2020-05-27 Nr. AB-10729-3-62-3-02101-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1975-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02101-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala atsirado dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėnesio iki 2013 m. liepos 19 d. Nurodė, kad 2012 m. spalio mėnesį buvo atvežtas į Alytaus PN bausmės atlikimo laikui ir patalpintas į karantino patalpas. Šių patalpų plotas buvo apytiksliai 28 kv. m, jose buvo apgyvendinta 16 asmenų. Karantino patalpose buvo du maži, sunkiai atidaromi langai, kitokios ventiliacijos nebuvo, šioje patalpoje trūko natūralios šviesos, o dirbtinė apšvieta labai silpna. Patalpoje nebuvo stalo, todėl nebuvo, kur atsisėsti ar pasidėti maistą. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. spalio 22 d. buvo perkeltas į 1 lokalinį sektorių, 21 būrį, 1 gyvenamąją patalpą. Šioje patalpoje buvo šalta ir drėgna; trūko oro; buvo tamsu; trūko gyvenamojo ploto; sanitariniame mazge trūko inventoriaus; tekdavo laukti eilėje; nebuvo užtikrintas privatumas. Pareiškėjas 2013 m. gegužės mėnesį buvo perkeltas į baudos izoliatorių, kuriame trūko gyvenamojo ploto, be to, patalpos plotą mažino baldai. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią sveikatos pablogėjimu, dvasiniais išgyvenimais, orumo pažeminimu, bendravimo sumažėjimu. Prašė netaikyti ieškinio senaties, kadangi anksčiau kreiptis nesugebėjo dėl teisinio išprusimo stokos, nesusipažinimo su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas šioje pataisos įstaigoje buvo laikomas nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. liepos 19 d.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė priteisti atlyginimą už neturtinę žalą, patirtą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2012 m. spalio mėnesio iki 2013 m. liepos 19 d. Teismas, nustatęs, jog R. A. į Alytaus PN atvyko 2012 m. spalio 16 d. ir, atlikęs bausmę, buvo paleistas į laisvę 2013 m. liepos 19 d., padarė išvadą, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. liepos 19 d.

7. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Alytaus PN prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnio, 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 ir dalių nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, EŽTT praktika.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas siekia, jog būtų atlyginta neturtinė žala, kurią jis patyrė 2012 m. rugsėjo 20 d. – 2013 m. liepos 19 d. dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų šioje įkalinimo įstaigoje, tačiau skundą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjas pateikė tik 2018 m. rugsėjo 20 d. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjas į teismą su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, kreipėsi, praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

9. Teismas pažymėjo, kad įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas jokių paaiškinimų ar įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

10. Atsižvelgęs į administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

11. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir 1.131 straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgęs į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus PN reikalavimą taikyti ieškinio senatį, nenustatęs objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, sutrukdžiusių laiku ginti savo teises, teismas R. A. reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas R. A. apeliaciniame skunde prašo netaikyti ieškinio senaties termino, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 19 d. sprendimą grąžinti jo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti netaikant senaties termino ir tenkinti skundą.

13. Pareiškėjas akcentuoja, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas teigia, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes EŽTT nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Be to, Konvencijos 2, 3 straipsnio teisės yra absoliučios ir negali būti taikomi jokie apribojimai. Pareiškėjas prašo vadovautis tarptautinėmis sutartimis, kurios nenumato jokio senaties termino.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas pažymi, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. liepos 19 d., atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. rugsėjo 20 d. praleidęs senaties terminą ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

18. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog teismas nepagrįstai apribojo ginčo laikotarpį, kadangi Konvencija senaties termino nenumato, Konvencijos 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintos teisės absoliučios ir negali būti jokių apribojimų. Anksčiau kreiptis į teismą dėl teisių pažeidimų negalėjo, kadangi EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

20. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

21. Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

23. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu nuo 2012 m. spalio mėn. iki 2013 m. liepos 19 d., padavė 2018 m. rugsėjo 20 d, t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

24. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

26. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, esą EŽTT sprendimai, kuriuose yra išaiškinti kalinimo sąlygų standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, juose nustatytų reikalavimų nesilaikymu. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir teisės aktus, reglamentuojančius minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Todėl tai, kad, pasak pareiškėjo, Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, negalėjo objektyviai sukliudyti pareiškėjui kreiptis į teismą dėl kalinimo sąlygų neatitikimo nacionalinės teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu, su kuriuo, išverstu į lietuvių kalbą, jis susipažino.

28. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Be to, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

30. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan