2020-06-03 Nr. AB-11192-3-65-3-00113-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-402-438/2020

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00113-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Č. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Č. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus (toliau – ir NŽT Panevėžio skyrius, atsakovas) 2020 m. kovo 19 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ Nr. 23SD-2172-(14.23.104) (toliau – ir Sprendimas).

II. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. balandžio 23 d. nutartimi laikė pareiškėjos R. Č. skundą nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjai.

Teismas nustatė, kad pareiškėja skunde nesutiko, jog jos motinos G. Č. nuosavybės teisės į žemę (duomenys neskelbtini) rajone atkūrimo tikslu NŽT Panevėžio skyrius skaičiuoja kompensaciją pinigais, nors G. Č. tikroji valia buvo atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra. Prašymu pareiškėja siekė, kad nuosavybės teisių atkūrimas vyktų natūra. Skundžiamu Sprendimu NŽT Panevėžio skyrius paaiškino, jog remiantis 1991 m. spalio 16 d. G. Č. prašymu (reg. Nr. 80), nustatyta, kad pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo į Z. A. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) rajone yra kompensavimas už žemę pinigais, todėl nebus sprendžiama dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo būdo pakeitimo.

Teismas konstatavo, kad kaip matyti iš skundo ir prie jo pridėtų dokumentų galutinis Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimas dėl G. Č. nuosavybės teisės į žemę atkūrimo dar nėra priimtas, o pareiškėja skundžia Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio sprendimą netenkinti 2020 m. kovo 12 d. pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo, kurį pareiškėja pateikė sužinojusi, jog NŽT Panevėžio skyrius rengiasi nuosavybės teisę į žemę atkurti pinigais ir skaičiuoja piniginės kompensacijos dydį. Pareiškėja mano, kad skundžiamas Sprendimas neatitinka esamų dokumentų dėl G. Č. valios, o taip pat neatitinka įstatymų reikalavimų. Todėl teismas sprendė, kad dėl pareiškėjos prašymo priimtą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio sprendimą pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas pareiškėja privalėjo apskųsti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą nesilaikydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl jos skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, taip pat pareiškėjai išaiškino, kad ji skundą privalo paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, o tuo atveju, jeigu yra praleistas 20 darbo dienų terminas nuo skundžiamo Sprendimo priėmimo, ji turi teisę institucijos vadovo prašyti atnaujinti terminą skundui paduoti (Žemės reformos įstatymo 18 str. 6 d.).

III. Pareiškėja R. Č. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos 2020 m. balandžio 17 d. skundą priimant nagrinėti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmuose.

Pareiškėja nurodo, kad jos reikalavimas pripažinti neteisėtu ir panaikinti atsakovo 2020 m. kovo 19 d. priimtą sprendimą Nr. 23SD-2172(14.23.104.) yra reikalavimas pripažinti neteisėtu ir panaikinti individualaus pobūdžio administracinį teisės aktą, todėl šis reikalavimas turi būti nagrinėjamas remiantis ABTĮ nuostatomis ir šio įstatymo nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog „Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka“.

Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P- 90 „Dėl Išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklių patvirtinimo“ 1 punkte aptarta, kad išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos ne teismo tvarka taisyklės (toliau – ir Taisyklės) reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų (toliau – asmuo) skundų dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių skyrių (toliau – ir teritorinis padalinys) sprendimų ir veiksmų (neveikimų), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, pateikimo ir nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) tvarką.

Teritorinių padalinių sprendimai dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis skundžiami tiesiogiai teismui. Teigia, kad pareiškėjai nesutinkant su atsakovo priimtu Sprendimu, skundas turi būti paduodamas tiesiogiai administraciniam teismui netaikant išankstinės neteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Taigi šiuo konkrečiu atveju dėl atsakovo priimtų sprendimų ir veiksmų (neveikimo) įstatymų ir taisyklių normų visuma aiškiai daro išimtį būtent teisminei skundų nagrinėjimo tvarkai. Juo labiau, kad ikiteisminę skundų nagrinėjimo tvarką detalizuojančios taisyklės net nenumato teisinio mechanizmo, kokiu būdu ir pagal kokias taisykles NŽT galėtų nagrinėti pareiškėjos skundą ikiteismine tvarka.

Pareiškėja pažymi, kad nors atsakovas nėra priėmęs galutinio sprendimo visame nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau akivaizdu, jog skundžiamas atsakovo atsisakymas tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti nuosavybės teisių į iki nacionalizavimo turėtą ir išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, atkūrimo būdą, tiek savo forma, tiek sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis yra atsakovo Sprendimas, t. y. atsakovo priimtu neteisėtu Sprendimu pažeidžiama pareiškėjos teisė į nekilnojamo turto atkūrimo būdo pakeitimą. Be to, įstatyme reglamentuota, jog pateikti skundą nagrinėjimui teismine tvarka galima ne vien dėl atsakovo priimto sprendimo, bet ir dėl atsakovo veiksmų (neveikimo). Taigi skundžiamos nutarties motyvas, jog Sprendimas nėra galutinis, todėl vien dėl šios aplinkybės pareiškėjos skundas nenagrinėtinas teisme, yra nepagrįstas. Be to, analogiškos pareiškėjai pozicijos, kuomet pareiškėjų skundai teikiami dėl atsakovo teritorinių padalinių sprendžiant nuosavybės atkūrimo klausimus, laikosi ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, formuodamas nuoseklią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-451-492/2019). Todėl teismas neteisingai ir netinkamai taikė bei aiškino teisės normas, neįvertinęs visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota nuoseklia ir aiškia praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. nutarties, kuria pareiškėjos R. Č. skundą teismas atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti NŽT Panevėžio skyriaus 2020 m. kovo 19 d. sprendimą „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ Nr. 23SD-2172-(14.23.104), kuriame netenkintas pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sprendė, kad pareiškėja kreipėsi į administracinį teismą nesilaikydama privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, todėl jos skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, taip pat pareiškėjai išaiškino, jog ji skundą privalo paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai.

Pareiškėja atskirajame skunde su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, teigdama, kad Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta išimtis suteikia jai teisę kreiptis su skundu tiesiogiai į teismą, nes neteisėtu Sprendimu pažeidžiama pareiškėjos teisė į nekilnojamo turto atkūrimo būdo pakeitimą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Pabrėžtina, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržyta, jos įgyvendinimas negali būti nepagrįstai apsunkintas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Viena iš tokių sąlygų – laikytis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje. Išimtis yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią, jeigu sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių vieni priskirtini teismo kompetencijai, o kiti – ne teismo institucijų kompetencijai, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-697-525/2017).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Šios tvarkos nesilaikymas yra pagrindas teismui atsisakyti priimti asmens skundą (ABTĮ 33 str. 2 d. 3 p.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., nutarimus).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą išaiškinęs, kad skundų nagrinėjimo tvarka gali būti pripažinta išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka tik tais atvejais, kai įstatymai šią tvarką apibrėžia būtent kaip išankstinę ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, o atitinkamą instituciją laiko tam tikros ginčų kategorijos išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Privaloma ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta būtent aukščiausios teisinės galios akte – įstatyme (žr., pvz., 2010 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-209/2010; 2020 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-306-1062/2020).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai atitinkamai ginčų kategorijai yra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, asmuo įgyja teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos tik tada, kai laikosi tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Tokios tvarkos nesilaikymas lemia konkrečias Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytas teisines pasekmes, t. y. nesilaikius konkrečiai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos teismas atsisako priimti skundą. Kita vertus, atsisakoma priimti skundą nurodytu pagrindu gali būti tik tuo atveju, jei atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nustatyta expressis verbis (tiesiogiai), o pareiškėjas prieš kreipdamasis į administracinį teismą tokia tvarka nepasinaudojo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-697-525/2017).

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka, pagal kurią skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybės teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šio straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog skundas Tarnybos vadovui paduodamas per 20 darbo dienų nuo skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleidžia nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas pripažįsta svarbiomis, šis terminas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo sprendimu gali būti atnaujintas. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka (18 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka patenka į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-317-438/2019).

ABTĮ 28 straipsnio 1 dalis įtvirtina taisyklę, jog prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš pareiškėjos skundžiamo Sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjai buvo paaiškinta, jog G. Č. (pareiškėjos motina) 1991 m. spalio 16 d. atsakovui yra pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises pasirinkusi nuosavybės teisių atkūrimo būdą – kompensuoti pinigais ir NŽT Panevėžio skyriui abejonių dėl šio įrašo tikrumo nekyla, todėl pareiškėjai R. Č. buvo atsisakyta pakeisti atkūrimo būdą (grąžinant iki nacionalizacijos turėtą žemę natūra) (I t., e. b. l. 18). Pažymėtina, kad pareiškėja neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog Sprendimas nėra galutinis nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau ji teigia, kad atsakovo priimtu neteisėtu Sprendimu pažeidžiama pareiškėjos teisė į nekilnojamo turto atkūrimo būdo pakeitimą. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi, pareiškėja, gindama savo galimai pažeistą teisę į nekilnojamo turto atkūrimo būdo pakeitimą, privalėjo minėtą NŽT Panevėžio skyriaus priimtą Sprendimą skųsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka Nacionalinės žemės tarnybos vadovui, o ne tiesiogiai teismui.

Taigi darytina išvada, kad pareiškėjos ginčijamas Sprendimas nepatenka į Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį, kuomet atsakovo sprendimai gali būti tiesiogiai skundžiami teismui. Kadangi pareiškėja pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, jog pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu, ir šiuo atveju pareiškėjos teisės į teisminę gynybą, priešingai nei ji teigia atskirajame skunde, nėra pažeidžiamos.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvykdė savo pareigą pareiškėjai išaiškinti, kad ji skundą turi teisę paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Pareiškėjos teiginys, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota nuoseklia ir aiškia praktika (t. y. 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-451-492/2019) yra nepagrįstas, kadangi minėtoje nutartyje teismas taip pat sprendė, jog byloje skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus 2019 m. balandžio 23 d. Sprendimas turi būti skundžiamas Nacionalinės žemės tarnybos vadovui, todėl teisėjų kolegija minėtoje byloje pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjas nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino bei taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, suformuotos iš esmės panašiose bylose, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. Č. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys