2016-05-02 Nr. AB-9918-3-61-3-03922-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-33-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03922-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 16.2; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. rugsėjo 23 d. su skundu, kurį patikslino (b. l. 1–4, 25), kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – ir Valstybės kontrolė) laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (103 832,39 Lt).

Paaiškino, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę mažinimo. Nurodė, kad Valstybės kontrolėje dirbo nuo 2001 m. balandžio 5 d. iki 2013 m. kovo 1 d., suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), nes jis, pareiškėjos nuomone, patvirtina, kad nuo 2009 m. pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases buvo sumažinti nepagrįstai, t. y. šis sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovas Valstybės kontrolė, atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimais į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 9–12, 32–33).

Nurodė, kad iš esmės nesutinka su ta skundo dalimi, kurioje atsakovu nurodyta Valstybės kontrolė, ir prašė atsakovu nurodyti tik Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o Valstybės kontrolę laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Paaiškino, kad Valstybės kontrolė pareiškėjai darbo užmokestį mokėjo vadovaudamasi galiojančiais teisės aktais, t. y. Valstybės tarnybos įstatymu, dėl kurio pakeitimų ginčijamu laikotarpiu nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 103 832,39 Lt.

Valstybės kontrolė 2014 m. liepos 7 d. rašte (b. l. 50–54) nurodė, kad pareiškėjos skunde nurodytas laikotarpis, už kurį ji prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, yra pagrįstas. Manė, kad klausimas dėl įstatymų leidėjo delsimo nustatyti kompensavimo mechanizmą dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ ir teisėkūros iniciatyvas. Be to, prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjos V. S. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės, 103 832,39 Lt (30 071,94 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą. Sprendimo vykdymą atidėjo iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė valstybėje ekonominiu sunkmečiu sumažinus valstybės tarnautojų darbo užmokestį, priteisimo.

Nustatė, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2007 m. liepos 3 d. įsakymu pareiškėja nuo 2007 m. liepos 4 d. perkelta iš laikinai einančios Valstybės kontrolės 7-ojo audito departamento direktorės pareigų į Valstybės kontrolės 7-ojo audito departamento direktorės (A lygio 18 kategorijos) pareigas ir jai suteikta pirma kvalifikacinė klasė; Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus 2013 m. vasario 15 d. įsakymu pareiškėja 2013 m. kovo 1 d. atleista iš einamų pareigų.

Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1–2 dalių, 25 straipsnio 3 dalies (redakcija, galiojanti dabar bei galiojusi iki 2009 m. liepos 31 d., ir redakcija, galiojusi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) nuostatas, Valstybės tarnybos įstatymo 1 priede 18 pareigybės kategorijai nustatytą pareiginės algos koeficientą (iki 2009 m. balandžio 30 d., nuo 2009 m. gegužės 1 d. bei nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.).

Atsižvelgiant į pareiškėjos pareigybę (A lygio 18 kategorija) ir suteiktą pirmą kvalifikacinę klasę, ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir mažesnio priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę.

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu. Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas sumažintas priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę procentinis dydis, ir Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas, kuriame nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijai, nurodytas priedo procentinis dydis ir koeficientai negali būti taikomi. Pažymėta, kad ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas prieštaraujančiomis Konstitucijai asmens teisių pažeidimo pasekmių savaime nepašalina. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Tokia išvada daryta vadovaujantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi. Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, 2005 m. gruodžio 21 d. A1-638/2005).

Pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas bei kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, iki bus priimtas pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tokią teismo poziciją patvirtino Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. priimtas sprendimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“.

Pažymėta, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas trims mėnesiams. Atkreiptas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo paskelbimo atidėjimas yra taikomas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, tai nėra įprastas reiškinys. Kaip nurodyta 2013 m. liepos 1 d. nutarime, Konstitucinis Teismas atidėjo nutarimo paskelbimą, atsižvelgdamas į tai, kad jam įgyvendinti, t. y. atitinkamai perskirstyti valstybės finansinius išteklius ir pakeisti teisinį reguliavimą, kuriuo nustatyti valstybės biudžeto asignavimai asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, darbo užmokesčiui, ir (arba) priimti įstatymų pakeitimus, pagal kuriuos būtų nustatytas toks asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, kuriuo nebūtų iškreiptos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų atlyginimų dydžių proporcijos, įstatymų leidėjui reikalingas tam tikras laikas. Tačiau kartu nurodyta, kad laikas, per kurį įstatymų leidėjas turi priimti reikiamus įstatymų pakeitimus, negali būti ilgas, nes Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas yra susijęs su konstitucinės žmogaus teisės į teisingą apmokėjimą už darbą, kuri yra prielaida įgyvendinti daugelį kitų konstitucinių teisių, inter alia viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucinę teisę į nuosavybę, apsauga. Nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo praėjo jau daugiau nei metai, tačiau įstatymų leidėjas, turėdamas teisę ir pareigą išspręsti su kompensavimo mechanizmu susijusius klausimus priimdamas tai reglamentuojantį teisės aktą, šios pareigos iki šiol nėra įvykdęs, t. y. iki šiol nėra priimtas kompensavimo mechanizmą nustatantis įstatymas, nėra parengtas net jo projektas, taigi jokie klausimai, susiję su kompensavimo mechanizmo nustatymu, nėra išspręsti. Byloje surinkti įrodymai leido teigti, kad jie nėra sprendžiami pakankamai operatyviai, jų sprendimas yra atidėtas. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daryta išvada, kad pareiškėjos teisė į jos pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio įstatymo priėmimo.

Vykdant konstitucinę teismo pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes, pareiškėjos teisės gintinos priteisiant jai neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri apskaičiuojama, taikant priedo procentinį dydį už suteiktą kvalifikacinę klasę, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) procentinio dydžio nustatymo, ir pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, t. y. 50 procentų pareiginės algos dydį už suteiktą pirmą kvalifikacinę klasę ir 10,8 pareiginės algos koeficientą.

Atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą (Darbo kodekso 27 str. 2 d., Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d.), teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387/2013) ir tai, kad atsakovai neprašė taikyti ieškinio senaties, teismas konstatavo, kad ieškinio senatis netaikytina.

Teismas atsižvelgė į Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) nuostatas. Pareiškėja prašė priteisti darbo užmokesčio nepriemoką laikotarpio, viršijančio 3 metus. Pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. rugsėjo 23 d. Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime pripažino, kad Darbo kodekso 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) prieštaravo, o 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 1 daliai. Konstitucinis Teismas tame pačiame nutarime (nutarimo IV skyriaus 13 dalyje) konstatavo, kad iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo oficialaus paskelbimo Darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija) ir 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Atsižvelgus į minėtą Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjos teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą negali būti ribojama pagal Darbo kodekso 301 straipsnį (2012 m. birželio 26 d. redakcija). Priešingu atveju pareiškėjos teisės gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą gynimas teisme nebūtų veiksmingas, o teismas, spręsdamas ginčą, taikytų įstatymą, prieštaraujantį Konstitucijai. Aplinkybę, kad pareiškėjos skunde nurodytas laikotarpis, už kurį ji prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, yra pagrįstas, 2014 m. liepos 7 d. rašte pripažino ir Valstybės kontrolė, atstovaujanti Lietuvos valstybei.

Valstybės kontrolės parengta 2013 m. spalio 9 d. pažyma Nr. B-5-210 patvirtino, kad dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. susidarė 103 832,39 Lt dydžio darbo užmokesčio nepriemoka. Prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pareiškėja vadovavosi nurodyta pažyma. Ginčo dėl darbo užmokesčio nepriemokos dydžio byloje nebuvo. Teismui taip pat nebuvo pagrindo abejoti pažymos apie pareiškėjai neišmokėtą valstybės tarnautojo atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp faktiškai apskaičiuoto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų buvęs mokamas pagal teisės aktus, reglamentavusius valstybės tarnautojo darbo užmokestį iki 2009 m. gegužės 1 d. (apskaičiavimams buvo taikomas ginčo laikotarpiu galiojęs 450 Lt bazinis dydis), teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino darbo užmokestį apskaičiuojančios ir mokančios institucijos atsakingi darbuotojai. Ieškinio senatis šiuo atveju netaikyta, be to, pareiškėjos teisė į priteisiamą neišmokėto darbo užmokesčio sumą neribojama 3 metų terminu. Taigi pareiškėjai priteista pažymoje nurodyta darbo užmokesčio nepriemokos suma (103 832,39 Lt). Pažymėta, kad priteistina neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičiavus gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti vykdant sprendimą.

Pareiškėja susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašė priteisti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės ir Valstybės kontrolės. Nors pareiškėja tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai buvo susijusi su Valstybės kontrole, tačiau jos teisių pažeidimas kilo dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės tarnautojo darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Pareiškėjos turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos. Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014). Nagrinėjamoje byloje pripažinta, kad pareiškėjos turtinių teisių pažeidimas atsirado dėl netinkamo darbo užmokesčio mokėjimo klausimų reglamentavimo, kuris nepriklausė nuo Valstybės kontrolės valios pasirinkti kitokį klausimų sprendimo būdą. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 2 punktą, teismas nurodė, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės kontrolės.

Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tačiau nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų. Teismas vadovavosi 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi. 2014 m. liepos 7 d. rašte Valstybės kontrolė prašė teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams. Atsižvelgęs į atsakovo prašymą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė, atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, apeliaciniu skundu (b. l. 79–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismo sprendimas gali būti nesuderinamas su formuojama administracinių teismų praktika bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Pažymi, kad dauguma administracinių bylų dėl Valstybės kontrolės neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo yra sustabdytos laukiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014.

2. Valstybės kontrolė negali būti laikoma Lietuvos valstybės atstovu bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Valstybės kontrolė vykdė galiojančiuose įstatymuose nustatytus reikalavimus, todėl ji neturėjo teisinio pagrindo išmokėti ne pagal galiojusius įstatymus apskaičiuoto darbo užmokesčio sumų. Civilinio proceso kodekso 51 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad valstybei bylose atstovauja Vyriausybė, o kita institucija gali atstovauti valstybei tik įstatymų numatytais atvejais. Kadangi įstatymai nenumato institucijų, atstovaujančių valstybei bylose dėl nepriskaičiuoto darbo užmokesčio dalies priteisimo, mano, kad Valstybės kontrolė negali atstovauti valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) šioje byloje.

3. Valstybės kontrolės žiniomis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. kreipimąsi yra pateikusi išsamią informaciją apie kompensavimo mechanizmo nustatymo termino atidėjimo būtinybę ir motyvus.

Pareiškėja V. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 87–88) nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai V. S. nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo A lygio 18 kategorijos pareigas, jai buvo suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas.

Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. balandžio 30 d. buvo įtvirtinti tokie 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 11 kategorijos – 5,2, 12 kategorijos – 5,7, 13 kategorijos – 6,3, 14 kategorijos – 7,0, 15 kategorijos – 7,8, 16 kategorijos – 8,7, 17 kategorijos – 9,7, 18 kategorijos – 10,8. 2009 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimai (2009 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. XI-227), kuriais buvo nustatyti tokie 15 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6, 16 kategorijos – 8,4, 17 kategorijos – 9,1, 18 kategorijos – 9,9. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą (2009 m. liepos 17 d. įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11 – 18 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17, 12 kategorijos – 5,64, 13 kategorijos – 6,2, 14 kategorijos – 6,86, 15 kategorijos – 7,41, 16 kategorijos – 8,1, 17 kategorijos – 8,69, 18 kategorijos – 9,35.

Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies redakcijoje, galiojusioje iki 2009 m. rugpjūčio 1 d., buvo numatyta, jog priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 procentų pareiginės algos. 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. buvo pakeista Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis, nustatant, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 10 procentų pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 20 procentų pareiginės algos, už pirmą kvalifikacinę klasę – 30 procentų pareiginės algos.

Taigi nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. (kai pareiškėja buvo atleista iš einamų pareigų) buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą ir priedo už suteiktą kvalifikacinę klasę dydį.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių karjeros valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę dydžius, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos teisė į jos pažeistų teisių gynimą teisme negali priklausyti nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio įstatymo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. kovo 1 d. nebuvo išmokėta dalis darbo užmokesčio. Ginčo šalys nesutaria tik dėl praradimų, patirtų dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo, kompensavimo.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Valstybės kontrolei) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės kontrolės.

Atskirai pažymėtina, kad, kaip nurodė Konstitucinis Teismas, įstatymų leidėjui nustačius neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises galėtų ginti teismine tvarka. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė argumentų, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai yra netinkami ar kompensacijų išmokėjimo terminas yra per ilgas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės. Išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažindavo instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje tinkamas atsakovas turėjo būti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė. Vis dėlto nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme ši institucija taip pat dalyvavo kaip atsakovas. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi lemiamos teisinės reikšmės. Dėl tos pačios priežasties teisėjų kolegija nepasisako ir dėl senaties termino taikymo nagrinėjamoje byloje.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos V. S. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan