2019-02-27 Nr. AB-5308-3-61-3-02210-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-300-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02210-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. B., L. B., R. B., J. B., I. G., M. G., A. J., A. J., A. M., R. M., G. P. (G. P.), D. P., L. P., V. P., D. S. ir D. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims likviduojamam Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, bankrutavusiai akcinei bendrovei „Voyage-Voyage“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovės „Atveika“), bankrutavusiai akcinei bendrovei „Freshtravel“ (bankroto administratorius uždaroji akcinė bendrovės „Valdsita“), ir bankrutavusiai akcinei bendrovei „Go Planet Travel“ (bankroto administratorius UAB „Admivita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai D. B., L. B., R. B. J. B., I. G., M. G., A. J., A. J., A. M., R. M., G. P., D. P., L. P., V. P., D. S. ir D. S. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos turtinę žalą: D. B. 383,95 Eur; L. B. 383,95 Eur; R. B. 383,95 Eur; J. B. 422,37 Eur; A. J. 422,37 Eur; I. G. 656,17 Eur; M. G. 656,17 Eur; A. J. 356,42 Eur; D. S. 356,42 Eur; A. M. 302,51 Eur; R. M. 302,52 Eur; G. P. 579,07 Eur; D. P. 317,60 Eur; L. P. 317,59 Eur; V. P. 317,59 Eur; D. S. 656,63 Eur; 2) priteisti iš atsakovo 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos pareiškėjų naudai 1 936 Eur proceso išlaidas (išlaidas už atstovavimą), kiekvienam pareiškėjui po 121 Eur.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad 3 asmenų šeima – D. P., L. P. ir V. P. 2014 m. vasario 10 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Go Planet Travel“ (toliau – ir kelionių organizatorius, Bendrovė) sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Turkiją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 4850 Lt (1404,66 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Valstybinio turizmo departamentą prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas, Turizmo departamentas). Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 8 d. jiems buvo grąžinta 451,88 Eur (1 560,25 Lt), tačiau liko negrąžinta 952,78 Eur suma, t. y. kiekvienam po 317,59 Eur.

3. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų grupė – A. J. ir J. B. su kelionių organizatoriumi BUAB „Go Planet Travel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Graikiją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 4 300 Lt (1 245,37 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2014 m. gruodžio 16 d. jiems buvo grąžinta 1 383,31 Lt (400,63 Eur), tačiau liko negrąžinta 844,74 Eur, t. y. kiekvienam po 422,37 Eur.

4. Pareiškėjai paaiškino, kad 3 asmenų šeima – D. B., L. B. ir R. B. 2014 m. lapkričio 12 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Elurgadą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 4 197 Lt (1 215,54 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 63,69 Eur, tačiau liko negrąžinta 1 151,85 Eur suma, t. y. kiekvienam po 383,95 Eur.

5. Pareiškėjas G. P. paaiškino, jog 2014 m. lapkričio 11 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Madeirą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 099 Lt (607,91 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jo įsigyta kelionė neįvyko. Siekdamas kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jam buvo grąžinta 28,84 Eur, tačiau liko negrąžinta 579,07 Eur.

6. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų grupė – A. J. ir D. S. 2014 m. spalio 22 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Hurgadą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 9 d. jiems buvo grąžinta 39,59 Eur, tačiau liko negrąžinta kiekvienam po 356,42 Eur.

7. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų šeima – A. M. ir R. M. 2014 m. lapkričio 6 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Madeirą. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur), tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą 2015 m. rugsėjo 10 d. jiems buvo grąžinta 31,55 Eur, tačiau liko negrąžinta 605,06 Eur suma, t. y. A. M. – 302,51 Eur ir R. M. – 302,52 Eur.

8. Pareiškėjai paaiškino, kad 2 asmenų šeima – M. G. ir I. G. 2014 m. lapkričio 14 d. su kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Kiniją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 2 174,08 Eur, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdami kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su 2015 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 861,74 Eur, tačiau liko negrąžinta 1312,34 Eur suma, t. y. kiekvienam po 656,17 Eur.

9. Pareiškėja D. S. paaiškino, kad su kelionių organizatoriumi BUAB „Voyage-Voyage“ sudarė kelionės sutartį dėl kelionės į Kiniją. Pagal šią sutartį kelionės organizatoriui sumokėjo 1 087,47 Eur, tačiau dėl organizatoriaus nemokumo (bankroto) jų įsigyta kelionė neįvyko. Siekdama kompensuoti pagal kelionės sutartį sumokėtą pinigų sumą, su 2015 m. gegužės 8 d. prašymu kreipėsi į Turizmo departamentą. Pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 430,84 Eur, tačiau liko negrąžinta 656,63 Eur suma.

10. Pareiškėjų teigimu, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalis) neužtikrino 1990 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų“ (toliau – Direktyva) 7 straipsnio nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus. Kadangi valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, valstybei kyla atsakomybė.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimų, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjų atžvilgių.

13. Atsakovas akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Be to, spręsti ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas, tačiau į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad šios institucijos būtų konstatavusios, jog valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas. Byloje nesant tokių įrodymų nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, atitinkamai nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti žalos atlyginimą.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatas kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą ar garantiją, kurie esant tam tikrai situacijai, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir sumokėtos sumos grąžinimą. Šio straipsnio teisės nuostatas pagal savo esmę ir prasmę yra perkeltas Direktyvos 7 straipsnis, todėl nėra pagrindo teigti, kad žala atsirado dėl Direktyvos 7 straipsnio neperkėlimo į nacionalinę teisę. Šiuo atveju pareiškėjai žalą galėjo patirti dėl kelionių organizatoriaus veiksmų, t. y. dėl to, kad kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą ar finansų įstaigos laidavimą arba garantiją.

15. Atsakovas akcentavo, kad pateiktos tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių sudarytos paslaugų sutartys yra šalių nepasirašytos, todėl negali būti pripažinta, jog paslaugų sutartys buvo pasirašytos. Iš mokėjimo nurodymų matyti, kad D. B., A. J. ir A. M. pinigų sumos pervestos į Cherry Media LT banko sąskaitą, tačiau šis subjektas nėra paslaugų sutarties šalis, be to, pinigai buvo pervesti anksčiau nei buvo sudaryta paslaugų sutartis. Iš mokėjimo paskirties taip pat nėra aišku, jog buvo mokėta būtent už kelionę pagal paslaugų sutartį. Į bylą pateikti rašytiniai įrodymai nepagrindžia patirtos žalos. Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius, o ne reikalauti pinigų iš valstybės, nes žala atsirado dėl privataus juridinio asmens veiksmų.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad įstatymo leidėjas, perkeldamas Direktyvą, numatė, jog sėkmingai vystančio veiklą kelionių organizatoriaus įsipareigojimai turistų atžvilgiu didės, todėl Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktais nustatė papildomą saugiklį / reikalavimą, kad vykdančio veiklą kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo suma visais atvejais yra priklausoma nuo jo gautų praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų ir negali būti mažesnė kaip 7 procentai minėtų įplaukų dydžio. Įstatymo leidėjas, susiedamas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą su kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinėmis įplaukomis ir nustatydamas, kad ji turi būti ne mažesnė kaip 7 procentai, nesiekė apriboti garantija dengiamos rizikos dydžio, bet pateikė visiems kelionių organizatoriams taikomą privalomos (minimalios) prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos apskaičiavimą, jo nuomone, proporcingą prisiimtiems įsipareigojimams. Taip pat pažymėjo, kad Turizmo įstatymas nurodo, jog prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką bei turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, ir ši suma turi būti apskaičiuojam taip, kad ji užtikrintų turisto interesus, jei paaiškėtų, jog kelionės organizatorius tampa nemokus.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik pradinis privalomas tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, jog patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto bylose ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privačių juridinių asmenų – BUAB „Go Planet Travel“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Voyage-Voyage“ – veiksmų.

20. Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas prašė skundą tenkinti, atsakovo atstovas ir trečiojo suinteresuoto asmens Turizmo departamento atstovas palaikė atsiliepimų į skundą argumentus, prašė skundą atmesti.

II

21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu pareiškėjų D. B., L. B., R. B., J. B., I. G., M. G., A. J., A. J., A. M., R. M., G. P. (G. P.), D. P., L. P., V. P., D. S. ir D. S. skundą tenkino.

22. Teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, turtinei žalai atlyginti:

1) pareiškėjai D. B. 383,95 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

2) pareiškėjai L. B. 383,95 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

3) pareiškėjui R. B. 383,95 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

4) pareiškėjai J. B. 422,37 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

5) pareiškėjui A. J. 422,37 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

6) pareiškėjai I. G. 656,17 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

7) pareiškėjui M. G. 656,17 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

8) pareiškėjui A. J. 356,42 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

9) pareiškėjai D. S. 356,42 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

10) pareiškėjui A. M. 302,51 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

11) pareiškėjai R. M. 302,52 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

12) pareiškėjui G. P. (G. P.) 579,07 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

13) pareiškėjai D. P. 317,60 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

14) pareiškėjai L. P. 317,59 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

15) pareiškėjui V. P. 317,59 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

16) pareiškėjai D. S. 656,63 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. liepos 3 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Taip pat priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija, bylinėjimosi išlaidų – visiems pareiškėjams po 121 Eur.

23. Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo bylose ne kartą yra konstatavęs, kad saugant ir ginant žmogaus (ir apskritai asmens – ne tik fizinio, bet ir juridinio) teises ir laisves inter alia, (liet. be kita ko) žmogaus orumą, ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui.

24. Dėl pareiškėjų teiginių, jog Direktyvos nuostatos į Turizmo įstatymą perkeltos netinkamai, todėl valstybei kyla atsakomybė, nes jie patyrė nuostolius, jiems liko negrąžintos atitinkamos sumos už nesuteiktas paslaugas, teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatos įtvirtina kelionių organizatoriaus ir (arba) kelionių pardavimo agento, kuris yra sutarties šalis, pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

25. Teismas akcentavo, jog pareiškėjams tik dalis sumokėtų pinigų buvo grąžinta remiantis Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra aiškiai pažymėjęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. ESTT konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, jog juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

26. Dėl Ūkio ministerijos teiginių, kad Direktyva įgyvendinama Turizmo įstatymu (2011 m. birželio 22 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1496 priedo 1 p.), teismas nurodė, jog šiuo aspektu aktualus Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo, išdėstyto nauja redakcija 2015 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1426 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 756 „Dėl Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Aprašas) 33 punktas. Vadovaujantis šiuo Aprašu, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti). Nagrinėjamu atveju Turizmo departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą, vadovaudamasis šiuo reguliavimu, ir kompensavo pareiškėjams 4,96 proc. jų sumokėtos už neįvykusią kelionę sumos.

27. Teismas pažymėjo, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nebuvo reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, jog kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

28. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (liet. tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją.

29. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu, teismas pažymėjo, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis.

30. Teismas įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, ESTT, Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriams tapus nemokiems, jų organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, nes Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Teismas konstatavo, jog Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos, t. y. Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

31. Teismas pažymėjo, kad ESTT formuodamas praktiką dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

32. Vertindamas pirmąją sąlygą šios bylos kontekste, teismas pažymėjo, kad Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti ESTT praktikoje, atskleidžia, jog šia norma netiesiogiai, t. y. nustatant kelionių organizatoriui ir (arba) kelionių pardavimo agentui reikalavimą pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, aiškiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga, laikytina nustatyta.

33. Teismas nurodė, jog dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlygą, teismas vertino, kad iš ESTT praktikos matyti, jog pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas. ESTT, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 90/314 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas.

34. Teismas, įvertinęs bylai aktualios Turizmo įstatymo redakcijos 8 straipsnio 4 dalį ir atsižvelgęs į įstatymo, kuriuo Turizmo įstatymas buvo išdėstytas nauja (aktualia bylai) redakcija projekto aiškinamąjį raštą, Aprašo 33 punkto nuostatas, konstatavo, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Tokiu būdu antroji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta.

