2019-02-06 Nr. AB-3700-3-62-3-00070-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-167-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00070-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. sausio 12 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė) (b. l. 6–7).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 20 d. gydėsi Ligoninėje, kurioje veisėsi daug katinų, todėl Ligoninės patalpose buvo katinų išmatų, šlapimo. Ligoninėje gydėsi ligoniai su atvira tuberkuliozės forma, o katinai vaikščiodavo po visą teritoriją, šokdavo ant vežimėlių, ant kurių buvo dedamas maistas. Pasak pareiškėjo, katinus augino nuteistieji, katinų buvo pilna, jie buvo skandinami, kartais net tualetai buvo užkemšami dėl katinų skandinimo. Pasivaikščiojimo kiemeliuose ir kitur dvokė katinų šlapimu. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad dėl katinų kniaukimo, pjautynių ir pan. tekdavo atsibusti naktį, po to buvo sunku užmigti. Visa tai, pasak pareiškėjo, jį tiesiog varydavo iš proto, žemino jo orumą.

3. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad Ligoninėje buvo apie 30 katinų, Ligoninės parduotuvėje buvo apie 4 rūšių katinų maisto. Pareiškėjui dėl viso to pakriko nervinė sistema, teko kreiptis į gydytojus, beveik nuolat vartoti raminamuosius vaistus (b. l. 22–23).

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 12–13).

5. Ligoninė nurodė, kad teisės aktuose nenustatytas draudimas vesti (laikyti) gyvūną į asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas. Draudimą patekti gyvūnams į tokias įstaigas, minėtos įstaigos nustato savarankiškai. Ligoninė pažymėjo, kad pacientams yra draudžiama laikyti gyvūnus, tačiau į Ligoninės teritoriją lauke, kaip ir į bet kurią kitą gyvūnui prieinamą teritoriją, katinai patekdavo. Jiems patekus į Ligoninės patalpas, darbuotojai juos išvydavo. Ligoninė pastebėjo, kad jai nėra nustatyta pareiga naikinti į įstaigos teritoriją patenkančius gyvūnus. Ligoninė taip pat pastebėjo, kad įstaigoje atliekami valymo darbai ir dezinfekcija. Ligoninės nuomone, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos sumos, taip pat nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusių pasekmių.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o pareiškėjo reikalavimą dėl 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 49–54).

7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nekontroliuojamas gyvūnų (kačių) buvimas įstaigoje gali padėti plisti įvairioms infekcinėms ligoms bei turėti įtakos įstaigos švarai, todėl teismas konstatavo, kad Ligoninės administracija privalo imtis priemonių, jog įstaigoje gyvūnų nebūtų. Teismas pažymėjo, kad pažeidimas gali pasireikšti ne tik aktyviais veiksmais (raštiško leidimo pacientams laikyti gyvūnus išdavimu), tačiau ir neveikimu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teiginius dėl katinų Ligoninėje buvimo patvirtina Ligoninės 2015 m. liepos 22 d. raštas Nr. 7-PER-175, kuriame nurodyta, kad pataisos įstaigos administracija kreipėsi dėl katinų perdavimo į gyvūnų globos organizaciją. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad katinai būtų perduoti minėtai organizacijai.

8. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui būnant Ligoninėje, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamą gydymo aplinką, o Ligoninės veiksmai negali būti laikomi teisėti. Teismas nustatė, kad pareiškėjas daug kartų buvo konsultuotas psichiatro, skundėsi nemiga, nurodė, kad vargina įvairios mintys, visokie sapnai. Teismas pastebėjo, kad kačių keliamo triukšmo kaip nemigos priežasties pareiškėjas gydytojui nenurodė, todėl teismas vertino, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog nemiga pareiškėjui atsirado būtent dėl kačių kniaukimo naktimis. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad dėl katinų pernešamų bakterijų pareiškėjas būtų užkrėstas kokia nors liga ar, kad jo sveikata būtų pablogėjusi. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje kankinančiomis sąlygomis. Įvertinęs visa tai, teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

III. 9. Pareiškėjas R. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 59).

10. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su tuo, jog teismas tik pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į saugią ir švarią aplinką. Pasak pareiškėjo, Ligoninės administracija sąmoningai leido auginti įstaigoje katinus, t. y. taip elgėsi tyčia. Kačių maistas iš parduotuvės buvo išimtas tik tada, kai pareiškėjas parašė skundus Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai. Pareiškėjas nurodo, kad Ligoninė nuo pareiškėjo atvykimo į Ligoninę apie 2013 m. gruodžio mėnesį iki 2016 m. kovo 20 d. nesiėmė priemonių nurodytai problemai pašalinti.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 62–63).

12. Ligoninė atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas dažnai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas pareiškėjo R. K. skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, pagrįstumas ir teisėtumas.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertinus non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys skundo nepateikė, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl apelianto keliamų abejonių dėl jam priteistos neturtinės žalos būdo.

16. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Ligoninėje nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 20 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas valstybės atsakomybės sąlygas konstatavo, jog Ligoninė netinkamai užtikrino pareiškėjo teisę į tinkamą gydymo aplinką, o pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą. Parinkdamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad negalima vienareikšmiškai teigti, jog nemiga pareiškėjui atsirado būtent dėl Ligoninės neteisėto neveikimo, byloje nėra duomenų, kad dėl katinų pernešamų bakterijų pareiškėjas būtų užkrėstas kokia nors liga ar, kad jo sveikata būtų pablogėjusi. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje kankinančiomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui neturtinę žalą atlyginti pinigine išraiška ir apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo pasirinktu žalos atlyginimo būdu, teigia, jog jam neturtinė žala turėjo būti atlyginta pinigais, nes Ligoninės neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo sąmoningi (tyčiniai).

17. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Taigi neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

18. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, savo praktikoje yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.), t. y. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio turi būti analizuojama ir vertinama konkreti situacija, neteisėti veiksmai, pareiškėjo sveikatos būklė ir pan. Atsižvelgus į konkrečią situaciją turi būti sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais. Neturtinė žala įvertinama pinigais, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

19. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2015 m. liepos 3 d. kreipėsi į Ligoninę su skundu, kad bausmę atliekančios moterys serga atvira tuberkuliozės forma bei augina katinus. Atsakydama į pareiškėjo skundą, Ligoninė 2015 m. liepos 22 d. rašte nurodė, kad kreipėsi dėl katinų perdavimo į gyvūnų globos organizaciją, kuri žadėjo atvykti (b. l. 8). Po šiek tiek daugiau nei pusės metų pareiškėjas dar kartą kreipėsi į Ligoninę dėl gyvūnų laikymo, tačiau Ligoninė nurodė, kad pareiškėjui jau buvo atsakyta 2015 m. liepos 22 d. raštu (b. l. 9). 2017 m. sausio mėnesį pareiškėjas pateikė skundą teismui, nurodydamas, kad dėl gyvūnų laikymo nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 20 d. Ligoninėje patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 2 500 Eur suma ir prašo šią sumą priteisti iš Lietuvos valstybės.

20. Pareiškėjas akcentavo tai, kad Ligoninės administracija sąmoningai leidžia pacientams auginti Ligoninėje katinus, pažymėjo, kad dėl didelio skaičiaus Ligoninėje gyvenančių katinų nurodytu laikotarpiu jis patyrė daug nepatogumų, kurie neigiamai paveikė jo nervų sistemą. Ligoninė su pareiškėju nesutiko, paaiškindama, kad darbuotojai veja lauk katinus, patekusius į Ligoninės patalpas, bet Ligoninei nėra pareigos naikinti gyvūnus, patenkančius į įstaigos teritoriją. Ligoninė pateikė dokumentus, kuriuose nurodyta, kad kasdien valomos gydymo ir kitos patalpos, juose esantys vežimėliai ir kiti objektai, koridoriai, laiptinės, jų grindys (b. l. 19).

21. Kaip minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš Ligoninės neteisėto neveikimo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 1 d. iki 2016 m. kovo 20 d., tačiau iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad psichiatras 2014 m. liepos 3 d. (t. y. praėjus tik mėnesiui nuo pareiškėjo nurodyto ginčo laikotarpio pradžios) jau nurodė, kad pareiškėjo gydymas yra tęsiamas, paskiriami vaistai (b. l. 25). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo, kad tinkamų kalinimo sąlygų Ligoninėje neužtikrinimas neigiamai paveikė pareiškėjo fizinę ar psichinę sveikatą.

22. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog dėl Ligoninės neteisėtų veiksmų (neveikimo) būtų kilę rimtos pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar rimtai sutrikdyta jo psichologinė būsena, be to, atsižvelgiant į tai, kad kitų higienos reikalavimų pažeidimų nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta ir įvertinant tai, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių į teismą kreipėsi tik praėjus metams nuo nagrinėjamo buvimo Ligoninėje laikotarpio pabaigos, asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistoms teisėms apginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus (CK 6.250 straipsnis).

23. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu bei priimtas nepažeidus proceso teisės normų. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė