c995d787-6eb2-4d00-bdbd-700b6079428c · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr Baudžiamoji byla Nr.1A-299/2014Proceso Nr. Procesinio sprendimo kategorija: 1-26-1-00004-2013 1.2.4.2., 1.1.7. LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 2 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,teisėjų: Valdimaro Bavėjano, Laimos Garnelienės,sekretoriaujant Laurai Gruodienei, dalyvaujant prokurorei Rimai KriščiÅ«naitei,nuteistajam L. P., gynėjai advokatei Ramutei Noreikienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo L.

P. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2013 gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:             - pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus – aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausme;             - pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį – Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimo bausme;             vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir nustatyta galutinė subendrinta aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmė;             vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Å¡iuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo bÅ«du subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir L.

P. nustatyta galutinė subendrinta aštuonerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri paskirta atlikti pataisos namuose.              Iš L. P. priteista: 59 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo T. A. naudai; 59 000 Lt neturtinei žalai ir 1827, 19 Lt turtinei žalai (turėtoms gydymo išlaidoms) atlyginti nukentėjusiojo R. R. naudai; 1405, 84 Lt gydymo išlaidoms atlyginti Valstybinės ligonių kasos naudai.             Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu J.

U. atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas; Å¡i nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė: L. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 1 d., apie 08.25 val., bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Kaune, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, be jokios dingsties, tyčia sunkiai sužalojo du žmones – T.

A. ir R. R., tai yra užpuolė T. A., kuriam tyčia sudavė 8 smÅ«gius peiliu į kairę krÅ«tinės lÄ stos sritį bei kairį žastÄ , tuo jam padarė kairės krÅ«tinės lÄ stos pusės sužalojimus su kairio plaučio virÅ¡utinės ir apatinės skilties pažeidimais, kraujo susikaupimo kairėje krÅ«tinplėvės ertmėje - sunkų sveikatos sutrikdymÄ , po ko, toliau tęsdamas savo nusikalstamÄ veikÄ , tame pačiame bute, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, be jokios dingsties, užpuolė R.

R., kurį pargriovė ant grindų ir tyčia įspyrė nenustatytÄ kiekį kartų į galvos sritį bei tyčia sudavė 11 smÅ«gių peiliu į nugaros kairę pusę, deÅ¡inį žastÄ , deÅ¡inę Å¡launį, abi plaÅ¡takas, tuo padarė poodines kraujosruvas deÅ¡inės akie vokuose, kaklo deÅ¡inėje, kraujosruvÄ po deÅ¡inės akies jungine, odos nubrozdinimus deÅ¡iniame žande, deÅ¡inės ausies kauÅ¡elyje, nosies kaulų lūžį, kiaurymines- durtines žaizdas nugaros kairėje su kairio plaučio apatinės skilties pažeidimu, lydimas kraujo ir oro susikaupimo kairėje krÅ«tinplėvės ertmėje, durtines- pjautines žaizdas nugaros kairėje, deÅ¡iniame žaste deÅ¡inėje Å¡launyje, abiejose plaÅ¡takose - sunkų sveikatos sutrikdymÄ .

R. R. iÅ¡bėgus iÅ¡ 54 buto, jį pasivijo prie PaÅ¡ilės g. 56 namo ketvirtos laiptinės, kur apie 08.35 val., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pastarajam įspyrė į įvairias kÅ«no vietas, tokiais veiksmais tyčia, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, sunkiai sužalojo du žmones – T. A. ir R. R..L. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 1 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Kaune, tyčia delnu vienÄ kartÄ sudavė per veidÄ I.

Z., ir, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, apie 08.30 val., tame pačiame bute, tyčia kumščiu vienÄ kartÄ sudavė I. Z. į galvÄ ir tokiais veiksmais jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymÄ - poodinę kraujosruvÄ kairio smilkinio srityje.             Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, suÅ¡velninti paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę.

             Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka ir su nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Tvirtina kieme nukentėjusiojo R. R. nespardęs, o liudytojai, tvirtinantys priešingai, jį apkalba, kadangi pro buto langus negalėjo matyti, kas vyksta namo kieme. Pats nukentėjusysis R. R. parodė, kad kieme jį mušė vienas asmuo. Tuo tarpu J. U. atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl R. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo nutrauktas J.

U. ir nukentėjusiajam susitaikius. Todėl apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad tokiu bÅ«du J. U. pripažino kieme smurtavęs prieÅ¡ R. R., o tai, įvertinus pastarojo parodymus, reiÅ¡kia, kad apeliantas jam smÅ«gių namo kieme nesudavė.              L. P. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo iÅ¡vada, kad jis prieÅ¡ nukentėjusiuosius T. A., R. R. ir I. Z. smurtavo dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. Tvirtina, kad jis pats buvo užpultas jam prieÅ¡ tai nepažįstamų nukentėjusiųjų ir Å¡iems smÅ«gius peiliu sudavė gindamasis.

Tuo tarpu I. Z. jis tyčia nežalojo, tiesiog jÄ pastÅ«mė ir ji, bÅ«dama apsvaigusi nuo alkoholio, nugriuvo.              Nuteistasis taip pat nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra akivaizdžiai per griežta, prieÅ¡taraujanti teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principams. PraÅ¡ymÄ suÅ¡velninti jam paskirtÄ laisvės atėmimo bausmę L. P. motyvuoja tuo, kad jis yra užaugęs be tėvų, todėl lengvai pasiduoda neigiamai draugų įtakai. Be to, jo smurtinius veiksmus iÅ¡ dalies lėmė tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Nuteistasis tvirtina suprantantis, jog savo veiksmais padarė sunkius nusikaltimus ir dėl to nuoÅ¡irdžiai gailisi. Tai, anot apelianto, turėtų bÅ«ti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliaciniame skunde pažymima, kad, bÅ«damas laisvėje, L. P. ir toliau galėtų rÅ«pintis savo senyvo amžiaus seneliais, kurie jokių kitų artimų giminaičių neturi. Nurodytos aplinkybės, nuteistojo teigimu, sudaro pagrindÄ jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį ir suÅ¡velninti paskirtÄ bausmę.

             Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundÄ atmesti.              Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiÅ¡kai iÅ¡tirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylÄ iÅ¡tyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio  5 dalies reikalavimų.

Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis jau sužalotam R. R. išbėgus iš 54 buto, jį pasivijo prie (duomenys neskelbtini) namo ketvirtos laiptinės, kur apie 08.35 val., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pastarajam įspyrė į įvairias kūno vietas. Nuteistasis teigia, kad kieme nukentėjusiojo R.

R. nespardė, o liudytojai, tvirtinantys prieÅ¡ingai, jį apkalba, kadangi pro buto langus negalėjo matyti, kas vyksta namo kieme. Pats nukentėjusysis R. R. parodė, kad kieme jį mušė vienas asmuo. Tuo tarpu J. U. atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl R. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo nutrauktas J. U. ir nukentėjusiajam susitaikius. Todėl apeliantas daro iÅ¡vadÄ , kad tokiu bÅ«du J. U. pripažino kieme smurtavęs prieÅ¡ R. R., o tai, įvertinus pastarojo parodymus, reiÅ¡kia, kad apeliantas jam smÅ«gių namo kieme nesudavė.

Å ie nuteistojo argumentai nėra pagrįsti. Nukentėjusysis R. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad iÅ¡bėgęs iÅ¡ buto į laukÄ suklupo. Ä® laukÄ išėjo L. P. ir jam (nukentėjusiajam) sudavė smÅ«gius kumščiu ar koja, ar jį mušė ir J. U. - negali tiksliai pasakyti, ar buvo spardomas vieno, ar dviejų asmenų – nežino (b. l. 86-87, 103, t. 3). Ikiteisminio tyrimo metu R. R. parodė panaÅ¡iai, tačiau teigė, kad nematė, kuris jį spardė iÅ¡bėgusį iÅ¡ buto (b. l. 47-48, t. 1).

Taigi, nukentėjusysis, prieÅ¡ingai, nei apeliaciniame skunde  teigia L. P., netvirtino, kad jį spardė tik vienas asmuo, kuriuo  L. P. laiko J. U.. Kas lauke vartojo smurtÄ prieÅ¡ nukentėjusįjį R. R. galima nustatyti vadovaujantis liudytojo R. Z. parodymais, kuriais abejoti nėra pagrindo. Å is policijos pareigÅ«nas parodė, jog  pats tiesiogiai matė kaip 2013-01-01 ryte iÅ¡ PaÅ¡ilės 56 namo, kuris yra sujungtas su 54 namu, paskutinės laiptinės, iÅ¡bėgo vyriÅ¡kis, o jam iÅ¡ paskos iÅ¡bėgo dar du vyriÅ¡kiai, iÅ¡ kurių vienas buvo aukÅ¡tesnis, kaip vėliau nustatė - L.

P., o kitas žemesnis, kaip vėliau nustatė - J. U.. L. P. pargriovė ant žemės pirmÄ iÅ¡ laiptinės iÅ¡bėgusį vyriÅ¡kį, t. y. R. R.. Tada L. P. ir J. U. abu kojomis pradėjo spardyti gulintį ant žemės R. R. į įvairias kÅ«no vietas, įspirdami jam po du - tris kartus ir po to apsisukę, nuėjo į paskutinę namo laiptinę, palikę nukentėjusįjį gulėti ant žemės. Abiejų kaltinamųjų veiksmus, bÅ«damas 100-150 metrų atstumu nuo jų, matė gerai,  vaizdo niekas neužstojo, buvo jau Å¡viesu (b. l. 99-100, t. 3).

