2024-08-07 Nr. AB-11442-3-61-3-01183-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1989-815/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01183-2024-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugpjūčio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. U. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Enesa“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. U. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. 24S78880, kuriuo buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas). A. U. taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

2. Savo poziciją pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1. A. U. yra trečiosios šalies – (duomenys neskelbtini) – pilietis. 2023 m. liepos 18 d. Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi) Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, kadangi A. U. uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Enesa“ (toliau – ir Bendrovė) ketino dirbti tinkuotoju apdailininku. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą A. U. išduoti leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. 2023 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 1 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2024 m. kovo 14 d. priėmė šioje byloje ginčijamą sprendimą panaikinti A. U. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

2.2. Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi nėra teisinio pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, o Sprendime nurodyti motyvai ir argumentai yra formalūs; Sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus visų reikšmingų aplinkybių.

2.3. Sprendime atsakovas pažymėjo, kad A. U., teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, jog jo pragyvenimo lėšų šaltinis, būnant Lietuvos Respublikoje, bus darbo užmokestis, tačiau iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba) informacinės sistemos duomenų matosi, kad pareiškėjui nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

2.4. Migracijos departamentas, formaliai vertindamas aplinkybes, neįsigilino į priežastis, dėl kurių A. U. 2023 m. gruodžio–2024 m. sausio mėnesiais negavo pajamų iš darbo santykių su UAB „Enesa“; pareiškėjas 2023 m. gruodžio–2024 m. sausio mėnesiais nebuvo Lietuvoje, o asmeniniais reikalais buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini). Išsprendęs asmenines problemas, 2024 m. sausio mėnesio pabaigoje A. U. grįžo į Lietuvą ir nuo 2024 m. vasario 1 d. tęsia darbą Bendrovėje, kaip buvo susitarta šalių sudarytoje darbo sutartyje, bei gauna darbo užmokestį. Įvertinus aplinkybę, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu nebuvo Lietuvos Respublikoje, atsakovas neturėjo pagrindo konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą.

2.5. Laikotarpiu, kai A. U. buvo išvykęs iš Lietuvos, jis UAB „Enesa“ naudojosi nemokamomis atostogomis. Pareiškėjas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos, Bendrovei teikė prašymus suteikti jam nemokamas atostogas, o UAB „Enesa“, naudodamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalimi jai suteikta teise, A. U. prašymus tenkino.

2.6. Atsižvelgusi į tai, kad dėl asmeninių priežasčių pareiškėjui teko išvykti į kitą valstybę, Bendrovė neprieštaravo, jog jis pasinaudotų nemokamomis atostogomis. Kadangi A. U. Sprendime nurodytu laikotarpiu faktiškai nebuvo Lietuvoje, tuo laikotarpiu jis naudojosi Darbo kodekse nustatyta tikslinių atostogų rūšimi – nemokamomis atostogomis, kurias jam geranoriškai suteikė UAB „Enesa“, Migracijos departamentas nepagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi ir taip pažeidė jo interesus bei teises, kadangi A. U. turės išvykti į užsienį.

2.7. Bendrovė nėra fiktyvi įstaiga, ji aktyviai vykdo veiklą, samdo darbuotojus ir jiems moka darbo užmokestį; UAB „Enesa“ nėra bausta už darbo įstatymų pažeidimus. Sprendimas buvo priimtas pareiškėjui nepadarius pažeidimų, tačiau jis A. U. sukelia rimtas teisines pasekmes, kadangi pareiškėjas netenka teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir darbo, t. y. pagrindinio pragyvenimo šaltinio. Toks asmens teisių apribojimas turi būti objektyviai pateisinamas ir proporcingas padarytiems pažeidimams, o šiuo atveju pažeidimų nebuvo padaryta.

2.8. Darbo sutartis su A. U. buvo sudaryta, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie jo įdarbinimą buvo pranešta, pareiškėjui iki asmeninių problemų, kurios lėmė nemokamų atostogų poreikį, buvo mokamas darbo užmokestis ir visi privalomi mokesčiai, A. U. gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui grįžus į Lietuvą, darbo santykiai yra tęsiami. Nei valstybės finansų sistemai, nei viešiesiems interesams žala nebuvo padaryta. Panaikinus A. U. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, didelė ir neatitaisoma žala bus sukelta tiek pareiškėjui, tiek Lietuvoje įsteigtai bei veikiančiai Bendrovei. Nurodytos aplinkybės nepaneigiamai patvirtina, kad pareiškėjas dirba UAB „Enesa“ ir nėra padaręs pažeidimų, jo gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvoje.

3. Teismo posėdyje pareiškėjo A. U. atstovas palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė jo skundą tenkinti. A. U. atstovas paaiškino, kad pareiškėjas nepiktnaudžiavo, o Migracijos departamentas netyrė aplinkybių bei jas vertino formaliai; Sprendimas yra nemotyvuotas ir tai turėtų būti vertinama kaip žmogaus teisių pažeidimas.

4. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė pareiškėjo A. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Migracijos departamentas savo poziciją grindė šiais argumentais:

5.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti tinkuotoju apdailininku Bendrovėje, 2023 m. liepos 18 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Migracijos departamentas 2023 m. vasario 3 d. priėmė sprendimą A. U. išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugsėjo 1 d.; pareiškėjui jis buvo įteiktas 2023 m. rugsėjo 5 d. Vykdant užsieniečių kontrolę, duomenys apie A. U. buvo patikrinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Enesa“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. birželio 16 d. ir jam per darbo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. rugpjūčio 30 d.) nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nebuvo mokamas darbo užmokestis. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad A. U. už 2023 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius buvo išmokėta po 850 Eur darbo užmokesčio, o už 2023 m. gruodžio mėnesį ir 2024 m. sausio mėnesį darbo užmokestis nebuvo mokėtas. Išnagrinėjęs surinktą informaciją ir vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuris yra pagrįstas objektyviais atsakovo disponuojamais duomenimis bei teisės aktų normomis, o pateiktos išvados yra išsamios ir motyvuotos.

5.2. Sprendime nebuvo apsiribota tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės buvo aptartos pakankamai aiškiai, buvo nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visuma, jos buvo susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas. Priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas veikė savo kompetencijos ribose, kaip nustato Įstatymas, todėl nėra pagrindo manyti ar teigti, kad Sprendimas buvo priimtas neteisėtai ar formaliai.

5.3. Pareiškėjo skundo argumentas, kad atsakovas neturėjo pagrindo priimti Sprendimo, turėtų būti vertinamas kritiškai. Leidimas laikinai gyventi, kuris vėliau buvo panaikintas, A. U. buvo išduotas tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Bendrovėje. Migracijos departamentas šiuo pagrindu pareiškėjui išdavė leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. A. U. negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai vieno minimalaus mėnesinio atlyginimo (toliau – MMA)), išnyko teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5.4. A. U. yra žinomi Įstatyme įtvirtinti išduoto leidimo panaikinimo pagrindai (reikalavimai darbo užmokesčiui), todėl, pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, siekdamas ateityje išvengti neigiamų pasekmių, pareiškėjas galėjo (ir turėjo pareigą) kreiptis į Migracijos departamentą, informuoti apie pasikeitusią jo teisinę padėtį bei prašyti išduoti naują leidimą gyventi.

5.5. Nesutiktina su skundo teiginiais, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo atsižvelgti į pareiškėjo neapmokamų atostogų̨ laikotarpį ir į tai, jog jam nustatyto dydžio atlyginimas nebuvo mokamas dėl neapmokamų atostogų. A. U. neapmokamos atostogos jo, siekiančio išsaugoti turimą leidimą̨ laikinai gyventi, neatleidžia nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus. Nei Įstatymas, nei kiti teises aktai nenustato Migracijos departamento pareigos vertinti pareiškėjo neapmokamų atostogų̨ laikotarpį. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, taigi nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi.

5.6. A. U. skundo argumentas, kad Sprendimas jam sukelia rimtas teisines pasekmes, turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatyme keliamus reikalavimus, būtinus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimas savaime neužkerta kelio A. U. teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

5.7. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, motyvų išdėstymas yra tinkamas, aiškus ir pakankamas, Sprendimas yra paremtas surinktais duomenimis.

II. 6. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 28 d. sprendimu pareiškėjo A. U. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Aptaręs 2023 m. birželio 22 d. pareiškėjo prašymo išduoti jam leidimą laikinai gyventi, UAB „Enesa“ 2023 m. birželio 22 d. tarpininkavimo rašto, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų apie asmenį ir jo draudėjus bei Sprendimo turinį, teismas pažymėjo, kad byloje taip pat yra pateikti A. U. (duomenys neskelbtini) paso kopija, leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje kopija, 2023 m. birželio 15 d. darbo sutarties kopija, 2023 m. gruodžio 1 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties kopija, 2023 m. lapkričio 29 d. prašymo suteikti nemokamas atostogas nuo 2023 m. gruodžio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. bei 2023 m. gruodžio 24 d. prašymo suteikti nemokamas atostogas nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. sausio 31 d. kopijos.

8. Pacitavęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktų, 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 44 straipsnio 2 dalies bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, jog užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, pareiškėjo darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, jog Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; teismas nekvestionavo pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

9. Teismas nurodė, kad, priimdamas Sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kadangi A. U. neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas Sprendimą priėmė, kadangi iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatė, jog pareiškėjui UAB „Enesa“ 2023 m. gruodžio mėnesį ir 2024 m. sausio mėnesį nebuvo mokamas darbo užmokestis, nors Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog A. U. bus mokamas 850 Eur per mėnesį darbo užmokestis.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti priedai (atostogų prašymų kopijos ir gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties kopija) nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. kad A. U., kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, nedirbo ir jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Tokia praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo argumentai, jog jis turėjo teisę į atostogas, nepaneigia jo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo bei gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygų ir reikalavimų, bei atsakovą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes, todėl šie argumentai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Teismas nurodė, kad atostogų metu A. U. atitinkamai turėjo būti mažinamas atlyginimas, o tai prieštarautų Įstatymui, kuris nustato pareiškėjo minimalią gaunamų pajamų sumą ir reguliarumą Lietuvoje. Teismas sprendė, kad A. U. nurodyti argumentai, jog apie jo įdarbinimą buvo informuota Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, iki jo nemokamų atostogų buvo mokamas atlyginimas ir mokesčiai, nebuvo padaryta žala valstybės finansams bei viešiesiems interesams, nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis specialaus įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo bei gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygų ir reikalavimų. Teismas akcentavo, kad A. U. apie pasikeitusias aplinkybes, jog ruošiasi leidimo laikinai gyventi laikotarpiu nedirbti Bendrovėje ir išvykti iš Lietuvos Respublikos, neinformavo, nors tokią pareigą turėjo ir apie ją žinojo, kadangi ją buvo nurodęs prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

12. Atsižvelgęs į aktualų teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad būtent pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, ir jam Įstatymo keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. rugsėjo 1 d. Teismas pažymėjo, kad išimtys Įstatyme, jog tam tikrą laiką galima neatitikti sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra nustatytos. Teismas sprendė, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo A. U. tikslas yra tai, jog pareiškėjas dirbtų tinkuotoju apdailininku (ši profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašus), gautų Įstatyme nustatytą atlyginimą ir į valstybės biudžetą būtų sumokėti privalomi mokesčiai.

13. Teismas padarė išvadą, kad nustatęs, jog pareiškėjui 2023 m. gruodžio mėnesį ir 2024 m. sausio mėnesį nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. A. U. neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

14. Teismas sprendė, kad atsakovas Sprendime detaliai, išsamiai ir aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju; tiek teisiniai, tiek faktiniai Sprendimo motyvai yra aiškūs, o tai, jog A. U. su Migracijos departamento pateiktu teisiniu situacijos vertinimu nesutinka, savaime nereiškia, kad Sprendimas yra neteisėtas. Įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybės, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, o jo priimtas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

15. Nenustatęs kitų Sprendimo panaikinimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str.), teismas A. U. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjo naudai, teismas jo prašymą priteisti teismo išlaidų atlyginimą atmetė.

17. Teismas pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio A. U. teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

III. 18. Pareiškėjas A. U. apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti bei Sprendimą panaikinti ir jam iš atsakovo priteisti patirtų teismo išlaidų atlyginimą.

19. Aptaręs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. A. U. nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek teismas nenustatė visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, apsiribojo vien formaliu Migracijos departamente gautų duomenų konstatavimu ir priėmė formalius sprendimus. Savo poziciją pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas argumentas, kad A. U., kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, yra visiškai nepagrįstas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjo prašyme išduoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje būtų bent paminėti kokie nors tikrovės neatitinkantys faktai ar aplinkybės. Kreipimasis atitiko tikrovę, priešingu atveju leidimas nebūtų buvęs išduotas. Įstatymo formuluotė yra nelogiška, netiksli ir klaidinanti, kadangi asmuo yra verčiamas žinoti, kas bus ateityje ir kaip darbdavys pasielgs, o įvykus tam tikroms gyvenimiškoms aplinkybėms, žiūrima, kokia buvo prašymo formuluotė, nustatoma, kad tuometė formuluotė neatitinka kitų jau šiuo metu esamų sąlygų ir laikinas leidimas gyventi panaikinamas. Taigi, institucija, vykdydama valdžios politiką dėl tam tikrų užsienio piliečių, naudojasi netinkama ir nelogiška Įstatymo formuluote, kuri vienodai traktuojama visose bylose.

19.2. Aplinkybė, kad pareiškėjui dirbus iki 2023 m. gruodžio 1 d. ir pateikus prašymą suteikti nemokamų atostogų, darbdavys jo prašymą patenkino, visiškai nereiškia, jog A. U., pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Priešingai, pareiškėjas UAB „Enesa“ dirbo nuo 2023 m. birželio 16 d. ir gaudavo 850 Eur per mėnesį darbo užmokestį. Į (duomenys neskelbtini) A. U. išvyko gavęs ir darbdavio sutikimą, ir leidimą. Lietuvos valstybinė kalba pareiškėjui nėra suprantama, tuo labiau jam nėra žinomi migracijos teisę reguliuojantys poįstatyminiai teisės aktai. A. U. trumpų atostogų išvyko atvirai ir viešai. Aplinkybė, kad pareiškėjas savo iniciatyva turėjo nemokamas atostogas, turėjo būti vertinama kaip svarbi (pateisinama) aplinkybė, o ne kaip iš anksto jo žinomas faktas, jog po kelių darbo mėnesių pasinaudos įstatymo jam suteikta teise bei už atitinkamą laikotarpį negaus darbo užmokesčio; tuo labiau, kad A. U. skundo argumentus patvirtino teismo aptarti dokumentai – prašymas, darbdavio sutikimas. Už laikotarpį, kurį pareiškėjas nedirbo, užmokesčio jis nereikalauja, A. U. teisės nebuvo pažeistos. Jokių įsipareigojimų pareiškėjui neišvykti iš Lietuvos į Europos Sąjungos valstybę nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas turėjo apsvarstyti ir tinkamai įvertinti visai teisei bendrą principą, kad nėra atsakomybės be kaltės, tačiau šio klausimo jis iš viso nesprendė.

19.3. Dėl svarbių priežasčių nebūdamas Lietuvoje, A. U. negalėjo nei dirbti, nei gauti darbo užmokesčio. Byloje nėra nei konkrečių duomenų, net užuominų, kad tuo metu pareiškėjas pažeidė kokias nors įstatymo ar norminio akto nuostatas ar kad minėti jo veiksmai kėlė kokį nors pavojų Lietuvos Respublikai. Tiek bendram, tiek specialiai priimtam įstatymui galioja tos pačios teisingumo, protingumo ir teisingumo nuostatos. Nebūdamas (negyvendamas) Lietuvoje, A. U. negalėjo turėti ir pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų.

19.4. Vien formalus Įstatymo 44 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimas per se (pats savaime) nereiškia, kad užsieniečiui turi būti išduotas atitinkamas leidimas arba, kad šis leidimas nebus panaikintas, iki pasibaigiant jo galiojimo terminui. Byloje nėra ginčijama, kad pareiškėjas buvo įdarbintas Bendrovėje. Taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad darbo sutartis su A. U., Migracijos departamentui priimant Sprendimą, buvo ar yra nutraukta ir pareiškėjas buvo ar yra atleistas iš UAB „Enesa“. Byloje pripažįstama aplinkybė, kad A. U. tam tikru laikotarpiu Bendrovė darbo užmokesčio nemokėjo, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad, pareiškėjui išduodant leidimą laikinai gyventi ar jį panaikinant, A. U. neatitiko ir šiuo metu neatitinka sąlygų, nustatytų Įstatymo 44 straipsnyje.

19.5. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pripažino, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą – duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; 5 punktą – jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Būtent tokia išvada neatitinka tikrovės, kadangi, pateikdamas prašymą, A. U. nežinojo ir negalėjo žinoti, kad jam teks laikinai išvykti ir kad tai užtruks du mėnesius. Darbdavys pareiškėjui pretenzijų neturi. A. U. atsakovui pateikė tikrovę atitinkančius duomenis.

19.6. Migracijos departamentui priimant Sprendimą, pareiškėjas UAB „Enesa“ dirbo ir dirba, gavo ir gauna ne mažesnes kaip leidimo išdavimo metu nustatytas pajamas. Nagrinėdamas A. U. skundą, teismas Sprendimo priėmimo pagrindų nepatikrino, juos laikė pagrįstais, teisėtais bei teisingais, tačiau Migracijos departamentas privalėjo ne tik nurodyti sprendimo įstatymuose įtvirtintus pagrindus (straipsnius, punktus), bet ir užtikrinti, kad jie atitinka tikrovę.

19.7. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo momentinė politika, kai įdarbinimo sąlygos ir reikalavimai nuolat keičiami, priklausomai ir nuo migranto gimtosios šalies, nesant nusistovėjusio teisinio reguliavimo, jo įgyvendinimo tvarkos ir konkrečiai suprantamų išaiškinimų, į Lietuvą dirbti atvykusiems užsieniečiams sudaro didelius sunkumus, jų pagrįstų lūkesčių žlugimą, jų pačių ir darbdavių materialinius nuostolius bei didelį teisinį neapibrėžtumą.

19.8. Bet kokio, taip pat ir specialaus, įstatymo pažeidimu apkaltintas gali būti tik asmuo, kuris yra kaltas dėl atitinkamų įstatymo normų pažeidimo. Vadovaujantis Darbo kodekso 2, 26 ir 28 straipsniuose įtvirtintu nediskriminavimo principu (be kitų taip pat ir tautybės bei pilietybės pagrindu), teisė pasinaudoti tikslinėmis atostogomis (taip pat ir nemokamomis) iš trečiųjų šalių atvykusiems darbuotojams nėra ribojama. A. U. turėjo teisę pasinaudoti nemokamų atostogų institutu ir šis laikotarpis neturėtų būti vertinamas kaip negavimas ar neturėjimas darbo užmokesčio, tuo labiau, kad nei pareiškėjas, nei darbdavys jokių pretenzijų neturi, o kiti įstatymai nebuvo pažeisti.

19.9. Tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas pritaikė Įstatymo 35 ir 50 straipsnius; Įstatymo 50 straipsnis nukreipia į Įstatymo 35 straipsnį, tačiau būtent šis straipsnis buvo pritaikytas nepagrįstai, kadangi jame įstatymo leidėjas kalba ne apie leidimo panaikinimą, o apie atsisakymą išduoti ar pakeisti leidimą. Sprendimu leidimas nei buvo išduotas, nei pakeistas, jis buvo panaikintas. Esant atitinkamoms sąlygoms, atsakovas turėjo teisę leidimą laikinai gyventi pakeisti, tačiau ne jį panaikinti. Pagal įstatymą, Sprendimas yra neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas, taip pat panaikintas turėtų būti ir teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas.

20. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą atmesti, o Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, savo poziciją atsakovas grindžia šiais argumentais:

21.1. Nesutiktina su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jo atostogos turėjo būti vertinamos kaip svarbi ar pateisinama aplinkybė dėl nemokėto darbo užmokesčio. Nustačius, kad A. U. nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nebuvo mokamas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemiškai nevykdomos Įstatyme nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu. Tai patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

21.2. Pareiškėjo teisė į atostogas ar laisvą keliavimą po Europos Sąjungą nėra kvestionuojama, tačiau A. U., kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

21.3. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismų praktiką, kad užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nurodė, kad vienintelis jo pragyvenimo šaltinis yra darbo užmokestis, A. U. darbo užmokestis neatitiko MMA dydžio); kadangi pareiškėjas neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; teisėjų kolegija nekvestionavo pareiškėjo teisės į neapmokamas atostogas, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

21.4. Byloje yra nustatytas nenuginčijamas faktas, kad A. U. nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nustatytas darbo užmokestis. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. A. U. tenka pareiga pagrįsti įstatyme nustatytas aplinkybes, reikšmingas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti ir / ar pakeisti; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose.

21.5. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos panašaus pobūdžio bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, jog jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme nustatytas aplinkybes, reikšmingas leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti ir / ar pakeisti. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 14 d. sprendimo Nr. 24S78880, kuriuo buvo panaikintas A. U. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, jog UAB „Enesa“ ketina dirbti tinkuotoju apdailininku pagal darbo sutartį, o jo profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir jam nėra reikalingas Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.). Bendrovė tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230622-114913 nurodė, kad A. U. tinkuotoju apdailininku pagal darbo sutartį numatoma įdarbinti ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. rugpjūčio 30 d. A. U. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantis iki 2025 m. rugpjūčio 30 d. Patikrinus duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Enesa“ buvo įdarbintas nuo 2023 m. birželio 16 d. ir jam per darbo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo nuo 2023 m. gruodžio mėnesio nebuvo mokamas darbo užmokestis; už 2023 m. rugsėjo–lapkričio mėnesius A. U. buvo išmokėta po 850 Eur per mėnesį darbo užmokesčio. Įvertinęs nustatytas aplinkybes ir turimus duomenis, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, atsakovas 2024 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą Nr. 24S78880, kuriuo panaikino A. U. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi nuo 2023 m. gruodžio mėnesio jam nebuvo mokamas joks darbo užmokestis. Sprendime atsakovas pažymėjo, kad asmeniui teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, jam nebuvo pateikti duomenys, jog asmuo dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodyta prašyme ir tarpininkavimo rašte.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad nustatęs, jog pareiškėjui 2023 m. gruodžio mėnesį ir 2024 m. sausio mėnesį nebuvo mokamas darbo užmokestis, t. y. A. U. neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymėjo, kad A. U. pateikti priedai nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių, jog pareiškėjas, kuriam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo pagrindu, nedirbo ir jam nebuvo mokamas darbo užmokestis, o A. U. skundo argumentai, kad jis turėjo teisę į atostogas, nepaneigia pareiškėjo pareigos laikytis specialaus Įstatymo, nustatančio užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo bei gyvenimo Lietuvos Respublikoje sąlygų ir reikalavimų, bei atsakovą informuoti apie pasikeitusias aplinkybes. Įvertinęs Sprendimo turinį ir atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes, o jo priimtas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu A. U. atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir A. U. skundą tenkinti. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas; tiek Migracijos departamentas, tiek teismas nenustatė visų reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, apsiribojo vien formaliu atsakovo gautų duomenų konstatavimu ir priėmė formalius sprendimus.

A. U. teigia, kad nėra jokio pagrindo išvadai, jog jis, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o aplinkybė, kad pareiškėjas savo iniciatyva turėjo nemokamas atostogas, turėjo būti vertinama kaip svarbi (pateisinama) aplinkybė, tačiau ne kaip iš anksto jo žinomas faktas, jog po kelių darbo mėnesių pasinaudos įstatymo jam suteikta teise bei už atitinkamą laikotarpį negaus darbo užmokesčio. A. U. pažymi, kad nebūdamas (negyvendamas) Lietuvoje, jis negalėjo turėti ir pragyvenimo lėšų šioje šalyje, jokių teisės aktų nuostatų jis nepažeidė.

Pareiškėjo nuomone, tiek atsakovas, tiek teismas netinkamai pritaikė Įstatymo 35 ir 50 straipsnius.

25. Tikrindama pirmosios instancijos teismo ir atsakovo priimto Sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Migracijos departamentas yra atsakingas už užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontrolę (Įstatymo 4 str. 3 d.). Migracijos departamentui, be kita ko, yra suteikti įgaliojimai užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p.), taip pat atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį pakeisti bei išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinti, jeigu nustatomi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje bei 50 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti pagrindai.

26. Sprendimo turinys patvirtina, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, padarius išvadą, jog A. U. neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

27. Įstatymo 50 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, nors, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, Įstatymo 35 straipsnis reguliuoja atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus, tačiau vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, kurios šiuo atveju turi būti aiškinamos kartu, o ne atsietai viena nuo kitos, nėra jokio pagrindo sutikti su A. U. išdėstyta pozicija, kad nagrinėjamu atveju buvo neteisingai pritaikytos Įstatymo 35 ir 50 straipsnių nuostatos, o atsakovas, esant atitinkamoms sąlygoms, turėjo teisę tik leidimą laikinai gyventi pakeisti, tačiau ne panaikinti.

28. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti tinkuotoju apdailininku UAB „Enesa“, Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir prašyme nurodė numatomą darbo užmokestį – 850 Eur per mėnesį, o pragyvenimo šaltinį Lietuvoje – darbo užmokestį Bendrovėje (2023 m. birželio 22 d. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2306-LLG-7840). Pateiktame tarpininkavimo rašte Nr. 20230622-114913 UAB „Enesa“ nurodė, kad darbo sutarties laikotarpiu Bendrovė įsipareigoja A. U. mokėti 850 Eur per mėnesį darbo užmokestį, pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – darbas. Kaip jau minėta, atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. rugpjūčio 30 d. A. U. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 30 d.

29. Remiantis byloje esančiais duomenimis, taip pat nustatyta, kad pareiškėjui, kuris nuo 2023 m. birželio 16 d. buvo įdarbintas UAB „Enesa“, per darbo Bendrovėje laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo (2023 m. rugpjūčio 30 d.) už 2023 m. gruodžio mėnesį ir 2024 m. sausio mėnesį darbo užmokestis nebuvo mokėtas. Atlikęs patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti A. U. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi, atsižvelgiant į tai, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka gyventi Lietuvos Respublikoje, nes nuo 2023 m. gruodžio mėnesio jam nėra mokamas joks darbo užmokestis, yra pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

30. Vertinant šias aplinkybes, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 8.3 punkte, be kita ko, yra įtvirtinta, kad užsienietis, norintis gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prie prašymo išduoti arba pakeisti leidimą turi pridėti dokumentus, patvirtinančius, kad jis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

31. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1 punkte yra įtvirtinta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA (1.1 p.); užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA (1.2 p.); kitiems užsieniečiams – 1 MMA (1.3 p.).

32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punkte yra patvirtinta, kad 2023 m. (nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) taikoma MMA – 840 Eur.

33. Įvertinusi išdėstytas ginčo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindus spręsti, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. A. U. teikiant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atsakovui nebuvo pateikti duomenys, kad jis dirbs ne visą darbo laiką ar pareiškėjui bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodyta prašyme ir tarpininkavimo rašte, ar kad turi jis kitų pragyvenimo lėšų šaltinių, o ne tik numatomas darbo užmokestis, iš kurio nurodytu laikotarpiu A. U. pajamų negavo. Nors ši aplinkybė, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, gali būti vertinama kaip tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1364-629/2024, 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1556-662/2024), tačiau nagrinėjamu atveju Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas nebuvo taikomas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su šiuo pagrindu atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi, taip pat ir tokį leidimą panaikinti, bei dėl atsakovui pateiktų duomenų atitikties tikrovei nevertinami.

34. Vertindama A. U. apeliacinio skundo argumentus, kuriais jis siekia pagrįsti, jog ši situacija susiklostė Bendrovei pareiškėją išleidus nemokamų atostogų, teisėjų kolegija akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl analogiškų argumentų laikomasi pozicijos, kad, nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe turi būti pripažįstama tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024).

35. Nustačius, kad A. U. nuo jo įdarbinimo per darbo UAB „Enesa“ laikotarpį po leidimo laikinai gyventi išdavimo nuo 2023 m. gruodžio mėnesio iki Migracijos departamento atlikto Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos patikrinimo nebuvo mokamas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, yra pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomos Įstatyme nustatytos prievolės, kaip pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ir toks nuolatinis iš Įstatymo kylančių prievolių pažeidimas negali būti pateisinamas teisės į nemokamas atostogas įgyvendinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024). Apie pasikeitusias aplinkybes (A. U. nemokamas atostogas bei jų metu gyvenimą kitoje šalyje) Migracijos departamentas nebuvo informuotas.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo darbo užmokestis sumažėjo dėl to, jog A. U. prašė nemokamų atostogų dėl asmeninių priežasčių ir jos jam buvo suteiktos. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokioje teisinėje padėtyje, kurioje iki leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo buvo pareiškėjas, tik aktyvūs jo paties veiksmai, siekiant bendradarbiauti su atsakovu ir pateikiant jam objektyvius duomenis apie ekstraordinarinę situaciją, tam tikrais atvejais galėtų būti pagrindu prievolių nevykdymo tolerancijai, taikant proporcingumo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024). Nagrinėjamu atveju A. U. išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą sistemingai pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neįrodė.

37. Iš šioje nutartyje aptartų bylos duomenų (visų pirma – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos 2023 m. kovo 14 d. išrašo), darytina bylos duomenimis nepaneigta išvada, kad A. U. negavo pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje (socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1.3 p.). Pareiškėjas šią išvadą paneigiančių įrodymų nepateikė ir nei prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovui, nei procesiniuose dokumentuose teismui nenurodė kito reguliaraus pajamų šaltinio, sudarančio pagrindą abejoti atsakovo teiginiais apie A. U. turėtas pakankamas pajamas pragyventi Lietuvos Respublikoje. Aplinkybė, kad tam tikru laikotarpiu pareiškėjas Lietuvoje negyveno, jo nuo pareigos atitikti Įstatymo reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. pagrįsti, jog turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, kai leidimas laikinai gyventi jam buvo suteiktas būtent dėl darbo Lietuvos Respublikoje, neatleidžia; Įstatyme jokių išimčių dėl to nėra nustatyta.

38. Įvertinusi nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju A. U. neatitiko imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų, todėl egzistavo pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo pareigą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal A. U. skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino Sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o A. U. apeliacinis skundas atmetamas.

40. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Dalia Višinskienė