c96ba853-7cff-448d-affb-8d83f4b2064e · Vilniaus apygardos administracinis teismas

?Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-5209-535/2017 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03097-2017-2 Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1.3 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. lapkričio 28 d. Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja JÅ«ratė Gaidytė-Lavrinovič raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos J. V. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijai ir BUAB ,,Freshtravel“ (bankroto administratorius UAB „Valdsita“) dėl neturtinės žalos atlyginimo n u s t a t ė : PareiÅ¡kėja J. V. kreipėsi į teismÄ su skundu ir praÅ¡o:

1) priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos Respublikos 673,12 Eur turtinę žalÄ ;

2) priteisti iÅ¡ atsakovės 5 procentų metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo (b. l. 1-3). PaaiÅ¡kina, kad ji su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ (toliau – ir kelionių organizatorius) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į EgiptÄ . Pagal Å¡iÄ sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 198 Lt sumÄ ir 160 Lt už visas, viso 682,92 Eur (2 358 Lt), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jos įsigyta kelionė neįvyko.

Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtÄ pinigų sumÄ , 2015-05-18 praÅ¡ymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentÄ prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymÄ 2015-09-14 jai buvo grÄ Å¾inta 33,85 Lt suma, tačiau liko negrÄ Å¾inta 673,12 Eur (2 324,15 Lt) suma. PareiÅ¡kėjos teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990-06-13 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB ,,Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų iÅ¡vykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sÄ lygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus.

Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Ūkio ministerija su pareiÅ¡kėjos skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime (b. l. 14-22) nurodo, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTÄ®), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar Valstybė, kaip Europos SÄ jungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos SÄ jungos sutartis (įskaitant dėl Europos SÄ jungos direktyvų vykdymo).

Teismas negali kvestionuoti Valstybės įsipareigojimų pagal Europos SÄ jungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos SÄ jungos institucijų sprendimų, kuriuose bÅ«tų konstatuota, kad Valstybė bÅ«tų padariusi Europos SÄ jungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu Valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiÅ¡kėjų atžvilgiu. PrieÅ¡taravo, kad nagrinėjamu atveju yra teisinis bei faktinis pagrindas priteisti pareiÅ¡kėjai turtinę žalÄ , atsiradusiÄ dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo.

Pabrėžė, jog nagrinėjamoje byloje neegzistuoja bÅ«tinoji deliktinės atsakomybės sÄ lyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti ar į nacionalinę teisę Valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylÄ nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Å¡ios institucijos bÅ«tų konstatavusios, jog Valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo iÅ¡vadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sÄ lygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiÅ¡kėjoms priteisti žalos atlyginimÄ . Pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimÄ , ar garantijÄ , kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grÄ Å¾inimÄ Ä¯ pradinę jo iÅ¡vykimo vietÄ ir sumokėtos sumos grÄ Å¾inimÄ . Atkreipė dėmesį į tai, kad į Å¡io straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę.

Å iuo atveju pareiÅ¡kėja žalÄ galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimÄ ar finansų įstaigos laidavimÄ ar garantijÄ . Atsakovės atstovės teigimu, pareiÅ¡kėjai negali bÅ«ti priteisiami vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, nes vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų apimtį ir nėra kelionių organizatoriaus prievolės dalis.

Atkreipia dėmesį, kad pateikta tarp pareiÅ¡kėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų sutartis yra Å¡alių nepasiraÅ¡yta, todėl negali bÅ«ti laikoma, kad paslaugų sutartis buvo pasiraÅ¡yta. IÅ¡ mokėjimo dokumento per ,,Perlas“ terminalÄ nėra aiÅ¡ku kokiam asmeniui buvo sumokėti pinigai. Apibendrindama Å¡iuo aspektu nurodė, kad į bylÄ pateikti raÅ¡ytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos. Nurodė, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi bÅ«ti siekiama reiÅ¡kiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieÅ¡kinius, o ne reikalauti pinigų iÅ¡ Valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas su pareiÅ¡kėjos skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime (b. l. 24-31) nurodo, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas DirektyvÄ , numatė, kad sėkmingai vystančio veiklÄ kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomÄ saugiklį/reikalavimÄ , kad vykdančio veiklÄ kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali bÅ«ti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio.

Atkreipė dėmesį, kad įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumÄ su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi bÅ«ti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomÄ privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimÄ , jo nuomone proporcingÄ prisiimtiems įsipareigojimams.

Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi bÅ«ti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, bÅ«damas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimÄ veiklos rizikÄ bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumÄ , ir Å¡i suma turi bÅ«ti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiÅ¡kėtų, kad kelionės organizatorius tampa nemokus.

Pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kuriÄ kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu bÅ«du ribojamas, prieÅ¡ingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos rizikÄ ir įsigyti pakankamÄ prievolių įvykdymo užtikrinimÄ , kad nemokumo atveju bÅ«tų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

Dėl praÅ¡omos priteisti žalos nurodė, kad pareiÅ¡kėja patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turėtų siekti reiÅ¡kiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, kuri iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2015-02-03 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015. Skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Byloje ginčas kilo dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę žalÄ , kuriÄ , pareiÅ¡kėjos teigimu, ji patyrė dėl netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sÄ lygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014-11-04 sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 4-6). Pagal Å¡iÄ sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 636,58 Eur sumÄ (b, l, 7), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) pareiÅ¡kėjos įsigyta kelionė neįvyko. PareiÅ¡kėja su praÅ¡ymu kreipėsi į Turizmo departamentÄ ir pagal Turizmo departamento nurodymÄ 2015-09-09 jai buvo grÄ Å¾inta 33,85 Eur suma, tačiau liko negrÄ Å¾inta 602,73 Eur suma.

Taigi pareiÅ¡kėjai buvo grÄ Å¾inta ne visa už įsigytÄ kelionę sumokėta suma, todėl ji patyrė nuostolių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartÄ yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia žmogaus orumÄ , ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ nustato įstatymas.

Taigi bÅ«tinumas atlyginti asmeniui padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Todėl Å¡is konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi bÅ«ti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytÄ Å¾alÄ atlyginti teisingai. Vadinasi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tÄ atlyginimÄ gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas, turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

Å ios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi reikalavimas atlyginti žalÄ privalo bÅ«ti tenkinamas tik nustačius vieÅ¡osios atsakomybės sÄ lygas: pareiÅ¡kėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimÄ (vilkinimÄ atlikti veiksmus), žalos pareiÅ¡kėjui padarymo faktÄ ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

PareiÅ¡kėja teigia, kad Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymÄ perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes ji patyrė nuostolius, jai liko negrÄ Å¾inta 673,12 Eur suma už nesuteiktas paslaugas. Ūkio ministerija teigia, kad nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sÄ lyga, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, nes Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo projektu Nr. XI-1496 buvo siekiama įgyvendinti DirektyvÄ , užtikrinant, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju vartotojams bus užtikrinamas visų sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimas ir jų repatrijavimas, taigi priimant Turizmo įstatymo pakeitimo įstatymÄ buvo vykdoma pareiga perkelti Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę ir buvo pagrįstai manoma, kad įstatyme nustatomas teisinis reguliavimas bus pakankamas užtikrinti turistų teises kelionių organizatoriaus nemokumo atvejais.

Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iÅ¡ esmės pažodžiui, todėl, Ūkio ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiÅ¡kėjai žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl netinkamo Direktyvos perkėlimo. Pažymėtina, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties Å¡alis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), aiÅ¡kindamas Direktyvos nuostatas, konstatavo, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes Å¡ių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotojÄ nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimas Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

Taip pat Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrÄ rezultatÄ , t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotÄ sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimÄ ir repatriacijÄ kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju ir Å¡ia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (ESTT 1999 m. birželio 15 d. sprendimas Rechberger ir kt., C‑140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiÅ¡kinimÄ patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukÅ¡tÄ vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

Pažymėtina, kad nei Direktyvos 90/314 konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti Å¡iame straipsnyje numatytÄ garantijÄ . Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu bÅ«du jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

Å iuo atveju pareiÅ¡kėjai tik dalis (33,85 Eur) sumokėtų (636,58 Eur) pinigų buvo grÄ Å¾inti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, ESTT yra aiÅ¡kiai pažymėjęs, kad praÅ¡ymÄ priimti prejudicinį sprendimÄ pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiÅ¡kinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečiÄ garantijos dydžio apskaičiavimo tvarkÄ , tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kuriÄ numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimas ir galimo repatrijavimo iÅ¡laidų padengimas tiek, kiek pagal Å¡ios sistemos struktÅ«rÄ neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje.

ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiÅ¡kintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai bÅ«tų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grÄ Å¾inti ir jis bus repatrijuotas (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis I. B. ir kt. prieÅ¡ QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.). Ūkio ministerija teigia, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 priedo 1 p.). Pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kelionių organizatoriai, siÅ«lantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimÄ arba finansų įstaigos laidavimÄ ar garantijÄ , kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti:

1) turisto grÄ Å¾inimÄ Ä¯ pradinę jo iÅ¡vykimo vietÄ ir už organizuotÄ turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainÄ , grÄ Å¾inimÄ turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiÅ¡kėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties;

2) už organizuotÄ turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimÄ turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiÅ¡kėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos numato, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentÅ«rų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija.

Kelionių organizatoriai, kelionių agentÅ«ros ir kelionių agentai privalo individualiai pasiraÅ¡yti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kuriÄ draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. Ä®statymo 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Å¡io straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų.

Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienerių metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas. Šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos apraÅ¡o patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir ApraÅ¡as) 33 punktas. Vadovaujantis Å¡iuo ApraÅ¡u, jeigu bendra turistų pareikÅ¡tų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytÄ laidavimo draudimo sumÄ ar jos likutį, laidavimo draudimo iÅ¡moka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiÅ¡kai grįžti į Lietuvos RespublikÄ turisto organizuoto grÄ Å¾inimo į iÅ¡vykimo vietÄ Lietuvos Respublikoje iÅ¡laidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas iÅ¡laidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikÅ¡tų reikalavimų dydžiui (ApraÅ¡o 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti).

Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedÅ«rÄ vadovaudamasis Å¡iuo reguliavimu. Primintina, kad tokiu bÅ«du pareiÅ¡kėjai buvo kompensuota 4,96 proc. jo sumokėtos už neįvykusiÄ kelionę sumos. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei ApraÅ¡e nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po ApraÅ¡o 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai bÅ«tų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grÄ Å¾inti ir jis bus repatrijuotas.

ESTT praktikoje, aiÅ¡kinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų bÅ«tinų atitinkamos direktyvos veiksmingumÄ užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamÄ tikslÄ (ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas  Sabine von Colson ir E. K. prieÅ¡ Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimas Impact prieÅ¡ Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvÄ pasiekti joje numatytÄ rezultatÄ ir pagal Europos SÄ jungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti Å¡ios pareigos įvykdymÄ privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetencijÄ .

BÅ«tent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugÄ , jiems suteiktÄ pagal SÄ jungos teisės nuostatas, ir visiÅ¡kÄ Å¡ių nuostatų veiksmingumÄ (ESTT sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi jÄ aiÅ¡kinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstÄ ir į jos tikslÄ , kad bÅ«tų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip bÅ«tų laikomasi Sutarties dėl Europos SÄ jungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (Å¡iuo aspektu žr. jau minėto ESTT sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d.

ESTT sprendimas byloje Marleasing SA prieÅ¡ La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. ESTT sprendimÄ sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieÅ¡ Deutsches R. K., Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C‑400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584, 113 p.). Reikalavimas aiÅ¡kinti nacionalinę teisę Europos SÄ jungos teisę atitinkančia prasme iÅ¡plaukia iÅ¡ pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiÅ¡kinimas leidžia bylÄ nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetencijÄ užtikrinti visiÅ¡kÄ Europos SÄ jungos teisės veiksmingumÄ (ESTT sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

Todėl iÅ¡ ESTT praktikos aiÅ¡ku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besÄ lygiÅ¡kos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieÅ¡ valstybę, jei per nurodytÄ laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar jÄ perkėlė neteisingai (ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose Francovich ir kt. prieÅ¡ Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. ESTT sprendimas Marks & Spencer prieÅ¡ Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435, 25 p.).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiÅ¡kinti ir taikyti pagal SÄ jungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visÄ SÄ jungos teisę ir ginti pagal jÄ suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieÅ¡taraujančios nacionalinės teisės nuostatos (ESTT 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimÄ byloje Fuß prieÅ¡ Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717, 40 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiÅ¡kindamas Europos SÄ jungos teisės aktų galiÄ Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimÄ , kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi bÅ«ti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos SÄ jungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos SÄ jungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos SÄ jungos teisės nuostatos, kylančios iÅ¡ sutarčių, kuriomis grindžiama Europos SÄ junga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), iÅ¡skyrus pačiÄ KonstitucijÄ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

Europos SÄ jungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu bÅ«tina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos SÄ jungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visiÅ¡kÄ Å¡ių nuostatų veikimÄ , jei bÅ«tina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokiÄ , net vėlesnę, joms prieÅ¡taraujančiÄ nacionalinės teisės nuostatÄ , ir Å¡is teismas neprivalo praÅ¡yti arba laukti, kol Å¡i nuostata bus panaikinta teisėkÅ«ros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (ESTT 1978 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimas sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C‑403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimas byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.).

Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinėje bylose Nr. A492-12/2011, Nr. A928-492/2015). Ä®vertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimÄ reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Konstitucinio Teismo, LVAT praktikÄ , teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiÅ¡kėja gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos.

Todėl Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiÅ¡ko turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (Å¡iuo atveju pareiÅ¡kėjos) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį. PareiÅ¡kėja praÅ¡o priteisti iÅ¡ Lietuvos valstybės 673,12 Eur turtinę žalÄ , nes iÅ¡ 673,12 Eur sumos, sumokėtos už neįvykusiÄ kelionę, jai buvo kompensuota tik 33,85 Eur suma. Atsakovė su tokiu reikalavimu nesutinka, teigdama, kad nenustačius valstybės neteisėtų veiksmų, neegzistuoja viena iÅ¡ civilinės atsakomybės sÄ lygų, bÅ«tinų atlyginti turtinę žalÄ .

Teismas pažymi, kad ESTT formuodamas praktikÄ dėl valstybės atsakomybės už žalÄ , pažeidus Europos SÄ jungos teisę konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimÄ , jei tenkinamos trys sÄ lygos:

1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių;

2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus;

3) yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (1991 m. lapkričio 19 d. sprendimas sujungtose bylose A. F. ir D. B. ir kt. prieÅ¡ Italijos RespublikÄ , C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428). Vertindamas pirmÄ jÄ sÄ lygÄ Å¡ios bylos kontekste, teismas pažymi, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie iÅ¡aiÅ¡kinti ESTT praktikoje, atskleidžia, kad Å¡ia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimÄ pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grÄ Å¾inti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiÅ¡kiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grÄ Å¾inimÄ ir repatrijavimÄ kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.

Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalÄ , pažeidus Europos SÄ jungos teisę kilimo sÄ lyga, laikytina nustatyta. Pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalÄ pažeidus ES teisę kilimo sÄ lygÄ , teismas laiko, kad iÅ¡ ESTT praktikos matyti, jog pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkÅ«ros kompetencijÄ , akivaizdžiai ir Å¡iurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas (ESTT 1996 m. kovo 26 d. sprendimo byloje British Telecommunications, C‑392/93, EU:C:1996:131, 42 p.).

ESTT, nagrinėdamas Å¡ios sÄ lygos nustatymo klausimÄ Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio rizikÄ turi dengti garantija, kuriÄ vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. (ESTT 2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje I. B. ir kt. prieÅ¡ QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszgi Fióktelepe ir Magyar llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 p.). Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo iÅ¡dėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiÅ¡kinamÄ jį raÅ¡tÄ , ApraÅ¡o 33 punkto nuostatas, konstatuoja, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kuriÄ vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtÄ SÄ jungos teisės pažeidimÄ , kaip jis yra aiÅ¡kinamas ESTT praktikoje.

Tokiu bÅ«du antroji valstybės atsakomybės už žalÄ pažeidus Europos SÄ jungos teisę kilimo sÄ lyga laikytina nustatyta. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalÄ , pažeidus ES teisę kilimo sÄ lygos, teismas laiko, kad pagal ESTT praktikÄ nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų Å¡alių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai (ESTT 1996 m. kovo 5 d. sprendimas sujungtose bylose Brasserie du Pcheur SA prieÅ¡ Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieÅ¡ Secretary of State for Transport, ex parte:

Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79, 65p.; 1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimas byloje W. R., R. G., H. H. ir kt. prieÅ¡ Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306, 72 p. ir kt.). Teismas, įvertinęs ESTT, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, LVAT praktikÄ , suformuotÄ analogiÅ¡ko pobÅ«džio bylose, daro iÅ¡vadÄ , kad jei Direktyvos 7 straipsnis bÅ«tų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui bÅ«tų kompensuota visa už neįvykusiÄ kelionę sumokėta suma.

Tačiau Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjai už neįvykusiÄ kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Teismas laiko, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalÄ pažeidus Europos SÄ jungos teisę kilimo sÄ lyga laikytina nustatyta ESTT (ESTT sprendimo byloje W.

R., 75–77 p.; LVAT administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017). Taigi nacionaliniais teisės aktais Å¡iuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visiÅ¡kÄ pinigų, sumokėtų už kelionę, grÄ Å¾inimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiÅ¡kėja patyrė turtinę žalÄ â€“ tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Atsakovės atstovė, vertindama turtinės žalos atsiradimo pagrįstumÄ , atsiliepime į skundÄ nurodo, jog tarp pareiÅ¡kėjos ir UAB „Freshtravel“ sudaryta 2014-11-04 paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nėra pasiraÅ¡yta nei vienos iÅ¡ Å¡ioje sutartyje nurodytų Å¡alių, todėl negali bÅ«ti laikoma, kad sutartis tarp pareiÅ¡kėjos ir UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudaryta.

IÅ¡ į bylÄ pateikto 2014-11-03 mokėjimo terminale ,,Perlas“ matyti, kad pareiÅ¡kėja pervedė 2 198 Lt, tačiau atsakovės atstovui iÅ¡ mokėjimo dokumento nėra aiÅ¡ku kas yra pinigų gavėjas. Bylos duomenys rodo, kad tarp J. V. ir UAB „Freshtravel“ sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) kelionei į EgiptÄ , HurgadÄ . PareiÅ¡kėja sutartyje nurodyta kaip viena iÅ¡ į kelionę vykstančių asmenų. Ä® byla pateikta sutartis nepasiraÅ¡yta, tačiau J.

V. mokėjimu Nr. (duomenys neskelbtini) terminale ,,Perlas“ į UAB ,,Freshtravel“ pervedė 2 198 Lt sumÄ . Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015-09-09 mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) į J. V. sÄ skaitÄ pervedė 33,85 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo iÅ¡moka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“. Taigi, iÅ¡ pateiktų duomenų matyti, jog Ergo Insurance SE Lietuvos filialui iÅ¡mokėjus draudimo iÅ¡mokÄ dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014-11-04 paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp J.

V. ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo iÅ¡moka pervesta į paslaugos užsakovės sÄ skaitÄ . Nustatytos aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiÅ¡kėja 2 198 Lt sumÄ pervedė bÅ«tent UAB „Freshtravel“, o ne kitam pinigų gavėjui. PareiÅ¡kėja taip pat nurodo, kad patyrė 160 Lt iÅ¡laidų dėl Egipto vizų įforminimo, tačiau nepateikia įrodymų patvirtinančių Å¡iÄ aplinkybę, todėl nėra teisinio pagrindo Å¡iÄ sumÄ priteisti pareiÅ¡kėjos naudai.

PareiÅ¡kėja praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės 5 procentų metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palÅ«kanos skaičiuojamos tik esant pareiÅ¡kėjo, reikalaujančio atlyginti žalÄ , praÅ¡ymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iÅ¡kėlimo iki visiÅ¡ko prievolės įvykdymo (LVAT administracinėse bylose Nr. A756-73/2009, Nr. A756-2195/2010).

Toks aiÅ¡kinimas iÅ¡ esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamÄ bendrosios kompetencijos teismų praktikÄ taikant procesines palÅ«kanas reglamentuojančias CK nuostatas (LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007). Taigi iÅ¡ nurodytų iÅ¡aiÅ¡kinimų matyti, kad procesinės palÅ«kanos yra skaičiuojamos ne nuo skundo pateikimo, o nuo bylos iÅ¡kėlimo momento. IÅ¡ administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iÅ¡kelta 2017-09-13.

Todėl pareiÅ¡kėjai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palÅ«kanos, skaičiuojant už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme (t. y. 2017-09-13) iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo dienos. Remdamasis, tuo kas iÅ¡dėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas n u s p r e n d ė: PareiÅ¡kėjos J. V. skundÄ patenkinti iÅ¡ dalies. Priteisti pareiÅ¡kėjai J.

V. iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Å«kio ministerijos, 636,58 Eur (Å¡eÅ¡is Å¡imtus trisdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus ir 58 centus) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo, t. y. 2017-09-13, iki visiÅ¡ko teismo sprendimo įvykdymo. Kitoje dalyje skundÄ atmesti. Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo gali bÅ«ti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ arba tiesiogiai.

Teisėja Jūratė Gaidytė-Lavrinovič