Å iuos parodymus patvirtina ir liudytojo N. V. parodymais, kad iÅ¡ savo kolegos R. Z., su kuriuo kartu patruliavo, žodžių žino, jog nukentėjusįjį spardė abu sulaikytieji, t. y. ir L. P., ir J. U. (b. l.100, t. 3).Dėl nurodytų motyvų mažinti L. P. prieÅ¡ nukentėjusįjį R. R. atliktų nusikalstamų veikų apimtį, kuri nustatyta nukentėjusiojo bei tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo, o ne apeliaciniame skunde neįvardintų tariamai pro langÄ Ä¯vykio negalėjusių matyti ir nuteistÄ jį apkalbėjusių liudytojų parodymais, parodymais, nėra pagrindo.             Teisingas iÅ¡vadas pirmosios instancijos teismas padarė ir nustatydamas L.

P. veiksmų paskatas. L. P. neigia, kad  jis prieÅ¡ nukentėjusiuosius T. A., R. R. ir I. Z. smurtavo dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. L. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis pats buvo užpultas jam prieÅ¡ tai nepažįstamų nukentėjusiųjų ir Å¡iems smÅ«gius peiliu sudavė gindamasis.  I. Z. jis tyčia nežalojo, tiesiog jÄ pastÅ«mė ir ji, bÅ«dama apsvaigusi nuo alkoholio, nugriuvo.              IÅ¡ nukentėjusiojo T. A. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad į butÄ , kuriame po to buvo sužalotas, jis kartu su R.

R. atvažiavo papraÅ¡ytas A. N.. Jam ir L. P. likus virtuvėje,  L. P. staiga iÅ¡sitraukė peilį ir ėmė jį badyti. PrieÅ¡ tai jis L. P. neįžeidė, niekaip jo nepavadino ir jokio kitokio preteksto tokiems nuteistojo veiksmams nedavė (b. l.85-86, t. 3). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu Å¡is nukentėjusysis parodė ir tai, kad atvykęs į butÄ paklausė kodėl rėkauja, o L. P. atÅ¡ovė, kad ne jo reikalas ir iÅ¡sitraukęs peilį jį sužalojo (b. l. 25-26, t. 1). Taigi, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T.

A. paneigė davęs pretekstÄ bet kokiems L. P. smurto veiksmams, nes paklausimas apie tai, kodėl triukÅ¡mauja, nelaikytinas nei įžeidžiančiu, nei kitokiu netinkamu elgesiu. O kad toks klausimas duotojoje situacijoje buvo tinkamas, matyti ne tik iÅ¡ T. A., bet ir iÅ¡ kitų asmenų parodymų. Nukentėjusioji I. Z. parodė, kad L. P. per Naujų Metų sutikimo vakarÄ buvo agresyvus, kabinėjosi prie A. N., pastarÄ jÄ apstumdė, keikėsi. Jai (I. Z.) bandant L. P. raminti, keikėsi, sakė, kad tai ne jos reikalas. Todėl A.

N. paprašė T. A. ir R. R. atvažiuoti padėti. Å iems atvykus, T. A. paklausė, kas vyksta, o J. U. ir L. P. atsakė, kad viskas gerai, problemų nėra. Tačiau netrukus buvo sužaloti tiek nukentėjusioji, tiek ji pati (b. l.77-78, t. 3). Liudytoja A. N. taip pat patvirtino, kad atvykus nukentėjusiesiems R. R. ir T. A., pastarasis tik pasakė, kad negalima taip elgtis su panom, o L. P. „pasiuto ir puolė TautvydÄ â€œ (A.). Liudytoja patvirtino ir tai, kad L. P. tyčia sudavė į veidÄ I. Z. (b. l.88-89, t. 3). Nukentėjusysis R.

R. taip pat patvirtino, kad atvykę su T. A. į butÄ , jie tik klausė, kas čia vyksta, tačiau pokalbis vyko neagresyviai (b. l.86-87, t. 3). Visuma Å¡ių vieni kitus patvirtinančių parodymų paneigia L. P. aiÅ¡kinimÄ , kad jis buvo užpultas ir gynėsi. Net ir J. U., kuris Naujųjų sutikimÄ Å¡ventė kartu su L. P., pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusiojo T. A. priekaiÅ¡tai L. P. buvo pagrįsti. J. U. parodė ir tai, kad po to, kai sužalojo T. A., L. P. pareiÅ¡kė: „subadysiu ir antrÄ â€œ.

Ä® kambarį pas R. R. L. P. įsiveržė iÅ¡mušęs durų stiklÄ (b. l.102-103, t. 3). Tai aiÅ¡kiai paneigia L. P. teiginius, apie jam pačiam keltÄ grėsmę iÅ¡ nukentėjusiųjų pusės. Net jei įtakos L. P. veiksmams ir turėjo nukentėjusiojo T. A. iÅ¡sakyti L. P. priekaiÅ¡tai dėl netinkamo jo elgesio, atsižvelgiant į tokių priekaiÅ¡tų pagrįstumÄ , jie nelaikytini kaip nors pateisinantys L. P. smurto veiksmus, o Å¡ie veiksmai, kaip padaryti panaudojus menkavertę dingstį, pagrįstai laikyti padarytais dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.

Tokios paskatos dėl I. Z. sužalojimo neinkriminuotos, todėl jų ginčyti ar Å¡alinti nėra prasmės. L. P. veika prieÅ¡ Å¡iÄ nukentėjusiÄ jÄ Ä¯rodyti jos pačios, liudytojos A. N. parodymais. Å i veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį.  Taigi, konstatuotina, kad visas nuteistojo padarytas veikas pirmosios instancijos teismas kvalifikavo tinkamai.Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl paskirtų bausmių dydžio. Tai, kad įtakÄ L.

P. nusikalstamiems veiksmams turėjo jo apsvaigimas nuo alkoholio, jo atsakomybės nelengvina, atvirkščiai – tai pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kuriÄ numato Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 9 punktas. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir L. P. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoÅ¡irdžiai gailisi ir iÅ¡ dalies atlygino nukentėjusiesiems T. A. ir R. R. padarytÄ Å¾alÄ . Todėl dar kartÄ Ä¯ tas aplinkybes atsižvelgti ir dėl to mažinti bausmes, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, tyčia, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų sunkiai sužaloti du žmonės, į tai, kad L. P. nusikalto praėjus palyginti nedaug laiko, kai buvo nuteistas už kitų tyčinių nusikaltimų padarymÄ ir bÅ«damas neatlikęs paskirtos bausmės, į jo atsakomybę sunkinančiÄ ir Å¡velninančias aplinkybes, paskirtoji aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra vieneriais metais didesnė už sankcijos vidurkį, nėra aiÅ¡kiai per griežta, todėl ir neÅ¡velnintina.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio ar Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir bausmės Å¡velninimo. Å ios teisės normos numato sÄ lygas, kurioms esant gali bÅ«ti paskirta Å¡velnesnė už minimaliÄ bausmė arba iÅ¡vis kita, Å¡velnesnė bausmės rÅ«Å¡is. Tačiau Å¡iuo atveju, konstatavus, kad paskirtoji aÅ¡tuonerių metų laisvės atėmimo bausmė neÅ¡velnintina net ir sankcijos ribose (kaip minėta, minimali bausmė už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymÄ yra dveji metai laisvės atėmimo), taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį arba 62 straipsnį, nėra pagrindo.

Tas pats pasakytina ir apie 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, L. P. paskirtÄ pagal 140 straipsnio 1 dalį. Å i bausmė yra Å¡velnesnė už sankcijos vidurkį, atsižvelgiant į nuteistojo atsakomybę Å¡velninančias ir sunkinančiÄ aplinkybes, ankstesnį teistumÄ , nėra aiÅ¡kiai per griežta. Paskirtos bausmės teisingai subendrintos apėmimo bÅ«du, prie subendrintos bausmės tinkamai pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos Kauno m. apylinkės teismo 2012-02-07 nuosprendžiu.  Lietuvos Respublikos įstatymai numato priemones, užtikrinančias, kad atitinkamos institucijos suteiktų bÅ«tinÄ jÄ pagalbÄ paramos reikalingiems asmenims.

Todėl tai, kad L. P. turi paramos reikalingus senelius, nelaikytina ta priežastimi, dėl kurios jis liktų tinkamai nenubaustas ir toliau keltų grėsmę visuomenei. L. P. argumentai, kad augo be tėvų ir jis lengvai pasiduoda neigiamai kitų įtakai taip pat neduoda pagrindo bausmei švelninti, nes šioje byloje nėra duomenų, kad L. P. būtų nusikaltęs dėl to, kad kas nors būtų jį veikęs taip elgtis ir jis būtų pasidavęs tokiai neigiamai įtakai. Jam paskirta bausmė yra adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui.

Esant iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:           nuteistojo L. P. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai:                                                                                                                   Aloyzas Kruopys                                                                                                                      Laima Garnelienė                                                                                                                   Valdimaras Bavėjanas