2020-05-20 Nr. AB-10162-3-62-3-02932-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1676-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02932-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), priteisti 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala atsirado dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėnesio iki 2016 m. sausio mėnesio. Pareiškėjas nurodė, kad buvo kalinamas Kauno TI kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, atitvertas ne iki lubų. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per mažo ploto, pareiškėjas vedamas pasivaikščioti tik 1 valandą per dieną. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė stresą, todėl prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 13 d. pareiškėjui Kauno TI nebuvo užtikrintas nustatytas 3,6 kv. m minimalus asmeniui kameroje tenkantis plotas. Teigė, kad visuomenės sveikatos centrai reguliariai atlieka kamerų patikrinimus. Kameros yra įrengtos taip, kaip to reikalauja teisės aktai, sanitariniai mazgai atskirti 2,1 aukščio sienele su durimis, veikia ištraukiamoji ventiliacija. Teisės aktai nereguliuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vedamas pasivaikščioti buvo tiek, kiek nustato teisės aktai. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad buvo kankinamas, tačiau nepateikė įrodymų. Atsakovo atstovas pareiškėjo reikalavimams, susijusiems su laikotarpiu iki 2015 m. gruodžio 12 d., prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė R. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 50 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. sausio 6 d. – 2016 m. sausio 13 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Kauno TI, atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Kauno TI buvo laikomas nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, depresiją, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. gruodžio 10 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė, atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. buvo pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 6 d. iki 2015 m. gruodžio 10 d. atmesta kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

7. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 13 d. buvo paskirtas į kamerą Nr. 160 kartu su 2–3 asmenimis, kameros plotas – 13,38 kv. m. Remdamasis Kauno TI pateiktais duomenimis, teismas padarė išvadą, kad nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 13 d. (iš viso 7 paras) pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m ploto (teko 3,34 kv. m ploto). Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, padarė išvadą, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 7 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko 0,26 kv. m ploto).

8. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose sanitarinis mazgas nėra visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, teismas vadovavosi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir HN 134:2015), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktu. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti sienelėmis, o pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, kad sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto vizualiai aukštesne nei 1,5 metro sienele ir durimis pareiškėjui užtikrina pakankamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais. Kauno TI teismui pateiktos fotonuotraukos patvirtino, kad Kauno TI sanitariniai mazgai atitinka minėtus reikalavimus, jie yra atskirti gana aukštais atitvarais, yra durys, įrengta atskira sanitarinio mazgo mechaninė ventiliacija. Teismas padarė išvadą, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas užtikrina higienos normų laikymąsi. Pareiškėjo teiginius dėl sklindančio nemalonaus kvapo teismas atmetė, nes klozetai yra su dangčiais. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo kreipėsi į administraciją su pretenzijomis. Pareiškėjo argumentai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmesti kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

9. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo kiemelių plotu ir pasivaikščiojimų trukme, teismas nurodė, kad nei Eksploatavimo taisyklės, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto, todėl pareiškėjo argumentai dėl kiemelių dydžio atmesti. Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 12 straipsnio 4 dalimi. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 72 straipsnį, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi nuteistiesiems priklausanti teisė kasdien pasivaikščioti. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę pasivaikščioti kasdien 3 valandas (BVK 73 str. 5 p.), lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 4 valandas (BVK 74 str. 5 p.), o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti 2 valandas (BVK 75 str. 5 d.). Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui buvo užtikrinamas kasdienis 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore. Iš Alytaus pataisos namų 2019 m. vasario 28 d. pažymos Nr. 8-2237 teismas nustatė, kad R. N. nuo 2015 m. gegužės 9 d. iki 2016 m. liepos 27 d. Alytaus pataisos namuose atliko laisvės atėmimo bausmę, t. y. ginčo laikotarpiu pareiškėjo statusas buvo – nuteistasis, kuriam turėjo būti taikomos BVK nuostatos. Teismas padarė išvadą, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamos trukmės pasivaikščiojimą.

10. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, kalinimas perpildytose kamerose, teisės į pasivaikščiojimą neužtikrinimas nurodytu kalinimo laikotarpiu sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo pažeista tik 7 paras, teisė į pasivaikščiojimą buvo nesuteikta iš dalies (kiekvieną dieną suteikta teisė pasivaikščioti po 1 valandą). Be to, byloje nebuvo jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Byloje nepateikta įrodymų, kad būtent nustatyti pažeidimai pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Byloje taip pat nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas nusprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 2 000 Eur suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 50 Eur.

III. 11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo dalį dėl 50 Eur neturtinės žalos priteisimo pakeisti pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į minimalaus ploto, tenkančio asmeniui kameroje, užtikrinimą buvo pažeista. Nusprendus netenkinti prašymo dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pakeitimo, sumažinti pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistą sumą.

12. Atsakovas akcentuoja, kad duomenų apie pareiškėjo pablogėjusią sveikatą laikymo Kauno TI nėra. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu skundėsi Kauno TI ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl laikymo sąlygų. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik po beveik 1 metų nuo ploto normos kameroje pažeidimo. Atsakovo nuomone, tai patvirtina, kad dėl ploto normos pažeidimo pareiškėjas realių kančių, dvasinių išgyvenimų nepatyrė.

13. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė laikotarpį, kurį pareiškėjui nebuvo užtikrintas plotas kameroje. Pareiškėjas 2016 m. sausio 6 d. ir 2016 m. sausio 13 d. kameroje buvo tik po pusę dienos, o 2016 m. sausio 7 d. ir 2016 m. sausio 11 d. pusę paros pareiškėjui buvo užtikrintas 4,61 kv. m plotas. Todėl ploto norma nebuvo užtikrinta ne 7, o 6 paras.

14. Pirmosios instancijos teismas taip pat netiksliai nurodė, kad pažeidimo metu pareiškėjui buvo užtikrintas tik 3,34 kv. m. Atsakovo teigimu, pažeidimo laikotarpiu pareiškėjui teko 3,46 kv. m.

15. Atsakovas pažymi, kad teisės aktai suimtiesiems (nuteistiesiems) nustato 1 valandos pasivaikščiojimą lauke, todėl pažeidimo dėl to nėra ir negali būti.

16. Atsakovo manymu, neturtinės žalos dydis yra neproporcingas nusižengimo masto atžvilgiu. Atsakovas teigia, kad tinkamas neturtinės žalos atlyginimo būdas turėtų būti teismo pripažįstamas asmens teisių pažeidimo faktas. Atsakovo teigimu, pažeidimas yra mažareikšmis. Pareiškėjui buvo užtikrinta pakankama judėjimo laisvė su veiklomis už kameros ribų. Be to, Kauno TI yra nuolat tikrinamas visuomenės sveikatos centrų, kurie grubių pažeidimų nenustato.

17. Pareiškėjas R. N. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą ir pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į teismo sprendime nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu.

19. Pareiškėjas teigia, kad taip pat buvo pažeista teisė į privatumą naudojantis tualetu, nes Kauno TI sanitarinis mazgas įrengtas ne atskiroje patalpoje ir nėra atskiro nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimo.

20. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo jam buvo priteistas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, todėl iš dalies liko neapgintos jo teisės, o teisingumo principas buvo pažeistas.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

22. Atsakovas nurodo, kad Kauno TI kamerose sanitariniai mazgai atitverti 2,1 m aukščio metalinėmis sienelėmis, taip pat turi duris. Sanitarinių mazgų viršus yra atviras, nepaisant to, Kauno TI nuomone, pareiškėjui buvo užtikrintas pakankamas privatumas sanitariniuose mazguose. Taip pat sanitariniai mazgai turi atskirą mechaninės ištraukiamosios ventiliacijos sistemą.

23. Kauno TI nuomone pareiškėjas negalėjo patirti neigiamų išgyvenimų neužtikrinus 3,6 kv. m ploto normos asmeniui, nes šiuo atveju pažeidimas buvo trumpalaikis ir ypač mažareikšmis.

24. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė teisinio pagrindo, konkrečių argumentų, kuriais remiantis jam priklausytų ilgesnis nei 1 valandos pasivaikščiojimas lauke.

25. Atsakovas akcentuoja, jog pareiškėjas konkrečių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, kaip ir pažeidimų nedetalizavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. spalio mėn. iki 2016 m. sausio mėn., atlyginimo.

27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimų daliai dėl laikotarpio iki 2015 m. gruodžio 10 d. pritaikė ieškinio senaties terminą, dėl likusio laikotarpio nustatė, kad 7 paras buvo pažeista minimalaus gyvenamojo ploto norma ir 1 val. pasivaikščiojimo trukmė nebuvo pakankama. Teismas nusprendė, kad 50 Eur yra adekvati suma dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinių skundų ribų.

29. Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ploto normos pažeidimu, pažymėtina, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu Kauno TI kamerose vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto dydį reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame įtvirtina, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu iš viso 7 paras (nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 13 d.) ši minimalaus gyvenamojo ploto norma nebuvo užtikrinta. Atsakovas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad pažeidimo laikotarpiu po pusę paros ploto norma būdavo užtikrinama, tačiau neneigia, kad kitą paros dalį gyvenamojo ploto norma buvo pažeidžiama ir pareiškėjui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pažeidimą nurodytu laikotarpiu.

31. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia teisės norma vadovaudamasis nustatė pažeidimą dėl nepakankamos pasivaikščiojimo trukmės. Šiuo atveju iš Alytaus pataisos namų 2019 m. vasario 28 d. pažymos Nr. 8-2237 (b. l. 83) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis, laisvės atėmimo bausmę atliekantis pataisos namuose. Šios aplinkybės atsakovas neginčija. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens, esančio tardymo izoliatoriuje statusą, teisinės padėties ypatumus nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1963-822/2018; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos Bausmių vykdymo kodekso nuostatos. Taigi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 dalis, pagrįstai vadovavosi BVK nuostatomis dėl nuteistiesiems pataisos namuose suteikiamos pasivaikščiojimų trukmės.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nenustatytas pažeidimas dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad sanitarinis mazgas nėra atskiroje patalpoje. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokiu atveju vertinama, ar atsakovas pateikė duomenis ir įrodymus, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1334-822/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017, 2017 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-712-1062/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017 ir kt.).

33. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ir pareiškėjas neginčija, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas gana aukštais atitvarais (atsakovo nurodytais duomenimis – 2,1 m aukščio), yra durys, įrengta atskira sanitarinio mazgo mechaninė ventiliacija. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrino kalinamiems asmenims minimalų privatumą. Todėl konstatuoti pažeidimą šiuo aspektu nebuvo pagrindo.

34. Nagrinėjant tiek pareiškėjo, tiek atsakovo apeliacinių skundų argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

35. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę (7 paras ploto normos pažeidimas ir nepakankama pasivaikščiojimų trukmė), tai, kad nenustatyta, jog Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti. Pareiškėjas nepagrindė, kad jam turėtų būti priteistas didesnis neturtinės žalos atlyginimas, o atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

38. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės ir materialiosios teisės normas, priėmė procesinį sprendimą, kurio keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo, todėl šalių apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė