie laikytini neturinčiais reikšmės, arba pasikartojantys kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui, kurie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, ir apeliacinės instancijos teismas sutinka dėl jų vertinimo, atskirai neaptarinėtini. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliacinį skundą tenkinti, jį atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė