2013-03-20 Nr. AB-620-3-61-3-02500-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-74/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02500-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2010 m. birželio 3 d. įsakyme Nr. 30-1325 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas 30-1325).

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. kreipėsi su teikimais Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų“ į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių. Vykdydamas savivaldybių administracinę priežiūrą Vyriausybės atstovas patikrino teisės aktus, susijusius su Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimu, ir nustatė, kad savivaldybės administracijos direktorius Vyriausybės atstovo teikimų Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 prieduose nurodytuose įsakymuose nenustatė konkrečių daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių įsakymuose numatytiems administruoti namams.

Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimo Nr. 1T-36 priede nurodytuose įsakymuose savivaldybės administratorius įpareigojo atitinkamus administratorius tik „neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio“, tačiau įsakymuose konkrečiai nenustatė bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Tuo savivaldybės administracijos direktorius pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 603) 2.2 punkto nuostatą dėl mokesčių nustatymo.

Rėmėsi nuo 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostatomis ir nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančia to punkto redakcija, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Nurodė, kad Administracijos direktorius, Vyriausybės atstovo 2011 m. spalio 20 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39 prieduose išvardytuose įsakymuose nenustatęs priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčių, pažeidė Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatytą reikalavimą, todėl įsakymai turi būti pakeisti, suderinant su minėta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostata, t. y. nustatant juose daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius.

Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir paaiškino, kad teikimai turėjo būti apsvarstyti per 7 dienas nuo jų gavimo dienos, apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turėjo būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Suėjus nustatytiems terminams Vyriausybės atstovui nebuvo pranešta apie teikimų įvykdymą. Vyriausybės atstovas nustatytais terminais kreipėsi į teismą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog administratorius veikia pagal savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus. Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pažymėjo, kad įsakymu paskirtas administratorius, vadovaudamasis savivaldybės tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika, privalo proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai apskaičiuoti mėnesinį mokestį ir įmokas už bendrosios nuosavybės patalpų administravimą (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d.

įsakymo Nr. 30-2050 „Dėl butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų patvirtinimo“ 8.1 punktas). Administratorius atlieka tik techninį darbą (pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį). Pažymėjo, jog teiginys, kad savivaldybė perduoda jos kompetencijai priskirtą funkciją – nustatyti administravimo mokestį, yra nepagrįstas. Nurodė, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d.

įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad daugiabučio namo savininkų bendrosios nuosavybės administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Tai reiškia, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, kurių teisėtumo pareiškėjas neginčijo ir prašymo tirti šio norminio teisės akto teisėtumą, t. y. atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintiems nuostatams, nereiškė.

Ginčijamas įsakymas priimtas vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“, kurio teisėtumo pareiškėjas taip pat neginčijo ir prašymo tirti šio norminio teisės akto teisėtumą, t. y. atitikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintiems nuostatams, nereiškė. Pabrėžė, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą.

Todėl nėra pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių ginčijamame įsakyme nustatyti administravimo mokesčio tarifą. Teigė, kad jokie įstatymai nenumato Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės įpareigoti savivaldybes nustatyti administravimo mokesčio dydį. CK 4.84 straipsnio 3 dalis tik suteikė teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai patvirtinti pavyzdinius nuostatus. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai neturėtų būti perkeliami (juo labiau pažodžiui) į savivaldybės teisės aktus, kadangi Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, kildinama iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), CK, ir kurią saisto įstatymų nustatyti reikalavimai ir tvarka, kuri, kai tai numatyta įstatymuose, nustatoma ir kituose teisės aktuose (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 42 punktas).

Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius (rekomendacinius) nuostatus, kuriuose būtų nurodytas minimalus teisinio reguliavimo turinys, o ne priimti imperatyviai privalomus nuostatus, reglamentuoti įsakymo, kuriuo skiriamas administratorius, turinį, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad Administracijos direktoriaus įsakymas ar jo dalis yra neteisėta. Nurodė, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad visais atvejais apie savivaldybės administravimo subjektui pateiktą teikimą ar reikalavimą Vyriausybės atstovas praneša merui (savivaldybės vadovui).

Teigė, jog Vyriausybės atstovas į bylą turėtų pateikti įrodymus, kad apie šį klausimą informavo ne tik savivaldybės administracijos direktorių, bet ir merą. Nepateikus tokios informacijos į bylą, teismas neturėtų tenkinti Vyriausybės atstovo prašymo, kadangi tokiu atveju teismo sprendimas būtų priimtas pažeidžiant ikiteisminę procedūrą. Nurodė, kad CK 4.84 straipsnio 3 dalis nesuteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės nustatyti administravimo mokesčio tarifą, jo apskaičiavimo ar taikymo metodiką, taip pat nesuteikia teisės įpareigoti administracijos direktorių nustatyti konkretų administravimo paslaugos mokestį įsakyme, o tik suteikia teisę patvirtinti pavyzdinius nuostatus.

Atsakovas prašė teismą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 4 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai ir 120 straipsnio 2 daliai. Pažymėjo, kad įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus.

Nurodė, kad CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Teigė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatytą kompetenciją patvirtinti tik pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis. Pažymėjo, kad vietos savivaldos administravimo subjektai įstatymų apibrėžtose ribose (CK 4.84 straipsnis) veikia laisvai ir savarankiškai, todėl savivaldybės administracijos direktorius skirdamas administratorių turi teisę savarankiškai nustatyti priimamo įsakymo turinį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Namų priežiūros centras“ atsiliepimu į prašymą prašė jį atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad savivaldybės administratoriaus direktoriaus pasirinktas administravimo mokesčio nustatymo būdas – neviršyti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio – yra tinkamas Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimų įgyvendinimas. Nurodė, kad jau nuo 2002 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos minėto nutarimo 8.1 punktas numatė galimybę bendrosios nuosavybės administravimo išlaidas nustatyti dviem būdais, t. y. savivaldybės institucija turėjo teisę pasirinkti: arba nustatyti konkrečius tarifų dydžius, arba patvirtinti metodiką, pagal kurią apskaičiuojami tarifai. Teigė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasirinko antrąjį būdą, nes patvirtino tarifų apskaičiavimo metodiką (Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. sprendimu įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 3 d. įsakyme Nr. 30-1325 „Dėl administracijos direktoriaus 2006-01-16 įsakymo Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“. Teismas nepatenkino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai.

Teismas, išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 29 straipsnio 8 dalies 1 punkto, Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimus, padarė išvadą, kad šių teisės aktų nuostatos numato pareigą savivaldybės administracijos direktoriui įsakymu skiriant daugiabučio namo administratorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Nurodė, jog Nutarimo Nr. 603 2.2 punktui įgyvendinti neturi reikšmės Nuostatai, nes ginčas yra ne dėl pačių Nuostatų, o dėl savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo atitikties Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimui ir CK nuostatoms. Šiuo atveju reikšmingas yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, kuris paaiškinamas taip: savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Darė išvadą, kad savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas, kurį prašoma įpareigoti papildyti, toks, koks jis yra šiuo metu, neatitinka reikalavimų, nustatytų Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte, taip pat neatitinka CK 4.84, 4.236 ir 4.238 straipsnių reikalavimų, t. y. įsakymas nėra teisėtas, o Vyriausybės atstovo prašymas yra teisėtas ir pagrįstas. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra abejonių dėl Nutarimo Nr. 603 konstitucingumo, todėl pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nutarimo Nr. 603 2.2 punktas ir Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinių nuostatų 8.1 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto atitikties atsakovo nurodytų teisės aktų reikalavimams.

2) Teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų, t. y. daugiabučio namo bendrųjų patalpų savininkų teisių ir pareigų, kadangi būtent jie bus priversti mokėti nustatytą mokestį administratoriui, todėl jie privalėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 48 straipsnis). Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismui priėmus sprendimą dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, yra pagrindas panaikinti sprendimą (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

3) Administracijos direktorius neturėjo teisės vykdyti Vyriausybės atstovo 2011 m. lapkričio 14 d. teikimų Nr. 1T-36 ir 1T-39, kadangi jie prieštaravo Administracijos direktoriaus Nuostatų 8.1 punktui. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byloje Nr. AS858-293/2011 ir pažymėjo, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į atsakovą, turėjo kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas ištirti ginčijamo įsakymo atitikimą Nutarimui Nr. 603.

4) Teismas netaikė Nuostatų, kurių pagrindu priimtas ginčijamas įsakymas Nr. 30-1922, 8.1 punkto, taip pažeisdamas įstatymo viršenybės principą.

5) Įstatymu imperatyviai įtvirtinta pareiga (suteikta kompetencija) savivaldybės merui (valdybai) nustatyti administravimo nuostatus ir paskirti administratorių, kai yra įstatyme numatyti pagrindai (CK 4.84 straipsnio 1 dalis), o administratoriai veikia pagal savivaldybėje patvirtintus administravimo nuostatus. Tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektai veikia nepažeisdami teisės aktų. Nurodė, kad CK 4.84 straipsnio 3 dalyje Vyriausybei suteikta teisė tvirtinti tik Pavyzdinius butų ir kitų patalpų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus. Teigė, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybė viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes Nutarimo 2.2 punktu nustatė papildomą imperatyvų teisinį reguliavimą – nustatė administracijos direktoriaus priimamo teisės akto turinį.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucinis Teismas nėra priėmęs tirti minėtų Vyriausybės nutarimo nuostatų atitikties anksčiau minėtoms Konstitucijos ir įstatymų normoms. Paaiškino, kad ginčo dalykas šioje byloje yra ne administratoriaus pareiga apskaičiuoti administravimo mokestį daugiabučių namų savininkams, o savivaldybės administracijos direktoriaus pareiga administravimo akte nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Pastaroji pareiga administracijos direktoriui kyla ne iš jo paties patvirtintų Nuostatų, o iš CK ir Nutarimo Nr. 603 nuostatų. Nutarimas Nr. 603 ir Nuostatai reguliuoja skirtingų subjektų teises ir pareigas, todėl nagrinėjamoje byloje negali būti siejami. Nepagrįstais laikė atsakovo teiginius, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl į bylą neįtrauktų asmenų teisių ir pareigų. Nurodė, kad skundžiamas įsakymas yra skirtas administratoriui, o atsakovo nurodytiems asmenims teisės ir pareigos kyla iš Nuostatų. Teigė, jog atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS858-293/2011. Pareiškėjo manymu, atsakovas neteisingai suvokia teisės aktų hierarchiją, kadangi to paties subjekto priimtas teisės aktas nėra aukštesnės galios negu kitas. Dėl administratoriaus teisės sumažinti mokestį pareiškėjas nurodė, kad mokestis už administravimą yra įtvirtintas CK 4.238 straipsnio 1 dalyje ir Nutarimo 2.2 punkte. Šiose nuostatose nėra numatyta teisė tartis su administratoriumi dėl mokesčio sumažinimo. Pažymėjo, jog teismas pagrįstai atmetė atsakovo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamoje byloje nėra pažeidžiamos konkurencijos sąlygos.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, kaip matyti iš Įsakymo Nr. 30-1325 įžanginės dalies, jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsniu, Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“. Nutarimo Nr. 603 preambulėje nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis CK 4.84 straipsnio 3 dalimi.

Nurodė, jog Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu (minėto įsakymo priėmimo metu galiojusi 2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija) buvo nustatyta, jog savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...> mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. Pažymėjo, jog ši Nutarimo Nr. 603 2.2 punkto nuostata šiuo metu yra pakeista Vyriausybės 2011 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 1194, tačiau teisinis reguliavimas tiek, kiek aktualu šioje administracinėje byloje, t. y. kiek tai susiję su būtinybe Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, iš esmės nėra pasikeitęs – 2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1194 redakcijos Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte nustatyta, jog, be kitų duomenų, sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintu tarifu ar jo apskaičiavimo metodika arba pagal administravimo paslaugos viešojo pirkimo rezultatus (jeigu šios paslaugos perkamos), tačiau ne didesnis už savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą ar tarifą, apskaičiuotą pagal jos patvirtintą metodiką.

Sprendime nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A662-2481/2012), atsižvelgdama į CK 4.84 straipsnio 2 dalies nuostatą, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų administratorius turtą administruoja šio kodekso 4.240 straipsnio pagrindu, t. y. šiuo atveju nustatomas paprastasis turto administravimas, kuri nukreipia į CK nuostatas, įtvirtinančias tam tikrus kito asmens turto administravimo teisinio reguliavimo principus, inter alia CK 4.238 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią, jog turto administratorius turi teisę į atlyginimą, nustatytą administravimą nustatančiame akte, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymą administravimas yra nemokamas, visiškai analogiško ginčo atveju pažymėjo, kad Nutarimo Nr. 603 2.2 punkte įtvirtintas reikalavimas sprendime skirti administratorių nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą nuosekliai kyla iš CK 4.238 straipsnio 1 dalies. Atsižvelgdama į nurodytą teisės aktų visumą, teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavo, kad administravimą nustatančiame akte, inter alia savivaldybės administratoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorių, turi būti nurodytas (nustatytas) atlyginimas (bendrosios nuosavybės administravimo mokestis).

Teisėjų kolegija nustatė, kad Įsakyme Nr. 30-1325 aptariamas administravimo mokestis nėra numatytas.

Nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1522 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios (žr. www.vilnius.lt). Konstatavo, kad Įsakymas Nr. 30-1325, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Pastebėjo ir tai, jog šiuo Administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. 30-1522 buvo nurodytas ir konkretus daugiabučio gyvenamojo namo, esančio I. Simonaitytės g. 4, administravimo mokestis (2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1522 priedo „Uždarosios akcinės bendrovės „Namų priežiūros centras“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašas“ 45 eilutė).

Pažymėjo, jog Administracijos direktorius 2012 m. vasario 29 d. įsakymu Nr. 30-454 pakeitė 2005 metų įsakymu Nr. 30-2050 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatus, inter alia jų 8.1 punktą – pagal šiuo metu galiojančią šio punkto 2012 m. vasario 29 d. įsakymo Nr. 30-454 redakciją administratorius mėnesinius mokesčius ir įmokas už bendrosios nuosavybės administravimą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai pagal mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, kuris nurodytas savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių. Nurodė, jog nors šis Administracijos direktoriaus priimtas norminis aktas, inter alia minėta 8.1 punkto nuostata, tiesiogiai adresuotas bendrosios nuosavybės administratoriui ir nustato jam skirtą elgesio taisyklę (kaip turi būti apskaičiuojami mėnesiniai mokesčiai ir įmokos už bendrosios nuosavybės administravimą), tačiau, kita vertus, šia nuostata taip pat netiesiogiai įtvirtinama, jog administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą.

Sprendė, kad akivaizdu, jog šioje administracinėje byloje pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu siektas tikslas – užtikrinti, jog Įsakyme Nr. 30-1325 būtų nurodytas šiuo įsakymu UAB „Namų priežiūros centras“ priskirto daugiabučio gyvenamojo namo, t. y. gyvenamojo namo, esančio I. Simonaitytės g. 4, bendrosios nuosavybės administravimo mokestis – apeliacinio proceso Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu iš esmės yra pasiektas. Nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymą Nr. 30-1325 nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialiosios ir proceso teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1325, kuriuo papildytas 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-23, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas. Teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo.

V. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, panaikindama pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenurodė šio sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo ir nemotyvavo jo neteisėtumo ir nepagrįstumo, padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, turėjusį įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Teigia, jog teisėjų kolegija priėmė įstatymų nuostatomis nepagrįstą sprendimą, išeidama iš bylos nagrinėjimo ribų, nes ištyrusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pasisakiusi, kad teismas nepažeidė jokių materialiosios ar proceso teisės normų, jį panaikino vien tik konstatavusi naujas faktines aplinkybes, atsiradusias po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nesiedama jų su teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl, daro išvadą, kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikinusi sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, ir tai turėjo esminės įtakos šiam neteisėtam sprendimui priimti. Nurodo, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Teigia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, šioje byloje panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, netyrė ir apeliacinio skundo pagrįstumo, tačiau nusprendė apeliacinį skundą tenkinti, o pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą, neatsižvelgęs į tai, kad būtent atsakovas yra pateikęs apeliacinį skundą dėl teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo ir apeliacinės bylos pasiruošimo nagrinėti metu geranoriškai įvykdęs šį teismo sprendimą ir kartu paneigdamas savo apeliacinio skundo argumentus.

2) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pagal Vyriausybės atstovo prašymus teismui dėl savivaldybės administravimo subjekto įpareigojimo atlikti veiksmus, savivaldybės administravimo subjektui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius teismo sprendimus iki apeliacijos išnagrinėjimo, yra konstatuojama, kad „apeliacinės instancijos teismas pagal jam suteiktą kompetenciją patikrina priimto teismo sprendimo teisėtumą minėto straipsnio nurodyta apimtimi ir apeliacinės instancijos teismui nėra reikšminga, kad iki bylos išnagrinėjimo apeliacinėje instancijoje atsakovas geranoriškai įvykdė pirmosios instancijos teismo sprendimą. Todėl dėl šios aplinkybės priimti naują sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą, kaip to prašo atsakovas, nėra pagrindo“ (2011 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-636/2010 bei 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-430/2011). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. spalio 7 d. administracinėje byloje Nr. A822-1261/2010 atsakovui po pirmosios instancijos teismo sprendimo įvykdžius Vyriausybės atstovo reikalavimą pabrėžė, kad atsakovas tokiais veiksmais pats „iš dalies paneigė dalį savo apeliacinio skundo argumentų“, ir konstatavo, kad „nagrinėdamas šį ginčą pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, dėl ko atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas.“ Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A438-153/2011, kurioje atsakovas pakeitė ginčijamą aktą po pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, yra pažymėjęs, kad atsakovas tokiais veiksmais iš esmės suformavo naujus teisinius santykius, lyginant juos su byloje nagrinėjamais teisiniais santykiais, bei priėmęs išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

3) Nagrinėjama byla ir jos faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos konkrečiose bylose priimtoms šioms įsiteisėjusioms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartims: 2012 m. lapkričio 14 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012, 2012 m. spalio 18 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A261-2487/2012, 2012 m. spalio 19 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2584/2012, 2012 m. lapkričio 20 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143-2581/2012, 2012 m. lapkričio 22 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A261-2839/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2851/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2852/2012. Teismas minimose nutartyse konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir atsakovo apeliaciją atmetė. Teigia, jog, atsižvelgiant į tai, kad teismų praktika analogiško pobūdžio bylose yra prieštaringa, būtina atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012 dėl esminių klaidų ištaisymo ir vienodos administracinių teismų praktikos formavimo užtikrinimo. Nurodo, jog tokia teisiškai neapibrėžta situacija dėl nevienodos praktikos formavimosi pažeidžia teisėtą lūkestį dėl efektyvios teisės į teisminę gynybą realizacijos ir tinkamo ginčo išsprendimo, taip pat kelia kliūtis Vyriausybės atstovui tinkamai vykdyti Konstitucijoje įtvirtintą savivaldybių administracinę priežiūrą, kartu pažeidžia ir viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Procesas neatnaujintinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010). Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012 nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas), būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau nagrinėjo proceso atnaujinimo klausimą analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P822-245/2012, 2013 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-244/2012, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P556-31/2013, 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-70/2013, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-69/2013, 2013 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-71/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-73/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-76/2013), kuriose, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo nuomone, sudariusias pagrindą bylose priimtus teismo procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais, nenustatė pagrindo atnaujinti procesą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtose bylose konstatavo, kad proceso teisės pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje, bei kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendime nenurodė nei vieno iš ATBĮ 141, 142 bei 143 straipsniuose numatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, bei kad teisėjų kolegija priimdama sprendimą šioje byloje padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konstatavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau panaikindama jo sprendimą ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo minimame ABTĮ 140 straipsnyje (apeliacinės instancijos teismo teisės) yra ne materialiosios, o proceso teisės normos. Įstatyme nėra numatyta, kad administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas dėl proceso teisės pažeidimo, todėl toks pažeidimas, net jei ir būtų nustatytas, nėra laikomas pagrindu atnaujinti procesą administracinėje byloje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P6-45/2004, 2007 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P14-189/2007).

Įvertinusi pareiškėjo prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame nėra pateikta argumentų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. pareiškėjas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-2/2010).

Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintą proceso atnaujinimo pagrindą grindžia tuo, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra analogiškos konkrečiose bylose priimtoms šioms įsiteisėjusioms Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartims: 2012 m. lapkričio 14 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143-2484/2012, 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A146-2450/2012, 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A444-2621/2012, 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A662-2785/2012, 2012 m. spalio 18 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A261-2487/2012, 2012 m. spalio 19 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2584/2012, 2012 m. lapkričio 20 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A143-2581/2012, 2012 m. lapkričio 22 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A261-2839/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2851/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A858-2852/2012. Pareiškėjas nurodo, jog teismas minimose nutartyse konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir atsakovo apeliaciją atmetė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjusi administracinę bylą Nr. A556-2483/2012, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėtoje byloje nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 30-1522 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ 4 punktu nutarta Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ laikyti netekusiu galios. Konstatavo, kad Įsakymas Nr. 30-1325, kuris papildė minėtą Administracijos direktoriaus 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23 „Dėl UAB „Namų priežiūros centras“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ ir kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, nagrinėjamoje administracinėje byloje siekia pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, taip pat yra netekęs galios. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovui pripažinus netekusiu galios 2006 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-23, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-1325, kuriuo papildytas 2006 m. sausio 16 d. įsakymas Nr. 30-23, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą – įgyvendinimas objektyviai nėra įmanomas. Teisėjų kolegija sprendė, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nebeliko pagrindo vertinti pareiškėjo reikalavimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo minimose administracinėse bylose Nr. A143-2484/2012, Nr. A146-2450/2012, Nr. A444-2621/2012, Nr. A662-2785/2012, Nr. A261-2487/2012, Nr. A858-2584/2012, Nr. A143-2581/2012, Nr. A261-2839/2012, Nr. A858-2851/2012, Nr. A858-2852/2012, pradėtose taip pat pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, prašant įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą kituose įsakymuose, kuriais kitos bendrovės paskirtos konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriais, nebuvo nustatyta analogiškų faktinių aplinkybių kaip administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012, kurios procesą prašoma atnaujinti, t. y. nebuvo nustatyta, kad individualūs administraciniai aktai, kuriais buvo paskirti konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai ir kuriuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius nebuvo nustatęs konkretaus mokesčio už bendrosios nuosavybės administravimą, būtų pripažinti netekusiais galios. Todėl pareiškėjo nurodytos administracinės bylos pagal savo faktines aplinkybes negali būti vertinamos kaip tapačios administracinei bylai Nr. A602-2576/2012, bei negalima daryti išvados, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija šioje byloje nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos administracinės bylos neturi lemiamos įtakos vienodai administracinių teismų praktikai (jurisprudencijai) formuoti (ABTĮ 13 straipsnis) ir nebuvo nagrinėjamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad priimdama 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012 apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012, pateiktus išaiškinimus. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2481/2012 pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje kreipimąsi, kuriuo prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti konkretų mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą įsakyme, kuriuo paskirtas konkrečių gyvenamųjų daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratorius, nustatė, jog šis įsakymas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu yra pripažintas netekusiu galios (o jį pakeitusiu įsakymu Vyriausybės atstovo reikalavimas (nustatyti konkretų mokestį) yra realizuotas). Taigi nurodytoje byloje Nr. A662-2481/2012, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, t. y. apeliacinio skundo nagrinėjimo metu nustačiusi, jog ginčijamas įsakymas, kurio pakeitimo, nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, byloje siekė pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje, yra netekęs galios, išplėstinė teisėjų kolegija priėmė tokį patį sprendimą, t. y. atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atmetė.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, kad administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012 ginčą nagrinėjusi teisėjų kolegija nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos, formuojamos analogiško pobūdžio administracinėse bylose, arba kad teismų praktika buvo formuojama klaidinga linkme.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra. Įvertinus tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą taip pat negali būti pripažintas pagrįstu, todėl atmestinas.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A556-2483/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Namų priežiūros centras“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė