2018-02-07 Nr. AB-2596-3-61-3-03424-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3280-438/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03424-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kontrolės skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. (15/5-8)11U-1487(01581) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui D. A., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principą, nes buvo remiamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo įsteigtos uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)” (toliau – ir Bendrovė) patikrinimas buvo atliktas 2017 m. rugsėjo mėnesį, t. y. galiojant naujai Įstatymo 45 straipsnio redakcijai, kurioje nebėra reikalavimo, susijusio su trijų darbuotojų, kurie dirba visą darbo dieną, buvimu.

3. Pareiškėjas teigė, kad užsieniečiams keliamų reikalavimų tikslas yra užtikrinti, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nebūtų išduodamas asmenims, kurie įsteigia fiktyvias įmones ir faktiškai nevykdo jokios veiklos, tačiau pareiškėjas Lietuvoje nuolat vykdo komercinę veiklą ir ieško tinkamiausio būdo, kaip sukurtą verslą plėtoti. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d. Bendrovėje dirbo du darbuotojai dėl Bendrovės pajamų stygiaus (t. y. ne dėl pareiškėjo kaltės), tačiau Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje jau dirbo 3 darbuotojai, todėl Sprendimo priėmimo pagrindas jau buvo išnykęs. Pareiškėjas paaiškino, kad ilgą laiką nepavyko rasti darbuotojų, kurie suprastų, kaip turi būti gaminamas (duomenys neskelbtini) maistas ir norėtų sąžiningai dirbti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. sausio 4 d. Bendrovės darbuotojų skaičius vyravo nuo 6 iki 9, o tai, pasak pareiškėjo, rodo, kad Bendrovė nėra įsteigta fiktyviai.

4. Pareiškėjas tvirtino, kad Sprendimo išvada, jog pareiškėjas neturi ekonominių, socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika yra visiškai nepagrįsta, o pareiškėjui Migracijos departamentas net nesuteikė teisės pasiaiškinti ar savanoriškai pašalinti nustatytus trūkumus. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas atliko tik formalų informacijos vertinimą, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą, kuris pareiškėjui sukelia itin neigiamas pasekmes. Bendrovės veikla susijusi su (duomenys neskelbtini) maisto gaminimu, todėl paties pareiškėjo indėlis į Bendrovės veiklą yra itin svarbus, užtikrinant autentiškų patiekalų gaminimą ir pardavimą.

5. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–6).

6. Migracijos departamentas nurodė, kad 2015 m. lapkričio 23 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje iki 2017 m. lapkričio 23 d., nes pareiškėjas buvo vienintelis akcininkas Bendrovės, kurioje buvo įsteigtos 3 darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbo Lietuvos Respublikos piliečiai, be to, Bendrovė atitiko kitus Įstatymo 45 straipsnio reikalavimus. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, nustatė, kad Bendrovė nuo 2017 m. sausio 16 d. neatitinka reikalavimo dėl 3 darbo vietų įsteigimo, t. y. neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

7. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą (LVAT 2017 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017).

8. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo į juos nesikreipė, neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo išdavimo. Migracijos departamentas paaiškino, kad leidimas buvo panaikintas ne dėl to, kad Bendrovė yra fiktyvi, o dėl Bendrovės neatitikimo Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nuostatoms. Pasak Migracijos departamento, tokiu atveju Įstatymas imperatyviai reikalauja panaikinti išduotą leidimą.

9. Migracijos departamentas paaiškino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas neturi ryšių su Lietuva buvo įvertinta duomenų visumoje bei nesudarė atskiro pagrindo Sprendimo priėmimui. Migracijos departamentas pažymėjo, kad Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje nebuvo įsteigtos trys darbo vietos. Šiuo metu Bendrovėje be pareiškėjo taip pat dirba tik du darbuotojai. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad Sprendimo priėmimas neatima galimybės iš pareiškėjo teisės aktų nustatyta tvarka vėl kreiptis dėl leidimo išdavimo, jei jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo išdavimo pagrindų.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (II t., b. l. 153–160).

11. Teismas konstatavo, kad Sprendime buvo tinkamai nustatytos faktinės aplinkybės (jų neginčijo ir pareiškėjas) bei tinkamai ir pagrįstai taikyta Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nuostata. Teismas preziumavo, kad pareiškėjui teisinis reguliavimas turėjo būti žinomas, nes teisės aktai buvo viešai paskelbti. Teismas darė išvadą, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pripažino teisiškai nereikšmingais pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktos teisės pasisakyti, taip pat argumentus apie jo ryšius su Lietuva bei apie susidariusią skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV).

III. 12. Pareiškėjas D. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (II t., b. l. 164–167).

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neginčijo Sprendime nustatytų faktinių aplinkybių, todėl nepagrįstai nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su tuo, kad Sprendimo priėmimo metu Bendrovėje dirbo trys darbuotojai. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas, netinkamai vertindamas VSDFV duomenis, nepagrįstai konstatavo, kad nuo 2017 m. sausio 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. Bendrovėje nebuvo įsteigtų 3 darbo vietų. Atitinkamai šiuo teiginiu nepagrįstai vadovavosi ir teismas.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kodėl skundo nagrinėjimui nėra taikomas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas.

Be to, pareiškėjas kategoriškai nesutinka su teismo išvada, kad jo skundo argumentai, susiję su pareiškėjo ryšiais su Lietuva bei pareiškėjo skola VSDFV, yra teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjo nuomone, jie yra teisiškai reikšmingi, nes dėl šių aplinkybių buvo pasisakoma ginčijamame Migracijos departamento Sprendime.

15. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d. buvo įvesta kaip saugiklis dėl fiktyvaus verslo, todėl pareiškėjas pateikė įrodymus, susijusius su tuo, kad pareiškėjo Bendrovė nėra fiktyvi. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į minėtos Įstatymo nuostatos pakeitimo aiškinamąjį raštą, kuriame nurodoma, kad minėta nuostata diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje ir neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės. Teismas, pasak pareiškėjo, nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų, jų nevertino, neanalizavo, ar jie turi reikšmės bylai ar ne, todėl teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.

16. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 174–177).

17. Migracijos departamentas pakartoja atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai nurodydamas, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., diskriminacinio pobūdžio. Migracijos departamentas pažymi, kad šioje Įstatymo nuostatoje yra nustatyti reikalavimai ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti teisėtos veiklos pagrindu. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi ir turi būti taikoma. Migracijos departamentas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad Įstatyme nustatytos sąlygos yra vienodos visiems užsieniečiams (LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyriaus 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. (15/5-8)11U-1487(01581) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui D. A., panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

19. 2015 m. lapkričio 23 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai (2 metus) gyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimas buvo išduotas pareiškėjo 2015 m. spalio 16 d. prašymo pagrindu (siekiant ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje).

20. VSDFV duomenų pagrindu Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes minėtoje Bendrovėje nėra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kurioje visa darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

21. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas šį Migracijos departamento Sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas tinkamai ir sąžiningai vykdė ir tebevykdo veiklą Lietuvos Respublikoje bei nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skundo argumentus, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, reikalaujantis tam tikro skaičiaus darbuotojų, yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas. Be to, pasak pareiškėjo buvo pažeistas lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas.

23. Dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėjų kolegija pastebi, kad Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje yra nustatyti atvejai, kada toks leidimas užsieniečiui panaikinamas. Vienas tokių atvejų yra situacija, kai nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

24. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija buvo keista kelis kartus, tačiau atsižvelgiant į Sprendimo priėmimo datą, nagrinėjamu atveju aktuali šios teisės normos redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d., kurioje nėra numatytas minėtas reikalavimas dėl trijų tam tikrų darbo vietų įsteigimo, tačiau šiuo atveju taip pat svarbi yra 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Būtent toks teisinis reguliavimas galiojo Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą, todėl Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai juo vadovavosi. Lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) principas šiuo atveju pažeistas nebuvo, nes, kaip minėta, būtent tokį Įstatymo įsigaliojimą numatė Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio 2 dalis. Kaip minėta, leidimas pareiškėjui buvo išduotas pareiškėjo 2015 m. spalio 16 d. prašymo pagrindu, todėl Sprendimas jį panaikinti buvo teisėtai ir pagrįstai priimtas vadovaujantis iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., galiojusio Įstatymo nuostatomis.

25. Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojęs Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, be kita ko, numatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Iš šios nuostatos matyti, kad teisiškai reikšmingas yra ne tik įsteigtų darbo vietų skaičius, bet ir teisinis statusas asmenų, kurie dirba įsteigtose darbo vietose, t. y. tose darbo vietose turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ir (arba) užsieniečiai, tačiau tik tie užsieniečiai, kurie turi leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nuolat, o ne laikinai. Migracijos departamentas dieną prieš priimant ginčijamą Sprendimą patikrino oficialius VSDFV duomenis (II t., b. l. 125). Matyti, kad tuo metu, be pareiškėjo, Bendrovėje dirbo R. Š. ir N. K. Migracijos departamentas nurodė, kad N. K. turi leidimą Lietuvos Respublikoje gyventi laikinai. Pareiškėjas šios aplinkybės neginčija, tačiau net jei ir minėtas asmuo turėtų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje nuolat, matyti, kad pareiškėjo Bendrovė vis tiek neatitiktų reikalavimo turėti įsteigtas tris darbo vietas, kuriose dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ir (arba) užsieniečiai, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes Bendrovėje dirbtų tik du tokie asmenys (vienas Lietuvos Respublikos pilietis ir vienas užsienietis, turintis leidimą Lietuvos Respublikoje gyventi nuolat).

26. Nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu tai, kiek laiko pareiškėjo Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, svarbu tai, kad šis faktas buvo konstatuotas Sprendimo priėmimo metu. Šiuo aspektu svarbu ir tai, kad pareiškėjas, susidūręs su darbuotojų problemomis apie tai neinformavo Migracijos departamento, nenurodė susidariusių problemų priežasčių, taip pat nenurodė, kokių veiksmų ėmėsi problemoms spręsti. Atitinkamai, Migracijos departamentas, vadovaudamasis oficialiais VSDFV duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

27. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minėtos Įstatymo nuostatos ydingumu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomu teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą imperatyvų teisės aktą. Įstatymų teisėtumo prezumpcijos ir jų imperatyvaus taikymo principo nepaneigia teisės aktų pakeitimai, daromi siekiant tobulinti tam tikrų visuomeninių santykių teisinį reguliavimą. To nepaneigia ir atliekamų pakeitimų aiškinamuosiuose raštuose dėstomi teisinio reguliavimo keitimo argumentai.

28. Migracijos departamentas, konstatavęs, kad Bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, turėjo teisę panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Bendrovė vykdė ir tebevykdo veiklą, darbuotojai dirba, o pareiškėjas turi socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo klausimu, nėra teisiškai reikšmingi, nes tai nepašalina būtinumo atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo, kurio pareiškėjas, kaip konstatuota, neįvykdė.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nepagrįstai vertino tam tikrus jo skundo argumentus kaip teisiškai nereikšmingus, nes būtent Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime vertino aplinkybes dėl Bendrovės įsiskolinimo ir pareiškėjo turimų ryšių Lietuvoje, o Sprendimą priėmė, atsižvelgdamas į aplinkybių visumą. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad iš Sprendimo turinio matyti, kad Sprendimo priėmimo teisinis pagrindas buvo tik vienas – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas, todėl ginčijamame Sprendime Migracijos departamento padaryti vertinimai, nesusiję su Sprendimo priėmimo teisiniu pagrindu, yra pertekliniai ir pirmosios instancijos teismo pagrįstai nevertinti bei neanalizuoti.

30. Teisėjų kolegija pastebi, kad ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas neatima iš pareiškėjo galimybės kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šiuo metu galiojančios Įstatymo redakcijos pagrindu.

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. A. (D. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė