c96b77d9-e2d6-4998-812e-e2d06e565a79 · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 1A-94/2010 Procesinio sprendimo kategorijos:

               1.2.3.2.2; 1.2.3.2.5; 1.2.3.2.6;

               1.2.19.3; 2.4.6.3.3.

 (S)

                                                                                                   Â

Â

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 15

d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,

susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų: Aloyzo

Kruopio, Rūtos Mickevičienės,

sekretoriaujant

Agnei Aguonytei, Gabrielei SamaÅ¡kienei,Â

dalyvaujant

prokurorei Sigutei Malinauskienei, Â

gynėjams

advokatams Zbignevui Jankovskiui, Juzefui Stankevičiui,

išteisintajam

A. G. ,

nukentėjusiajai V. Č. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Lietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios V. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo

2009 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal

Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 227 str. 2 d. išteisintas,

neįrodžius, kad jis dalyvavo šių nusikalstamų veikų padaryme.

A. A. ir I. V. civiliniai

ieÅ¡kiniai atmesti. Â

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ ,

n u s t a t ė:

A. G. buvo kaltinamas

tuo, kad 1994 metų balandžio 19 d. apie 23 valandÄ miÅ¡ke, esančiame prie

Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero, Kalvarijos savivaldybės teritorijoje D. T. žemės sklype, viršydamas iš anksto aptartas smurto

naudojimo ribas, išėjo už susitarimo kartu su G. S. , G. J. ir G. M. daryti savavaldžiavimÄ

bei neteisėto laisvės atėmimo veiksmus ribų, tyčia, kankindamas itin žiauriai,

nužudė negalinčius pasipriešinti ir esančius bejėgiškos būklės kitus du žmones,

t. y. A. G. , būdamas įsitikinęs, kad R.

A. ir Z. V. 1993 metų gruodžio mėnesio 13-16

dienomis iš jo motinai - A. A. G. priklausančio

gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame

gyveno pats A. G. , tariamai pagrobė broliui A. G. priklausančius

pinigus - maždaug 14-16 tūkstančių litų įvairia valiuta, dėl ko pastarajam

paÅ¡lijo sveikata - susirgo depresija ir, siekdamas minėtÄ pinigų sumÄ atgauti

bei už jų vagystę ir brolio A. G. ligÄ atkerÅ¡yti -

sukeliant fizines kančias bei psichinį diskomfortÄ R. A. ir

Z. V. , veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. S. , G. M. ir G.

J. , panaudodamas psichinį bei fizinį smurtÄ , taip sukeldamas pavojų

nukentėjusiųjų sveikatai ir gyvybei, neteisėtai prievarta atėmė žmonėms – Z. V. ir R. A. laisvę ir,

nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos bei panaudodamas nukentėjusiųjų – Z. V. ir R. A. atžvilgiu fizinę ir

psichinę prievartÄ , savavaliÅ¡kai vykdė ginčijamÄ , bet nerealizuotÄ kito asmens

- brolio A. G. tikrÄ teisę - į nuosavybės teise

priklausančius maždaug 14-16 tūkstančių litų įvairia valiuta, tačiau nepasiekęs

norimo rezultato, Z. V. ir R. A. nužudė,

o būtent:

A. G. , vykdydamas kruopščiai

parengtÄ savo nusikalstamos veikos planÄ , 1994 m. balandžio 19 d., apie 11

valandÄ Kauno kÅ«no kultÅ«ros instituto bendrabučio patalpose, esančiose (duomenys

neskelbtini) , G. S. , G. J. ir G. M. paprašė, kad pastarieji jam iš tariamų broliui A. G. priklausančių pinigų pagrobėjų, panaudojant fizinį bei

psichinį smurtÄ , padėtų atgauti pavogtus pinigus. G. S. ,

G. J. ir G. M. suprasdami, kad jie A. G. nurodytiems R. A. ir Z. V. darys poveikį savo buvimu, saugos juos, o esant tam

tikroms aplinkybėms pavartos ir fizinę jėgÄ , A. G. praÅ¡ymÄ

priėmė. 1994 m. balandžio 19 d., apie 20 valandÄ G. M. , G. J. , G. S. ir A.

G. , pastarajam įgaliojimo pagrindu vairuojant automobilį VAZ 21063,

valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), priklausantį N.

R. , iÅ¡ Kauno m. atvyko pas E. B. (G.)- Z. V. sugyventinę, gyvenančiÄ (duomenys neskelbtini), kur G. J. su G. M. pasiliko laukti

automobilyje, o A. G. su G. S. nuėjo

į E. B. (Giedraitienės) butÄ . G. S. pasiliko

laiptinėje prie buto durų, o A. G. , įėjęs į butÄ ,

neturėdamas tam jokių įgaliojimų, atliko kratÄ ieÅ¡kodamas Z.

V. ir jo neradęs, kartu su G. S. grįžo į automobilį. A. G. kartu su G. S. , G. J. ir G. M. , tęsdamas Z. V. ir R. A. paieškas, 1994 m.

balandžio 19 d., apie 20 valandÄ juos pamatė kelio posÅ«kyje Å¡alia namo Nr.101,

esančio Vytauto gatvėje Kalvarijoje, kur A. G. , G. S. , G. J. ir G.

M. Z. V. ir R. A. atžvilgiu

panaudoję fizinę jėgÄ - sugriebę už drabužių juos įstÅ«mė į nurodytÄ automobilį

VAZ 21063 ir susodino ant galinės sėdynės, kurios kraštuose atsisėdo G. M. su G. J. . Ant automobilio

priekinių sėdynių atsisėdo A. G. su G.

S. . A. G. kartu su G. S. , G. J. ir G. M. automobiliu VAZ 21063,

kurį vairavo A. G. , Z. V. ir R. A. atvežė į miÅ¡kÄ , esantį Å¡alia Papiliakalnių

(Asijavičiaus) ežero Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D.

T. žemės sklype, kur A. G. vienam iš nukentėjusiųjų

rankas surišo virve, kitam - surakino antrankiais ir pririšo prie medžių bei

suguldė ant žemės. G. S. , G. J. ir

G. M. aukas saugant, kad nepabėgtų, A.

G. , suvokdamas, kad suduotų smūgių skaičius sukelia kančias

nukentėjusiesiems, maždaug nuo 20 valandos iki 23 valandos R.

A. ir Z. V. rankomis mušė į įvairias kūno vietas,

grasino susidoroti tyrimo nenustatytu ginklu atimant jiems gyvybes ir reikalavo

prisipažinti pagrobus pinigus bei juos gražinti, tačiau pastarieji savo kaltę

neigė. A. G. , tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ ir siekdamas Z. V. ir R. A. dar labiau įbauginti

ir taip psichiškai juos paveikti, kad pastarieji prisipažintų pagrobę pinigus

ir juos grÄ Å¾intų, pats bei jo nurodymu G. S. , G. J. ir G. M. , pasikeisdami, A. G. atsivežtu kastuvu Å¡alia Z. V. ir R. A. iÅ¡kasė duobę, atriÅ¡o nukentėjusiuosius nuo medžių ir A. G. įsakius, Z. V. su R. A. sulipo į duobę. A. G. Z. V. ir R. A. atžvilgiu toliau tęsė

psichinį smurtÄ , grasindamas jiems atsivežtu ir tyrimo metu nenustatytu ginklu

atimti gyvybes, t.y., kad jeigu pastarieji neprisipažins pagrobę pinigus ir jų

negražins, tai juos nušaus, tačiau R. A. ir Z. V. ir toliau neigė savo kaltę. Tuo metu vienas iš

nukentėjusiųjų iš virvių išsilaisvino rankas, iššoko iš duobės ir į A. G. , G. M. , G.

S. bei G. J. šaudydamas iš revolverio bėgo nuo

pastarųjų. Tada A. G. , G. M. , G. S. ir G. J. nukentėjusįjį pagavo, G. M. sudavus kelis smÅ«gius į nugarÄ , vėl suriÅ¡o virve

rankas ir įstūmė atgal į duobę. A. G. , toliau tęsdamas

aukų atžvilgiu psichinį ir fizinį smurtÄ , išėjo už susitarimo tarp G. M. , G. S. ir G.

J. ribų ir viršijęs iš anksto aptartas fizinio bei psichinio smurto

naudojimo ribas, tyčia iš tyrimo metu nenustatyto ginklo vienu šūviu šovė į

vienÄ iÅ¡ nukentėjusiųjų. Kitam nukentėjusiajam pradėjus A. G. praÅ¡yti,

kad pastarasis jo pasigailėtų, už kÄ A. G. žadėjo

atiduoti tariamai pagrobtus pinigus, tačiau A. G. ,

iÅ¡taręs, kad “nėr iÅ¡eities, reikia dėt ir kitÄ â€, tyčia iÅ¡ tyrimo metu

nenustatyto ginklo vienu Å¡Å«viu Å¡ovė į antrÄ nukentėjusįjį. A.

G. , būdamas įsitikinęs, kad Z. V. ir R. A. negyvi, pats bei jo nurodymu G. S. ,

G. J. ir G. M. A.

G. atsivežtu kastuvu bei rankomis pradėjo aukas užkasinėti. Užkasinėjant vienas

iš nukentėjusiųjų pradėjo keltis. A. G. galvodamas, kad Z. V. ir R. A. dar gyvi ir

suvokdamas, kad gyvybė nukentėjusiesiems bus neišvengiamai atimta itin žiauriai

ir kankinančiai, besikeliantį bei kitÄ nukentėjusįjį subadė atsivežtu ir tyrimo

metu nenustatytu peiliu, padarydamas tyrimo metu nenustatytÄ skaičių dÅ«rių bei

pjautinių žaizdų, t.y. sÄ moningai pasirinko tokį itin žiaurų gyvybės atėmimo

bÅ«dÄ .

Be to, A. G. buvo

kaltinamas tuo, kad tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti kyšį valstybės

tarnautojui už pageidaujamÄ teisėtÄ neveikimÄ , siekdamas neteisėtos paperkamo

valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, o būtent:

A. G. 2006 m. kovo 22 d., nuo

16 valandos iki 19 valandos Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato

areštinės patalpose, esančiose Kosciuškos g. 1 Vilniaus m., norėdamas, kad jam

būtų pakeista kardomoji priemonė-suėmimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo ir siekdamas

neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus,

valstybės tarnautojui - Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų

tyrimo vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. už

pageidaujamÄ teisėtÄ neveikimÄ , t.y. už tai, kad jis nevykdytų aktyvių bylos

tyrimo veiksmų ir taip A. G. padėtų pakeisti kardomÄ jÄ

priemonę - suėmimÄ Å¡velnesne, tiesiogiai pasiÅ«lė ir pažadėjo duoti 20 000 Lt

kyšį.

Lietuvos

Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu paršo

apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį:

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos

Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., ir paskirti bausmę – laisvės

atėmimÄ 20 (dvideÅ¡imčiai) metų;

A. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos

Respublikos BK 227 str. 2 d. ir paskirti bausmę – laisvės atėmimÄ 2 (dvejiems)

metams.

Vadovaujantis

Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 5 d. 3 p., paskirtas bausmes subendrinti

ir paskirti A. G. galutinę subendrintÄ bausmę – laisvės

atėmimÄ 20 (dvideÅ¡imčiai) metų, bausmę atliekant kalėjime.

Ä® bausmės laikÄ

įskaityti sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ nuo 1994 m. spalio 25 d. iki 1994

m. lapkričio 4 d. ir nuo 2006 m. kovo 17 d. iki 2006 m. lapkričio 22 d.

Priteisti iÅ¡ A. G. A. A. naudai 1000000 Lt ir I. V. naudai 500000 Lt. Â

Prokurorė

apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išteisindamas A. G. , neteisingai ir prieštaringai įvertino faktines bylos

aplinkybes bei betarpiškai teisme išnagrinėtus įrodymus, netinkamai įvertino

bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas A. G. ,

kaltinančius įrodymus vertino atsietai vienÄ nuo kito, o kai kurių įrodymų

visai nevertino arba iškraipė jų prasmę, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos

Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas.

Apeliantės

teigimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų V. V. , E. B. (G.), R.

V. , V. K. parodymus, padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad

iš šių asmenų parodymų neaišku, ar A. G. grasinimai R. A. ir Z. V. buvo realūs. Tai, kad A. G. grasinimai R. A. ir Z. V. juos ,,nužudyti“, ,,pakasti po velėna“ buvo realūs

patvirtina liudytojos E. B. parodymai apie tai, kad dėl

grasinimų Z. V. kreipėsi į Marijampolės PK, policijos

darbuotojai jam davė mikrofonÄ , kad pastarasis įraÅ¡ytų A. G. grasinimus.

Prasidėjus grasinimams Z. V. savigynai įsigijo ginklÄ ,

kurį laikė spintoje. Liudytojas O. O. ikiteisminio tyrimo

metu parodė, kad Z. V. paprašė jo nukopijuoti iš

policijos gauto diktofono įraÅ¡Ä Ä¯ paprastÄ kasetę. O. O. teigimu,

perraÅ¡inėdamas įraÅ¡Ä , jis iÅ¡ smalsumo paklausė įraÅ¡o pradžiÄ , kur iÅ¡girdo Z. V. klausiant A. G. ,,kam siuntinėji

žmones pas mane?“, A. G. į tai atsakė, kad ,,siuntinėsiu,

kol neatiduosi pinigų“. O. O. savo parodymus patvirtino

teisme.

Prokurorės

nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo V.

Č. parodymais ir jos pateiktu garso kasetėje įrašytu A. G.

pokalbiu su R. A. ir kitais asmenimis, kurio metu A. G. atvirai grasina nužudyti Z. V. .

A. G. , teisme iÅ¡klausęs įraÅ¡Ä , patvirtino, kad įraÅ¡e

įrašytas jo ir R. A. pokalbis bei paaiškino, jog

kalbėdamas su R. A. norėjo sudaryti įspūdį, kad jis

tvirtas, todėl kalba net apie nužudymÄ . Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai

garso kasetėje išsakytus A. G. grasinimus vertino kaip

,,pokalbį apie draugystę, Å¡eimÄ , tame tarpe, kiek suprantama ir pavogtus

pinigus“. Apeliantė nurodo, kad teismas, savo abejones dėl garso kasetėje

įrašytų grasinimų grįsdamas ir 2006 m. lapkričio 6 d. specialisto išvadoje

duota tikėtina, o ne kategoriška išvada, bei ignoruodamas ir atmesdamas garso

kasetėje įraÅ¡ytÄ pokalbį, kaip įrodymÄ , prieÅ¡tarauja Lietuvos Aukščiausiojo

Tesimo išaiškinimui, kad tuo atveju, kai specialisto išvadoje (ekspertizės

akte) yra nurodytos konkrečios tikėtinos (nekategoriškos) išvados davimo

priežastys, specialisto aktas (ekspertizės aktas) yra išsamus ir nėra pagrindo

skirti naujÄ tyrimÄ (ekspertizę), t. y. juo netikėti.

Prokurorė

teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo A. R. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai,

kad jam pateiktoje kompiuterinėje plokštelėje įrašytas pokalbis vyksta pagrinde

tarp A. G. ir R. A. dėl pinigų

vagystės. A. R. parodymus kiti byloje esantys duomenys –

garso kasetėje įrašytas pokalbis, specialisto išvada, liudytojos V. Č. ir paties A. G. parodymai.

Apeliantė

nurodo, kad byloje yra du liudytojai Nr. 1 – 05 ir Nr. 2 – 05, kuriems taikomas

anonimiškumas, tačiau jie teisiamajame posėdyje nebuvo apklausti Lietuvos

Respublikos BPK 282 str. 3 d. nustatyta tvarka. Teismas, nepatikrinęs

anonimiškumo pritaikymo šiems liudytojams pagrįstumo bei nenurodydamas motyvų,

visiškai nevertino liudytojo Nr. 2 – 05 parodymų, o dėl liudytojo Nr. 1 – 05

konstatavo, kad ,,susipažinus su įslaptinto liudytojo Nr. 1 – 05, kuriam

taikomas anonimiškumas, apklausos protokolu bei priedais, nustatė, kad ji

surinkta pažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus, todėl šia

medžiaga, priimant nuosprendį nesivadovaujama“.

Prokurorės

teigimu, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo

Tesimo Senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo

proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ įtvirtintÄ

nuostatÄ , jog nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo iÅ¡vados

nuosprendyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstomi nuosekliai, turi sudaryti logiÅ¡kÄ visumÄ ,

nenurodydamas visų ikiteismini tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytų

aplinkybių, praleisdamas bylai svarbias aplinkybes, jas išdėstė nenuosekliai. Teismas,

neįvertinęs situacijos, kuri buvo iki R. A. ir Z. V. nužudymo bei po jų nužudymo, neanalizavęs liudytojų A. Š. , V. J. , R.

K. , A. D. , G. S. parodymų

atsiradimo aplinkybių ir priežasčių, bei jų nemotyvuodamas, nuosprendyje

konstatavo, kad ,,byloje yra ir kitų asmenų parodymai, kurie nepaneigti bylos

nagrinėjimo metu, kad minėtus asmenis po 1994 m. balandžio 19 d. matė“.

Iš bylos duomenų

matyti, kad 1994 m. rugpjūčio 29 d. Marijampolės PK buvo pradėtas ikiteisminis

tyrimas dėl neteisėto R. A. ir Z. V. laisvės

atėmimo, A. G. buvo sulaikytas 1994 m. spalio 25 d., 1994

m. spalio 28 d. jam paskirta kardomoji priemonės - suėmimas. Taip pat

nustatyta, kad A. G. per tÄ laikÄ Alytaus PK areÅ¡tinės

kameroje nuo 1994 m. spalio 27 d. iki 1994 m. spalio 30 d. ir nuo 1994 m.

spalio 31 d. iki 1994 m. lapkričio 2 d. sėdėjo kartu su V. Š.

. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas Nr. 2 – 05, kuriam taikytas

anonimiškumas, parodė, kad maždaug 1994 m. Alytaus PK areštinėje kartu su juo

vienoje kameroje sėdėjo V. Š. ir asmuo iš Kalvarijos

prisistatęs ,,Geležiniu“. Sėdėdamas kameroje ,,Geležinis“ labai pergyveno, kad

kažkokie jo draugai, esantys laisvėje ,,neskiltų“, t. y. kam nors neprasišnekėtų

apie dviejų žmonių nužudymÄ , matė, kaip ,,Geležinis“ parašė raÅ¡telį, kurį

perdavė išeinančiam į laisvę V. Š. ir prašė, kad raštelį

pastarasis perduotų ar tai draugams, esantiems laisvėje, ar tai broliui. Asmens

parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ metu liudytojas Nr. 2 – 05, kuriam

taikomas anonimiškumas, atpažino A. G. ir parodė, kad tai

tas pats asmuo, apie kurį davė parodymus apklausos metu. Prokurorės teigimu,

Å¡ie duomenys patvirtinami:

- liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuos

jis patvirtino akistatos su V. Å . metu, kad 1994 m.

rudenį, pas jį atvažiavęs V. Š. , paprašė parodyti, kur

gyvena G. Å¡eima, nes nori kažkÄ atiduoti. A. Å . sakė, kad

nelaisvėje buvo susitikęs su A. G. ir, kad dėl to jam

reikia nuvykti pas A. G. Å¡eimÄ ;

- liudytojo V. Å . ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad po

akistatos su R. K. prisiminė, jog 1994 m. spalio

pabaigoje – lapkričio pradžioje Alytaus PK areštinės vienoje kameroje sėdėjo

kartu su A. G. , prisimena, kad jam iš areštinės išeinant

į laisvę, A. G. įdavė raštelį, kurį paprašė nuvežti į

KalvarijÄ ir perduoti broliui, kÄ jis ir padarė;

- liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo

metu duotais parodymais, kad 1994 m. spalio mėnesį Klaipėdoje nebuvo ir R. A. nematė, pas jį buvo atvykę T. G. ir

R. K. , kuris prašė duoti melagingus parodymus, kad jis

su R. K. , būdami Klaipėdoje, matė R.

A. ;

- liudytojo R. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie tai,

kad galimai 1994 m. vasaros pabaigoje T. G. jo paprašė

policijos pareigūnams duoti melagingus parodymus apie tai, jog, neva, jis kartu

su V. J. R. A. matė Klaipėdos

mieste, taip jis ir padarė, nors iš tikrųjų tada su V. J. R. A. nematė. T. G. duoti tokius

parodymus jo prašė todėl, kad tuo metu T. G. brolis A. G. buvo suimtas, o jo tokie melagingi parodymai A. G. turėjo padėti išeiti į laisvę. V. J.

sutiko duoti policijos pareigūnams analogiškus melagingus parodymus.

Prokurorė

pažymi, kad byloje atsiradus šiems dviejų liudytojų - R. K. ir

V. J. melagingiems parodymams, Marijampolės MR PK kvotos

jaunesniojo inspektoriaus R. U. nutarimu 1994 m.lapkričio

4 d. kardomoji priemonė – suėmimas A. G. panaikinta ir

jis paleistas į laisvę.

Prokurorė

nurodo, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu R. K. pakeitė

parodymus, motyvuodamas tuo, kad 1994 m. duoti parodymai yra teisingi, o ne

melagingi, kad jis 1994 m. Klaipėdoje matė R. A. , o

vėlesni jo duoti parodymai yra išgauti policijos pareigūnų jo atžvilgiu

naudojant fizinį – psichologinį smurtÄ , tačiau nepateikė jokių įrodymų,

patvirtinančių jo žodžius. Taip pat R. K. paneigė

parodymus apie laiško, adresuoto E. D. , kurį 2004 m.

lapkričio 23 d. Alytuje pas jį išėmė pareigÅ«nai, paėmimo faktÄ , parodė, kad,

kai buvo suimtas, savo mamai laiškų per E. D. nesiuntė; Ž. Ž. nepažįsta; laiškas, adresuotas E.

D. su atgaliniu adresu Ž. Ž. jam galėjo būti

pamestas. Tačiau, anot prokurorės, liudytojo

R. K. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai

paneigiami tokiais duomenimis, kurių

teismas nevertino, konstatuodamas, kad „nesuprantama, kokiu pagrindu kaltintojas išplėstinai aiškina laiško turinį“:

liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu duotais parodymais; liudytojos L. Š. parodymais apie tai, kad R. K. niekada jos neprašė, kad ji duotų melagingus parodymus policijos

pareigūnams, jog R. A. ir Z. V. dingus,

vienÄ iÅ¡ jų ji matė; LukiÅ¡kių tardymo izoliatoriaus

- kalėjimo raštu, kuriame nurodyta, kad Z. Ž. ir R. K. kameroje Nr. 157 buvo laikomi kartu nuo 2004 m.

spalio 11 d. iki 2004 m. spalio 26 d.;Â Alytaus miesto ir rajono PK VPTS

Areštinės konvojaus grandies postinio T. L. pranešimu apie tai, kad 2004 m. lapkričio 23 d., apie

10.30 val. atliekant kratÄ 6 kameroje

pas R. K. buvo rasti laiškai; 2004 m. lapkričio 23 d.

reikalaujamų daiktų, dokumentų

pateikimo protokolu, iš kurio matyti, kad R. K. pareigūnams

pateikė vokÄ su laiÅ¡kais ir

dokumentų (voko su laišku) apžiūros protokolu. Išanalizavus laiškų turinį,

matyti, kad vienas laiškas adresuotas R. K. motinai su

aiÅ¡kiais nurodymais kitÄ laiÅ¡kÄ perduoti

A. G. , informuoja,

kad pareigūnai intensyviai ieško įrodymų byloje dėl Z. V. ir

R. A. nužudymo ir duoda kitus nurodymus. Todėl,

prokurorės nuomone, nekyla abejonių, kad kitas laiškas yra skirtas, būtent, A. G. , jame R. K. A. G. užtikrina, kad tyli ir

tylės, informuoja, kad laisvėje yra žmonės, kurie duoda parodymus byloje dėl Z. V. ir R. A. nužudymo. Prokurorės

teigimu, nesuprantama, kuo remiantis

teismas nuosprendyje, atmesdamas paminėtus laiškus, kaip įrodymus,

nurodo, kad „susipažinus su laiškais, duomenų rodančių, kad laiškai skirti A. G. nenustatė. Jokių pavardžių laiškuose nėra ir

grįsti kaltinimÄ konkrečiam asmeniui negalima....“.

Prokurorės teigimu, R. K. teisme

duoti parodymai paneigiami ir Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2005 m. lapkričio 28 d. specialisto išvada

Nr. 6223, kuria nustatyta, kad rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,Sveika Mama...“, esantys

ant vieno langeliais popieriaus lapo yra atlikti vieno ir to paties asmens ranka, t. y. R. K. ;

liudytojo E. D. ikiteisminio

tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, kad R.

K. 1994 m. maždaug rugpjūčio

mėnesį jam buvo atsiuntęs du laiškus, kuriuose rašė, kad yra sulaikytas. Jam skirtame

pašte buvo jo motinai O. K. adresuotas laiškas, kurį jis

neskaitęs, perdavė R. K. motinai; liudytojo Ž. Ž. teisme

duotais parodymais, kad su R. K. kartu sėdėjo. 1994 m.

galėjo bÅ«ti, kad ant voko užrašė adresÄ . UžraÅ¡inėdamas adresÄ kitoje

voko pusėje užrašė savo adresÄ , nes kai savo laiÅ¡kÄ rašė, sumaišė. Tačiau

Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų

centro 2005 m. lapkričio 28 d. specialisto išvadoje Nr. 6223, nurodyta, kad rankraštiniai

įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,E. D. “ ir

pasibaigiantys įrašais ,,LT-01108“, esantys

ant voko, ir rankraštiniai įrašai, prasidedantys žodžiais: ,,Labas žmogau...“,

esantys ant dviejų langeliais popieriaus lapų, yra atlikti vieno ir to paties

asmens ranka. Tai patvirtina, kad vienas laiškas parašytas R. K. ranka, kitas laiškas ir adresas ant voko - Z. Ž. ranka; 2004 m.

lapkričio 16 d. ir 2004 m. lapkričio 19 d. slapto sekimo metu jo paties

duotais parodymais; 1994 m. lapkričio 4 d.

įtariamojo padarius nusikaltimÄ sulaikymo protokolu, kuriame užfiksuota, kad R. K. , įtariant padarius nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos

Respublikos BK 131 str. l d. (sena redakcija) buvo sulaikytas 1994 m. lapkričio

4 d., 21:00 val. ir 1994 m. lapkričio 7 d. nutarimu paleistas į laisvę

1994 m. lapkričio 7 d., 21:00 val. Â

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su

pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2004 m. lapkričio16 d. vyr. tyrėjo E. G. surašytas slapto sekimo protokolas ir priedas,

surašyti pažeidžiant tiek Baudžiamojo proceso

kodekso, tiek ir teismo nutartyje nurodytus leistinus veiksmus. Å ie teismo

motyvai paneigiami bylos medžiaga, iš

kurios matyti, kad prokuroro 2004 m. spalio 26 d. prašymu ir teismo tos pačios dienos nutartimi „Dėl tyrimo,

neatskleidžiant savo tapatybės, atlikimo ir slapto sekimo“, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 158 str. ir

160 str., vyr. tyrėjui E. G. leista atlikti R. K. atžvilgiu

veiksmus, neatskleidžiant savo tapatybės ir vykdyti jo slaptÄ sekimÄ .

Priešingai nei nurodoma

nuosprendyje, teismo nutartyje nėra nurodyta teismo nutartimi leistinų veiksmų

atlikimo vieta. Prokurorės teigimu,

pagal teismo 2004 m. spalio 26 d. nutartį atliktų veiksmų metu gauti duomenys

ir surašyti slapto sekimo protokolai

atitinka Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus ir turi būti vertinami, kaip

įrodymai.

Prokurorė skunde

pažymi, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neišnagrinėjo ir

nepasisakė nei dėl teisiamajame posėdyje ištirto 2006 m. kovo 28 d. telekomunikacijų

tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokole ir 2006 m. vasario 16 d. suvestinėje Nr. 1

užfiksuoto pokalbio tarp T. G. ir A. G. ,

nei dėl jų įrodomosios reikšmės, nuosprendyje taip pat neišnagrinėti dėl šio pokalbio teisme duoti T.

G. ir A. G. parodymai, kuriais jis patvirtina, kad šiame įraše kalba jo broliai. Anot prokurorės, būtent, šis pokalbis, kurio metu A.

G. kyla mintis pateikti pareigÅ«nams informacijÄ , jog „kažkokia moteris, kuriÄ galima surasti, jų motinai

neva sakė, kad „tuos veikėjus“, t.y. Z. V. ir R. A. matė gyvus

Kaliningrade, turguje, ir taip paliudytų priešingai. Jai taip paliudijus „byla būtų baigta“, su kuo T. G. sutinka“, paaiškina liudytojo A. Š. parodymų, kurie paneigiami

liudytojų B. S. ir D.M. A. ikiteisminio

tyrimo ir teisminio tyrimo metu duotais

parodymais, atsiradimo byloje aplinkybes.

Prokurorė nurodo, kad 2006 m. birželio 27 d. Generalinėje

prokuratūroje buvo gautas anoniminis laiškas apie tai, kad sena Kalvarijos gyventoja „girdi“, jog yra ieškomas R. A. ir jo draugas. Ji žino, kad R. A. prieš

8-9 metus gyveno Vokietijoje, nes jos

sūnus su draugais buvo Kaliningrade turguje, kur R. A. matė prekiaujant cigaretėmis. Anonimas rašo, kad

yra blogos sveikatos, sunkiai vaikšto. Savęs neįvardija, kadangi bijo „su prokuratūra turėti reikalų“ ir nenori, kad

jÄ â€žtampytų po prokuratÅ«rÄ â€œ. Å ių

duomenų teismas net nevertino, motyvuodamas, kad jie neturi įrodomosios reikšmės. Tačiau, patikrinus anoniminiame

laiške nurodytus faktus, paaiškėjo, kad R. A. 2000 m.

gegužės 28 d. kirto Lietuvos

Respublikos valstybės sienÄ ir iÅ¡ Palangos oro uosto PKP iÅ¡vyko į VokietijÄ

Bilundo miestÄ . Minėto piliečio

dokumentų patikrÄ vykdė Pakrančių apsaugos rinktinės, Palangos užkardos pareigÅ«nas A. D. .Teismas nuosprendyje klaidingai, iÅ¡kraipydamas

liudytojų A. D. ir G. S. parodymų prasmę, nurodė, kad liudytojo A. D. duotus parodymus patvirtina liudytojas G. S. bei kiti byloje esantys duomenys. Iš ikiteisminio

tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų liudytojo G. S. parodymų seka, kad R. A. asmens

duomenys į sistemÄ buvo įvesti rankiniu bÅ«du (neskanuojant dokumento). Duomenys

apie R. A. sienos kirtimÄ 2000 m. gegužės 28 d., 13 val.

19 min. 10 s. įvesti iš darbo vietos

kompiuteriu WS72105, kuri skirta specialiems patikrinimams atlikti ir,

kurioje paprastai sienos kirtimo tikrinimai neatliekami, t.y. kompiuteris stovi

kitoje nei pasienio tikrinimams atlikti

skirti kompiuteriai, be to šis kompiuteris negali būti sujungtas su dokumentų skeneriu. Prokurorė pažymi, kad

tesimo nuosprendyje nėra nurodyto liudytojo parodymų dalies, kad „pareigūnas rankiniu būdu įvedęs

duomenis pamatė, kad R. A. ieškomas Marijampolės PK, kaip dingęs be žinios. Nusiuntęs

užklausimai spec. paieÅ¡kÄ , gavo sutapimÄ , kad jis buvo paieÅ¡komas, tačiau pareigÅ«no buvo traktuojama, kad Å¡ie

duomenys nesutapo su tuo asmeniu. Todėl, pagal sistemos duomenis - R. A. išvyko. Jei asmuo neturėjo paso, išvykti jis negalėjo.

Liudytojas A. D. parodė,

kad duomenys įvedimui į VSAT imdavo iÅ¡ paieÅ¡komų asmenų sÄ rašų, kuriuos

siųsdavo Klaipėdos rinktinė. Būtent R. A. „netyčia buvo įvestas", t. y. užregistruotas, kaip

vykstantis į VokietijÄ . Ä® nukentėjusiosios klausimÄ atsakė, kad „jei asmens pasas namuose, be paso iÅ¡skristi, kirsti

sienÄ asmuo negali“. Be to, anot

prokurorės, teismas, vertindamas liudytojo A. D. parodymus,

nenurodė to fakto, kad asmens

dokumentų išrašymo centro prie VRM ir

Migracijos departamento prie VRM duomenimis nustatyta, kad R.

A. Lietuvos Respublikos piliečio

paso galiojimas pasibaigė 1994 m. gegužės 27 d., o Z. V. –

1999 m. liepos 7 d.. Dėl naujų

asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų minėti piliečiai nesikreipė. Šiems piliečiams nepakeitus pasų, jie 2005 m. lapkričio 28

d. automatiniu bÅ«du sistemoje buvo paskelbti negaliojančiais. Prokurorės teigimu, tÄ faktÄ , kad 2000 m. gegužės 28 d. nei Z. V. , nei

R. A. niekur neišvyko, patvirtina ir kiti ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys: VĮ

tarptautinio Palangos oro uosto raštai; aviakompanijos „Lietuva"

skrydžio TT 422 PLQ-BLL keleivių sÄ rašų apžiÅ«ros protokolai, kuriuose užfiksuota, kad 2000 m. gegužės 28 d. reisu

Palanga - Bilunda skrido 10 žmonių, tarp kurių R. A. nepažymėtas,

Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje

Konsulinio skyriaus raštas apie tai, kad ambasada duomenų apie vizų išdavimo Z. V. ir R. A. neturi, Vokietijos

Federacinės Respublikos telefakso duomenys apie tai, kad nuo 1996 m. sausio mėn. nei R. A. , nei Z. V. neprašė ir negavo jokios vizos įvažiavimui į

VokietijÄ , Danijos Karalystės ambasados raÅ¡tas apie tai, kad nuo 2002 m. iki 2006 m. imtinai nei R.

A. , nei Z. V. nesikreipė į Danijos ambasadÄ dėl gyvenimo ir darbo leidimo, Muitinės departamento

duomenys apie tai, kad Lietuvos

muitinės duomenų bazėse nėra užfiksuota informacijos apie R.

A. ar jo gabentoms prekėms/daiktams atliktÄ muitinį tikrinimÄ ,

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos

Konsulinio departamento raštas apie tai, kad nuo 2001 m. patikrinus gaunamų-siunčiamų dokumentų registracijos duomenų bazę

nustatyta, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinis

departamentas informacijos apie R. A. ir Z. V. neturi, Lietuvos kriminalinės policijos biuro

Tarptautinių ryšių valdybos raštas apie tai, kad informacijos apie R. A. ir Z. V. , pradedant 1994 m.,

neturi, Policijos departamento prie VRM

Viešosios policijos valdybos pažyma apie tai, kad nuo 1994 m. pagal

kompetencijÄ apie R.

A. ir Z. V. jokios

informacijos neturi.

Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos

teismo išvada, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad 1994 balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A.

G. automobilį buvo įsodinti pavartojant smurtÄ , taip pat su iÅ¡vada, kad A. G. dėl R. A. ir Z. V. nužudymo grįstas

nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, nesant nusikaltimo įrankių, nesant R. A. ir Z. V. lavonų. Prokurorės

teigimu, teismas nuosprendyje liudytojų

K. M. , R. L. , R.

V. , V. K. ir M. M. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu, nežymius

neatitikimus jų parodymuose vertino

kaip reikšmingus prieštaravimus ir tuo remdamasis jų parodymus atmetė - vertino kritiškai ir A. G. naudai.

Anot prokurorės, neaišku dėl kokių

priežasčių teismas, nurodo, kad „nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu

kaltinimas nepateikė įrodymų, kokiu gi ginklu buvo nužudyti R. A. ir Z. V. “, nors kaltinime yra

nurodyta, kad „R. A. ir Z. V. buvo nužudyti iš A. G. atvežto ir tyrimo metu

nenustatyto ginklo“. Ikiteisminio

tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis G. M. , vėliau apklaustas kaip liudytojas, apklaustas

ikiteisminio tyrimo teisėjo, apklausų metu (teisme buvo pagarsinti jo

parodymai) parodė, kad „....Vyriškis, kuris buvo surištas virvėmis, jau bebaigiant kasti duobę, iš virvių

iÅ¡silaisvino ir bėgdamas kažkur iÅ¡ kelnių traukėsi ginklÄ . Å Å«vių nepasigirdo. TÄ vyrÄ jis pasivijo

bei atėmė ginklÄ , tada ir pamatė, kad jis yra panaÅ¡us į savadarbį. GinklÄ

pasiėmė A. G. . Vėliau A. G. jam

savadarbį ginklÄ , atimtÄ iÅ¡ vieno iÅ¡ nužudytųjų,

liepė įmesti į ežeriukÄ , kÄ pastarasis ir padarė“. Å iuos savo parodymus G. M. patvirtino

akistatos su A. G. metu, akistatos su G. J. metu, parodymų

patikrinimo vietoje metu. Ikiteisminio

tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, o vėliau apklaustas kaip liudytojas, bei apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo G. S. iš esmės davė analogiškus parodymus. G. S. savo parodymus

patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatos su A. G. ir akistatos su G. J. metu. Taip

pat G. M. ir G. S. parodymus

patvirtina ir specialisto išvada Nr.

6166.

Prokurorės teigimu, teismas nuosprendyje

nenagrinėjo ir neįvertino G. S. parodymų, duotų

ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat, teismas nepagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , jog ikiteisminio tyrimo metu

įtariamojo G. M. duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui parodymai yra

perrašyti nuo pateikto prokuroro prašymo.

Todėl, anot prokurorės, pripažinti, kad G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai

neturi įrodomosios reikšmės, kad jais, kaip neatitinkančiais BPK 20 straipsnio nuostatų, nebuvo galima grįsti apkaltinamojo

nuosprendžio, nėra pagrindo.

Prokurorė pažymi, kad Z. V. ir R. A. lavonų paieÅ¡kos vyko toje vietoje, kuriÄ nurodė G. M. ir G. S. . 2006 m. gegužės 12

d. žemės sklype, esančiame Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero šiaurinėje pakrantėje, panaudojant metalo ieškiklį,

buvo surastos ir paimtos dvi šovinio tūtelės. G. M. parodymų

patikrinimo metu parodė vietÄ , iÅ¡ kurios į ežerÄ Ä¯metė ginklÄ , atimtÄ iÅ¡

vieno iÅ¡ nužudytų vyriÅ¡kių, vietÄ , kurioje 1994 m. balandžio 19 d. A. G. mušė du nepažįstamuosius

vyrus, o vėliau juos nužudė ir užkasė. Po šio tyrimo veiksmo įvykio vietos apžiūros metu Papiliakalnių

(Asijavičiaus) ežero šiaurinės pakrantės

dugne buvo surastas ir paimtas ginklas.

Šios aplinkybės, anot prokurorės leidžia daryti

iÅ¡vadÄ , kad liudytojų G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra

nuoseklūs, išsamūs ir neprieštaraujantys tyrimo metu nustatytoms kitoms bylos

aplinkybėms, kurios patvirtina jų parodymų teisingumÄ . Be to, teismas konstatuodamas,

kad „ikiteisminio tyrimo metu jų parodymuose yra daug esminių skirtumų, kurių kolegijos

nuomone neturėtų būti“, jų neįvertino visų bylos duomenų kontekste, nenurodė,

kuriuos parodymus atmeta ir kodėl.

Teismas, išteisinamajame nuosprendyje neįvykęs šių reikalavimų, pažeidė Lietuvos

Respublikos BPK 276 str. 4 d. ir 305

str. 3 d. 3 p. nuostatas.

Prokurorė skunde nurodo, kad teisminio tyrimo metu

liudytojai G. S. ir G. M. ikiteisminio

tyrimo metu duotus parodymus iš dalies pakeitė, motyvuodami tuo, kad

ikiteisminio tyrimo metu duoti tokius

parodymus buvo priversti policijos pareigūnų. Analogiškus parodymus ir dėl įvykio aplinkybių, ir dėl policijos pareigūnų veiksmų davė liudytojas G. J. ir kaltinamasis A. G. .

Tačiau, anot prokurorės, liudytojų G. J. , G. M. , G.

S. ir kaltinamojo A. G. parodymus apie policijos pareigÅ«nų jų atžvilgiu naudotÄ smurtÄ teisminio

tyrimo metu paneigė liudytojai V. V. , E. G. ir D.

Ž. . Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta nei G. M. ,

nei G. S. , nei jų advokatų skundų dėl policijos

pareigūnų veiksmų, pastarieji teismui

nepateikė jokių pareigÅ«nų fizinį, psichologinį smurtÄ jų atžvilgiu patvirtinančių

duomenų. Taip pat jų parodymai paneigiami

ir iš policijos komisariatų areštinių gautais duomenimis, kuriuos teismas

šališkai vertino tik liudytojo G. J. atžvilgiu.

Prokurorės teigimu, teismas, nepagrįstaiÂ

įrodymais nepripažino 2006 m. vasario 6 d., 2006 m. kovo 6 d. ir 2006 m.

vasario 13 d. slapto sekimo protokolų ir jų priedų, motyvuodamas, kad G. J. atžvilgiu šie veiksmai buvo atlikti neteisėtai (analogiškai kaip ir dėl R. K. ).

Teismas neįvertino ir tos

aplinkybės, jog kaltinamasis A. G. teisme atsisakė duoti parodymus ir juos davė tik tada, kai teisme buvo

apklausti visi liudytojai, teismas taip pat nepasisakė, nevertino A. G. parodymų, duotų

ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgė į tai, kad jo parodymai duoti teisme, prieštarauja jo

parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu. Teismas, priimdamas nepagrįstÄ ir neteisėtÄ nuosprendį, nepagrįstai

atmetė ir A. A. bei I. V. byloje pareikštus

civilinius ieškinius.

Prokurorės nuomone, teismo nuosprendyje, kai kurie

duomenys nepagrįstai nepripažinti įrodymais, jie nevertinti, todėl

teismo pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas visų bylos aplinkybių

išnagrinėjimu. Taip pat, anot prokurorės,

teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas, nes įrodymų tyrimÄ

atliko neišsamiai, dėl ko nebuvo atsižvelgta

į bylos aplinkybes, kurios galėjo paveikti vėliau padarytas teismo išvadas.

Teismo nuosprendis šioje dalyje nepagrįstas ir naikintinas.

Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos

teismas iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių A. G. kaltę

dėl valstybės tarnautojo papirkimo, grindė neišsamiai ir šališkai

ištirtais ir įvertintais kaltinamojo A. G. , liudytojo E. G. ikiteisminio

tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais bei duomenimis,

esančiais 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokole ir priede prie

slapto sekimo protokolo. Tuo tarpu, priede prie slapto sekimo protokolo užfiksuoti duomenys patvirtina esmines bylos

aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Slapto sekimo metu

gauti duomenys teisėti, gauti nepažeidžiant

Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.

Apeliantės

nuomone, teismas, nuosprendyje, aprašydamas kaltinamojo A. G. teisminio

posėdžio metu duotus parodymus, juos aprašė

šališkai, nepažymėjo paties kaltinamojo A. G. nurodytų svarbių bylai aplinkybių, nors iš teisme duotų A. G. parodymų

seka, kad kalba apie pinigus ir jų siÅ«lymÄ pareigÅ«nui buvo, tačiau pastarasis duodamas parodymus teismui,

juos aiškina sau palankia linkme. Teismas,

analizuodamas A. G. pokalbį, užfiksuotÄ priede prie slapto

sekimo protokolo, nuosprendyje jį

vertino ne visame kontekste, o pacitavo tik kaltinamajam A.

G. palankaus posakio dalį. Iš

kaltinamojo A. G. priede prie slapto sekimo protokolo

užfiksuoto pokalbio matyti, kad A. G. „operui, kuris tiria bylÄ , atsargiai, be žodžių,

garsiai nesakant, nes pokalbis gali

būti įrašytas ir už tai gali būti dadėtas srokas, užrašydamas ir pasakydamas,

kad dar reikia dadėti tris nulius", pasiūlė kyšį. Tokiu būdu, anot

prokurorės, slapto sekimo metu padarytas A. G. pokalbio

įrašas patvirtina E. G. tarnybinio pranešimo surašymo ir

teisme duotų parodymų teisingumÄ . Tokiu

bÅ«du, teismas, priimdamas dėl papirkimo iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį A. G. atžvilgiu, neatsižvelgė į

faktines bylos aplinkybes, neišsamiai ištyrė

įrodymus ir padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad A. G. nepadarė

nusikalstamos veikos.

Nukentėjusioji

Vida Čertoliasienė apeliaciniu skundu prašo pripažinti A.

G. kaltu ir nuteisti už R. A. ir Z.

V. nužudymÄ bei kyÅ¡io davimÄ .

Apeliantė skunde nurodo, jog pirmosios instancijos

teismo nuosprendis yra nepagrįstas, surašytas paviršutiniškai, nenuosekliai,

neišsamiai, yra klaidingas bei ydingas. Teismo nuosprendyje proceso dalyvių

aprašomi parodymai, duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, daugeliu atvejų

neatitinka ir prieštarauja jų parodymams, užfiksuotiems teismo posėdžio

protokole. Nukentėjusiosios teigimu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu,

tiek nuosprendyje nebuvo atsižvelgta į jos bei kitų liudytojų esminius

parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir kurie turėjo būti patikrinti

bylos teisminio nagrinėjimo metu. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos

teismas, netinkamai įvertinęs liudytojų V. V. , R. V. , Z. B. , L.

K. , P.A. R. , D. B. , M. K. , D. G. , S.

R. , D. P. , R. A. , G. A. , padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡ie asmenys apie

esmines bylos aplinkybes nepateikė ir jų parodymai A. G. kaltei

pagrįsti ar ne, reikšmės neturi.

Nukentėjusioji nesutinka su jos pateiktose dviejose

audio kasetėse užfiksuotų A. G. pokalbių turinio

vertinimu, nurodo, kad pokalbiuose užfiksuoti aiškūs A. G. kėslai

– negavus teigiamo rezultato (prisipažinimo vagystėje ir pinigų negrÄ Å¾inimo), ateityje

įvyksiantis fizinis susidorojimas (gyvybės atėmimas, jau susikūrus išankstinį

alibi).

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas,

nuosprendyje konstatavęs, kad vadovautis V.P. V. , I. V. , V. V. , A.

V. parodymais netikslinga, kadangi tarp šeimų susiklostę priešiški

santykiai, o be to, šių asmenų parodymai nei patvirtina, nei paneigia A. G. kaltę, V.P. V. , I.

V. , V. V. , A. V. parodymus

vertino atskirai nuo kitų bylos duomenų, nors Geležienės, A.

G. motinos, parodymais teismas vadovavosi, tuo iškreipdamas pačios bylos ir

joje esančių duomenų esmę.

Nuosprendyje teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu

surinktais duomenimis, kurie buvo ištirti teisminio nagrinėjimo metu,

nustatyta, kad R. A. ir Z. V. 1994

m. balandžio 19 d. iš namų išėjo ir negrįžo, t. y. po 1994 m. balandžio 19 d.

jų niekas nematė, tačiau byloje yra ir kitų asmenų parodymai , kurie nepaneigti

bylos nagrinėjimo metu, kad minėtus asmenis po 1994 m. balandžio 19 d. matė.

Tai - A. Å . , D.M. A. parodymai

apie tai, kad dingusiuosius kažkas matė Kaliningrade, E. Š. parodymai,

teisminio nagrinėjimo metu R. K. patvirtinimas, V. J. patvirtinimas, kad R. A. matė

Klaipėdoje, A. D. ir G. S. parodymai,

kad asmuo gali kirsti valstybės sienÄ , bet neiÅ¡skristi, VSAT prie LR VRM

Operatyvinės veiklos valdybos duomenys, kad R. A. 2000 m.

gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ ir iÅ¡ Palangos oro

uosto iÅ¡skrido į VokietijÄ . Nukentėjusioji nesutinka su tokia teismo iÅ¡vada ir

minėtų įrodymų vertinimu, nurodo, kad A. Š. yra A. G. draugas ir pavaldinys, todėl jo parodymai turėtų būti

vertinami atitinkamai ir neatskirai nuo visų kitų bylos duomenų. Nepagrįstai,

anot apeliantės, teisėjų kolegija rėmėsi E. Š. parodymais,

duotais dar 1994 metais, bet nepatikrintais teisminio nagrinėjimo metu, kadangi

ji yra mirusi ir nevertino to fakto, kad ji buvo suinteresuota padėti A. G. iÅ¡vengti atsakomybės už padarytÄ nusikaltimÄ .

Nukentėjusiosios teigimu, teisėjų kolegija rėmėsi tik teisme duotais R. K. parodymais, juos vertindama atskirai nuo kitų bylos

duomenų – V. J. parodymų, rašytų į laisvę laiškų ir kt. A. D. ir G. S. parodymus teisėjų

kolegija iškreipia ir juos nuosprendyje pateikia tik A. G. patogia

linkme, visiškai nevertindama to, kad pas Z. V. ir R. A. šeimos narius buvo paimti asmens dokumentai, kuriais

niekas nesinaudojo ir kurie iš namų po 1994 m. balandžio 19 d. dingę nebuvo,

todėl neaišku, kokiu būdu VSAT duomenų bazėje galėjo atsirasti R.

A. duomenys, kad jis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ ir iÅ¡skrido

į VokietijÄ .

Nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos

teismo išvada, kad byloje nėra įrodymų, jog 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A.

G. automobilį buvo įsodinti pavartojant smurtÄ arba sodinami jėga, kas

atitinka ir liudytojų G. M. , G. J. ,

G. S. bei A. G. parodymus. Teisėjų

kolegija, remdamasi tik šių asmenų parodymais, neteisingai vertino K. M. ir R. L. parodymus, kurie,

apeliantės nuomone, vieni kitiems neprieštarauja, kadangi visi asmenys kalba

apie tas pačias aplinkybes, tačiau poros minučių ir stebėjimo vietos skirtumu.

Apeliantės teigimu, teisėjų kolegija, nuosprendyje

nurodydama, kad įslaptinto liudytojo apklausos medžiaga apie R.

A. ir Z. V. įsodinimÄ Ä¯ automobilį surinkta

pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK reikalavimus, todėl ja, priimant

nuosprendį, nesivadovaujama, nekonkretizavo ir neįvardijo, kokie būtent

Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai buvo pažeisti.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta,

kad apie automato ,,KalaÅ¡nikov“ egzistavimÄ ikiteisminio tyrimo metu davė

parodymus G. M. , tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu

juos paneigė. Be to, šis liudytojas ir ikiteisminio tyrimo metu neparodė, kad

iš automato ,,Kalašnikov“ buvo šauta. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad

ginklÄ turėjo ir R. A. , kurio, kaip ir automato

,,Kalašnikov“, nėra. Ikiteisminio tyrimo metu G. M. ir G. S. parodymai dėl šaunamųjų ginklų prieštaringi, teisminio

bylos nagrinėjimo metu liudytojai juos paneigė. Nesurinkus objektyvių ir

neginčytinų įrodymų, kolegija negali jais vadovautis ir priimant nuosprendį.

Nukentėjusioji nesutinka su tokiu G. M. parodymų

vertinimu, teigia, jog G. M. parodymai, duoti

ikiteisminio tyrimo metu sutampa su G. S. parodymais, teisminio

nagrinėjimo metu duotais G. J. parodymais, taip pat

ikiteisminio tyrimo metu V. J. ir R. K.

duotais parodymais, kitais bylos duomenimis. Todėl, apeliantės nuomone,

pirmosios instancijos visiškai be pagrindo nesirėmė G. M. parodymais,

duotais ikiteisminio tyrimo metu.

Nukentėjusioji teigia, jog pirmosios instancijos

teismas, nuosprendyje nurodęs, jog byloje nėra duomenų, rodančių, kad pas R. K. išimti laiškai skirti A. G. ,

visiškai nekreipė dėmesio į tai, kada šie dokumentai parašyti, kam jie adresuoti.

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad atliekant R. K. slaptÄ sekimÄ , 2004 m. lapkričio 16 d. pokalbio

suvestinėje užfiksuota, kad pokalbis vyko Alytaus miesto ir rajono policijos

komisariato patalpose (kabinete) tarp R. K. ir dviejų

kriminalinės policijos pareigūnų. Vadovaujantis teisėjo nutartimi, buvo slaptai

užfiksuoti nurodytų asmenų ir pokalbiai, nors faktiškai teismas leido šiuo

atveju tik vienam iÅ¡ pareigÅ«nų atlikti slaptÄ sekimÄ ir ne kabinete, bet

policijos komisariato areštinėje, dėl to slapto sekimo protokolas ir priedas

surašyti pažeidžiant baudžiamojo proceso kodekso ir teismo nutartyje nurodytus

leistinus veiksmus. Nukentėjusioji nesutinka su tokiu pirmosios instancijos

teismo vertinimu, nurodo, kad iš bylos medžiagos matyti, kad visi teisėjo leidimai

atlikti slaptÄ sekimÄ buvo gauti komisariatų patalpose, tuo tarpu rajonų

policijos komisariatuose areštinės ir yra paties komisariato patalpose.

Apeliantės nuomone, neteisinga yra pirmosios

instancijos teismo išvada, kad duomenys, gauti slapto sekimo metu, nesuteikia

informacijos, kurios pagrindu remiantis galima bÅ«tų priimti apkaltinamÄ jį

nuosprendį. Nukentėjusiosios teigimu, jeigu slapto sekimo medžiaga byloje

vėliau, o gal ir prieš tai, patvirtinama kitais bylos duomenimis, tai ji turi

bÅ«ti vertinama kaip įrodymas ir ja galima remtis priimant apkaltinamÄ jį

nuosprendį. Be to, byloje slaptas sekimas yra atliktas vadovaujantis

Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimais, bet Operatyvinės veiklos įstatymo

reikalavimais, kaip tai pateikia pirmosios instancijos teismas. Â

Nukentėjusiosios teigimu, parodymus bei kitus bylos

duomenis, pvz. meteorologijos pažymÄ reikia vertinti kartu su G.

S. , G. M. , o vėliau ir A. G. bei

G. J. parodymais, kadangi tai atskleidžia ir patvirtina

nužudymo laikÄ bei kitas svarbias aplinkybes – matomumÄ ir pan., o ne iÅ¡

konteksto ištraukti kai kuriuos įrodymus ir juos vertinti atskirai, savotiškai

traktuoti, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas.

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas,

analizuodamas G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo

metu, klaidingai juos interpretuoja. Šiuo atveju teisėjų kolegija neatkreipė

dėmesio, jog G. M. ir G. S. buvo

apklausiami nuo įvykio praėjus 12 – 13 metų, jog jiedu nėra tarnavę armijoje,

kad jie buvo apklausinėjami papildomai tam, kad konkretizuoti įvykio

aplinkybes, jog įvykiai vystėsi jau vakarėjant, jog advokato E.Bičkausko

prieraÅ¡as 2006 m. balandžio 7 d. akistatos tarp A. G. ir G. S. protokole, kad prieÅ¡ akistatÄ ir akistatos metu

jautėsi ypatingas spaudimas tiek advokatui, tiek jo ginamajam, yra tik iš

anksto ruošiama gynybinė pozicija. Teismas, anot nukentėjusiosios, neatkreipė

dėmesio į tai, kokį spaudimÄ daro A. G. kartu su advokatu

E.Bičkausku apklausų ir akistatų metu pačiam tyrėjui, G. S. ir

G. M. .

Teismo nuosprendyje nurodyta, kad betarpiškai įvykio

vietoje buvusių keturių asmenų – A. G. , G.

M. , G. S. , G. J. parodymai,

duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, iš esmės nesiskiria, tačiau

ikiteisminio tyrimo metu jų parodymuose yra daug esminių skirtumų, kurių

neturėtų būti. Nukentėjusiosios nuomone, minimų asmenų parodymuose, duotuose

ikiteisminio tyrimo metu, esminiai skirtumai yra todėl, kad G.

J. iš viso jokių parodymų nedavė, o A. G. sekė

pasakas ir viskÄ neigė, tačiau esminių skirtumų G. S. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nėra. Tai,

kad teisminio bylos nagrinėjimo metu absoliučiai sutampa minėtų asmenų

parodymai, anot apeliantės, yra A. G. pastangos ir

kokybiškai atliktas advokatų darbas. Apeliantės teigimu, būtina vertinti ne tik

betarpiÅ¡kai įvykio vietoje buvusių asmenų parodymus, bet ir kitų, pvz. V. J. parodymus, ginklÄ , rastÄ ežere bei visus kitus bylos

duomenis visumoje, kadangi priešingu atveju įvykio aplinkybės vertinamos

iškreiptai.

Nukentėjusiosios nuomone, plačiau ir išsamiau teismas

turėjo įvertinti rastas dvi tūteles, taip pat teismas gana siaurai ir

vienpusiškai vertino įvertino V. J. , R.

K. bei kitų, jau minėtų liudytojų, parodymus. Apeliantė skunde nurodo bylos

duomenis, kuriuos teismas paliko nuošalyje ir visiškai nevertino (apeliacinio

skundo 26 punktas). Nuteistosios nuomone, pirmosios instancijos teismas

nesistemiškai ir ne visos bylos kontekste, o atskirų duomenų kontekste įvertino

A. G. parodymus, neįvertino A. G. ,

kaip asmenybės, nevertino vaizdo kasetės SONY – VHS Nr. E180/34CA3825B, taip

pat neatsižvelgė ir nevertino 2006 m. rugsėjo 6 d. – spalio 4 d. teismo

psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvados.

Apeliantės nuomone, A. G. kaltė

dėl kyšio davimo taip pat įrodyta ne tik E. G. tarnybiniu

pranešimu bei kitais bylos duomenimis, bet ir slapto įrašo medžiaga bei A. G. parodymais teisminio bylos nagrinėjimo metu.

Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka, prokurorė ir

nukentėjusioji prašė prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus

tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjai prašė prokurorės ir nukentėjusiosios

apeliacinius skundus atmesti.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros

prokurorės ir nukentėjusiosios V. Č. apeliaciniai skundai

tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs

baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal apeliacinį skundÄ , nutarties (nuosprendžio)

aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo

esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymÄ Ä¯

kiekvienÄ argumentÄ . Å ios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į

priimamo sprendimo rūšį ir į kiekvieno atvejo aplinkybes.

Tiek prokurorės, tiek nukentėjusiosios apeliaciniuose

skunduose daug dėmesio skiriama netiesioginių įrodymų dėl A.

G. inkriminuojamo nusikaltimo motyvo, A. G. elgesio

iki inkriminuojamos nusikalstamos veikos datos ir po to, A. G.

ir Z. V. bei R. A. santykių

analizei, nukentėjusiosios apeliaciniame skunde aptariami beveik visi bylos

įrodymai, šioje nutartyje nebus aptariamas kiekvienas apeliacinių skundų

argumentas, motyvuojamos bus išvados dėl apeliacinių skundų esmės – nužudė A. G. Z. V. ir R.

A. , ar ne, pasiūlė A. G. kyšį valstybės tarnautojui,

ar Å¡ios veikos nepadarė. Â

Byloje nustatyta, kad R. A. ir Z. V. oficialiai dingę nuo 1994 m. balandžio 19 d. (t. 1,

b. l. 2 - 5). Å i data ir buvo inkriminuota, kaip nusikaltimo, kurio padarymu

buvo kaltinamas A. G. , padarymo laikas. Byloje labai

svarbūs įrodymai apie tai, ar po 1994 m. balandžio 19 d., kas nors matė Z. V. ir R. A. , ar jų buvimas buvo

užfiksuotas kokiais nors dokumentais ar kitais įrodymais. Nustačius, kad po 1994

m. balandžio 19 d. Z. V. ir R. A. buvo

gyvi, kaltinimai A. G. , kad jis šiuos asmenis nužudė

1994 m. balandžio 19 d. būtų nelogiški ir tuo pačiu atmestini. Lietuvos

Respublikos BPK 20 str. prasme leistini įrodymai apie R. A. ir

Z. V. galimÄ buvimÄ gyvais po 1994 m. balandžio 19 d. yra

šie: liudytojo R. K. parodymai pirmosios ir apeliacinės

instancijos teisme bei 1994 m. spalio 27 d. duoti ikiteisminio (parengtinio)

tyrimo pareigūnui, vadovaujantis senojo Lietuvos Respublikos BPK 176 str., 177

str., 178 str., 180 str. tvarka (t. 5, b. l. 62 - 65), liudytojų A. Š. , D.M. A. parodymai, liudytojos E. Š. parodymai, duoti 1994 m. spalio 26 d. ikiteisminio

(parengtinio) tyrimo pareigūnui (t. 5, b. l. 51), paskelbti Lietuvos Respublikos

BPK 276 str. 1 d. 1 p. pagrindu, liudytojo V. J. parodymai,

duoti 1994 m. spalio 27 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui (t. 5,

b. l. 172 – 173), Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM Operatyvinės

veiklos valdybos duomenys (t. 2, b. l. 135 – 136).  Â

Liudytojas R. K. , apklaustas

1994 m. spalio 27 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūno, parodė, kad

1994 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, būdamas su V. J. Klaipėdoje,

matė R. A. (t. 5, b. l. 62 – 63) Pirmosios instancijos

teisme liudytojas R. K. nurodė, kad jo parodymai, duoti

1994 m. spalio 27 d. apie tai, kad jis matė R. A. 1994 m.

spalio mėnesį Klaipėdoje, yra teisingi. Apeliacinės instancijos teisme

liudytojas R. K. parodė, jog po to, kai buvo pasakyta,

kad R. A. ir Z. V. yra dingę be

žinios, jis matė juos abu Klaipėdoje. Liudytojas V. J. ,

apklaustas 1994 m. spalio 27 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūno,

parodė, kad 1994 m. rugpjūčio mėnesį, su R. K. būdamas

Klaipėdoje, sutiko R. A. (t. 5, b. l. 172 – 173). Liudytojas

A. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2006 m.

jam B. S. sakė, kad girdėjusi iš D.M.

A. , jog jos žentas matęs R. A. ir Z.

V. Kaliningrade. Liudytoja D.M. A. pirmosios

instancijos teisme parodė, jog po R. A. ir Z. V. dingimo Kalvarijoje sklido kalbos, kad R. A. ir Z. V. niekur nedingę ir, kad

kažkas juos matė Kaliningrade, turguje. Liudytoja E. Š. ,

1994 m. spalio 26 d. ikiteisminio (parengtinio) tyrimo pareigūnui parodė, kad R. K. jai sakė, jog 1994 m. rugpjūčio mėnesį, su V. J. būdami Klaipėdoje, matė R. A. (t.

5, b. l. 51). Liudytojos E. Å . parodymai pirmosios

instancijos teisme paskelbti Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. 1 p.

pagrindu (liudytojai mirus). Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie VRM

Operatyvinės veiklos valdybos pateiktų duomenų matyti, jog R.

A. 2000 m. gegužės 28 d. kirto Lietuvos Respublikos valstybės sienÄ , jis iÅ¡

Palangos oro uosto PKP reisu TT 422 PLQ-VLL iÅ¡vyko į VokietijÄ Bilundo miestÄ .

Duomenų apie Z. V. neturi, šio asmens vykimas per

valstybės sienÄ neužfiksuotas (t. 2, b. l. 135 – 136).              Â

Tačiau nurodyti faktiniai duomenys nėra patikimi, jie

yra prieštaringi, kai kurie visiškai paneigiami kitais byloje surinktais

įrodymais. Liudytojo A. Š. parodymai yra išvestiniai iš

liudytojos B. S. parodymų, tačiau liudytoja B. S. pirmosios instancijos teisme paneigė pasakojusi A. Š. apie tai, kad kažkas Z. V. ir R. A. matė Kaliningrade. Akistatos su A.

Š. metu B. S. taip pat nurodė, kad niekada nėra

sakiusi A. Š. , jog kažkas matė Z. V. ir

R. A. Kaliningrade (t. 4, b. l. 51). Liudytojos D.M. A. parodymai pagrįsti žiniomis, kurių šaltinis nežinomas.

Liudytojas V. J. pirmosios instancijos teisme paneigė

savo parodymus, duotus 1994 m. spalio 27 ikiteisminio (parengtinio) tyrimo

pareigūnui, nurodė, jog 1994 m. spalio mėnesį davė melagingus parodymus apie

tai, kad buvo Klaipėdoje ir ten matė R. A. . Liudytojo R. K. parodymai, duoti 2005 m. liepos 18 d. ikiteisminio

(parengtinio) tyrimo pareigÅ«nui (t. 5, b. l. 76 – 77) apie tai, jog 1994 m. vasarÄ

T. G. jo paprašė policijos pareigūnams duoti melagingus

parodymus apie tai, jog jis, būdamas su V. J. Klaipėdoje

1994 m. vasaros pabaigoje, matė R. A. , teisme

perskaityti kitų byloje esančių įrodymų patikrinimui, t. y. R.

K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo

pareigūnui, nepatvirtina R. K. parodymų, duotų teisme, o

patvirtina liudytojo V. J. parodymus apie tai, kad 1994

m. rugpjūčio mėnesį Klaipėdoje jie (V. J. ir R. K. ) Z. V. ir R.

A. nematė.

Liudytojos E. Å . parodymai yra

išvestiniai iš R. K. parodymų, todėl E.

Š. parodymų patikimumas negali būti didesnis nei paties R.

K. parodymų.

Iš byloje esančių VĮ Palangos oro uosto raštų matyti,

jog turimais duomenimis R. A. ir Z. V.

2000 m. gegužės 28 d. iš Palangos oro uosto neišskrido (t. 2, b. l. 141,

147). Aviakompanijos ,,Lietuva“ skrydžio TT-422 PLQ-BLL keleivių sÄ raÅ¡o

apžiūros protokole užfiksuota, kad 2000 m. gegužės 28 d. reisu Palanga –

Bilunda skrido 10 žmonių, tarp kurių R. A. nepažymėtas.

Kituose iÅ¡ Palangos oro uosto vykdytų skrydžių keleivių sÄ raÅ¡uose R. A. nepažymėtas (t. 2, b. l. 142 – 143, 144, 148 – 149,

150 – 153). Liudytoju apklaustas VSAT Informatikos ir ryšių valdybos

viršininkas G. S. pirmosios ir apeliacinės instancijos

teisme paaiÅ¡kino, jog duomenys apie R. A. sienos kirtimÄ

2000 m. gegužės 28 d. Palangos oro uosto pasienio kontrolės poste į sistemÄ

įvesti rankiniu būdu (neskanuojant dokumento), duomenys įvesti iš darbo vietos

kompiuteriu WS72105, kuri skirta specialiems patikrinimams atlikti, ir kurioje

paprastai sienos kirtimo tikrinimai neatliekami. Duomenys į kompiuterį įvesti

naudojant prisijungimo duomenis, kurie priklauso VSAT pareigūnui A. D. . Tuo reisu skridę kiti vienuolika žmonių buvo

užregistruoti naudojant darbo stotį kodiniu pavadinimu WS72101 ir naudojantis I. B. slaptažodžiu, be to vienuolikos žmonių įrašai pradėti

registruoti 15 val. 08 min. 43 s., o R. A. įrašas

užregistruotas 13 val. 19 min. 10 sek., t. y. beveik dviem valandomis anksčiau

nei kiti keleiviai. Asmuo, kertantis sienÄ turi pateikti savo asmens dokumentÄ ,

neįmanoma, kad asmuo išskristų nepateikęs paso. Liudytojas A.

D. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad apie 2000 metus

atsirado naujoji sistema, kuria jie nelabai mokėjo naudotis,vyko mokymosi procesas,

jam sunku pasakyti, kas galėjo pasinaudoti jo prisijungimo kodu ir įvesti R. A. pavardę. Liudytojo A. D. nuomone,

tÄ dienÄ R. A. per Palangos oro uosto pasienio kontrolės

postÄ iÅ¡ Lietuvos neiÅ¡vyko.

Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikos

Konsulinio skyriaus raÅ¡te nurodyta, kad duomenų apie vizų iÅ¡davimÄ Z. V. ir R. A. ambasada neturi (t. 2,

b. l. 155 – 156), Vokietijos Federacinės Respublikos telefakso duomenimis nuo

1996 m. sausio mėnesio nei R. A. , nei Z.

V. neprašė ir negavo jokios vizos įvažiavimui į VokietijÄ (t. 2, b. l. 158

– 159), Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte

nurodyta, kad informacijos apie R. A. ir Z. V. , pradedant 1994 m., valdyba neturi (t. 2, b. l.

184), Policijos departamento prie VRM Viešosios policijos valdybos pažymoje

nurodyta, jog valdyba nuo 1994 m.pagal kompetencijÄ apie R.

A. ir Z. V. jokios informacijos neturi (t. 2, b. l.

186). Â

Aptartų faktinių duomenų analizė leidžia daryti

iÅ¡vadÄ , kad byloje nėra neginčytinai nustatyta, jog po 1994 m. balandžio 19 d.

kas nors būtų matęs Z. V. ir R. A. ,

ar kitaip užfiksavęs juos.

Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek

apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama įrodymų apie A.

G. ir Z. V. bei R. A. tarpusavio

santykius bei Z. V. ir R. A. įsėdimo

1994 m. balandžio 19 d. į A. G. vairuojamÄ automobilį VAZ

2106 aplinkybes, analizei.

Byloje nustatyta, kad 1993 m. gruodžio 18 d. iš A. G. namų buvo pavogta didelė pinigų suma. A.

G. neneigia, kad dėl šios vagystės jis įtarė, tame tarpe ir Z. V. bei R. A. . Liudytoja E. B. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose parodė,

jog A. G. įtarė, kad jo pinigus pavogė Z.

V. , A. G. su draugais atvažiuodavo ir gÄ sdino jÄ . Po

vagystės A. G. su policijos pareigÅ«nu buvo jÄ ir Z. V. nusivežę į Kalvarijos policijos komisariatÄ ,

reikalavo prisipažinti dėl vagystės, po to nuvežė į Z. V. namus,

ieÅ¡kojo pinigų. Liudytojos E. B. parodymus apie tai, kad A. G. grasindavo, reikalaudavo grÄ Å¾inti pavogtus pinigus,

patvirtina ir liudytojų O. O. , A. T. parodymai,

todėl nėra pagrindo abejoti, kad A. G. spaudė Z. V. ir R. A. , reikalaudamas

grÄ Å¾inti pinigus. Â

Asmenys, betarpiškai 1994 m. balandžio 19 d. buvę

inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo vietoje–išteisintasis A. G. , liudytojai G. S. , G. J. , G. M. – tiek pirmosios, tiek

apeliacinės instancijos teisme teigė, kad 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. į A.

G. vairuojamÄ automobilį įsėdo savo noru. Ikiteisminio tyrimo metu G. S. ir G. M. parodė (jų parodymai

bus analizuojami vėliau), kad Z. V. ir R.

A. į automobilį buvo įsodinti prievarta. Liudytojas R. L.

pirmosios instancijos teisme parodė, kad 1994 m. pavasarį jis matė, kaip

prie R. A. ir Z. V. privažiavo

automobilis VAZ 2106, kakavos spalvos ir sustojo, iš automobilio išlipo trys vyrai,

jam pasirodė, kad tarp trijų vaikinų ir Z. V. bei R. A. kilo konfliktas, Z. V. ir R. A. bandė bėgti. Liudytojas K. M. pirmosios

ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad matė, kaip prie Z.

V. ir R. A. privažiavo ,,Žiguli“ markės automobilis,

į kurį jie įsėdo ir nuvažiavo. Apklausiamas teisme liudytojas K.

M. nurodė, kad tiksliai neprisimena, visų Z. V. ir R. A. įlipimo į automobilį aplinkybių, bet tvirtino savo

parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu K. M. parodė, jog tuo momentu, kai R. A. ir

Z. V. turėjo sėsti į automobilį kilo kažkoks šurmulys,

jis pamatė, kad vienas asmuo staigiai įsėdo į automobilį, tačiau didelių

kivirčų ar ginčų jis negirdėjo, todėl mano, kad Z. V. ir

R. A. į automobilį įsėdo savo noru (t. 6, b. l. 88 – 89).

Liudytojas M. M. apeliacinės instancijos teisme parodė,

kad tiksliai neprisimena kaip 1994 m. balandžio 19 d. Z. V. ir

R. A. įsėdo į A. G. automobilį, jis

matė, kad jie įsėdo į automobilį, tačiau nežiūrėjo, ar jie draugiškai įsėdo į

automobilį, ar ne. Ikiteisminio tyrimo metu M. M. nurodė,

kad iš prie R. A. ir Z. V. sustojusio

automobilio išlipo A. G. ir dar vienas vaikinas, jie

priėjo prie Z. V. ir R. A. , tarp

jų visų įvyko konfliktas, jie susistumdė, jam pasirodė, kad kažkuris – R. A. arba Z. V. bandė bėgti (t. 6,

b. l. 96 – 97).

Nors, kaip minėta, tiek pirmosios instancijos teismo

nuosprendyje, tiek apeliaciniuose skunduose akcentuojamos Z.

V. ir R. A. įlipimo į A. G. vairuojamÄ

automobilį aplinkybės, tačiau šios aplinkybės neturi labai svarbios reikšmės

sprendžiant esminį bylos klausimÄ â€“ kas įvyko 1994 m. balandžio 19 d. apie 23

val. miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero Kalvarijos

savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės sklype, t. y.

nužudė A. G. Z. V. ir R. A. , ar ne. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia

daryti iÅ¡vadÄ , to neginčija nei iÅ¡teisintasis, nei kiti su juo buvę asmenys – G. M. , G. S. , G.

J. , kad, nepriklausomai nuo to, ar R. A. ir Z. V. į A. G. automobilį įlipo savo

noru, ar buvo įsodinti prievarta,  santykiai tarp A. G. ir

Z. V. bei R. A. buvo įtempti ir, jog

1994 m. balandžio 19 d. miške, esančiame prie Papiliakalnių (Asijavičiaus)

ežero Kalvarijos savivaldybės teritorijoje, D. T. žemės

sklype, tarp Z. V. ir R. A. iš

vienos pusės bei A. G. , G. S. , G. M. , G. J. iš kitos pusės kilo

konfliktas, kurio metu buvo panaudotas Å¡aunamasis ginklas. Prielaidos padaryti

inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ buvo, tačiau apkaltinamasis nuosprendis gali

būti priimtas tik nustačius ir įrodžius visus nusikaltimo sudėties požymius,

pirmiausia objektyviÄ jÄ nusikaltimo sudėties pusę – veikÄ , pasekmes,

priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių. Esminis bylos nagrinėjimo klausimas –

ar konfliktas baigėsi Z. V. ir R. A. apšaudžius

A. G. , G. J. , G.

S. ir G. M. bei pabėgus, o pastariesiems sėdus į

automobilį ir išvažiavus – kaip pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

teigia išteisintasis A. G. , liudytojai G.

M. , G. S. , G. J. , ar Z. V. ir R. A. nužudžius bei jų

lavonus užkasus – kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė G. S. ir

G. M. . Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â

Pirmosios instancijos teisme A. G. parodė,

kad 1993 metais, dingus brolio pinigams, jis dėl šios vagystės įtarinėjo daug

asmenų. Iš pradžių Z. V. ir R. A. dėl

vagystės jis neįtarė, R. A. net gi buvo prašęs padėti

surasti pinigus. Išteisintojo teigimu, 1994 m. pavasarį buvo toks įvykis, kad

jis su G. S. , G. M. ir G. J. važiavo į KalvarijÄ pasikalbėti su Z.

V. ir R. A. . Kalvarijoje sutiko Z.

V. ir R. A. , visi, važiuodami į Liubavos kaimÄ ,

užsuko prie ežero, jis suprato, kad pinigus pavogė Z. V. ir

R. A. . Jis prašė G. S. pasikalbėti

su Z. V. ir R. A. . G. S. , G. M. ir G.

J. pasikalbėjus su Z. V. ir R. A. ,

kažkuris iš jų prisipažino, kad tuos pinigus jie prasukę, siūlė pasidalinti,

prašė leisti pasitarti. R. A. ir Z. V.

paėjus į Å¡onÄ , Z. V. iÅ¡sitraukė ginklÄ , du kartus

Å¡ovė į jų pusę ir nubėgo link miÅ¡ko. Jie visi iÅ¡sigando Å¡Å«vių, susėdo į maÅ¡inÄ

ir iÅ¡važiavo į KaunÄ . Apeliacinės instancijos teisme A. G. nurodė,

kad 1994 m. buvo toks atvejis, kai jis su G. S. , G. M. ir G. J. , R.

A. ir Z. V. buvo nuvažiavę į miÅ¡kÄ , buvo ginčas dėl

pinigų, kuriuos R. A. ir Z. V. buvo

pavogę, miške į juos šaudė Z. V. . Liudytojas G. M. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė,

kad 1994 m. pavasarį A. G. pasiūlė važiuoti link

Marijampolės, kartu su jais dar važiavo G. S. ir G. J. . Kalvarijoje jie sutiko du vyrus, kurie nurodė

važiuoti į Liubavos kaimÄ , kuriame kažkoks žmogus turi informacijos apie

dingusius pinigus. Važiuodami į tÄ kaimÄ , sustojo prie ežero, visi iÅ¡lipo iÅ¡

automobilio, A. G. kažkur trumpam nuėjus, Z. V. ir R. A. pasakė, kad pinigai

pas juos, siūlė tuos pinigus pasidalinti. Atėjus A. G. ,

kilo konfliktas, Z. V. ir R. A. pasitraukė

į Å¡alį pasikalbėti, jis matė, kaip jie iÅ¡sitraukė kažkokį daiktÄ , tada

pasigirdo Å¡Å«viai, Å¡audė į jų pusę. Z. V. ir R. A. nubėgo į vienÄ pusę, o jie į kitÄ , sėdo į maÅ¡inÄ ir

grįžo į KaunÄ . Liudytojai G. S. ir G.

J. pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme analogiškai, kaip ir G. M. papasakojo apie įvykio aplinkybes, t. y. jie parodė,

kad su A. G. 1994 m. pavasarį važiavo į KalvarijÄ , ten

sutiko du žmones, su kuriais užsuko prie ežero ir, išlipę iš automobilio,

kalbėjosi apie pavogtus pinigus. Tarp A. G. ir tų dviejų

vaikinų įvyko konfliktas dėl pinigų, kažkuris iš tų vaikinų šovė į juos. Po

šūvių jie labai išsigando, sulipo į automobilį ir išvažiavo.

Liudytojas G. J. ikiteisminio

tyrimo metu apie įvykio aplinkybes parodymus atsisakė duoti. A.

G. parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, A.

G. ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad 1994 m. balandžio 19 d. buvo

Kaune, grįžęs į namus Kalvarijoje tÄ savaitę nebuvo, apie Z.

V. ir R. A. dingimÄ sužinojo vėliau, tačiau apie jų

dingimo aplinkybes pats asmeniškai nieko nežino, su G. M. ,

G. S. , G. J. yra nei draugai, nei

artimi pažįstami, G. M. , G. S. , G. J. gal ir buvo tarp asmenų, kurių buvo prašoma padėti

atgauti pinigus iš Z. V. ir R. A. ,

tačiau jis pats asmeniškai jų neprašė to daryti (t. 10, b. l. 120 – 123, 124 –

125, 129 – 130,t. 12, b. l. 59 – 68).                           Â

           Įrodinėjant

A. G. kaltumÄ jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymu, leistinais

pilnaverčiais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme galėtų būti G. S. ir G. M. parodymai, duoti

ikiteisminio tyrimo teisėjui, tuo tarpu, jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo

pareigūnui ar prokurorui, gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams

patikrinti (Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d.), t. y. šie parodymai nėra

visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik

patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tinkami ir leistini įrodymai taip

pat yra ir faktiniai duomenys, gauti G. M. ir G. S. parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų su A. G. ir G. J. metu.

           Pirmosios

instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad 2005 m. liepos 20 d. G. M. apklausos, atliktos ikiteisminio tyrimo teisėjo,

protokolas yra identiškas prokuroro prašymui apklausti G. M. įtariamuoju.

Susipažinus su šiuo protokolu (t. 7, b. l. 162 – 167), matyti, kad duomenys,

užfiksuoti šiame protokole nėra identiški minėtam prokuroro prašymui, G. M. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas nepažeidžiant

baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Tuo tarpu, ikiteisminio tyrimo

teisėjo atliktos G. S. apklausos protokolas iš esmės

visiškai identiškas prokuroro prašymo apklausti G. S. įtariamuoju

tekstui bei ikiteisminio tyrimo teisėjo 2005 m. birželio 27 d. atliktos

įtariamojo apklausos protokolo tekstui (t. 8, b. l. 96 – 97). Vykstant realiai

apklausai, apklausiamas asmuo negali pažodžiui pakartoti prokuroro surašyto

teksto arba absoliučiai tiksliai pakartoti savo anksčiau duotus parodymus,

nebent, parodymus duotų ne laisva valia, o skaitytų suraÅ¡ytÄ tekstÄ . Tiek

pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme G. S. paaiškino,

kad realios apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ nebuvo, jis tik pasakė,

jog tvirtina savo ankstesnius parodymus, o teisme negali duoti parodymų, nes

yra labai susijaudinęs, ikiteisminio tyrimo teisėjas jokių klausimų jam

neuždavė, jis tik pasirašė suraÅ¡ytÄ protokolÄ . G. S. parodymais,

duotais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, apie apklausos pas

ikiteisminio tyrimo teisėjÄ ypatumus nėra pagrindo netikėti, nes jo parodymai

akivaizdžiai pažodžiui perrašyti iš 2005 m. birželio 27 d. įtariamojo apklausos

protokolo, t. y. galima daryti iÅ¡vadÄ , kad realiai ikiteisminio tyrimo teisėjas

įtariamojo G. S. apklausos neatliko arba protokolas

neatitinka realios apklausos eigos. Jeigu G. S. ikiteisminio

tyrimo teisėjo atliekamos apklausos metu pasakė, kad parodymų dėl susijaudinimo

negali duoti, tvirtina savo ankstesnius parodymus, tai, būtent, toks tekstas ir

turėjo būti užfiksuotas 2005 m. birželio 30 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo

atliktos apklausos protokole, o ne perrašytas 2005 m. birželio 27 d.

ikiteisminio tyrimo tyrėjo surašytas protokolas. 2005 m. birželio 30 d.

ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos G. S. apklausos

protokolas neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 179 str. 2 d., 188 str. 4 d.,

189 str. 4 d. reikalavimų. Šiame protokole užfiksuoti faktiniai duomenys

neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d. įtvirtinto įrodymų leistinumo

principo, todėl negali būti laikomi įrodymais baudžiamojoje byloje.

           Leistini

tiesioginiai įrodymai, kuriais gali būti grindžiamas A. G. pareikštas

kaltinimas – tai faktiniai duomenys, gauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos

G. M. apklausos metu, faktiniai duomenys, gauti G. M. ir G. S. parodymų patikrinimo

vietoje metu bei faktiniai duomenys, gauti G. M. ir G. S. akistatų su G. J. ir A. G. metu.

           Ikiteisminio

tyrimo teisėjo atliktos apklausos metu G. M. parodė, kad

1994 m. balandžio 19 d. A. G. jo, G. S.

ir G. J. paprašė padėti ,,paspausti“, ,,pašiurpinti“

kažkokius žmones dėl pinigų vagystės. Jie visi keturi, A. G. vairuojamu

automobiliu nuvyko į KalvarijÄ , A. G. ieÅ¡komus asmenis

sutiko miestelio pakraštyje, įsodino juos į automobilį. Visi nuvažiavo prie

nedidelio ežeriuko, vienam iš vyrų jis, A. G. , G. S. ir G. J. rankas surakino

antrankiais, kitam – virve, kuriuos buvo parūpinęs A. G. .

Tuos vyrus jie suguldė ant žemės ir A. G. , juos

mušdamas, klausinėjo, kur pinigai. Po valandos ar pusantros A.

G. iÅ¡ bagažinės atsinešė kastuvÄ ir automatÄ ,,KalaÅ¡nikov“ trumpu vamzdžiu,

A. G. kastuvu pradėjo kasti duobę. Baigiant kasti duobę,

vyras, kurio rankos buvo surištos virve, pradėjo bėgti, bėgdamas jis išsitraukė

kažkokį ginklÄ ir norėjo iÅ¡Å¡auti, tačiau jis jį pagavo, o atimtÄ ginklÄ atidavė

A. G. . A. G. vėl tuos vyrus

pradėjo tardyti ir mušti. Po to A. G. privertė abu vyrus

įlipti į duobę. Jam su G. J. nuėjus į šalį, pasigirdo du

šūviai. Sugrįžęs su G. J. prie duobės, pamatė, kad vyrai

gulėjo duobėje. A. G. , pasakęs nieko neklausinėti, liepė

užkasti duobę. Duobę užkasė visi keturi. A. G. liepė jam

įmesti į ežerÄ ginklÄ , kurį jie buvo atėmę iÅ¡ vieno iÅ¡ nužudytųjų, tÄ jis ir

padarė. A. G. paėmė automatÄ ,,KalaÅ¡nikov“ ir kastuvÄ ,

sudėjo juos į automobilio bagažinę ir visi keturiese išvažiavo (t. 7, b. l.

162-167). Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â Â

           Parodymų

patikrinimo vietoje metu G. M. parodė vietÄ , kurioje A. G. mušė atsivežtus vyrus, taip pat vietÄ , kurioje užkasė

nužudytų asmenų kÅ«nus bei vietÄ , iÅ¡ kurios jis įmetė į ežerÄ ginklÄ , paimtÄ iÅ¡

vieno iš nužudytųjų asmenų (t. 7, b. l. 128 – 129).

           G. M. akistatos su A. G. metu parodė,

kad jis, A. G. . G. S. ir G. J. 1994 m. balandžio 19 d. važinėjo po KalvarijÄ ir

ieškojo asmenų, pavogusių iš A. G. pinigus. Suradę du

asmenis, juos įsodino į automobilį ir nuvažiavo prie ežero, ten A. G. aiškinosi su tais asmenimis, kur pagrobti pinigai,

buvo keli sudavimai, bet kankinimų nebuvo. Paties atvežtų asmenų nužudymo jis

nematė, nes tuo metu su G. J. buvo nuėję į šalį. Grįžę su

G. J. tų asmenų jau nematė, miške buvo tamsu, bet prieš

grįždamas aiškiai girdėjo šūvius. Jis suprato, kad tie du asmenys buvo duobėje

nuÅ¡auti, tÄ duobę jie užmetė žemėmis (t. 7, b. l. 182 – 185).

           Parodymų

patikrinimo vietoje metu G. S. parodė vietÄ â€“ maždaug 100

kvadratinių metrų miÅ¡ko plotÄ , esantį Å¡alia Papiliakalnių (Asijavičiaus) ežero

šiaurinės pakrantės, ir paaiškino, kad 1994 m. balandžio mėnesį A. G. , būtent, šioje vietoje, dalyvaujant jam ir G. M. , sušaudė du žmones, kuriuos visi čia pat ir palaidojo

(t. 8, b. l. 48 – 49).

           Akistatos

su A. G. metu G. S. parodė, kad

1994 m. balandžio 19 d. nužudant Z. V. ir R. A. dalyvavo A. G. , jis, G. M. ir G. J. . A.

G. automatiniu pistoletu sušaudė Z. V. ir R. A. , po to peilio dūriais A. G. pabaigė

žudyti Z. V. ir R. A. (t. 8, b. l.

68 – 69).

           Šių

procesinių veiksmų atlikimo metu gauti faktiniai duomenys visiškai ar iš dalies

prieštarauja G. S. ir G. M. parodymams,

duotiems pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Nustatyti, kurie

faktiniai duomenys yra teisingi – tai esminis baudžiamosios bylos nagrinėjimo

tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme klausimas. Įrodymai turi

būti vertinami juos analizuojant ir gretinant byloje esančių įrodymų visete.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai bylos

įrodymų – tiek tiesioginių, tiek netiesioginių, pirminių ar išvestinių –

visetas sudaro vientisÄ loginę grandinę, kuri leistų daryti vienareikÅ¡mę

neginčytinÄ logiÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog kaltinamasis (iÅ¡teisintasis, nuteistasis) padarė

jam inkriminuojamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Ä®rodymai turi bÅ«ti vertinami laikantis

nuostatos, kad kaltinamasis (išteisintasis, nuteistasis) neprivalo įrodinėti

savo nekaltumo, o priešingai – jo kaltumas turi būti įrodytas įstatymų

nustatyta tvarka, taip pat visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima

pašalinti įstatymo nustatyta tvarka, turi būti aiškinami kaltinamojo

(nuteistojo, išteisintojo) naudai.

G. M. niekada – nei apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, nei ikiteisminio

tyrimo pareigūnų atliktų apklausų metu, nei kitų procesinių veiksmų atlikimo

metu – nėra parodęs, kad būtų matęs, jog A. G. nužudė R. A. ir Z. V. . Pagal G. M. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos

apklausos metu R. A. ir Z. V. buvo

nušauti tuo metu, kai jis su G. J. buvo nuėję į šalį,

prie duobės buvo likę A. G. ir G. S. ,

t. y. R. A. ir Z. V. nušauti

galėjo tiek A. G. , tiek G. S. .

Vienintelis G. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė matęs,

kad R. A. ir Z. V. nužudė A. G. . Parodymų patikrinimo vietoje metu G.

S. nedetalizavo A. G. veiksmų, o akistatos su A. G. metu nurodė, jog A. G. R. A. ir Z. V. sušaudė automatiniu

pistoletu ir pabaigė žudyti peilio smūgiais. 2006 m. balandžio 7 d. akistata

tarp įtariamųjų A. G. ir G. S. (t.

8, b. l. 68 – 70) atlikta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK

190 str. 3 d., 4 d. reikalavimus. Lietuvos Respublikos BPK

190 str. 3 d. nurodyta, kad suvestų į akistatÄ asmenų apklausos pradžioje

paklausiama, ar jie pažįsta vienas kitÄ ir kokie jų tarpusavio santykiai. Po to

šiems asmenims iš eilės pasiūloma duoti parodymus apie tas aplinkybes, kurioms

nustatyti jie suvesti į akistatÄ . Kai kiekvienas iÅ¡ apklaustųjų davė parodymus,

jiems gali būti užduodami klausimai. Jeigu apklausiamas akistatos metu asmuo

pakeičia savo ankstesnius parodymus, reikia jo paklausti apie parodymų

pakeitimo priežastis. Lietuvos Respublikos BPK 190 str. 4

d. nurodyta, kad suvesti į akistatÄ asmenys gali užduoti vienas kitam klausimų.

Suvestiems į akistatÄ asmenims klausimų gali užduoti ir kiti dalyvaujantys

akistatoje asmenys.Kaip matyti iš akistatos protokolo ir ypač akivaizdu

peržiÅ«rėjus akistatos vaizdo įraÅ¡Ä , nei G. S. , nei A. G. nebuvo pasiÅ«lyta duoti parodymus apie tas aplinkybes,

kurioms nustatyti jie suvesti į akistatÄ , A. G. iÅ¡ viso

nebuvo užduodama jokių klausimų apie šias aplinkybes, o G. S.

užduodami klausimai buvo formuluojami taip, kad pačiame klausime jau buvo

aiÅ¡kus atsakymas, t. y. apie nužudymo bÅ«dÄ , įrankius pasakojo ne G. S. , o Å¡ie atsakymai jau buvo užfiksuoti tyrėjo

suformuluotuose klausimuose. Į A. G. gynėjo advokato

E.Bičkausko pastabas dėl akistatos atlikimo tvarkos nebuvo atsižvelgta, į

advokato E.Bičkausko klausimus nebuvo atsakinėjama. Šie baudžiamojo proceso

įstatymo pažeidimai nėra besÄ lygiÅ¡kai darantys akistatÄ niekiniu veiksmu,

tačiau į juos negali bÅ«ti neatsižvelgta vertinant akistatos metu gautųÂ

faktinių duomenų patikimumÄ . Akistatos metu nebuvo atsakyta į labai svarbų A. G. gynėjo advokato E.Bičkausko klausimÄ dėl Å¡aunamojo

ginklo apibūdinimo. Akistatos metu G. S. parodė, kad A. G. šaudė iš automatinio pistoleto, apklaustas

ikiteisminio tyrimo pareigūnų, G. S. nurodydavo, kad

ginklo rūšies ir markės nežino, bet tai buvo ne pistoletas ir ne automatas

,,KalaÅ¡nikov“, taip pat parodė, kad antrÄ asmenį A. G. nuÅ¡ovė

iš nukentėjusiųjų atimtu ginklu. G. M. ikiteisminio

tyrimo metu parodė, kad iÅ¡ nukentėjusiųjų atimtÄ ginklÄ Ä¯metė į ežerÄ . Tiek G. M. , tiek G. S. parodė, kad iÅ¡

nukentėjusiųjų atimtas ginklas buvo savadarbis. G. M. parodymų

patikrinimo vietoje metu nurodytoje vietoje iš ežero buvo ištrauktas

pistoletas, susidedantis iš vamzdžio, būgnelio, rėmo ir rankenos, pistoleto

būgnelyje yra penki šoviniai (t. 7, b. l. 138 – 143, 144). Lietuvos policijos

kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje nustatyta, kad tirti

pateiktas JAV pramoninės gamybos, .32 – o kalibro revolveris IVER JOHNSON mod.

32, skirtas šaudyti .32 – o Smith&Wesson kalibro revolveriniais šoviniais,

yra šaunamasis ginklas. Tirti pateikti 5 vnt. pramoninės gamybos, .32 – o

Smith&Wesson kalibro revolveriniai Å¡oviniai yra Å¡audmenys (t. 7, b. l. 151

– 155). Iš išvados medžiagos matyti, kad revolverio būgnelyje yra penki

šoviniai, t. y. tiek, kiek jų ten ir telpa, tai reiškia, kad iš šio ginklo nei A. G. , nei kas kitas neiššovė nei vieno šovinio. Taip pat

iš specialisto išvados matyti, jog iš ežero ištrauktas ginklas yra ne

savadarbis, o pramoninės gamybos. G. M. , apklaustas

ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad įvykio vietoje matė automatÄ

,,Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu. Ikiteisminio tyrimo pareigūno atliktos apklausos

metu, G. M. gana detaliai apibÅ«dino ginklÄ â€“ automatas

,,Kalašnikov“ trumpu vamzdžiu, be buožės, atlenkiamos buožės taip pat

nepastebėjo, apkaba tiesi, neilga, apie 10 – 15 cm ilgio, tamsiai pilkos į

juodÄ spalvos (t. 7. b. l.173 - 176). Ä®vykio vietos apžiÅ«ros metu buvo rastos

dvi tūtelės (t. 6, b. l. 123 - 133). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto

išvadoje nustatyta, kad tirti pateiktos dvi tūtelės yra fabrikinės 1992 metų

Rusijos gamybos 1943 metų pavyzdžio 7,62 mm kalibro tarpinių šovinių, skirtų

7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatams AK-47, AKS-47, AKM-47,

AKMS-47, rankiniams kulkosvaidžiams RPK-47 ir Simonovo konstrukcijos karabinams

(SKS), tūtelės. Jos buvo šautos viename, iš čia nurodyto, modelio ginkle, ar kitame

ginkle, paliekančiame panašius ginklo dalių pėdsakus (t. 6, b. l. 139 – 143).

Apeliacinės instancijos teisme tyrimÄ atlikęs specialistas paaiÅ¡kino, kad joks 7,62

mm kalibro Å¡oviniais Å¡audantis ginklas negali taip atrodyti taip, kaip yra

apibūdintas G. M. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu

(trumpu vamzdžiu, be buožės, trumpa, tiesia apkaba apie 10 – 15 cm ilgio). Taip

pat specialistas pažymėjo, kad 7,62 mm kalibro šoviniais nešaudo joks

automatinis pistoletas (G. S. akistatos su A. G. metu nurodė, kad A. G. automatiniu

pistoletu sušaudė Z. V. ir R. A. ).

Nei iš ežero ištrauktas ginklas, nei įvykio vietos apžiūros metu rastos šovinių

tūtelės neatitinka G. M. ir G. S. ikiteisminio

tyrimo metu duotuose parodymuose apibūdinamų ginklų, nėra duomenų, kad rastas

.32 – o kalibro revolveris IVER JOHNSON ar 7,62 mm kalibro šovinių tūtelės

galėtų būti inkriminuojamo nusikaltimo įrankiai ar priemonės – pagal byloje

esančių faktinių duomenų visetÄ Å¡ie daiktai negali bÅ«ti susiję su A. G. inkriminuojama nusikalstama veika – Z.

V. ir R. A. nužudymu.

Apklaustas

ikiteisminio tyrimo teisėjo G. M. parodė, kad 1994 m.

balandžio 19 d. egzekucija vyko maždaug nuo 17 val. iki 22 val., panašų laikÄ

jis nurodė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų apklausų metu. Liudytoja E. B. parodė, kad 1994 m. balandžio 19 d. vakare A. G. su draugais Z. V. ieškojo jos

namuose, Marijampolėje. Apklausta 1994 m. rugsėjo 2 d., t. y. praėjus nedaug

laiko po Z. V. dingimo, E. B. parodė,

kad A. G. jos namuose buvo 1994 m. balandžio 19 d. apie 20

val., t. y. egzekucija niekaip negalėjo vykti nuo 17 val., jei apie 20 val. A. G. , G. M. , G.

S. ir G. J. dar tik ieškojo R. A. ir

Z. V. Marijampolėje. Laiko, įvykio trukmės netikslumus,

ginklo rÅ«Å¡ies ir markės painiojimÄ galima bÅ«tų dalinai paaiÅ¡kinti tuo, kad nuo

inkriminuojamo įvykio iki G. M. ir G.

S. parodymų davimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Tačiau G.

M. ir G. S. parodymuose yra vienas esminis

prieštaravimas, kuris negali būti paaiškinamas praėjusiu ilgu laiko tarpu. G. S. akistatos su A. G. metu parodė,

kad A. G. R. A. ir Z. V. baigė žudyti badydamas peiliu. Parodymuose, duotuose

ikiteisminio tyrimo pareigūnams (šie parodymai buvo paskelbti kitų bylos

įrodymų patikrinimui), G. S. gana detaliai paaiškino šį

epizodÄ . G. S. parodė, kad A. G. nuÅ¡ovus

iÅ¡ pradžių vienÄ vyriÅ¡kį, o po to iÅ¡Å¡ovus ir į antrÄ jį, jie visi pradėjo

užkasinėti duobę. Tačiau, beužkasinėjant duobę, vienas iš vyrų pradėjo keltis,

tada A. G. pasakė, kad kas nors baigtų žudyti

besikeliantį vyrÄ , tačiau nei jis, nei kartu buvęs G. M. ,

to daryti nesutiko, todėl A. G. pats, pasilenkęs prie

duobės, peiliu badydamas baigė žudyti bandžiusį kelti vyrÄ , taip pat su peiliu,

kad neatsigautų A. G. badė ir kitÄ vyrÄ (t. 8, b. l. 46 –

47, 55 – 57, 60 – 62). Iš šių G. S. parodymų sektų, kad ne

tik jis, bet ir G. M. turėjo matyti badymo peiliu

epizodÄ , ne tik matyti, bet ir dalyvauti diskusijoje, kas turi peiliu badyti

sužeistus R. A. ir Z. V. . Tačiau G. M. viso bylos tyrimo – tiek ikiteisminio, tiek teisminio

– metu neigė tokį epizodÄ . Jeigu praėjusiu ilgu laiko tarpu nuo inkriminuojamo

įvykio iki parodymų davimo galima paaiškinti netikslumus ir prieštaravimus dėl

įvykio laiko, trukmės, nusikaltimo įrankių ir kt., tai normalios psichikos

žmogus, net ir praėjus daugiau kaip dešimčiai metų, negalėtų pamiršti tokio

epizodo, kad šaunamuoju ginklu sušaudyti žmonės pradeda keltis iš duobės tuo

metu, kai juos užkasinėja žemėmis, po to tarp A. G. ir G. S. bei G. M. vyksta diskusija, kas

turėtų pribaigti sužeistuosius ir A. G. , peiliu

badydamas, baigia žudyti duobėje buvusius asmenis. Tokio matyto epizodo

pamiršti sveikos psichikos žmogui neįmanoma. Seka išvada, kad ikiteisminio

tyrimo metu duodami parodymus arba G. S. , arba G. M. , arba jie abu melavo.

Apkaltinamasis

nuosprendis negali būti priimtas vadovaujantis prieštaringais G.

M. ir G. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo

metu, kurių vėliau teisme jie atsisakė. Byloje G. M. ir G. S. (kaip ir G. J. ) procesinė

padėtis yra nevienareikšmė. Ikiteisminio tyrimo pradžioje šie asmenys buvo

įtariamieji, vėliau, ikiteisminį tyrimÄ jų atžvilgiu nutraukus, tapo

liudytojais. Pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ G. M. ir G. S. buvo apklausti kaip įtariamieji Lietuvos Respublikos

BPK 189 str. tvarka. Ikiteisminio tyrimo teisėjui apklausiant liudytojÄ yra

nustatyta, kad įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje

apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, -

susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas (Lietuvos

Respublikos BPK 184 str. 4 d.). Apklausiant įtariamÄ jį, Lietuvos Respublikos

BPK 189 str. nenustato, kad apklausoje turi teisę dalyvauti kiti įtariamieji.

Tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) praktikÄ tais atvejai, kai

vienas įtariamasis duoda parodymus apie savo bendrininkų veikÄ , tai kitiems

įtariamiesiems turi būti suteikta teisė užduoti klausimus. Europos žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d

punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi

teisę į tokiÄ garantijÄ , kad jis galėtų apklausti kaltinimo liudytojus arba

turėti teisę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir turėtų teisę, kad gynybos

liudytojai bÅ«tų iÅ¡kviesti ir apklausti tomis pat sÄ lygomis, kokios taikomos

kaltinimo liudytojams. Pagal bendrÄ taisyklę Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d

punktas reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta adekvati ir reali galimybė

ginčyti ir apklausti kaltinimo liudytojÄ arba tuo metu, kai jis duoda parodymus,

arba vėlesnėje proceso stadijoje.   Â

 Susipažinus su

byloje esančiais G. M. ir G. S. apklausų

ir kitų procesinių veiksmų su jais atlikimo protokolais, akivaizdžiai matyti, kad

pakankamai sklandžiai parodymus apie A. G. veikÄ jie davė

tik tais atvejais, kai procesiniuose veiksmuose nedalyvavo nei A.

G. , nei jo gynėjas, kai šiems proceso dalyviams nebuvo suteikta galimybė

užduoti klausimus. Dalyvaujant A. G. ir jo gynėjams

(akistatose, teisminio bylos nagrinėjimo metu) G. M. ir G. S. arba visiÅ¡kai paneigė savo ankstesnius parodymus apie A. G. nusikalstamÄ veikÄ (pirmosios ir apeliacinės

instancijos teismuose), arba painiojosi, atsisakydavo atsakinėti į A. G. gynėjo klausimus, atsakydavo tik į tam tikra forma

suformuluotus tyrėjo klausimus (akistata tarp G. M. ir A. G. , akistata tarp G. S. ir A. G. ). Byloje nėra nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo

pareigūnai G. S. ir G. M. ikiteisminio

tyrimo metu bÅ«tų darę kokį nors fizinį ar neteisėtÄ psichologinį spaudimÄ , dėl

kurio G. M. ir G. S. būtų priversti

apkalbėti A. G. , tačiau nepaneigta versija, kad G. M. ir G. S. A.

G. galėjo apkalbėti patys siekdami ištrūkti iš suėmimo bei išvengti

baudžiamosios atsakomybės. Å iÄ versijÄ patvirtina ir byloje esantys dokumentai.

G. M. ir G. S. iš suėmimo buvo

paleisti dar nesibaigus teismo paskirtam pirmam suėmimo terminui – G. M. ir G. S. Vilniaus miesto 1

apylinkės teismo 2005 m. birželio 16 d. nutartimis buvo paskirta kardomoji

priemonė – suėmimas trims mėnesiams, 2005 m. rugpjūčio 30 d. prokuroro

nutarimais G. M. ir G. S. buvo

paliesti į laisvę, jiems paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis

pasižadėjimas neišvykti, dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai

registruotis policijos įstaigoje (t. 7, b. l. 116 – 117, 118 – 119), vėliau jų

atžvilgiu buvo nutrauktas ir ikiteisminis tyrimas (t. 1, b. l. 76 – 81).

Kiti byloje

surinkti įrodymai taip pat neduoda pagrindo neginčijamai apkaltinti A. G. R. A. ir Z.

V. nužudymu. Nukentėjusiųjų A. A. , V.

Č. , I. V. , V. Č. , liudytojų V.P. V. , I. V. , J.

V. , A. T. parodymai yra paremti gandais, kalbomis,

nuojautomis, t. y. šaltiniais, kurių negalima patikrinti, o ne faktais. G. J. , R. K. slapto sekimo metu

surinkti duomenys taip pat nėra konkretūs, juose nėra esminių žinių apie tai,

kad A. G. būtų nužudęs R. A. ir Z. V. . Byloje apklaustas liudytojas, kuriam taikomas

anonimiškumas Nr. 2 – 05, parodė, kad 1994 metais areštinės kameroje sėdėjo su A. G. . A. G. pergyveno, kad laisvėje

esantys asmenys neprasitartų dėl žmogžudystės, stengėsi į laisvę perduoti

raÅ¡telį, tačiau konkrečių faktų apie galimÄ Å¾mogžudystę ir A.

G. dalyvavimÄ joje liudytojas, kuriam taikomas anonimiÅ¡kumas Nr. 2 – 05,

nepaaiškino.

Å ioje

baudžiamojoje byloje iš esmės neginčijamai nėra įrodyta ir pats R. A. ir Z. V. mirties faktas. Jau

anksčiau minėta, kad nėra tikrų įrodymų, jog po 1994 m. balandžio 19 d. R. A. ir Z. V. būtų kur nors

užfiksuoti gyvi, tačiau taip pat nėra ir neginčijamų įrodymų, kad R. A. ir Z. V. yra mirę. Ikiteisminio

tyrimo metu G. S. ir G. M. nurodytoje

vietoje buvo intensyviai ieškoma lavonų tiek žemėje, tiek ežere, tačiau nerasta

nei lavonų, nei jų pėdsakų (kūno dalių, drabužių ar jų atskirų dalių, daiktų

ir kt.). Kaip matyti iš liudytojų E. B. , A. G. parodymų, Z. V. ir R. A. buvo linkę nusikalsti asmenys, todėl jie galėjo turėti

motyvÄ pasislėpti tiek nuo A. G. dėl 1994 m. balandžio 19

d. įvykusio miške konflikto ir ankstesnio A. G. kaltinimo

dėl pinigų vagystės, tiek nuo kitų asmenų su kuriais jie turėjo konfliktų, tiek

nuo teisėsaugos institucijų.

Nesant byloje

surastų R. A. ir Z. V. lavonų,

nesurinkus kitų faktinių duomenų, kurie leistų daryti neginčytinÄ iÅ¡vadÄ , jog

šie asmenys negyvi, nesuradus ir nenustačius inkriminuojamo nusikaltimo

padarymo įrankių – nei ginklo (ginklų) markės, nei rūšies, kalibro, remtis vien

prieštaringais įtariamųjų (liudytojų) G. M. ir G. S. parodymais, kuriuos šie vėliau iš esmės pakeitė bei

paneigė, ir priimti A. G. atžvilgiu apkaltinamÄ jį

nuosprendį nėra pagrindo.

Pirmosios

instancijos teismas išteisino A. G. , neįrodžius, kad jis

dalyvavo padarant nusikalstamÄ veikÄ . Å is pagrindas taikomas tada, kai yra

įrodyta padaryta nusikalstama veika, tik neįrodytas įtariamojo (kaltinamojo,

iÅ¡teisintojo) dalyvavimas padarant Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nagrinėjamoje

baudžiamojoje byloje neginčytinai nėra įrodytas nei vienas A.

G. inkriminuojamos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis – nenustatyta,

kad A. G. šaudė į Z. V. ir R. A. šaunamuoju ginklu, badė peiliu, nenustatyta, kad R. A. ir Z. V. būtų 1994 m. Balandžio

19 d. mirę, nesant veikos ir pasekmių, negali būti ir priežastinio ryšio.

Byloje nėra įrodytas pačios inkriminuojamos veikos padarymas, o ne A. G. dalyvavimas tokioje veikoje. Todėl A.

G. turi būti išteisintas kitu pagrindu – nepadarius veikos, turinčios

nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str.

1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Atitinkamai keičiama nuosprendžio dalis dėl

pareikštų civilinių ieškinių, A. A. ir I.

V. civiliniai ieškiniai turėtų būti ne atmesti, o palikti nenagrinėti (Lietuvos

Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p.).

Prokurorės ir

nukentėjusiosios apeliaciniuose skunduose prašoma pripažinti A.

G. kaltu ir pagal Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d. už tai, kad jis 2006

m. kovo 22 d., nuo 16 val. iki 19 val. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos

komisariato areštinė patalpose, norėdamas, kad jam būtų pakeista kardomoji

priemonė – suėmimas ikiteisminio tyrimo medžiagoje dėl Z. V.

ir R. A. nužudymo ir siekdamas neteisėtos paperkamo

valstybės tarnautojo veikos, vykdant įgaliojimus, valstybės tarnautojui –

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimų vyriausiosios valdybos

vyriausiajam tyrėjui E. G. už pageidaujamÄ teisėtÄ

neveikimÄ , t. y. už tai, kad Å¡is nevykdytų aktyvių bylos tyrimo veiksmų ir taip

A. G. padėtų pakeisti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ

švelnesne, tiesiogiai pasiūlė ir pažadėjo duoti 20000 Lt kyšį.

Lietuvos

Respublikos BK 227 str. 1 d. nustato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas tiesiogiai

arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui

ar jam prilygintam asmeniui už pageidaujamÄ teisėtÄ veikimÄ ar neveikimÄ

vykdant įgaliojimus, arba tarpininkui siekdamas tų pačių rezultatų, o to paties

straipsnio 2 dalis nustato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas padarė Å¡io

straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus, siūlydamas, pažadėdamas duoti arba

duodamas didesnės negu 250 MGL vertės kyšį arba tokius veiksmus padarė

siekdamas neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens

veikos vykdant įgaliojimus. Papirkimas už pageidaujamÄ teisėtÄ veikimÄ ar

neveikimÄ yra tada, kai kyÅ¡is pasiÅ«lomas, pažadamas arba duodamas už tokius

valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmus (ar neveikimÄ ), kuriuos

jis gali ir privalo atlikti (arba neveikti) vykdydamas įgaliojimus, o

papirkimas siekiant neteisėtos paperkamo valstybės tarnautojo ar jam prilyginto

asmens veikos – tada, kai kyšis pasiūlomas, pažadamas ar duodamas už tai, kad

valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo atliktų neteisėtus veiksmus (ar

neteisėtai neveiktų) ir, taip neteisėtai veikdamas (ar neveikdamas), patenkintų

papirkėjo interesus. Lietuvos Respublikos BK 227 str. numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, todėl

baudžiamajai atsakomybei pakanka atlikti bent vienÄ iÅ¡ straipsnio dispozicijoje

apraÅ¡ytų alternatyvių veiksmų – kyÅ¡io davimÄ , pasiÅ«lymÄ , ar pažadėjimÄ duoti

kyšį. Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d.,

sudėties subjektyvioji pusė apibÅ«dinama tik tiesiogine tyčia.   Â

Atiduodant bylÄ

teismui, kaltinamajame akte buvo nurodyti du įrodymų šaltiniai, kuriuose

esančiais faktiniais duomenimis, buvo grindžiamas A. G. kaltumas

jam inkriminuojant nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d.,

padarymÄ â€“ Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimų

vyriausiosios valdybos 1 – os valdybos 1 – ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo E. G. 2006 m. kovo 24 d. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l.

23) ir 2006 m. kovo 24 d. slapto sekimo protokolas ir priedas prie slapto

sekimo protokolo (t. 13, b. l. 188 – 189).

A. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad pareigūnui E.

G. 20000 Lt kyšio nesiūlė, su E. G. kalbėjo apie

verslÄ , E. G. sakė, kad jam pinigų mažai, jis vargsta,

pasakojo, kaip gerai policijos pareigūnai užsienyje uždirba. E.

G. pinigų jis nesiÅ«lė, jis sakė, kad gali paremti policijÄ , jog iÅ¡tirtų

įvykį. A. G. nuomone, E. G. pats

siekė išprovokuoti jį duoti kyšį, prievartaudavo žodžiais, tačiau pinigų E. G. jis nesiūlė, nes pinigų pats neturėjo. Apklaustas

liudytoju E. G. pirmosios ir apeliacinės instancijos

teisme parodė, kad sulaikius A. G. , jis nuvyko pas A. G. į Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato areštinę

paklausti, ar jis duos parodymus ir kokia jo pozicija Å¡ioje byloje. Pokalbio

metu A. G. pasakė jam, kad, jeigu jis netęs šios bylos ir

padės jam išeiti į laisvę, tai bus jam sumokėta, kiek bus sumokėta A. G. nesakė, bet ant stalo parašė 20000 Lt. Po šių A. G. žodžių ir veiksmų jis suvokė, kad tai yra bandymas

papirkti pareigÅ«nÄ ir bandymas paveikti tyrimÄ bei nuvesti tyrimÄ kita linkme.

2006 m. kovo 24 d. tarnybiniame pranešime vyriausiasis tyrėjas E.

G. nurodė, kad atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus dėl R.

A. ir Z. V. nužudymo, siekiant nustatyti kaltus

asmenis, Vilniaus miesto VPK areštinėje apklausos kambaryje buvo vykdomas

pokalbis su įtariamuoju A. G. . Pokalbio metu A. G. klausė, ar reikalinga toliau tęsti ikiteisminį tyrimÄ

pagal R. A. ir Z. V. nužudymÄ ir

primygtinai siūlė, jog jis, kaip kriminalinės policijos pareigūnas, toliau

nebetirtų šio nusikaltimo ir padėtų jam šioje baudžiamojoje byloje jo atžvilgiu

pakeisti kardomÄ jÄ priemonę – suėmimÄ . Jeigu jis įvykdys jo siÅ«lymus,

atsilygindamas A. G. jam sumokės 20000 Lt. A. G. , taip sakydamas, ant stalo pirÅ¡tu parašė nurodytÄ

sumÄ . Å iuos A. G. siÅ«lymus jis suprato kaip siekimÄ jį

papirkti, kad jis atliktų neteisėtus veiksmus, t. y. dezinformuotų kitus

ikiteisminio tyrimo grupės narius bei ikiteisminį tyrimÄ kontroliuojantį

prokurorÄ apie tikrÄ jÄ bylos padėtį, nukreipdamas jų dėmesį klaidinga linkme,

taip padėtų A. G. pakeisti kardomÄ jÄ priemonę bei

išvengti baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje dėl R.

A. ir Z. V. nužudymo (t. 1, b. l. 23). 2006 m. kovo

24 d. buvo užfiksuotas A. G. pokalbis areštinės kameroje

su kitais joje buvusiais asmenimis. Šio pokalbio metu užfiksuotos A. G. pasakytos frazės apie tai, kad pas jį  buvo atėjęs

,,operas“..tas, kuris bylÄ tiria“, ,,aÅ¡ jam nesiÅ«liau, aÅ¡ jam siÅ«liau taip

žinai atsargiai, tipo pasigeriam, tipo pasidaužysim, bet, kad ne (necenzūrinis

žodis), atkaklūs jie yra tie operai, žinai (necenzūrinis žodis), neįsiūlysi

pinigų, pasodytų iškart, jei pasiūlyčiau garsiau...“, ,,jie tokie atkaklūs

(necenzūriniai žodžiai), jų nepaimsi, o garsiai pasakysi įrašys pokalbį, bumt,

srokÄ dadės žinai ir viskas...“, ,,departamenski jų (necenzÅ«rinis žodis)

nenupirksi....,,Užsikalbėjom (,,Užsipyzdėlinom“) visai maloniai žinai,

pamokinau kaip dirbt reikia...“ ,,negali jiems siūlyt, įrašys (necenzūrinis

žodis) bus“, ,,aš be žodžių ir parašiau, iškart ne....“  (t. 13, b. l. 188 –

189).

Pats A. G. neneigia, kad su pareigūnu E. G. kalbėjo

apie pinigus, tik neigia siūlęs E. G. kyšį, ar kitaip jį

norėjęs papirkti. Inkriminuojant A. G. Lietuvos

Respublikos BK 227 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ , bÅ«tina

įrodyti A. G. tiesioginę tyčiÄ papirkti valstybės

tarnautojÄ E. G. , t. y. bÅ«tina įrodyti, kad A. G. suprato, jog savo veiksmais siÅ«lo ir pažada duoti kyšį

valstybės tarnautojui E. G. , nori, kad šis šį kyšį

priimtų ir jo naudai atliktų (ar neatliktų) tam tikrus veiksmus. 2006 m. kovo

22 d. pokalbio tarp vyriausiojo tyrėjo E. G. ir A. G. , kuris procesiškai įformintas kaip slaptas sekimas

(nors faktiškai vyko įtariamojo apklausa) metu nebuvo naudotos techninės

priemonės, vaizdo ar garso įrašas nebuvo padarytas. Be to, slapto sekimo

protokolÄ surašė pareigÅ«nas E. G. , kuris tuo metu

faktiÅ¡kai vykdė A. G. apklausÄ , t. y. jis turėjo suraÅ¡yti

apklausos protokolÄ , o ne slapto sekimo protokolÄ . Toks veiksmas, kuris

nurodytas E. G. tarnybiniame pranešime – pokalbis –

baudžiamojo proceso įstatyme nėra numatytas, pradėjus ikiteisminį tyrimÄ , visi

tyrimo veiksmai turi būti atliekami pagal LR Baudžiamojo proceso kodekso

nustatytas taisykles, t. y., jei vyko įtariamojo apklausa, tai ji turėjo būti

vykdoma Lietuvos Respublikos BPK 188 str. nustatyta tvarka ir turėjo būti

surašytas įtariamojo apklausos protokolas, laikantis Lietuvos Respublikos BPK

179 str. nustatytų reikalavimų. Valstybės tarnautojo – šiuo atveju ikiteisminio

tyrimo pareigūno – papirkimas galimas bet kurioje situacijoje, tame tarpe ir

procesinių veiksmų atlikimo metu, nepriklausomai nuo to, ar procesinis veiksmas

atliekamas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, ar pažeidžiant

tokius reikalavimus. Ta aplinkybė, kad inkriminuojamo papirkimo metu procesinis

veiksmas buvo atliekamas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus,

pati savaime nepaÅ¡alintų baudžiamosios atsakomybės už įrodytÄ papirkimÄ , tačiau

šio veiksmo metu surinktais faktiniais duomenimis įrodinėti papirkimo negalima.

Apie taip pavadinto pokalbio tarp A. G. ir E. G. turinį galima spręsti ir jį vertinti tik iš

išteisintojo A. G. ir liudytojo E. G. parodymų.

Tiek A. G. , tiek E. G. šį pokalbį

vertina subjektyviai, t. y. abu jie pateikia pokalbio interpretacijas kaip jie

suprato tÄ pokalbį. E. G. 2006 m. kovo 24 d. tarnybiniame

pranešime (t. 1, b. l. 23) taip pat atsispindi E. G. subjektyvus

požiūris į A. G. pasakytas frazes, nurodoma, kad E. G. įtariamojo A. G. siūlymus

suprato kaip siekimÄ jį papirkti, kad jis atliktų neteisėtus veiksmus, t. y.

dezinformuotų kitus ikiteisminio tyrimo grupės narius bei ikiteisminį tyrimÄ

kontroliuojantį prokurorÄ apie tikrÄ jÄ bylos padėtį, nukreipdamas jų dėmesį

klaidinga linkme, taip padėtų A. G. pakeisti kardomÄ jÄ

priemonę bei išvengti baudžiamosios atsakomybės baudžiamojoje byloje dėl R. A. ir Z. V. nužudymo.

Apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas ne interpretacijomis ar

loginiais samprotavimais, o tik neginčijamais įrodymais, surinktais baudžiamojo

proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tiek iš bylos metu vykdytų A.

G. apklausų, kitų su juo atliktų procesinių veiksmų protokolų, tiek iš

byloje esančių daugelio įvairių A. G. parašytų raštų

matyti, kad išteisintajam A. G. būdinga daug kalbėti,

samprotauti įvairiomis temomis, kartais nukrypstant nuo klausimo esmės. Ne bet

koks A. G. samprotavimas, kalbėjimas apie pinigus gali

būti traktuojamas kaip pareigūno papirkimas, būtina įrodyti, kad A. G. siekė E. G. perduoti pinigus už

tai, kad šis, kaip valstybės tarnautojas, atliktų A. G. naudai

tam tikrus veiksmus. IÅ¡skyrus E. G. parodymus, kuriuose

taip pat matyti subjektyvus E. G. A.

G. veiksmų vertinimas, kitų įrodymų, kad A. G. pasiūlė ir

pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui byloje nėra. Slapto sekimo metu

įraÅ¡ytÄ A. G. pokalbį su kitais kameroje buvusiais

asmenimis, galima interpretuoti įvairiai, t. y. ir, kad jis bandė siūlyti kyšį

ir, kad aiškino, jog to daryti neverta, neįmanoma, pavojinga.

Pažymėtina, kad

vyriausiasis tyrėjas E. G. nebuvo tas pareigūnas, kuris

spręstų A. G. kardomosios priemonės, įtarimų pateikimo,

bylos strategijos, bylos atidavimo teismui ar bylos nutraukimo klausimus.

Ikiteisminiam tyrimui vadovavo ir procesinius veiksmus atliko kitas

ikiteisminio tyrimo pareigūnas, kardomosios priemonės, bylos nutraukimo, bylos

atidavimo teismui klausimus sprendė ikiteisminį tyrimÄ organizuojantis ir jam

vadovaujantis prokuroras. A. G. nebuvo prasmės

papirkinėti vyriausiÄ jį tyrėjÄ E. G. , nes Å¡is pareigÅ«nas

nesprendė esminių bylos klausimų, E. G. 2006 m. kovo 24

d. tarnybiniame pranešime nurodytas papirkimo tikslas - dezinformuoti kitus

ikiteisminio tyrimo grupės narius bei ikiteisminį tyrimÄ kontroliuojantį

prokurorÄ apie tikrÄ jÄ bylos padėtį, nukreipti jų dėmesį klaidinga linkme – yra

subjektyvus paties E. G. manymas.

Byloje surinktų

įrodymų visetas neduoda pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad A. G. pasiÅ«lė

ir pažadėjo duoti kyšį valstybės tarnautojui -  Lietuvos kriminalinės

policijos biuro Nusikaltimų tyrimų vyriausiosios valdybos vyriausiajam tyrėjui E. G. . Kadangi byloje neįrodyta, kad nusikaltimas,

numatytas Lietuvos Respublikos BK 227 str. 2 d., buvo padarytas, t. y.

nenustatyta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, turi būti pakeistas A. G. išteisinimo pagrindas – A. G. išteisinamas

nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių

(Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Teisėjų

kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4

p.,

n u t a r i a:

Kauno apygardos

teismo 2009 m. vasario 2 d. nuosprendį pakeisti.

A. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 2 p., 5 p., 6 p., 227 str. 2

d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių.

A. A. ir I. V. civilinius

ieškinius palikti nenagrinėtus.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti. Â

Kolegijos pirmininkas                                                                              Â

Viktoras Kažys        Â

Teisėjai                                                  Â

                                                    Aloyzas Kruopys

                                                                                                      Â

Rūta Mickevičienė

       Â

            Â

Â

   Â

 Â