35. Dėl trečiosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę kilimo sąlygos, teismas pažymėjo, kad pagal ESTT praktiką nuspręsti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei nustatytos pareigos pažeidimo ir nukentėjusiųjų šalių patirtos žalos, turi nacionaliniai teismai. Teismas sprendė, kad jei Direktyvos 7 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, kelionių organizatoriaus nemokumo (bankroto) atveju asmeniui būtų kompensuota visa už neįvykusią kelionę sumokėta suma. Tačiau Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Teismas vertino, kad tarp minėto ES teisės pažeidimo ir asmens patirtos turtinės žalos ES teisės taikymo prasme buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Tokiomis aplinkybėmis trečioji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina nustatyta. Nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

36. Dėl atsakovo teiginių, jog tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių sudarytos paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos nei vienos iš šiose sutartyse nurodytų šalių, todėl negali būti pripažinta, jog sutartys tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorių apskritai buvo sudarytos, teismas nurodė, kad tarp G. P. ir BUAB „Freshtravel“ buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004519 kelionei į Madeirą. Į byla pateikta sutartis nepasirašyta, tačiau G. P. mokėjimo nurodymu Nr. 188 2014 m. lapkričio 11 d. į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 599 Lt sumą. Turizmo departamentas išmokėjo 28,84 Eur draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdyto įsipareigojimo. Teismas akcentavo, jog iš pateiktų duomenų matyti, jog išmokėjus draudimo išmoką dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. lapkričio 11 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004519 tarp G. P. ir BUAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į paslaugos užsakovės sąskaitą. G. P. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymo Nr. 188 mokėjimo paskirtyje nurodė: „grupinis.lt order#(522877943)“. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, UAB „Chery Media Lt“ yra internetinio portalo www.grupinis.lt valdytoja. Per šį internetinį portalą buvo įsigytas kuponas poilsinei kelionei į Madeirą, kuriam suteiktas individualus registracijos numeris, kuris ir buvo nurodytas pareiškėjo mokėjimo nurodyme Nr. 188.

37. Teismas nurodė, kad Turizmo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje turizmo paslaugų teikimo sutartys dėl organizuotų turistinių kelionių tarp kelionių organizatoriaus, veikiančio tiesiogiai arba per kelionių pardavimo agentus, ir turisto sudaromos vadovaujantis standartinėmis turizmo paslaugų teikimo sutarčių sąlygomis. Taigi, pagal įstatymą paslaugų sutartis galėjo būti sudaroma ne tik tiesiogiai su BUAB „Freshtravel“, bet ir per kelionių pardavimo agentą, atitinkamai ir mokėjimai už pareiškėjų turistinę kelionę galėjo būti atliekami ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, bet ir kelionių pardavimo agentui, kuris, nebūdamas paslaugų sutarties šalimi, veikė BUAB „Freshtravel“ naudai.

38. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas G. P. 2014 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymu Nr. 188 pervedė 1 599 Lt sumą į UAB „Chery Media LT“ banko sąskaitą kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.grupinis.lt užsakytą kelionę į Madeirą. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtino, jog kiti pareiškėjai sudarė atitinkamai su BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ paslaugų teikimo sutartis poilsinėms kelionėms. Į bylą pateiktos sutartys nepasirašytos, tačiau pareiškėjai mokėjimo nurodymais į minėtų kelionių organizatorių sąskaitas pervedė paslaugų teikimo sutartyse nurodytas sumas. Turizmo departamentas išmokėjo kiekvienam iš pareiškėjų atitinkamas draudimo išmokas dėl BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Iš pateiktų duomenų buvo matyti, jog išmokėjus draudimo išmokas dėl BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad paslaugų teikimo sutartys tarp pareiškėjų ir BUAB „Voyage-Voyage“, BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Go Planet Travel“ buvo realiai sudarytos, o draudimo išmokos pervestos į paslaugų užsakovių sąskaitas.

39. Dėl pareiškėjų prašymo priteisti iš atsakovo 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, teismas nurodė, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo. Teismas nustatęs, kad nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2017 m. liepos 3 d., esant pareiškėjų prašymų priteisti procesines palūkanas, priteisė pareiškėjams 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojant jas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (t. y. 2017 m. liepos 3 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.

40. Dėl pareiškėjų prašymo priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai patirtas atstovavimo išlaidas (nurodė, kad teisme kiekvienas jų patyrė po 121 Eur atstovavimo išlaidų), teismas nurodė, jog nuostatos dėl išlaidų atlyginimo įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnyje, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos. Vertindamas šių teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, jog įstatymas proceso šaliai suteikia teisę gauti tik pagrįstų ir racionalių teismo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

41. Teismas akcentavo, kad pareiškėjai 2017 m. gegužės 19 d., 2017 m. gegužės 30 d., 2017 m. birželio 7 d., 2017 m. birželio 8 d. ir 2017 m. birželio 27 d. sudarė atstovavimo sutartis su advokatu J. V.. Pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė procesinių dokumentų rengimas bei atstovavimas teisme, grindė Danske Bank mokėjimo operacijų išrašais.

42. Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijose nustatytus dydžius, įvertinęs tai, jog išlaidų dydis buvo pagrįstas apmokėjimą už šias paslaugas patvirtinančiais dokumentais bei neviršija Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių įkainių dydžių, kiekvienam pareiškėjui priteisė po 121 Eur sumą už suteiktas teisines paslaugas.

III

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 24 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

44. Atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti Sprendimą, kadangi iš Sprendimo turinio yra visiškai neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas sprendė, jog egzistuoja valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma (CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.271 straipsniai). Pažymi, kad motyvų nebuvimas suponuoja išvadą, jog Sprendimas turi būti pripažintas negaliojančiu ir panaikintas (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

45. Atsakovas teigia, kad teismas pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas. Teismas taip pat pažeidė ABTĮ nustatytus draudimus vertinti teisės aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei tirti Lietuvos Respublikos Seimo (kaip Valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiklą. Teismas pažeidė Sutartyje nustatytą išimtinę Komisijos ir Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

46. Atsakovo nuomone, teismas iš valstybės priteisė pareiškėjams turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, išvardijimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

47. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turtinę žalą pareiškėjų naudai priteisė, byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjų į bylą pateiktus įrodymus apie turtinės žalos patyrimo faktą, todėl visiškai nepagrįstai sprendė, jog į bylą pateiktų įrodymų pakanka priimti sprendimą patenkinti pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad BUAB „Cherry Media LT“ veikė kaip kelionių agentas ir galėjo iš pareiškėjų gauti mokėjimus už kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ organizuotas keliones, tačiau su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija negalima sutikti, kadangi byloje nėra jokių įrodymą apie susitarimą tarp BUAB „Freshtravel“ ir BUAB „Cherry Media LT“, jog pastaroji įmonė tarpininkaus ir teiks BUAB „Freshtravel“ komercinio atstovavimo paslaugas sudarant turizmo paslaugų teikimo sutartis. Paslaugų sutartyse BUAB „Cherry Media LT“ net nėra nurodyta kaip kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ agentas. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima laikyti BUAB „Cherry Media LT“ kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ organizuotų kelionių pardavimo agentu, todėl yra visiškai neaišku, kokiu pagrindu pinigai už keliones buvo sumokėti BUAB „Cherry Media LT“.

48. Atsakovo teigimu, pareiškėjai į bylą nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, kad paslaugų sutartys tarp jų ir kelionių organizatorių buvo sudarytos. Todėl pirmosios instancijos teismas, nesant jokių patikimų įrodymų apie tinkamai sudaryta paslaugų sutartis, visiškai nepagrįstai pareiškėjų naudai iš valstybės priteisė turtinės žalos atlyginimą.

49. Atsakovas mano, kad teismas visiškai nepagrįstai suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą. Aptariamame kontekste pažymi, kad Sprendimo įsiteisėjimo atveju, Sprendimas būtų vykdomas valstybės biudžeto lėšomis, todėl pareiškėjams gavus žalos atlyginimą pagal kelionių organizatorių bankroto byloje pareikštus finansinius reikalavimus, dar kartą sumokant pareiškėjams žalos atlyginimą pagal Sprendimą, nesant jokio teisinio pagrindo pareiškėjams gauti dvigubą žalos atlyginimą, būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti valstybės biudžeto lėšas.

50. Atsakovo nuomone, teismas pareiškėjų naudai priteisė per dideles proceso išlaidas. Nagrinėjamu atveju matyti, kad 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis susidarė ne dėl bylos sudėtingumo, teisinių paslaugų kompleksiškumo, specialių žinių reikalingumo, būtinybės išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydžio, sprendžiamų teisinių klausimų naujumo, advokato darbo laiko sąnaudų ar kitų svarbių aplinkybių, tačiau dėl byloje dalyvaujančių pareiškėjų skaičiaus (tokią aplinkybe skunde nurodo ir patys pareiškėjai), kadangi, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, už kiekvieno pareiškėjo įtraukimą į skundą turėjo būti sumokėta po 121 Eur. Mano, kad pareiškėjų skaičius negali lemti aiškiai per didelių bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą dydžio, kadangi tai nėra svarbi aplinkybė Rekomendacijų 2 punkto prasme.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus ir prašo apeliacinį skundą tenkinti.

52. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą. Taip pat prašo priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

53. Pareiškėjai nurodo, jog šiuo atveju nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pareiškėjai patyrė nuostolių, kurie turi būti atlyginti. Pareiškėjų patirta turtinė žala byloje yra įrodyta pakankamais ir tinkamais įrodymais. Šiuo atveju yra vertinamas ne kurios nors institucijos ar konkretaus asmens veiksmas, o visos Lietuvos Respublikos, kaip Europos Sąjungos narės, turinčios pareigą tinkamai į nacionalinę teisę perkelti Europos Sąjungos teisės normas, šiuo atveju Direktyvą (ypatingai jos 7 straipsnį) – veiksmus, dėl kurių buvo padaryta žala pareiškėjams. Todėl šiuo atveju yra visiškai nepagrįsti atsakovo argumentai apie tai, jog nesant Europos Komisijos arba Teisingumo Teismo sprendimo, negalima spręsti, jog Lietuvos Respublika netinkamai į savo nacionalinę teisę perkėlė Direktyvos nuostatas.

54. Pareiškėjai akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. gegužės 8 d. administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priimtoje nutartyje yra pasisakęs, jog atsakovo argumentai, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, jog Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

55. Pareiškėjo nuomone, aplinkybė, jog ne kiekvienas turistas mokėjo už kelionę, nereiškia, kad pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo (neatliko bankinio pavedimo kelionių organizatoriui ar priėmimo perdavimo aktu nesumokėjo pinigų grynaisiais) nepatyrė turtinės žalos. Už kelionės bilietus turėjo susimokėti ir dėl neįvykusios kelionės žalą patyrė kiekvienas pareiškėjas, tad šiuo atveju nėra svarbu, kas tiksliai mokėjo už kelionę.

56. Pareiškėjai akcentuoja, jog yra akivaizdu, kad BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB “Go Planet Travel” yra nemokūs ir yra nežinoma, kokia šiuo metu yra jų finansinė padėtis. Dėl pradėtų ikiteisminių tyrimų ir galimybės prisijungti prie baudžiamųjų bylų su civiliniais ieškiniais pareiškėjai nurodo, jog buvo bandyta tai padaryti, bet nesėkmingai. Šiuo atveju vienintelis galimas realus turtinės žalos atlyginimas pareiškėjams yra patirtos turinės žalos priteisimas iš Lietuvos Respublikos.

57. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas priteisė per dideles bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 121 Eur (iš viso 1 936 Eur) kiekvienam pareiškėjui. Pažymi, jog pareiškėjai gyvena ne tik Vilniuje (kur yra advokato darbo vieta), bet ir kitose Lietuvos miestuose, kas reiškia, kad advokatui buvo būtinybė vykti į kitus miestus. Taip pat svarbu pastebėti, kad byloje yra 16 pareiškėjų, todėl kiekvieno pareiškėjo reikalavimų aptarimas, reikalingų dokumentų surinkimas užėmė tikrai daug laiko. Bendravimas su pareiškėjais, skundo surašymas, dokumentų rinkimas bei tvirtinimas nėra trumpa procedūra laiko sąnaudų atžvilgiu, todėl bylinėjimosi išlaidų dydžio sumažinimas prieštarautų protingumo ir teisingumo principams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 58. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų Nr. 90/314/EEB nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

59. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjų skundą ir priteisė turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

60. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

61. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A‑3707-575/2016).

62. Pabrėžtina ir tai, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims, analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje, iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus jų patirtus nuostolius, kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, jam tapus nemokiam (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018; 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1841‑629/2018; 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

63. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

64. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjų skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

65. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kai kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turistų (šiuo atveju – pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

66. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia teismų praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

67. Atsakovo atstovo pozicija, kad pirmosios instancijos teismas suteikė pareiškėjams teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr., pvz., ESTT 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du Pêcheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt.). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais, ESTT padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr., pvz., ESTT 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). ESTT nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

68. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketų įsigijimo turizmo paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis su BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“, ir BUAB „Go Planet Travel“.

69. Dėl pareiškėjams priteistos turtinės žalos dydžio pažymėtina, jog už kelionę pareiškėjai D. P., L. P. ir V. P. sumokėjo 4 850 Lt (1 404,66 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 451,88 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 952,78 Eur suma, t. y. D. P. ir L. P. – po 317,59 Eur, V. P. – 317,60 Eur. Pareiškėjai A. J. ir J. B. už kelionę sumokėjo 4 300 Lt (1 245,37 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 400,63 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 844,74 Eur suma, t. y. kiekvienam po 422,37 Eur.

Pareiškėjai D. B., L. B. ir R. B. už kelionę sumokėjo 4 197 Lt (1 215,54 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 63,69 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 1 151,85 Eur suma, t. y. kiekvienam po 383,95 Eur. Pareiškėjas G. P. už kelionę sumokėjo 2 099 Lt (607,91 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjas pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jam buvo grąžinta 28,84 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 579,07 Eur suma.

Pareiškėjai A. J. ir D. S. už kelionę sumokėjo 2 598 Lt (752,43 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 39,59 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 712,84 Eur suma, t. y. kiekvienam po 356,42 Eur. Pareiškėjai A. M. ir R. M. už kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 31,55 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 605,06 Eur suma, t. y.

A. M. - 302,51 Eur, R. M. – 302,52 Eur. Pareiškėjai M. G. ir I. G. už kelionę sumokėjo 2 174,08 Eur. Kelionei neįvykus, pareiškėjai pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jiems buvo grąžinta 861,74 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 1 312,34 Eur suma, t. y. kiekvienam po 656,17 Eur. Pareiškėja D. S. už kelionę sumokėjo 1 087,47 Eur. Kelionei neįvykus, pareiškėja pateikė prašymą Turizmo departamentui dėl pinigų grąžinimo už neįvykusią kelionę, pagal Turizmo departamento nurodymą jai buvo grąžinta 430,84 Eur suma, tačiau liko negrąžinta 656,63 Eur suma.

Būtent šios pareiškėjams negrąžintos sumos ir buvo jiems priteistos pirmosios instancijos teismo sprendimu.

70. Dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjai nepateikė tinkamų įrodymų, kurie pagrįstų, jog paslaugų sutartys tarp jų ir BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Go Planet Travel“, buvo sudaryta, pažymėtina, jog aplinkybė, kad minėtos paslaugų teikimo sutartys nebuvo šalių pasirašyt, nagrinėjamu atveju nereiškia, kad šalys nesusitarė dėl turizmo paslaugos teikimo (dėl kelionės), kadangi pareiškėjai už kelionę sumokėjo UAB „Cherry Media Lt“ pagal įsigytą kuponą „beta.lt“ svetainėje turizmo paslaugoms gauti. Tai, kad pareiškėjų sumokėtos sumos buvo pervestos už BUAB „Freshtravel“, BUAB „Voyage-Voyage“ ir BUAB „Go Planet Travel“ jiems turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

71. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų naudai priteisė 1 936 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, t. y. po 121 Eur kiekvienam pareiškėjui, nustatęs, jog prašoma suma neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatyto dydžio (2 096,75 Eur). Teisėjų kolegija, įvertinusi skundo turinį, nenustatė pagrindo mažinti pareiškėjams priteisto bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo dydžio, todėl atsakovo atstovo argumentai yra atmetami.

72. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.) nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi prašymas su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nėra pateiktas, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nesprendžiamas.

73. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs bei taikęs materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan Milda Vainienė