2016-06-14 Nr. AB-12533-3-61-3-04060-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-451-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04060-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 4.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui ir A. H. M.,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104)-4642; 2) panaikinti Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2089; 3) panaikinti Tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 48S-55 1.2 punktą, kuriuo I. M. (I. M.) grąžinta natūra 9,5815 ha (skl. Nr. 657/4) kartu su bendraturčiu A. H. M. – 4,8385 ha bendrame 14,42 ha (skl. Nr. 657/4, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės ūkio paskirties žemės sklype; 4) įpareigoti Tarnybą pirmos eilės pretendentui I. M. suformuoti Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinamą natūra 9,5815 ha žemės sklypą.

Pareiškėja nesutiko su Tarnybos išvada, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo metu mirusiojo I. M. vardu nuosavybės teisės į suprojektuotą 14,42 ha, sklypo Nr. 657/4, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (toliau – ir Žemės sklypas) buvo atkurtos vadovaujantis Žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. 207 (toliau – ir Metodika) 24.8.8 papunktyje nurodytomis nuostatomis, t. y. nuosavybės teisės į Žemės sklypą teisėtai atkurtos keliems pretendentams bendrąja daline nuosavybe. Pareiškėja siekė, kad Tarnyba būtų įpareigota I. M. vardu suformuoti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime grąžinamą natūra 9,5815 ha žemės sklypą be bendraturčių. Pareiškėja prašė vadovautis administracinėje byloje Nr. I-2047-580/2013 esančiais dokumentais, tiesiogiai susijusiais su priimto sprendimo įvykdymu.

Pareiškėja rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-458-19/2005, kuriuo buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Pareiškėja nurodė, kad Tarnyba neatsižvelgė į galiojančius teismo sprendimus ir nutartis, spręsdama ginčą pagal tas pačias faktines aplinkybes dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko I. M. žemę, t. y. esant galiojančiam teismo sprendimui, pagal kurį 9,5815 ha žemės sklypas nepriskirtinas laisvam valstybiniam žemės fondui, pateikė tuos pačius argumentus dėl pagrįsto ir teisėto žemės sklypo suprojektavimo pretendentui A.

H. M. ir atkūrė nuosavybę į vieną sklypą dviem bendraturčiams: 9 eilės pretendentui su pirmos eilės pretendentu, argumentuodami žemės sklypo suprojektavimu laisvo valstybinio fondo žemėje, kurio ribų keisti negalima. Tarnyba nurodė, kad sutikimą dėl žemės sklypo priklausomybės dalinės nuosavybės teise žemėtvarkos skyrius gavo iš 9 eilės pretendento. Pareiškėjos teigimu, jokio susitarimo, jog žemės sklypas gali priklausyti ar priklausys bendros dalinės nuosavybės teise dviem besiginčijančioms pusėms – G. M. ir A.

H. M., nebuvo. Pareiškėja pažymėjo, kad Tarnyba sprendimą grindė tais pačiais norminiais teisės aktais, dėl kurių jau pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartyje. Pareiškėja akcentavo, kad Metodikos 24.8 punktas numato žemės reformos žemėtvarkos projekto autoriaus pareigą naujausioje kartografinėje medžiagoje parengti kadastro vietovės laisvos žemės fondo žemės planą, kuriame pagal 24.8.8. punktą atskiru sutartiniu ženklu pažymimi laisvos žemės fondo žemei priskirti šios Metodikos 24.5.4 punkte nurodyti žemės sklypai.

Pareiškėja nurodė, kad žemėtvarkos institucijų veiksmai neatitinka gero viešojo administravimo principų. Pareiškėjai turi būti grąžintas sklypas natūra neperkeliant jai naštos teikti prašymo Tarnybos Vilniaus rajono skyriui dėl sklypų formavimo pertvarkymo projekto rengimo. Pareiškėja parėžė, kad skyrius žodžiu nurodė, jog neturi pinigų sklypams performuoti. Bendraturčiams nesutikus su perprojektuoto sklypo ribomis, ginčas būtų sprendžiamas teisme, o tai užtruktų dar keletą metų, o pareiškėjos nuosavybės teisių procesas vyksta jau 23 metus.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad pareiškėja nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė po Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 priėmimo, kuriuo patvirtinta teritorija Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti, ir po Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 2.3-10567-(41-58-4), kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, priėmimo.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-2047-580/2013 Tarnybos Vilniaus rajono skyrius 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 48 VĮ-(14.48.2.)-808 „Dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 2.3-10567-(41-58-4) pakeitimo“ buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymas Nr. 2.3-10567-(41-58-4), nurodant, kad A. H. M. perduodamas nuosavybėn neatlygintinai ne visas Žemės sklypas, o tik jo 4,8385 ha dydžio dalis ir pavesta Vilniaus rajono skyriaus specialistams nustatyta tvarka kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl Žemės sklypo dalies – 9,5815 ha įregistravimo Tarnybos patikėjimo teise.

Remiantis Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos instituto žemės sklypo, priklausiusio I. M., vietos identifikavimo dabartinėje kartografinėje medžiagoje aktu, buvo nustatyta, kad žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nuosavybės teise priklauso A. H. M., yra nurodytas I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusio žemės sklypo 9,5815 ha dalyje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2047-580/2013 panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d.

įsakymo Nr. 2.3-1771-41 5 punkto dalį, kuria buvusiam savininkui I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 9,5815 ha žemė, esanti (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, priskirta laisvos žemės fondo žemės plotams, ir įpareigojo Tarnybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į 9,5815 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime, pagal I. M. 1991 m. prašymą. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus rajono skyrius, vadovaudamasis minėtu sprendimu, priėmė 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 48S-55, kuriuo atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko I.

M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės valdos, esančios Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kaime, dalį – 9,5815 ha, grąžinant šią žemę Žemės sklype, kurio likęs žemės plotas, t. y. 4,8385 ha, nuosavybės teise priklauso A. H. M.. Teismas 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu neįpareigojo performuoti sklypo. Tarnybos teigimu, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo metu mirusiojo I. M. vardu nuosavybės teisės į suprojektuotą Žemės sklypą buvo atkurtos vadovaujantis Metodikos 24.8.8 papunktyje nurodytomis nuostatomis, t. y. nuosavybės teisės į Žemės sklypą teisėtai atkurtos keliems pretendentams bendrąja daline nuosavybe.

Todėl pareiškėjos prašymas įpareigoti Tarnybą I. M. vardu suformuoti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime grąžinamą natūra 9,5815 ha žemės sklypą yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Tarnyba nurodė, kad 2014 m. rugpjūčio 12 d. rašte Nr. 1SS-(7.5.)-2089 išsamiai atsakė į pareiškėjos 2014 m. birželio 30 d. skundą dėl Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. rugpjūčio 28 d. rašto Nr. 48SD-(14.48.104.)-4642, atsakymas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), motyvuotas teisės aktų normomis, todėl reikalavimas panaikinti Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 1SS-(7.5.)-2089 ir Tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 48S-55 1.2 punktą yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyrius atsiliepime į skundą prašė laikyti Tarnybos atsiliepimą bendru atsiliepimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. M. atsiliepimu į skundą prašė spręsti, kad sklypas būtų padalintas atskiriems savininkams. Nurodė, kad apie Tarnybos ginčijamą 2014 m. sausio 22 d. sprendimą sužinojo tik 2014 m. spalio 8 d., gavęs iš teismo patikslintą skundą. Apie sklypo padalinimą sužinojo vasarą. Pageidavo, kad jam priklausanti žemės sklypo dalis būtų grąžinta ne kaip bendraturčiui, o kaip atskiram savininkui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjos G. M. skundą tenkino, panaikino Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 48SD-(14.48.104)-4642 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam I. M.“ ir Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. ISS-(7.5)-2089 „Dėl skundo nagrinėjimo“, panaikino Tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 48S-55 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam I. M.“ 1.2 punktą, kuriuo I. M. grąžinta natūra 9,5815 ha (skl. Nr. 657/4) kartu su bendraturčiu A. H. M. – 4,8385 ha bendrame 14,42 ha (skl. Nr. 657/4, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės ūkio paskirties žemės sklype. Teismas įpareigojo Tarnybą per devynis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pirmos eilės pretendentui I. M. suformuoti Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, grąžinamą natūra 9,5815 ha (skl. Nr. 657/4) atskirą žemės sklypą.

Teismas rėmėsi Metodikos 24.8.8 punktu ir darė išvadą, kad Tarnyba netinkamai taikė ir aiškino šią teisės normą, neatsižvelgusi į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) ir Metodikos nuostatas bei nepagrįstai atsisakė suprojektuoti I. M. grąžintą natūra 9,5815 ha (skl. Nr. 657/4) žemės sklypą.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, Žemės įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, 13 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtinto Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 2.5, 8, 9 punktais, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi, Metodikos 1, 18, 22 punktais, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-542/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau ir – Taisyklės) 12.1 punktu ir darė išvadą, kad I. M. žemės sklypo dalis turėjo būti grąžinta natūra suformavus jam grąžintiną 9,5815 ha žemės sklypą, kaip atskirą sklypą, laikantis Taisyklėse ir Metodikoje nustatytų reikalavimų. Tarnyba nepagrindė, kokiu teisiniu pagrindu, išskyrus Metodikos 24.8.8 papunktį, ji priėmė sprendimą atkurti I. M. natūra nuosavybės teises į Žemės sklypą su bendraturčiu. I. M. atkūrus nuosavybės teises natūra atskiras sklypas nebuvo suformuotas. Teismas pažymėjo, kad 2007 m. spalio 3 d. projekte suformuotas Žemės sklypas (14,42 ha), į kurį Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimu A. H. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės, Tarnybos Vilniaus rajono 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu A. H. M. suteiktas sklypas sumažintas iki 4,8385 ha. Teismas darė išvadą, kad 14,42 ha Žemės sklypas buvo suformuotas ir skirtas A. H. M., o ne I. M. grąžinant natūra žemės sklypą.

Tai, kad pareiškėja nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė po Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 priėmimo, kuriuo patvirtinta teritorija, parinkta Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti, ir po Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 2.3-10567-(41-58-4), kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, priėmimo, savaime negali būti pagrindu ginčijamu sprendimu atkūrus nuosavybės teises natūra I. M. (I eilės pretendentui) kartu su bendraturčiu A. H. M. atkurti nuosavybės teisę į Žemės sklypą, neperformavus šio žemės sklypo (nesuformavus) teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog Tarnyba kokiu nors būdu būtų informavusi pareiškėją (kaip I. M. nuosavybės teisių perėmėją) apie siūlymą I. M. nuosavybės teises atkurti su bendraturčiu, ar būtų prašiusi jos ir trečiojo suinteresuoto asmens pateikti dėl tokio nuosavybės teisių atkūrimo būdo savo nuomonę. Be to, nėra duomenų, kad pareiškėja ar A. H. M. būtų sutikę, jog jiems sklypas būtų suteiktas bendra dalinės nuosavybės teise. Priešingai, tiek pareiškėja teigia, kad ji nesutinka, jog su bendraturčiu būtų atkurta nuosavybės teisė į Žemės sklypą, tiek ir A. H. M. nesutinka su tokiu nuosavybės teisių atkūrimu. I. M. nuosavybės teisės atkurtos natūra (kaip I eilės pretendentui), o A. H. M. – kaip 9-tos eilės pretendentui, nuosavybės teisė atkurta į buvusių savininkų A. V. ir V. V. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Šie asmenys tarpusavyje jokiais giminystės ryšiais nesusiję. Jie niekada į to paties buvusio savininko žemę nepretendavo atkurti nuosavybės teises. Tik dėl realiai susiklosčiusių faktinių aplinkybių pareiškėja ir A. H. M. tapo Žemės sklypo bendraturčiais.

Teismas konstatavo, kad atsakovas I. M. atkūręs nuosavybės teises į Žemės sklypą bendrąja daline nuosavybės teise ir siūlydamas pareiškėjai performuoti Žemės sklypą, nepagrįstai jai perkelia pareigą rengti žemės sklypo projektą bei dėl to patirti išlaidų. Pagal Žemės įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, žemės sklypo atidalijimas – žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo būdas, kai iš bendrosios nuosavybės teise valdomo žemės sklypo vieno ar daugiau bendraturčių reikalavimu atskiriamos bendraturčiams priklausančios žemės sklypo dalys ir iš jų suformuojami atskiri žemės sklypai. Teisę atidalyti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiui priklausančią žemės sklypo dalį bendraturtis galėtų įgyvendinti organizuodamas pats, kaip žemės sklypo savininkas, žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto parengimą (Žemės įstatymo 40 str. 1 d.).

Tarnybos teiginius, kad A. H. M. sutiko, jog jam nuosavybės teisė būtų atkurta su bendraturčiu, teismas laikė nepagrįstais. Teismas nustatė, kad A. H. M. teigia, jog jis net nežinojo apie pareiškėjos ginčijamą 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 48S-55. Tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 48S-55 turėjo būti įteiktas mirusiojo I. M. turto paveldėtojams, tačiau jokių duomenų, kad jis būtų siunčiamas ar apie jį pranešama A. H. M., nėra. Teismas konstatavo, kad sutikimo nei pareiškėja, nei A. H. M. nedavė, taigi, Tarnyba netinkamai taikė Metodikos nuostatas, neįvertino faktinės susiklosčiusios situacijos ir nepagrįstai apribojo pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens, kaip nuosavybės teisės savininkų, teises, apsunkindama naudojimąsi Žemės sklypu. Tai, kad A. H. M. sutiko, jog jam būtų sumažinta Žemės sklypo dalis, nepatvirtina, kad jis sutiko, jog Žemės sklypas jam ir I. M. būtų atkurtas bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Teismas nesutiko su atsakovo išvada, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius vadovaujantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu buvo įpareigotas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko I. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę grąžinant natūra, o ne panaikinti (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4), suprojektuotą Žemės sklypą ir 9,5815 ha žemės plotą suprojektuoti atskiru žemės sklypu. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju Tarnyba, vadovaudamasi nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, turėjo atkurti nuosavybės teises natūra I. M., ir, nesant bendraturčių sutikimo, 9,5815 ha žemės plotą suformuoti atskiru žemės sklypu. Nei pareiškėja, nei A. H. M. sutikimo, kad jiems kaip bedraturčiams nuosavybės teisė būtų atkurta Žemės sklype, nedavė, Tarnyba su žemės sklypo bendraturčiais tokios pozicijos irgi nederino, o jie abu išreiškė valią, kad kiekvienam būtų suformuotas atskiras žemės sklypas į atitinkamą dalį. Šiuo atveju (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo metu mirusiojo I. M. vardu nuosavybės teisės į suprojektuotą Žemės sklypą neteisėtai buvo atkurtos vadovaujantis Metodikos 24.8.8 papunktyje nurodytomis nuostatomis, nes tokiai nuostatai įgyvendinti nebuvo būtinos sąlygos – sutikimo, kad nuosavybės teisės į Žemės sklypą būtų atkurtos keliems pretendentams bendrąja daline nuosavybe. Tai, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyrius tik 2014 m. gegužės 28 d. rašte nurodė, jog jei pareiškėja nesutinka, kad sklypas būtų atkurtas su bendraturčiu, gali pateikti prašymą dėl sklypų formavimo pertvarkymo projekto parengimo, rodo, kad tik po pareiškėjos ginčijamo 2014 m. sausio 22 d. sprendimo priėmimo apie sklypų formavimo tvarkymą buvo informuota pareiškėja. Teismo vertinimu, tokie Tarnybos veiksmai negali būti laikomi teisėtais, nepažeidžiančiais pareiškėjos teisių ir jos teisėtų interesų.

Teismas pareiškėjos skundą tenkino ir Tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 48S-55 1.2 punktą, kuriuo I. M. grąžinta natūra 9,5815 ha (skl. Nr. 657/4) kartu su bendraturčiu A. H. M. – 4,8385 ha bendrame 14,42 ha Žemės sklype, panaikino remiantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Panaikinęs šį sprendimą, teismas panaikino ir pareiškėjos ginčijamus Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. gegužės 28 d. raštą Nr. 48SD-(14.48.104.)-4642 ir Tarnybos 2014 m. rugpjūčio 12 d. raštą Nr. 1SS-(7.5.)-2089, nes juose išdėstyta pozicija dėl žemės sklypo grąžinimo natūra bendrame Žemės sklype pripažinta neteisėta ir pažeidžiančia Metodikos 24.8.8 punkto nuostatas.

Panaikinęs ginčijamus aktus, teismas tenkino ir pareiškėjos prašymą įpareigoti Tarnybą I. M. vardu suformuoti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime grąžinamą natūra 9,5815 ha žemės sklypą. Šiuo atveju Tarnybos diskrecija rengti sklypų formavimo pertvarkymo projektą. Teismo vertinimu, nepagrįstai pareiškėjai siūloma savo lėšomis atlikti žemės sklypo performavimo darbus. Tokie Tarnybos veiksmai neatitinka gero viešojo administravimo principo. Siekiant, kad sklypo performavimo procedūra būtų tinkamai atlikta ir įvertinus tai, kad Tarnyba dėl sklypo suformavimo patirs papildomas išlaidas, teismas darė išvadą, kad devynių mėnesių terminas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, per kurį Tarnyba teisės aktų nustatyta tvarka įpareigojama suformuoti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime I. M. grąžinamą natūra 9,5815 ha žemės sklypą, laikytinas protingu terminu tokiai procedūrai atlikti.

III. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo sklypas buvo suformuotas 2008 metais, dar iki nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas Vilniaus apskrities archyvo Ukmergės filialo 1998 m. balandžio 3 d. pažymėjimas Nr. M-10, patvirtinęs faktą, kad 1945-1946 metais I. M. priklausė 3 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime. Kadangi papildomi nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai buvo gauti iš archyvo 2004 metais, t. y. praleidus Atkūrimo įstatyme numatytą terminą, pareiškėja kreipėsi Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2005 m. liepos 7 d. sprendimu terminą atnaujino.

Pareiškėja 2008 m. vasario 28 d. pateikė visus reikiamus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 5 punktu įsakė nuo 2006 m. vasario 28 d. pradėti rengti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą teritorijoje 2 563,91 ha laisvo valstybinio žemės fondo plote. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d.

įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4). Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėja nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikė po Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 priėmimo, kuriuo patvirtinta teritorija, parinkta Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti, ir po Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 2.3-10567-(41-58-4), kuriuo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, priėmimo.

Atsakovas paaiškina, kad rengiant Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymu Nr. 2.3-10567-(41-58-4) patvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, šiame projekte 9 eilės pretendentui A. H. M. suprojektuotas 14,42 ha žemės sklypas (projektinis Nr. 657/4). Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2.5-41-28003 atkurtos nuosavybės teisės į A. H. M. tenkančią buvusių savininkų A. V. ir V. V. iki nacionalizacijos valdytos žemės valdos dalį – 1,9144 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, tarp kurių buvo ir ginčo žemės sklypas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja administracinėje byloje Nr. I-2047-580/2013 siekė tik nuosavybės teisių atkūrimo natūroje, naujų reikalavimų byloje dėl ginčo sklypo neteikė. Atsakovo teigimu, nei pareiškėja, nei trečiasis suinteresuotas asmuo šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jie institucijai pateikė prašymus, norą dėl ginčo žemės sklypo performavimo atskirais žemės sklypais iki 2014 m. sausio 22 d., t. y. iki kol pareiškėjai buvo priimtas ginčijamas Tarnybos 2014 m. sausio 22 d. sprendimas Nr. 48S-55.

Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad teismas netinkamai taikė Metodikos 18 ir kitų punktų reikalavimus, susijusius su žemės grąžinimu natūra, nurodydamas, kad natūra žemė grąžinama atskirais žemės sklypais, jei pretendentai yra dėl to pateikę prašymus. Atsakovas pabrėžia, kad pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, grąžinant žemę natūra pretendentams žemės sklypai gali būti grąžinami bendrąja daline nuosavybe, o ne būtinai atskirais žemės sklypais.

Atsakovas atkreipia dėmesį į teismų praktiką ir daro išvadą, kad teisės aktai neįpareigoja Tarnybos vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, piliečiams atkuriant nuosavybės teises į žemę (ne į žemės sklypus), formuoti atskirus žemės sklypus. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai konstatavo, kad institucija turėjo gauti pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens sutikimą dėl bendro žemės sklypo. Kadangi Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 48S-55 nuosavybės teisės atkurtos natūra ir dėl to nėra ginčo, atsakovas daro išvadą, kad bendraturčių sutikimas nebuvo privalomas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. H. M. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad jo paveldėjimu gauta žemė yra išpirkta valstybės ir jis pagal Atkūrimo įstatymą gali gauti žemę tik laisvos žemės fonde. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad visų vykusių teismų metu pareiškėja įrodinėjo, jog turėtoji I. M. žemė negalėjo būti priskirta laisvam žemės fondui, o turėjo būti vertinama kaip išlikęs I. M. priklausęs nekilnojamasis turtas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2032/2012 ir pažymi, kad jis neturi teisės gauti žemę, į kurią pagal nuosavybės teises pretenduoja buvusio savininko paveldėtojai, todėl jis negali būti ir tos žemės bendraturčiu, jam galėjo būti skirta 4,8385 ha tik tokios žemės, kuri buvo priskirta laisvam valstybinės žemės fondui, kadangi į ją nebuvo pateikta prašymo susigrąžinti žemę natūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad ginčo sklypas turėjo būti iš anksto numatytas ir formuojamas pagal buvusio savininko sklypo ribas. Buvęs savininkas būtų galėjęs gauti visą žemę buvusio sklypo vietoje. Tačiau šis sklypas buvo formuojamas kaip esantis laisvoje žemėje ir tik atsitiktinai jo ribose atsidūrė didesnė dalis buvusio savininko žemės, kurios vieta žemės kadastre iki šiol nepažymėta. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad jam gali priklausyti tik dalis, buvusi laisvos valstybinės žemės fonde, o pareiškėjai – tik dalis, sutampanti su buvusia savininko žeme.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad reikia pareiškėjos ir jo sutikimo dėl bendro žemės sklypo, kadangi jie nebuvo I. M. žemės bendraturčiai ir nenori, kad žemė būtų grąžinta kaip bendraturčiams. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžia, kad pageidauja, jog jam priklausanti 4,8385 ha žemės sklypo dalis būtų grąžinta ne kaip bendraturčiui su I. M., bet kaip tiesioginiam savininkui, taip pat, kad dalinant 14,42 ha sklypą dalimis, 9,5815 ha G. M. būtų grąžinta ta dalis, kuri pagal planą įeina į I.

M. 1909 metais turėto sklypo dalį, nes priešingu atveju, jei iš skirtųjų 4,8385 ha bent dalis įeis į I. M. turėtąjį sklypą, ji bus jau nebe laisvos valstybinės žemės dalyje, bet buvusio savininko sklype, jo paveldėtojai turės teisę kreiptis į teismą, kad jiems būtų grąžinta dalis, patenkanti į I. M. buvusio sklypo ribas.

Pareiškėja G. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjos manymu, žemėtvarkos institucijos, turėdamos buvusių kaimų ribas pagal esamą administracinį paskirstymą, sąmoningai nesiėmė priemonių nuosavybės teisių atkūrimui pagal I. M. 1991 metų prašymą atkurti nuosavybės teises ir dabar nevykdo teismo sprendimo. Pareiškėjos teigimu, žemėtvarkos institucijos nuosavybės teisę privalėjo atkurti bent jau į istoriniame pažymėjime nurodytus tris hektarus žemės, sklypo ribas nustatant pagal buvusio sklypo vietą. Tačiau nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, bet toje žemėje buvo suformuoti žemės sklypais ir atiduoti kaip ekvivalentas, atkeliant žemės sklypus iš kito rajono. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad žemėtvarkos institucija dalyvavo administracinėje byloje Nr. I-1458-19/2005, todėl jai buvo žinoma, kad pretendentas, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises turi teisę ne tik į tris, bet į 12,56 ha. Tačiau nuosavybės atkūrimo klausimas nebuvo išspręstas, o buvo priimtas sprendimas patvirtinti žemėtvarkos projektą, kuriame buvusio savininko žemės plote suformuotas žemės sklypas planuojamas grąžinti natūra IX eilės pretendentui, atkuriant nuosavybę ekvivalentine natūra. Pareiškėja darė išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas kadastrinėje vietovėje vyko neskaidriai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir gero viešojo administravimo principų, atsakovui ignoruojant Lietuvos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartyje Nr. A858-2032/2012 nurodytus motyvus, išvadas, nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėja rėmėsi Metodikos 18 punktu ir nesutiko, kad žemės reformos metui žemėtvarkos projekte žemės sklypai gali būti suprojektuoti bet kokiomis ribomis ir bet kokie.

Pareiškėjos G. M. teisių perėmėjai J. B., H. M. ir M. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjos teisių perėmėjų manymu, apeliantas faktines aplinkybes interpretuoja, buvusiems faktams suteikdamas visai kitą turinį ir neatsižvelgdamas į norminių aktų reikalavimus. Pareiškėjos teisių perėmėjai atkreipia dėmesį, kad institucijos, vykdžiusios žemės reformą ir ruošusios dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, apie žemės sklypų priklausomybę penkioms šeimoms (duomenys neskelbtini) kaime žinojo nuo pat žemės reformos pradžios, nes šio kaimo istorinis planas su buvusių savininkų sąrašu nuo pat pradžios buvo agrarinės reformos tarnyboje.

Kaimas niekuomet nebuvo rėžinis, o istorinis vietovės planas išlikęs ir pagal jį Geodezijos institutas administracinėje byloje atliko ekspertizę identifikuodamas žemės sklypo, priklausiusio iki 1940 metų I. M., ribas. Pareiškėjos teisių perėmėjai daro išvadą, kad žemėtvarkos institucijos, turėdamos buvusių kaimų ribas pagal esamą administracinį paskirstymą, sąmoningai nesiėmė priemonių nuosavybės teisių atkūrimui pagal I. M. 1991 metų prašymą atkurti nuosavybės teises ir dabartiniu metu nevykdo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo.

Pareiškėjos teisių perėmėjai atkreipia dėmesį, kad apeliantas yra susipažinęs tiek su administracinėje byloje esančiais dokumentais, tiek su nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais. Apelianto minėtas 1998 m. balandžio 3 d. archyvo pažymėjimas Nr. M-10 buvo adresuotas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, (duomenys neskelbtini) seniūnijai pagal jos pačios prašymą, todėl pretendentas niekaip šio pažymėjimo su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikti negalėjo, nes prašymas pateiktas 1991 metais, o užklausimą archyvui seniūnija pateikė 1998 metais.

Kodėl užklausimas į archyvą buvo pateiktas po septynių metų ir į Vilniaus apskrities archyvą, Ukmergės filialą, kai šiame archyve saugomi sovietinio laikotarpio (po 1940 metų) dokumentai, o ne vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, pagal kurį žemėtvarkos institucija buvo įpareigota kreiptis į valstybinį archyvą, duomenų nėra. Nepriklausomai nuo to, iš kurio archyvo gautas pažymėjimas, jo neatitikimas išlikusiems istoriniams kadastrinės vietovės planams, pareiškėjos teisių perėmėjų teigimu, turėjo būti žemėtvarkos institucijų įvertintas ir pretendentas turėjo būti informuotas, kokius tolesnius veiksmus turėjo padaryti.

Pareiškėjos teisių perėmėjų manymu, žemėtvarkos institucijos nuosavybės teisę privalėjo atkurti bent jau į istoriniame pažymėjime nurodytus tris hektarus žemės, sklypo ribas nustatant pagal buvusio sklypo vietą. Pareiškėjos teisių perėmėjai atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje Nr. 1-1458-19/2005 suinteresuotu asmeniu, pateikiančiu atsiliepimą ir dalyvaujančiu byloje buvo žemėtvarkos institucija, kuriai buvo žinoma, kad pretendentas, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, turi teisę ne tik į tris, tačiau į 12,56 ha žemės, tačiau nuosavybės teisių klausimas nebuvo išspręstas.

Pareiškėjos teisių perėmėjų teigimu, žemėtvarkos institucijos, dalyvaudamos administracinės bylos nagrinėjime ir žinodamos, kad klausimas dėl termino išspręstas, nepriklausomai nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo, nepriėmus sprendimo, kad I. M. prarado teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, priėmė sprendimą žemėtvarkos projekto patvirtinimui, kuriame buvusio savininko žemės plote suformuotas žemės sklypas planuojamas grąžinti natūra IX eilės pretendentui, atkuriant nuosavybę ekvivalentine natūra. Pareiškėjos teisių perėmėjai daro išvadą, kad nuosavybės teisių atkūrimas kadastrinėje vietovėje vyko neskaidriai, nesilaikant norminių aktų reikalavimų ir gero administravimo principų.

Pareiškėjos teisių perėmėjai pažymi, kad visas apelianto nurodytas faktines aplinkybes išnagrinėjo ir dėl jų bei dėl taikytinų teisės normų bei jose naudojamų sąvokų, apžvelgdamas teisminę praktiką, pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2032/2012, tai yra prejudicinis faktas. Pareiškėjos teisių perėmėjų teigimu, apeliantas ignoruoja teismo procesiniais dokumentais nurodytus motyvus, išvadas, o faktines aplinkybes ir žemėtvarkos institucijos pareigas aiškina sau naudinga linkme.

Pareiškėjos teisių perėmėjų manymu, siekdamas nevykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2047-580/2013 ir pasinaudodamas teise pateikti apeliacinį skundą, nepateikdamas naujų argumentų administracinėje byloje, o nurodydamas tuos pačius argumentus, dėl kurių teismas pasisakė priešingai, apeliantas sąmoningai įtraukė pareiškėją į teisminius bylos nagrinėjimus ir taip piktnaudžiauja teise. Pareiškėjos teisių perėmėjų teigimu, apeliantas nepateikė nei argumentų, nei nuorodų į norminius aktus, kurie aiškintų Metodikos 18 punkte naudojamą sąvoką „pretendentai“ apibendrintai – kad tai bet kokie asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, o ne pretendentai, pateikę prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretaus asmens iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę, kurie turi susitarti tarpusavyje, jei nori, kad jiems sklypai būtų suprojektuoti atskirai.

Pareiškėjos teisių perėmėjai daro išvadą, kad apelianto argumentai nepagrįsti jokiomis teisės normomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę, grąžinant natūra žemės sklypo dalį kartu su kitu bendrasavininku, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja yra I. M., nuo 1991 m. pretendavusio atkurti nuosavybės teises į jo mirusiam tėvui iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusį 17 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, įpėdinė. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimui trūko dokumentų, pareiškėjai Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimu buvo atnaujintas praleistas terminas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. Tokius dokumentus pareiškėja žemėtvarkos institucijoms pateikė 2007 m. spalio 30 d. I. M. 1991 m. pageidavo susigrąžinti žemę natūra, tokią pat valią 2007 metais pakartojo ir pareiškėja.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. rugsėjo 30 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, kurioje konstatuota, kad I. M. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 12,56 ha žemės.

Paraleliai šiam procesui, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 2.3-1771-41 nuo 2006 m. vasario 28 d. buvo pradėtas rengti Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (teritorijoje, kurioje buvo ir žemės sklypas, į kurį pretendavo pareiškėja) žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas. Tuo metu didžiąją dalį žemės sklypo, iki 1940 metų valdyto J. M., kaip laisvą valstybinę žemę pasirinko 9 eiliškumo grupės pretendentas, tretysis suinteresuotas asmuo A. H. M.. Jam buvo priskirtas ir žemėtvarkos projekte pažymėtas neatlygintinai suteiktinas 14,42 ha žemės ploto sklypas Nr. 657/4. Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2.5-41-28003 nusprendė atkurti nuosavybės teises į A. H. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį ir vietoj turėtos 1,9144 ha žemės Šiaulių rajone perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius keturis žemės sklypus, tarp jų 14,42 ha ploto žemės sklypą Nr. 567/4, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje.

Vėliau tarp pareiškėjos ir atsakovo kilo teisminis ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, kuris buvo užbaigtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu (įsiteisėjusiu 2013 m. birželio 15 d.) administracinėje byloje Nr. I-2047-580/2013. Teismas pareiškėjos G. M. skundą tenkino iš dalies, panaikino skųstus individualius administracinius aktus ir įpareigojo Tarnybą per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises į 9,5815 ha žemės sklypą natūra Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) kaime pagal 1991 m. I. M. prašymą. Dar neišnagrinėjus šios administracinės bylos, Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2013 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-808 pakeitė ankstesnius administracinius aktus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu A. H. M., nurodęs, kiek tai aktualu nagrinėjamoje byloje, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. birželio 9 d. sprendimu Nr. 2.5-41-28003 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui A. H. M.“ sklype Nr. 657/4 perduodama neatlygintinai nuosavybėn 4,8385 ha žemės sklypo dalis iš bendro 14,42 ha žemės sklypo su Lietuvos Respublika, kuriai lieka priklausyti 9,5815 ha žemės sklypo dalis.

Po to, Tarnyba 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 48S-55 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje mirusiajam I. M.“ nusprendė atkurti nuosavybės teises į mirusiajam I. M. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 9,5815 ha žemės, grąžinant natūra pareiškėjai 9,5815 ha (skl. Nr. 657/4) kartu su A. H. M. – 4,8385 ha bendrą 14,42 ha (skl. Nr. 657/4, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) žemės ūkio paskirties žemės sklypą (b. l. 53, 54).

Dėl šių faktinių aplinkybių tarp ginčo proceso dalyvių nėra, šalys nesutaria, ar esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjai turėjo būti suformuotas atskiras žemės sklypas.

Pareiškėja, nesutikdama su tuo, kad nuosavybės teisės jai buvo atkurtos ne suformavus atskirą žemės sklypą, o kartu su bendraturčiu, apskundė atsakovo 2014 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 48S-55 ir kitus veiksmus administraciniam teismui.

Pirmosios instancijos teismas skundą patenkino, panaikino skundžiamus administracinius aktus ir įpareigojo Tarnybą per devynis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos I. M. vardu suformuoti Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime grąžinamą natūra 9,5815 ha žemės sklypą.

Apeliaciniame skunde atsakovas išsako pirmosios instancijos teismo sprendimo kritiką trimis aspektais: teismas neatsižvelgė į ginčo žemės sklypo suformavimo datą, kuri yra ankstesnė, nei pareiškėjos dokumentų pateikimo ir sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo pareiškėjai data; teismas neatkreipė dėmesio, jog pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo nereiškė prašymų suformuoti atskirus žemės sklypus, ir teismas netinkamai aiškino Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies bei Metodikos 18 ir 24.8.8 punktų nuostatas, pagal kurias žemėtvarkos institucijai nebūtina gauti šių asmenų sutikimo dėl bendro žemės sklypo formavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdami kilusį ginčą tarp pareiškėjos ir atsakovo, administraciniai teismai jau yra pasisakę dėl atsakovo veiksmų, įtraukiant žemės sklypą, į kurį pretendavo pareiškėja, į laisvos valstybinės žemės fondą. Taip Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2032/2012 yra pažymėta, kad žemėtvarkos institucija, žinodama apie tai, kad yra priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. liepos 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-458-19/2005 prieš priimdama Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 3 d. įsakymą Nr. 2.3-10567-(41-58-4) „Dėl (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo Vilniaus rajone“ ir kitus byloje skundžiamus aktus, neinformavo pareiškėjos apie tai, kad prasidėjo žemėtvarkos projekto rengimas ir nepasiūlė pareiškėjai pateikti papildomus dokumentus bei jų vertimus, tuo nesilaikė viešojo administravimo institucijoms privalomo gero administravimo principo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į faktines aplinkybes byloje, darė išvadą, kad ginčo žemė negalėjo būti pervedama į laisvos žemės fondą ir joje negalėjo būti projektuojamas žemės sklypas atkuriant lygiaverčiu žemės sklypu trečiajam suinteresuotam asmeniui A. H. M.. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2047-580/2013 buvo panaikinta Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 2.3-1771-41 5 punkto dalis, kuria buvusiam savininkui I. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusi 9,5815 ha žemė, esanti (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje, priskirta laisvos žemės fondo žemės plotams, ir Tarnyba įpareigota per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti nuosavybės teises pareiškėjai.

Taigi, konstatavus atsakovo veiksmų, kuriais žemės sklypas, į kurį pretendavo pareiškėja, buvo įtrauktas į laisvos valstybinės žemės fondą, neteisėtumą ir panaikinus tai įteisinusius administracinius aktus, nėra pagrindo teigti, kad ta aplinkybė, jog pareiškėja pateikė papildomus dokumentus, reikalingus nuosavybės teisių atkūrimui, jau po (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo ir ginčo žemės sklypo suformavimo, yra teisiškai reikšminga. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnį skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto panaikinimo teisinė padėtis, t.y. pareiškėja įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, grąžinant jai žemę natūra bendra tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje ir Metodikos 18 ir 22 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą, daro išvadą, kad pagal bendrą taisyklę, tais atvejais, kai į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę pretenduoja vienas pretendentas, žemė grąžinama natūra atskiru sklypu, tuo tarpu kai į to paties savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę pretenduoja keli piliečiai, žemė natūra grąžinama bendrosios nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju I. M. (kurio teises nuosavybės teisių atkūrimo procese perėmė pareiškėja) ir tretysis suinteresuotas asmuo nebuvo pretendentai atkurti nuosavybės teises į to paties savininko valdytą žemę, todėl jiems žemė negalėjo būti grąžinama natūra bendrosios nuosavybės teise.

Nors apeliantas teigia, kad pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo nebuvo išreiškę prašymo formuoti jiems atskirus žemės sklypus, tačiau, kaip minėta aukščiau, šie asmenys galėjo pagrįstai tikėtis, kad žemėtvarkos institucijos laikysis bendros taisyklės ir kiekvienam iš pretendentų suformuos atskirus sklypus, todėl atskirų prašymų atsakovui neprivalėjo teikti.

Ginčo metu galiojusios redakcijos Metodikos 24 punktas buvo skirtas apibrėžti darbams, kuriuos žemėtvarkos projekto autorius turėjo atlikti iki teritorijos žemėtvarkos projektui rengti patvirtinimo. Pagal Metodikos 24.8.8 papunktį, projekto autorius atskiru sutartiniu ženklu pažymi laisvos žemės fondo žemei priskirtus šios Metodikos 24.5.4 punkte nurodytus žemės sklypus. Rengiant žemėtvarkos projektą ar projektui prilyginamą planą šie žemės sklypai neperprojektuojami, pretendentai juos gali pasirinkti įsigyti nuosavybėn arba nuomoti tik jei sutinka su nustatytomis šio sklypo ribomis. Jeigu už išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodytą vertę nėra galimybės perduoti neatlygintinai nuosavybėn viso suprojektuoto žemės sklypo, pretendento prašymu šis žemės sklypas gali būti formuojamas keliems pretendentams bendrojoje dalinėje nuosavybėje“. Teisėjų kolegijos nuomone, šis Metodikos punktas taikytinas tais atvejais, kai suprojektuotus žemės sklypus pasirenka pretendentai, pageidaujantys gauti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, o ne tais atvejais, kai žemė grąžinama natūra.

Tokį šios teisės normos aiškinimą atitinka ir dabar galiojančios redakcijos (TAR, 2015, Nr. 2015-00994) Metodikos 24.5.4. punktas, numatantis, kad žemės sklypai, suprojektuoti asmenims, kurie žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu išbraukti iš asmenų, kuriems žemėtvarkos projekte ar projektui prilyginamame plane suprojektuoti žemės sklypai, sąrašo, patvirtinto Nacionalinės žemės tarnybos vadovo arba jo įgalioto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, neperprojektuojami, pretendentai juos gali pasirinkti įsigyti nuosavybėn (privačioje ar bendroje dalinėje) arba nuomoti tik jei sutinka su nustatytomis šio sklypo ribomis, išskyrus, jeigu reikia grąžinti natūra dalį suprojektuoto žemės sklypo arba už išvadoje dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodytą vertę nėra galimybės perduoti neatlygintinai nuosavybėn viso suprojektuoto žemės sklypo, o pretendentas nepageidauja įsigyti šio žemės sklypo bendroje dalinėje nuosavybėje su kitais pretendentais, jei po perprojektavimo liksiančiame nepasirinktame laisvos žemės fondo žemės plote bus galima suformuoti racionalių ribų, tinkamą pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį naudoti žemės sklypą.

Taigi atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu materialinės teisės normų taikymu, nėra pagrįsti ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų piliečiai, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, neturi nukentėti, patys užsakydami Žemės įstatymo 40 straipsnyje numatytą ginčo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektą ir patirdami papildomas išlaidas bei nepatogumus.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius