2018-10-02 Nr. AB-16955-3-62-3-02119-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1174-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02119-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, Pataisos namai), 23 910 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 18 d. buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam teko mažiau patalpų ploto, nei numatyta teisės aktuose. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, dėl to jam kilo įvairių nepatogumų. Patalpose buvo tamsu, veisėsi tarakonai ir blakės, trūko oro, pastatas buvo avarinės būklės, netinkamas gyventi. Nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, maisto laikymo patalpos, trūko klozetų ir praustuvių, tualetai buvo tupimi, nebuvo vietos drabužiams džiovinti. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, neatskirti nuo sporto aikštyno. Kiti nuteistieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose. Dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią pažeminimu, nepatogumais, depresija, sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais, nemiga.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, Pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, apšviečiamos natūraliai ir dirbtiniu apšvietimu, kenkėjai periodiškai naikinami. Rūbų džiovykla įrengta lauke, laisvalaikio kambario nėra, tačiau įrengta virtuvėlė. Patalpas valyti privalo patys nuteistieji, tam skiriamas valymo inventorius. Pasivaikščiojimo kiemų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Rūkymo vietos įrengtos prie kiekvieno įėjimo į būrį. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui, taip pat nėra jokių duomenų, kad Pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodė, iš ko susideda jo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 390 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 1 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 25,25 kv. m. Skunde pareiškėjas nurodė, kad šioje patalpoje gyveno kartu su 11–14 asmenų bei pateikė Pravieniškių PN 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 227-618, kuri patvirtina minėtą pareiškėjo teiginį. Tuo tarpu atsakovo atstovas į bylą pateikė 2016 m. lapkričio 30 d. pažymą, tačiau joje nėra nurodyta, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje būtent ginčo laikotarpiu. Tiek pareiškėjo, tiek atsakovo atstovo pateiktos pažymos nėra aktualios ginčo laikotarpiui, todėl teismas, atsižvelgęs į tai, kad būtent Pravieniškių PN turi pareigą laikytis teisės aktų reikalavimų ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą, laikė, kad pareiškėjui būnant minėtose patalpose laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 18 d., nebuvo užtikrinta jo teisė į 3,1 kv. m ploto normą, nes jam teko nedaugiau kaip 2,2 kv. m patalpų ploto. Teismas, atsižvelgęs į laikotarpius, kai pareiškėjas buvo etapuojamas, konstatavo, jog minimalaus ploto norma 1 būrio 3 patalpoje pareiškėjui nebuvo užtikrinta 790 dienų.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal higienos normų reikalavimus, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovo atstovas paaiškino, jog patalpos yra vėdinamos natūraliai per langus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarytą langą, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigė. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus dėl oro trūkumo atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, tačiau kartu pabrėžė, jog pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpose buvo tamsu, bet visiškai nepagrindė šios faktinės aplinkybės tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Nors pareiškėjas teigė, kad dėl prasto apšvietimo jam skaudėjo akis, byloje esančioje pareiškėjo sveikatos istorijoje bei medicininiuose pažymėjimuose nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, pareiškėjo argumentas dėl prasto apšvietimo laikytinas deklaratyvaus pobūdžio teiginiu, kurio jis nedetalizavo ir neindividualizavo, todėl jis nėra pakankamas neturtinės žalos konstatavimui.

9. Teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis, pagal kurią Pataisos namuose reguliariai (kas mėnesį) atliekami deratizacijos ir dezinsekcijos darbai. Pareiškėjas nepateikė savo argumentus dėl parazitų buvimo pagrindžiančių duomenų. Byloje esančiame medicininiame pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra įrašų apie vabzdžių įkandimų sukeltus negalavimus. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo pateikti įrodymai paneigė deklaratyvius pareiškėjo teiginius dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginius, jog 1 būrio gyvenamasis pastatas yra avarinės būklės ir netinkamas gyventi, paneigė atsakovo atstovo pateiktas statinio techninis (techninis-energetinis) pasas Nr. 215. Minėtus pareiškėjo teiginius teismas laikė jo subjektyvia nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Nors pareiškėjas teigė, kad avarinės būklės pastatas kėlė pavojų jo gyvybei ir sveikatai, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie realiai jam sukeltą žalą. Remdamasis tuo, kas buvo išdėstyta prieš tai, teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas rėmėsi Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, kuriose nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Teismas pažymėjo, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Teismas taip pat rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 ir 5.9 punktais, kuriuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys ir drabužių bei avalynės džiovykla. Teismas nustatė, kad 1 būrio patalpose buvo įrengti 3 klozetai ir 4 praustuvės, o 3 sektoriuje gyveno 311 nuteistųjų. Atsižvelgęs į minėtus duomenis, teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju sanitarinių įrenginių kiekis galėjo neatitikti nustatytų reikalavimų. Teismas taip pat nustatė, kad Pataisos namuose nėra įrengtų laisvalaikio kambarių, ir nurodė, jog šios aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių bei sanitarinių patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl turi būti vertinamos kaip šio pažeidimo dalis. Teismas nurodė, kad 1 būryje yra įrengta virtuvėlė, joje pastatyti šaldytuvai, o vieta drabužiams džiovinti įrengta lauke. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.10 ir 5.11 punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms – ir virtuvėlė. Teismo vertinimu, Pravieniškių PN nuteistiesiems suteikiama pakankamai vietos maisto produktams susidėti bei skalbiniams džiauti, todėl analizuojamus pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus. Be to, pareiškėjas nenurodė, kodėl, Pataisos namuose esant įrengtai džiovyklai, ja nesinaudojo, o buvo priverstas džiauti drabužius miegamojoje patalpoje. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą, kuris nesudaro pagrindo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

12. Teismas pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio laikė neatsiejamai susijusius su byloje nustatytu minimalios gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, todėl vertino juos kaip šio pažeidimo dalį. Nors pareiškėjas teigė, kad kiemeliai po lietaus ar sniego būdavo pažliugę, be to, neatskirti nuo sporto aikštyno, tačiau niekaip nedetalizavo dėl to jam kilusios neturtinės žalos bei nesusiejo šių aplinkybių su jo vardijamomis subjektyviomis kalinimo sąlygų pasekmėmis, juo labiau, kad teisės aktai pareiškėjui nesuteikia teisės ginti viešąjį interesą. Teismas nustatė, kad Pataisos namų kiemuose yra įrengta vandens nubėgimo sistema, kurios pagrindinės dalys – horizontalūs šlaito kraštui latakai ir nuo jų vandenį į žemę nukreipiantys lietvamzdžiai, todėl nenustatė jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu bei dėl to pareiškėjui kilusios žalos.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl rūkymo bendro naudojimosi patalpose, rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 1 dalies 3 punktu, atsakovo atstovo paaiškinimu, kad Pataisos namuose lauke prie įėjimų į būrius yra įrengtos rūkymo vietos, bei Pravieniškių PN direktoriaus 2014 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-609 patvirtintu Rūkymo vietų pataisos įstaigos ir valstybės įmonės „Mūsų amatai“ teritorijoje nustatymo ir reikalavimų tvarkos aprašu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas įstaigos administracijai, kreipęsis dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas neteigė, kad yra nerūkantis, be to, pirminės gydytojų apžiūros išraše užfiksuota, jog pareiškėjas yra rūkantis. Taigi teismas atsakovo atstovo neteisėto elgesio šiuo atžvilgiu nekonstatavo.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo argumentų dėl netinkamų buitinių ir sanitarinių kalinimo sąlygų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis. Teismas nenustatė pagrindo netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais, todėl pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

15. Teismas padarė išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 790 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuoto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto, todėl konstatavo, jog Pravieniškių PN šiuo atžvilgiu pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, pažeidimo trukmę, įvertinęs tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, padarė išvadą, jog būtina pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

16. Teismas iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę nustatė, kad pareiškėjui nebuvo diagnozuoti jokie sveikatos sutrikimai, kuriuos pareiškėjas skunde nurodė kaip patalpų perpildymo jam sukeltas pasekmes. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo kreipęsis į Psichologinę tarnybą dėl patiriamo streso ar įtampos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla, kas iš dalies kompensuoja santykinai mažą gyvenamųjų patalpų plotą, todėl pareiškėjui padarytą neturtinę žalą įvertino 390 Eur suma.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą, išnagrinėti jo skundą iš esmės žodine tvarka ir priimti naują sprendimą.

18. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo dalyvavimo teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, nors tokį prašymą teismui teikė 2016 m. gruodžio 1 d. Teismas, užuot atidėjęs teismo posėdį ir sudaręs jam sąlygas dalyvauti teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, pasiūlė jam būti etapuotam į teismo posėdį. Jis su etapavimu nesutiko, nes tardymo izoliatoriuose yra prastos laikymo sąlygos.

19. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo atstovo pateikto statinio techninio (techninio-energetinio) paso Nr. 215 ir kas jame užfiksuota, neatsižvelgė į tai, kad nebuvo pateikti visi šį dokumentą sudarantys puslapiai, o tik konstatavo dokumento egzistavimo faktą. Jau iš pateiktų dokumento puslapių matyti daug neatitikimų ir neaiškumų, o tai turėjo būti pagrindas teismui skirti ekspertizę, kurios metu būtų nustatyta, ar Pravieniškių PN 3 sektoriaus 1 būrio pastatas tinkamas gyventi (tokį prašymą pareiškėjas suformulavo savo skunde). Taip pat pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo išsireikalauti ir kitus dokumentus (pastato techninius ir energetinius pasus, techninį priežiūros žurnalą ir kt.), tačiau tai nebuvo padaryta.

20. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog atsakovo atstovas nepateikė (pateikė klaidingus) duomenų apie ginčui aktualiu laikotarpiu buvusį 1 būrio patalpų plotą ir bendrą nuteistųjų skaičių.

21. Pirmosios instancijos teismas sumenkino ir neanalizavo jo patirtų kančių dėl sanitarinių mazgų (trys tupimi klozetai, nors turėjo būti įrengti unitazai ar pisuarai) ir praustuvių (keturios), kas yra žymiai per mažai tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui (75–105). Nuolat susidarydavo ilgos eilės, pareiškėjas jautė stresą ir įtampą, ilgas laukimas galėjo pakenkti jo sveikatai, nuo tupėjimo tirpo kojos, skaudėjo sąnarius, sušaldavo. Juo labiau, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) yra nurodęs, kad patogus ir tinkamas tualetas bei higienos užtikrinimas yra esminiai žmogiškos aplinkos elementai.

22. Pirmosios instancijos teismas klaidingai įvertino ir sumenkino nepatogumus, susijusius su buities sąlygų nebuvimu. Būryje nebuvo laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti, nors tai imperatyviai nurodyta teisės aktuose. Nepaisant to, teismas nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Atsakovo atstovo nurodytos batų džiovyklos koridoriuje iš viso nėra, kurios įrengimas koridoriuje, kaip ir drabužių džiovyklos įrengimas lauke, būtų (yra) neteisėtas. Kambario maisto produktams laikyti negalėjo kompensuoti vienas šaldytuvas 105 nuteistiesiems, todėl maistą turėjo laikyti gyvenamojoje patalpoje, ko pasėkoje produktai gedo, veisėsi parazitai. Laisvalaikio kambario neįrengimas taip pat pablogino gyvenimo sąlygas.

23. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo aplinkybes. Šie kiemeliai neatitverti nuo sporto aikštelės, kiemelyje nėra jokių lietaus vandens nutekėjimo įrenginių, todėl po lietaus ar šlapio sniego kiemelis būdavo apsemtas, šalia kiemelio yra gamybinių cechų, kuriuose neleistinai (už tai atsakovo atstovas yra gavęs nuobaudą) yra deginamos plastmasės atliekos ir teršiamas oras. Komitetas yra pažymėjęs, kad turi būti skirtas ypatingas dėmesys buvimui lauke, turi būti erdvės bei, kur įmanoma, įrengtos pavėsinės.

24. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes, susijusias su prastu apšvietimu, neatkreipė dėmesio į tai, kad Kauno visuomenės sveikatos centro 2016 m. vasario 11 d. atsakyme nurodyta, jog buvo nustatytas ir šis pažeidimas. Pareiškėjas dėl to negalėjo skaityti knygų, rašyti, skaudėjo akis.

25. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad jo sveikatos istorijoje ne kartą yra nurodyti įvairūs bėrimai, spuogai ir kt., atsiradę nuo parazitų sukandžiojimo.

26. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismui paaiškino, jog 1 būryje nėra patalpų rūkymui ir nėra iškabintų ženklų, jog draudžiama rūkyti, dėl ko yra rūkoma visame 1 būrio pastate (vengiama rūkyti tik miegamuosiuose). Tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į aplinką be tabako dūmų, kurią užtikrina teisės aktai. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo atstovo deklaratyviais paaiškinimais bei ginčo laikotarpiu dar nepriimtais teisės aktais. Teismas neišsireikalavo iš atsakovo atstovo jokių konkrečių įrodymų, jog rūkymo vietos yra realiai įrengtos ir pažymėtos. Šiuo metu tėra ant lauko durų pakabinta lentelė su užrašu „Vieta rūkymui“.

27. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad jis nesikreipė į psichologą konsultacijos, remdamasis nepatikrinta ir deklaratyvia atsakovo atstovo pateikta informacija. Teismas turėjo išsireikalauti iš atsakovo atstovo duomenis apie ginčo laikotarpiu buvusį kalinių skaičių 3 sektoriuje, žurnalų įrašus apie nuteistųjų kreipimąsi į Psichologinę tarnybą, kiek yra psichologų ir kiek jie turi atostogų. Iš tiesų ginčo laikotarpiu 3 sektoriuje buvo 860 nuteistųjų ir 3 psichologai, kurie negalėjo visiems suteikti pagalbos. Pareiškėjas ne kartą bandė kreiptis į psichologą, tačiau dėl ilgų eilių šis apsilankymas būdavo tik formalus.

28. Pareiškėjas, remdamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su visais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, nes jie nemotyvuoti.

29. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma už 790 parų, kai jam teko vos 2,2 kv. m patalpų ploto, yra žymiai per maža. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus vietos trūko ne tik miegamojoje patalpoje, bet ir kiemelyje, sporto aikštelėje, prie tualetų ir kt. Atsakovo atstovas ir jo pareigūnai pažeidė jo teises, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija).

30. Atsakovo atstovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

31. Pravieniškių PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nepilnai įvertino pateiktus įrodymus, todėl priimtas teismo sprendimas turi būti pakeistas. Nors nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (per mažas gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, trukęs 790 paras), tačiau pareiškėjui užtektų konstatavimo, jog buvo pažeista jo atitinkama teisė. Teismas turėjo atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, trukmę, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl padaryto pažeidimo pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros ir Psichologinę tarnybą ar atsakovo atstovas sąmoningai padarė šį pažeidimą, į tai, jog pareiškėjui nekilo sveikatos sutrikimų, be to, per mažas gyvenamosios patalpos plotas buvo kompensuotas didele judėjimo laisve įkalinimo įstaigos teritorijoje. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo.

32. Atsakovo atstovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

33. Pravieniškių PN nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas jokiais argumentais, todėl turėtų būti atmestas.

34. Atsakovo atstovas kartoja savo apeliacinio skundo argumentus, taip pat pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemelių ploto teisės aktai nereglamentuoja, todėl atitinkami pareiškėjo argumentai nepagrįsti.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

36. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Pabrėžia, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos bendrabučio tipo patalpose su didele judėjimo laisve įkalinimo įstaigos teritorijoje turi būti vertinamos kitaip nei kalinimo sąlygos kamerų tipo patalpose. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nustatė, jog tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN.

38. Visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Pravieniškių PN administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

39. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

40. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“. Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m asmeniui, laikomam pataisos namų bendrabučių tipo patalpose, o pagal 111.2 punktą, kamerų tipo patalpose – 3,6 kv. m.

41. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 18 d. buvo laikomas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje. Įrodinėjimo pareiga dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo pareiga, kad nagrinėjamu laikotarpiu laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka anksčiau minėtiems pataisos namams-atvirajai kolonijai.

42. Atsakovas nepateikė tikslių duomenų, kiek pareiškėjui kalinimo metu teko ploto, tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pateiktais duomenimis (I t., b. l. 8–13; 15–16), išsamiai aptarė, kokiu laikotarpiu, kuriame būryje ir kuriame miegamajame buvo apgyvendintas pareiškėjas. Pareiškėjo skundo argumentai ir kartu pateikta Pravieniškių PN 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 227-618 patvirtina, jog šioje patalpoje buvo 11-14 miegamųjų vietų. Atsakovas detalios informacijos apie miegamųjų vietų skaičių 1 būrio 3 patalpoje nepateikė. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad tiek pareiškėjo, tiek atsakovo pateiktos pažymos nėra aktualios ginčo laikotarpiui, bei atkreipė dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Taigi tokia pareiga tenka būtent Pravieniškių PN. Iš pareiškėjo pateiktų duomenų pirmosios instancijos teismas taip pat apskaičiavo pareiškėjui kalinimo metu tekusį plotą (miegamųjų gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus). Tokiu būdu buvo apskaičiuota, kad pareiškėjui 3,1 kv. m plotas Pravieniškių PN nebuvo užtikrintas jam būnant 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje (miegamajame) nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 18 d. (teko 2,2 kv. m gyvenamojo ploto).

43. Pirmosios instancijos teismo teigimu, pareiškėjui tenkantis minimalus plotas nebuvo užtikrintas pakankamai ilgą laikotarpį (nuo 2014 m. sausio 10 d. iki 2016 m. kovo 18 d.), t. y. viso 790 dienų. Taigi byloje pagrįstai nustatyta, kad Pravieniškių PN nurodytu laikotarpiu pažeidė Taisyklių 111.1 punkte įtvirtintą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, dėl to Pravieniškių PN, neužtikrindami pareiškėjui minėto ploto, neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti.

44. Pareiškėjas žalą taip pat kildina ir iš eilės kitų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų: gyvenamosiose patalpose buvo tamsu, veisėsi tarakonai ir blakės, trūko oro, pastatas buvo avarinės būklės, netinkamas gyventi, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, maisto laikymo patalpa, trūko klozetų ir praustuvių, tualetai įrengti naudotis tupint, nebuvo vietos drabužiams džiovinti, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, neatskirti nuo sporto aikštyno, kiti nuteistieji rūkydavo bendro naudojimo patalpose. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais dėl anksčiau nurodytų Pravieniškių PN galimai neteisėtų veiksmų, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta (teisės aktai dėl vėdinimo ir oro trūkumo bei dėl aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi nepažeisti, neįrodyti pareiškėjo teiginiai dėl prasto apšvietimo ir 1 būrio gyvenamojo pastato avarinės būklės, prastų buities ir sanitarinių sąlygų, reguliariai atliekami deratizacijos ir dezinfekcijos darbai). Šiais skundo aspektais pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011),

46. Apeliaciniame skunde A. D. teigia, jog pirmosios instancijos teismas neužtikrino jo dalyvavimo teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. raštu informavo pareiškėją, kad dėl posėdžio salių užimtumo nėra galimybės 2017 m. sausio 10 d. organizuoti vaizdo konferenciją, todėl prašė informuoti, ar pageidauja anksčiau nurodyta data būti etapuotas į vyksiantį teismo posėdį, ar bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Pareiškėjas 2016 m. gruodžio 12 d. pateikė prašymą, kuriuo prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka ir neetapuoti jo iš pataisos namų į teismo posėdį. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

47. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.

48. Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams (žr., pvz., 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją, 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov prieš Slovakiją).

49. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

50. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

51. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma ir nustatyta oro temperatūra patalpose buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

53. Įvertinus įvardytas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, jog jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 23 910 Eur, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

54. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo didesnę judėjimo laisvę (galėjo sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, jam būti gyvenamojoje patalpoje buvo privaloma tik pagal darbotvarkę skirtu miegui metu), subjektinės teisės pažeidimo mastą (teko 2,2 kv. m) ir trukmę (790 dienų neužtikrinant pareiškėjui minimalaus teisės aktuose numatyto vienam asmeniui gyvenamojo ploto normos), neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir pan.), į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 4 000 Eur suma.

55. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 4 000 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimas keistinas, priteisiant A. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

56. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo rezoliucinės dalies 1 punktą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti pareiškėjui A. D., gim. (duomenys neskelbtini), iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti“.

Kitoje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė