2016-09-07 Nr. AB-17005-3-64-3-01944-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1846-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01944-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5; 35.3; 38; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui G. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, TRATC) su prašymu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovo G. B. priteisti 128,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. bei 36,30 Eur pareiškėjo patirtų atstovavimo išlaidų.

Nurodė, kad pareiškėjas yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Telšių rajono savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – 2013 m.

Nuostatai) nustato, kad TRATC apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. 2013 m. Nuostatai numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 p.), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.).

Pagal 2013 m. Nuostatų 31 punktą, vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį už kiekvienus kalendorinius metus. Atsakovui nuosavybės teise priklauso Telšių rajono savivaldybės teritorijoje esantis nekilnojamasis turtas, todėl jis yra pareiškėjo administruojamos vietinės rinkliavos mokėtojas. Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti 128,01 Eur dydžio vietinę rinkliavą už 2010 metų II, III, IV ketvirčius, 2011-2014 metus, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nuostatomis – atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui ir jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo TRATC prašymą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą priteisimo tenkino ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo G. B. 128,01 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo G. B. 14,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 1-2 punktų, 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008; 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybėje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtinti nuostatai (toliau – 2010 m. Nuostatai) ir 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję 2013 m. Nuostatai. Remiantis išvardintais Nuostatais, daryta išvada, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Nekilnojamojo turto registro duomenimis, G. B. ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdė butą, esantį Telšių r. sav., (duomenys neskelbtini), todėl jis privalėjo mokėti Telšių rajono savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą. TRATC pateikta pažyma patvirtina, kad atsakovas nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. vietinės rinkliavos nemokėjo, dėl ko susidarė 128,01 Eur įsiskolinimas. Pagal 2010 m. Nuostatų 33.4 punktą, daugiabučio namo, esančio Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, gyvenamosios paskirties butui nustatomas vietinės rinkliavos dydis per metus buvo 87 Lt, pagal 2013 m. Nuostatų 1 priedo 4 eilutę – 106 Lt (30,70 Eur). Atsižvelgus į nurodytus vietinės rinkliavos dydžius ir įvertinus TRATC pateiktus apskaičiavimus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti prašomo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimo dydžio teisingumu. Nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovas būtų atleistas nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo ar sumokėjęs vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Teismas darė išvadą, kad TRATC reikalavimas priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimą yra pagrįstas ir tenkinamas.

Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovo priteisti 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtino, kad prašomą priteisti 36,30 Eur sumą sudaro prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Pažymėjo, jog ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad bylos proceso šalies apsisprendimas naudotis advokato paslaugomis savaime nereiškia, kad šio atstovo darbo apmokėjimui patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgus į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas.

Nors nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų suma neviršijo Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio, tačiau teismas atsižvelgė į administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovas bylos nagrinėjime buvo neaktyvus ir neteikė atsiliepimų.

Nagrinėjamu atveju vertintas ir pareiškėjo teisinis statusas. Pareiškėjui jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos yra perdavusios dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje ir tuo tikslu jam yra skiriami atitinkami savivaldybių biudžeto asignavimai, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri jam leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, administracinė byla yra nesudėtinga, be to inicijuota per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP sistemą.

Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytus motyvus ir formuojamą teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteisiamų atstovavimo išlaidų atlyginimas mažinamas iki 14 Eur.

III. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą, panaikinant sprendimo dalį, kurioje UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priimant sprendimą priteisti pareiškėjui visas šio patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjo prašyta priteisti atstovavimo išlaidų suma sudaro tik 2,03 proc. maksimaliai įmanomos priteisti sumos, todėl negali būti laikytina kaip neproporcingai didelė. Pareiškėjas atstovavimo išlaidas patiria išskirtinai tik dėl atsakovo kaltės, nes būtent atsakovas nemoka vietinės rinkliavos, už kurios surinkimą yra atsakingas pareiškėjas. Pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma yra proporcinga jo atstovų atliktam darbui: įrodymų rinkimas, pareiškimo surašymas, pareiškimo ir priedų pateikimas teismui per EPP, iškeltos administracinės bylos administravimas per EPP. Priteistinos atstovavimo išlaidos neviršija panašių (vykdymo išlaidų) įkainių, todėl laikytinos proporcingomis ir teisingomis. Patirtų atstovavimo išlaidų mažinimas tenka sąžiningai rinkliavą mokantiems mokėtojams, todėl toks teismo sprendimas negali būti laikomas teisingu. Atsakovo procesinis elgesys nesudaro pagrindo jam sumažinti priteistinas atstovavimo išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjas ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimo dalį, kuria tik iš dalies patenkintas pareiškėjo prašymas priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir pareiškėjui iš atsakovo priteista 14 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis bendruoju ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad bylinėjimosi išlaidų (tarp jų ir atstovavimo išlaidų) priteisimas iš bylą pralaimėjusios šalies padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, nes priešingu atveju, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, jos vengtų atstovauti byloje pasitelkti advokatus. Todėl administraciniame procese turi būti ieškoma pusiausvyros, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas taptų teisę į teisminę gynybą užtikrinančia, o ne ribojančia priemone (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-774/2011).

Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad asmuo turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį sprendžia, ar advokatui (advokato padėjėjui) už teisinę pagalbą byloje asmens visos sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos, tačiau ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato (advokato padėjėjo) pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis ir būtinomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia, t. y. išlaidavimo nuostoliai lieka neatlyginti. Be to, negali būti atlygintos dirbtinai pabranginto teismo proceso išlaidos. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.

Be to, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgtina į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas, kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Taigi, nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, per se nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015).

Pažymėtina, kad aplinkybės, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių ir jog ši suma yra ženkliai mažesnė už maksimaliai pagal Rekomendacijas galimą priteisti dydį, pačios savaime nėra pakankamas pagrindas prašymą dėl patirtų išlaidų priteisimo tenkinti visiškai, kaip teigia pareiškėjas. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Rekomendacijos nustato priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį, tačiau, kaip minėta, kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, inter alia atsižvelgia į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas rašytiniais įrodymais pagrindė, jog jis realiai patyrė prašomas priteisti atstovavimo išlaidas už prašymo surašymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl patirtų išlaidų būtinumo, atsižvelgė į aplinkybę, kad prašymas teismui buvo teikiamas elektroninių ryšių priemonėmis, į administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, į pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų prašymų kiekį, į pareiškėjo prašymo turinį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjime buvo neaktyvus ir neteikė atsiliepimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015 pažymėjo, jog išnagrinėto pobūdžio (dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo) administracinė byla ir joje kelti reikalavimai, analogiški reiškiamiems šioje administracinėje byloje, jau ne kartą spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais; tokia situacija suponuoja išvadą, kad kreipiantis į teismą su tapataus pobūdžio reikalavimais advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus, nes administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, ir prašoma priteisti pinigų suma, o šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba labiau perteklinis momentas, nes pastarojo pobūdžio darbas gali būti atliekamas ir teisinio vieneto, atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą, jėgomis. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje sprendė, kad pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, jog administracinė byla nebuvo sudėtinga, nereikalavo teisinių paslaugų kompleksiškumo ir specialių žinių, yra visiškai teisingas, o teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai, t. y. prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo ir turėjo būti sumažintas iki 50 Lt (14,48 Eur).

Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami palyginimai, jog jo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos yra mažesnės už išlaidas, kurias pareiškėjas patirtų vykdymo procese, ar argumentai, susiję su principo „teršėjas moka“ pažeidimu, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino bylinėjimosi išlaidų dydį. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose suformuota praktika. Tokios teismų praktikos laikomasi ir naujausiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pavyzdžiui, 2016 m. birželio 14 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. eA-1158-556/2016 ir Nr. eA-1163-556/2016 buvo palikti nepakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimai, kuriais UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ už prašymų dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo parengimą buvo priteista 14 Eur atstovavimo išlaidų suma advokato pagalbai apmokėti. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog teismas išlaidas advokato pagalbai apmokėti būtų sumažinęs nepagrįstai, kaip teigia pareiškėjas.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes klausimui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo išspręsti, teisingai pritaikė proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą priteisti pareiškėjui iš atsakovo 14 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas