2016-08-11 Nr. AB-15849-3-64-3-01148-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1558-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01148-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. Skunde paaiškino, kad kameros buvo perpildytos, vienam asmeniui tekdavo mažiau gyvenamojo ploto, nei numatyta teisės aktuose, be to, kamerose buvo šalta, drėgna, nebuvo užtikrinamas natūralus apšvietimas, tai kenkė regėjimui, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI, asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltoje patalpoje, daiktai sudedami į nešvarias dėžes. Dėl nurodytų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinių sukrėtimų, depresiją, pažeminimą, pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą vertina 2 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir jį prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad Šiaulių TI kasdieniai kamerose kalinamų asmenų sąrašai nesudaromi, todėl pateikti tikslių kamerose kartu su pareiškėju laikomų asmenų sąrašų negalima. Pabrėžė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam, o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis. Šiaulių TI dėl objektyvių priežasčių ne visada turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą, nustatytą Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Kita vertus, suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių TI kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, kiekvienam asmeniui skiriamas inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo priemonės skiriamos pagal suimtųjų ar nuteistųjų prašymus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo likusio kameros ploto ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Kameros įrengtos vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra abstraktūs ir nepakankamai detalizuoti.

Asmens krata pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pažymėjo, kad 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte užfiksuota, jog apžiūros patalpos tvarkingos, tai paneigia pareiškėjo teiginį dėl antisanitarinių sąlygų. Be to, pareiškėjo teiginiai abstraktūs, netikslūs, nepagrįsti objektyviais įrodymais.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas draudžia rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tai draudžia ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punktas. Nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų. Tačiau Šiaulių TI taikoma praktika, kai į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Pareiškėjas nereiškė įstaigai nusiskundimų dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis, nenurodo esąs nerūkantis.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nepateikia jokių duomenų apie patirtą neturtinę žalą, nedetalizavo aplinkybių, kuriomis įrodinėja neturtinės žalos atsiradimą. Dėl nurodytų motyvų atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, tačiau iš atsakovo pateiktos pažymos ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, kameros ploto normos, todėl teismas šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai. Teismas konstatavo, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas 2 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Teismas nustatė, kad Šiaulių TI kameroje Nr. 18 buvo nustatyti higienos normos pažeidimai, kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiktis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241, reikalavimams nebuvo tikrinta, todėl nėra jokių objektyvių duomenų apie tokių patalpų atitikimą higienos normų reikalavimams. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė objektyviais įrodymais pareiškėjo nurodytų aplinkybių, todėl jas aiškino pareiškėjo naudai.

Teismas nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, pareiškėjas pats Šiaulių TI administracijai pateikė prašymą jį paskirti į kamerą su rūkančiaisiais, todėl šiuos teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Kita vertus, teismas įvertino, kad pažeidimas buvo trumpalaikis, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažymėjo, jog tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, o duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus dėl jo kalinimo Šiaulių TI nenustatyta.

Teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2162/2014).

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, todėl prašo atlyginti neturtinę žalą pinigais.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodė su apeliaciniu skundu nesutinkantis ir prašė jį atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Pažymėjo, kad atsakovas veikė taip, kaip privalėjo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, todėl neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 15 d., priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. buvo kalinamas Šiaulių TI. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių (b. l. 29–31), pažymi, kad anksčiau nurodytu laikotarpiu tik 2 paras pareiškėjas buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu galiojusios Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) numatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl darytina išvada, jog Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko teisės aktų nustatytų reikalavimų, t. y. patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, neužtikrinamas natūralus apšvietimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. K. laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Šiaulių TI kameroje Nr. 18, kurioje ŠVSC atlikus patikrinimą, buvo nustatytas tik oro temperatūros neatitikimas teisės aktų reikalavimams. Kitu laikotarpiu (nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. balandžio 15 d.) pareiškėjas buvo patalpintas į kameras Nr. 43 ir Nr. 102, apie kuriose atliktus patikrinimus duomenų byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jos aiškintinos pareiškėjo naudai.

Teismas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl purvo, yra tipiniai (vartojami daugelio kalinamųjų/nuteistųjų skunduose dėl žalos priteisimo) ir abstraktūs, pavyzdžiui, nenurodyta, kuriose patalpose atliekant kratą buvo pažeisti teisės aktais nustatyti reikalavimai ir pan. Atitinkamai pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Taip pat pažymėtina, jog ŠVSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad <... apžiūros patalpos tvarkingos, ...>. Todėl dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktais įtvirtintą tvarką.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad nerūkantys asmenys buvo laikomi kartu su rūkančiaisiais, akcentuotina, jog vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, nurodant, kad kiti asmenys rūko, ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015 ir kt.). Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, jog pageidauja būti laikomas su nerūkančiais asmenimis. Priešingai, jis pats pateikė prašymą atsakovo atstovo administracijai paskirti į kamerą, kurioje yra laikomi rūkantys suimtieji arba nuteistieji. Be to, ŠVSC 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 nurodyta, kad rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų (suimtieji pildo prašymus). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus pateiktos informacijos (2015 m. balandžio 21 d. pažyma dėl R. K. laikymo Nr. 60/09–13374) matyti, kad pareiškėjas per mažo ploto sąlygomis Šiaulių TI realiai buvo kalinamas tik 1 parą. Minėtoje pažymoje nurodyta, jog 2014 m. gruodžio 23 d. 07.30 val. Šiaulių TI kameroje Nr. 18 buvo laikomi 5 asmenys. Tos pačios dienos vakare (19.30 val.) minėtoje kameroje buvo 7 asmenys, 2014 m. gruodžio 24 d. 07.30 val. – 7 asmenys, o tos pačios dienos vakare (19.30 val.) vėl buvo laikomi 5 asmenys. Taigi iš minėtų 2 parų tik apie parą pareiškėjui teko mažesnis plotas nei būtina pagal teisės aktus. Dėl kitų kalinimo sąlygų pažymėtina, jog galbūt pažeidžiant kai kurias kitas kalinimo sąlygas pareiškėjas buvo kalinamas neilgą laiko tarpą (tris su puse mėnesio). Be to, nenustatyta, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, minėtą suformuotą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ploto ir kiti kalinimo sąlygų pažeidimai buvo trumpalaikiai, pareiškėjo patirta žala nebuvo tokio sunkaus pobūdžio, jog nagrinėjamu atveju būtų galima priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Todėl teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcijos forma pareiškėjui.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertinta tinkamai. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė