c94c8a94-e894-496c-a18c-e93b39f7c75e · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-578/2012Procesinio sprendimo kategorija: 30.4.2.; 34.2. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. lapkričio 28 d. Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Danutės GasiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo ieÅ¡kovo R. J. apeliacinį skundÄ dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimo, kuriuo ieÅ¡kinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-912-173/2011 pagal ieÅ¡kovo R.

J. ieÅ¡kinį atsakovams A. L., S. J., A. J., R. K., L. K., Ž. K., Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai dėl nuosavybės teisių į atkurtÄ nuosavybę perkėlimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė :                           I. Ginčo esmė              IeÅ¡kovas R. J. ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas: - pripažinti, kad I.

K. ir A. L. slėpė nuo ieÅ¡kovo jų tėvo L. J. 1972 m. spalio 12 d. testamentÄ , registro Nr. 4-5877; - perkelti ieÅ¡kovui teises į nekilnojamÄ jį turtÄ , esantį (duomenys neskelbtini), atkurtÄ pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2009 m. vasario 25 d. priimtus įsakymus Nr. A-2529, Nr. A-4199, Nr. A-683, Nr. A-684, Nr. A-685, Nr. A-686, Nr. A-687, Nr. A-688, Nr. A-467, Nr. A-2442, Nr. A-2443, Nr. A-3979, Nr. A-307, Nr. A-859;              - perkelti ieÅ¡kovui teises į ¾ nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), atkurto pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 30 d.

įsakymÄ Nr. A-1434; - perkelti ieÅ¡kovui nuosavybės teises į ¾ nekilnojamojo turto, (duomenys neskelbtini), atkurto pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymus Nr. A-2250 – Nr. A-2259; - pripažinti ieÅ¡kovui nuosavybės teisę į visÄ butus ir negyvenamÄ sias patalpas, esančius gyvenamuosiuose namuose (duomenys neskelbtini);- pripažinti ieÅ¡kovui teisę į 456 000 Lt kompensacijÄ už natÅ«ra negrÄ Å¾intÄ 10 butÄ , esantį gyvenamajame name (1A4p) (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 8 d.

įsakymÄ Nr. A-1237. IÅ¡mokėtos 97 515,76 Lt kompensacijos dalį priteisti iÅ¡ R. K., Ž. K. ir A. J. lygiomis dalimis, po 32 505,25 Lt, o iÅ¡ S. J. priteisti 80 699,65 Lt. -pripažinti A. J. 2007 m. gegužės 22 d. butų dalių dovanojimo sutartį Nr. DT-2649 negaliojančia; -pripažinti negaliojančia atsakovų A. J. ir R. K., Ž. K. 2007 m. spalio 31 d. Turto pasidalijimo sutarties Nr. 14032 dalį dėl turto, esančio E(duomenys neskelbtini), sudarytÄ 2007 m. spalio 29 d. paveldėjimo pagal testamentÄ teisės liudijimo Nr. 13831 pagrindu;-pripažinti negaliojančia A.

J., R. K. ir Ž. K. 2009 m. lapkričio 12 d. paveldėto turto pasidalijimo sutartį Nr. 10483 dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), sudarytÄ 2009 m. lapkričio 12 d. paveldėjimo pagal A. J. testamentÄ teisės liudijimo Nr. 10479 pagrindu;-pripažinti 2009 m. gegužės 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo Nr. VL-1763 ir 2009 m. gruodžio 11 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymÄ liudijimo Nr.VL-4099 pagrindu S. J. paveldėjimÄ Ä¯ turtÄ , esantį (duomenys neskelbtini), negaliojančiu;-priteisti ieÅ¡kovui solidariai iÅ¡ atsakovų patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

             IeÅ¡kovas nurodė, kad jo tėvas L. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė du gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini). 1981 m. rugsėjo 30 d. L. J. mirė, todėl nuosavybės teisės į tėvo turėtÄ nekilnojamÄ jį turtÄ turėjo bÅ«ti atkurtos jo vaikams – ieÅ¡kovui R. J., A. L., I. K. (teisių perėmėja S. J.) ir A. J. (teisių perėmėjai A. J., R. K., Ž. K., L. K..). IeÅ¡kovas 1991 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Kauno miesto valdybÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo, tačiau jo pareiÅ¡kimas buvo paliktas nenagrinėtas, nurodant, kad ieÅ¡kovas nuolat negyvena Lietuvos Respublikoje, o apie turimÄ Lietuvos Respublikos pilietybę nepateikė dokumentų (1 t., 31-32 b. l.).

Kauno miesto valdyba 1995 m. kovo 7 d. potvarkiu Nr. 328-v lygiomis dalimis A. L., I. K., A. J. atkÅ«rė nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ , esantį (duomenys neskelbtini), iÅ¡mokant piniginę kompensacijÄ . 1997 m. liepos 1 d. ieÅ¡kovas pateikė Kauno miesto valdybai pakartotinį praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2001 m. spalio 18 d. nutartimi, priima civilinėje byloje 3K-3-976/2001, panaikinus Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkio Nr. 328-v dalį dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«do, Kauno miesto valdyba 2003 m. rugsėjo 30 įsakymu Nr. A-1434 A.

L., I. K. ir A. J. atkÅ«rė nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ , esantį (duomenys neskelbtini), natÅ«ra, iÅ¡skyrus 28 butÄ ; į šį butÄ nuosavybės teises atkÅ«rė visiems paveldėtojams (taip pat ir ieÅ¡kovui) lygiomis dalimis (1 t., 36-38 b. l.). Kauno miesto valdyba 2006 m. birželio 16 d. įsakymais L. J. įstatyminiams įpėdiniams: ieÅ¡kovui, A. L., I. K. (I. K. 1996 m. gegužės 18 d. mirus, jos įpėdinei S. J.) ir A. J. atkÅ«rė nuosavybės teises į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini) (1 t., 123-141, 155-181 b. l.).2003 m. ieÅ¡kovas sužinojo apie 1972 m. spalio 12 d. tėvo testamentÄ , kuriuo visas turtas buvo paliktas A.

L., I. K. ir ieÅ¡kovui, t. y. į testamentÄ nebuvo įtrauktas sÅ«nus A. J.. 1998 m. notariÅ¡kai patvirtintu pareiÅ¡kimu A. L. atsisakė testamentu jai skirtos turto dalies, nurodydama, kad tėvo turtÄ priima pagal įstatymÄ kartu su kitais įstatyminiais įpėdiniais. IeÅ¡kovas, sužinojęs apie tėvo testamentÄ , suprato, kad po tėvo mirties nuo jo buvo slepiamos paveldėjimo procedÅ«ros ir teisminiai ginčai. IeÅ¡kovo teigimu, tėvo nuosavybė turėjo bÅ«ti atkurta vadovaujantis LR piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo (toliau - AtkÅ«rimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis.

Minėto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas bÅ«tų galima taikyti tik tuomet, jei turto savininkas bÅ«tų nepalikęs testamento. Tuo tarpu atsakovai A. L., S. J. (A. K. įpėdinė), A. J. visas daiktines teises paveldėjo AtkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Kadangi egzistavo L. J. testamentas, pastarieji negalėjo paveldėto turto perleisti atsakovams A. J., R. K., L. K., Ž. K.. Kadangi nė vienas iÅ¡ įpėdinių nepranešė ieÅ¡kovui apie testamentÄ , pastarieji neturi teisės paveldėti tėvo turto, nei pagal įstatymÄ , nei pagal testamentÄ (CK 5.6 straipsnio 1 dalis 4 punktas).

IeÅ¡kovo reikalavimai greičiausiai ir ekonomiÅ¡kiausiai bus pasiekti CK 1.138 straipsnio 1 punkte numatytu bÅ«du, pripažįstant ieÅ¡kovui nuosavybės teises į visÄ po nuosavybės teisių atkÅ«rimo atsiradusį tėvo turtÄ , nes netekę paveldėjimo teisės ir įgiję nuosavybės teises į ginčo turtÄ atsakovai nepagrįstai praturtėjo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Kauno apygardos teismas 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė ir iÅ¡ ieÅ¡kovo R.

J. atsakovams L. K. ir A. L. priteisė po 5 000 Lt teisinės pagalbos iÅ¡laidų bei valstybei 226, 13 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas 2003 m. lapkričio 17 d. archyvo pažymėjimu buvo informuotas apie L. J. 1972 m. spalio 12 d. testamentÄ . IeÅ¡kovas į teismÄ kreipėsi tik 2010 m. balandžio 21 d., t. y. praleidęs vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ ginčyti palikimo priėmimo teisėtumÄ ir iÅ¡duotÄ paveldėjimo teisės liudijimÄ .

Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovas apie testamento buvimÄ galėjo sužinoti ir iki 2003 m., tačiau dėl savo aplaidumo ir nerÅ«pestingumo to nepadarė. L. J. sudarytas testamentas negalėjo bÅ«ti slepiamas, nes jis sudarytas raÅ¡tu dviem egzemplioriais, patvirtintas notaro ir atitinkamai saugomas. Testatorius iÅ¡reiÅ¡kė savo valiÄ visÄ turtÄ palikti lygiomis dalimis savo vaikams: I. K., A. L. ir R. J.. Taigi, ieÅ¡kovas neįrodė, kad atsakovės A. L. ir I. K. neturėjo teisės paveldėti pagal testamentÄ ar prieÅ¡ingais teisei tyčiniais veiksmais sudarė tokiÄ teisinę padėtį, kad ieÅ¡kovas negalėtų paveldėti.

Kadangi teismas nenustatė ieÅ¡kovo nurodomų aplinkybių dėl testamento slėpimo, teismas sprendė, kad negali bÅ«ti tenkintini ir kiti ieÅ¡kovo reikalavimai. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas R. J. praÅ¡o Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas be pagrindo taikė CK 5.8 straipsnį, reglamentuojantį paveldėjimo teisės ginčijimÄ , nes byloje buvo reiÅ¡kiami kitokio pobÅ«džio reikalavimai.

IeÅ¡kovas pasirinko vienÄ iÅ¡ CK 1.138 straipsnyje nurodytų pažeistų teisių gynimo bÅ«dų - teisinio santykio pakeitimÄ (teisių perkėlimÄ , remiantis nepagrįstu praturtėjimu). Toks teisių gynimo bÅ«das taikomas teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A- 92/2010, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-240/2010) ir geriausiai atitinka tarp ginčo Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius ir ginčo pobÅ«dį.

IeÅ¡kinyje pareikÅ¡ti reikalavimai dėl paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais yra iÅ¡vestiniai iÅ¡ kitų reikalavimų, kuriems taikomas bendras deÅ¡imties metų ieÅ¡kinio senaties terminas. Å i byla kilo iÅ¡ restitucijos proceso, o ne siekiant ginčyti palikimo priėmimo teisėtumÄ . Be to, ieÅ¡kinio reikalavimuose nurodyti paveldėjimo teisės liudijimai yra iÅ¡duoti 2009 m. gegužės 29 d., 2009 m. lapkričio 12 d. ir gruodžio 11 d., t. y. mažiau nei prieÅ¡ vienerius metus iki ieÅ¡kinio pateikimo.

Taigi, net ir pripažinus, kad ginčui taikytinas CK 5.8 straipsnyje nustatytas vienerių metų ieÅ¡kinio senaties terminas, tai turėtų reikÅ¡mės sprendžiant tik klausimÄ dėl 2007 m. spalio 29 d. iÅ¡duoto paveldėjimo teisės liudijimo.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovas iki 2003 m. turėjo galimybę sužinoti apie testamentÄ , tačiau dėl aplaidumo nesužinojo. Testatorius iki mirties gyveno su dukra A. L., ir ji turėjo realiausiÄ galimybę žinoti apie testamento sudarymo faktÄ ir jo turinį.

Å iÄ aplinkybę patvirtina ir A. L. 1998 m. gruodžio 23 d. atsisakymas paveldėti pagal testamentÄ . Protingas ir atidus asmuo neraÅ¡ytų tokio atsisakymo, jeigu jis nežinotų apie testamento egzistavimÄ ir jo turinį. IeÅ¡kovas, sužinojęs apie testamentÄ 2003 metais, per protingÄ laikÄ (atsižvelgiant į jo galimybę bÅ«ti Lietuvoje tik retkarčiais ir ribotÄ laiko tarpÄ ) ėmėsi veiksmų, siekdamas paveldėti tėvo turtÄ pagal testamentÄ .3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vykdant nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ Ä¯ L.

J. turtÄ , dalis turto buvo grÄ Å¾inta A. J., kurio nėra testamente. A. J. įpėdiniai ir jo teisių perėmėjai yra atsakovai A. J., R. K., Ž. K., L. K.. Teismas visiÅ¡kai nepasisakė apie Å¡iÄ aplinkybę.4. Apeliantas nesutinka su teismo iÅ¡vada, kad atsakovės A. L. atsisakymas paveldėti pagal testamentÄ nepagrindžia testamento slėpimo fakto. Å is atsisakymas rodo, kad A. L. apie testamentÄ tikrai buvo žinoma. Tačiau nei ji, nei kiti Lietuvoje gyvenantys L. J. įpėdiniai nepateikė testamento nuosavybės atkÅ«rimÄ vykdančiai institucijai, nors privalėjo tai padaryti.

Teismas pasisakė, kad ieÅ¡kovas elgėsi aplaidžiai ir nerÅ«pestingai, iki 2003 m. neiÅ¡siaiÅ¡kinęs apie testamento buvimÄ , tačiau nepasisakė, kaip tuomet reikėtų vertinti kitų įpėdinių veiksmus, kai jie per visÄ restitucijos procesÄ nenurodė, kad egzistuoja testamentas. Taigi, teismas neįvertino Å¡ių aplinkybių, neteisingai aiÅ¡kino CK 5.28 straipsnio turinį ir dėl to nepagrįstai atmetė ieÅ¡kinio reikalavimÄ dėl testamento slėpimo fakto.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieÅ¡kovas savo reikalavimÄ perkelti teises į dalį tėvui priklausiusio nekilnojamojo turto grindė tik tuo, kad A.

L. ir I. K. neturėjo teisės paveldėti nei pagal įstatymÄ , nei pagal testamentÄ . IeÅ¡kovas, reikalavimus dėl teisių perkėlimo grindė AtkÅ«rimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Aplinkybės, susijusios su testamento slėpimu, gali bÅ«ti reikÅ¡mingos tik nustatant ieÅ¡kovui perkeltinų teisių apimtį (t. y., ar ieÅ¡kovas turi teisę į 1/3 tėvo turėto turto, ar į visÄ tėvo turtÄ , jeigu nustatomas testamento slėpimo faktas). Teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl ieÅ¡kinio argumentų, kad teisės į L.

J. nuosavybę turėjo bÅ«ti atkurtos vadovaujantis testamentu pagal AtkÅ«rimo įstatymÄ . To nepadarius, iÅ¡kraipoma paskutinė testatoriaus valia. Atsakovų veiksmai lėmė, kad 1/3 dalis testatoriaus nuosavybės teisių į nekilnojamÄ jį turtÄ (duomenys neskelbtini), grÄ Å¾inta A. J., kuris pagal testamentÄ Â neturėjo teisės paveldėti.

6. Teismas iÅ¡ viso nenagrinėjo pagrindinio ieÅ¡kovo reikalavimo ir jį pagrindžiančių argumentų, tokiu bÅ«du pažeidė CPK 2, 185, 265 straipsnių, 263 straipsnio 1 dalies, 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus.7. Atsakovams priteistos teisinės pagalbos iÅ¡laidos virÅ¡ija maksimalius priteistinus už advokato teisines paslaugas dydžius.              Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ Kauno miesto savivaldybė praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1.

A. L., I. K. ir A. J. (ir jų teisių perėmėjai) ginčo turtÄ nuosavybės teise įgijo pagal individualius administracinius aktus, priimtus vadovaujantis specialiaisiais nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ reglamentuojančiais teisės aktais, nepažeidžiant Å¡ių teisės aktų reikalavimų. A. L., I. K. ir A. J. nuosavybės teisės atkurtos lygiomis dalimis (kiekvienam po 1/3 dalį) į gyvenamÄ jį namÄ (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkio Nr. 328-v 1.4 punktÄ .

Minėtas potvarkis priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reglamentavimu. Pagal Atstatymo įstatymo 2 straipsnį, nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ galėjo bÅ«ti atstatytos buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos Respublikos pilietis ir turi Å¡iÄ pilietybę patvirtinantį dokumentÄ bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, o jam mirus, jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir turi Å¡iÄ pilietybę patvirtinantį dokumentÄ bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

Ä®statyminė nuostata, kad nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ gali bÅ«ti atkuriamos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtÄ , įsigaliojo 1997 m. liepos 1 d., iÅ¡plėtus piliečių, turinčių teisę į nuosavybės atkÅ«rimÄ ratÄ , ir tik tuomet ieÅ¡kovas įgijo teisę pretenduoti į tėvų turėtÄ turtÄ , pateikdamas 1997 m. rugsėjo 1 d. pakartotinį praÅ¡ymÄ dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo. Nuo 1997 m. liepos 1 d.

AtkÅ«rimo Ä®statymo 2 straipsnyje nebeliko reikalavimo, kad pretendentai į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ nuolat gyventų Lietuvos Respublikoje, tačiau AtkÅ«rimo Ä®statymo 10 straipsnio 2 dalis nustatė, kad piliečių, neturėjusių teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ pagal Atstatymo įstatymÄ ir įgijusių tokiÄ teisę pagal AtkÅ«rimo įstatymÄ bei iki 1997 m. gruodžio 31 d. padavusių praÅ¡ymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamÄ jį turtÄ , nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkuriamos tik tuomet, jeigu nuosavybės teisės į šį turtÄ neatkurtos kitiems minėto įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims.

IeÅ¡kovui 1997 m. liepos 1 d. AtkÅ«rimo įstatymo pagrindu pateikus naujÄ 1997 m. rugsėjo 1 d. praÅ¡ymÄ , A. L., I. K. ir A. J. jau buvo atstatytos nuosavybės teisės lygiomis dalimis (kiekvienam po 1/3 dalį) į gyvenamÄ jį namÄ (duomenys neskelbtini), pagal Kauno miesto valdybos 1995-03-07 potvarkį Nr.328-v, todėl ieÅ¡kovui negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teises į šį gyvenamÄ jį namÄ , iÅ¡skyrus į 28-Ä butÄ , iÅ¡ kurio vėliau buvo iÅ¡keldinti nuomininkai ir į kurį tuomet dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės nė vienam pretendentui.2.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo taikyti CK 1.138, 6.237 straipsnių nuostatas. Paveldėtojams nuosavybės teisės į dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)buvo atkurtos nepažeidžiant Atstatymo įstatymo nuostatų ir nepažeidžiant ieÅ¡kovo teisių, nes tokios teisės ieÅ¡kovas neturėjo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-19/2005). Kadangi pagal minėto įstatymo nuostatas nuosavybės teisės į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ jau yra atkurtos kitiems pretendentams, tai pagal kituose galiojančiuose įstatymuose numatytus teisinės gynybos bÅ«dus savo teises į dalį to turto galėtų ginti tik asmuo taip pat turintis teisę pagal šį įstatymÄ Ä¯ nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ .

Taigi, ieÅ¡kovui užkirstas kelias įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ kitais civilinių teisių gynimo bÅ«dais. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovė A. L. praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. IeÅ¡kovas buvo aktyvus, domėjosi teisiniais procesais Lietuvoje, įgyvendino savo teises, todėl turėjo visas galimybes pasidomėti ar tėvas nėra palikęs testamento, kaip tÄ padarė 2003 m. Po tėvo mirties ieÅ¡kovas susiraÅ¡inėjo su broliu Albertu laiÅ¡kais, taip jis žinojo apie tėvo mirtį ir laikÄ .

Todėl ieÅ¡kovas turėjo visas galimybes įgalioti asmenis Lietuvoje, kad jie rÅ«pintųsi paveldėjimu ir nuosavybės teisių atkÅ«rimu, kaip tai ieÅ¡kovas padarė vėliau, nuo 2003 m. intensyviai gindamas savo teises teismuose, įgaliodamas asmenis Lietuvoje atstovauti jo interesams. Todėl teismo iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovas turėjo visas galimybes sužinoti apie testamentÄ anksčiau, yra pagrįstos.2. Sprendžiant ieÅ¡kinio reikalavimus, ieÅ¡kovo sužinojimo apie testamentÄ laikas iÅ¡ esmės neturi teisinės reikÅ¡mės, nes AtkÅ«rimo įstatymo (1993 m. liepos 15 d.

įstatymo Nr. 1-229 redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teisių testamentiniams įpėdiniams. Be to, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. A-1435 buvo nuspręsta ieÅ¡kovui neatkurti nuosavybės teisių į gyvenamÄ jį namÄ (duomenys neskelbtini), iÅ¡skyrus 28 butÄ . MinėtÄ Ä¯sakymÄ ieÅ¡kovas apskundė teismui ir Lietuvos Vyriausiasis teismas 2005 m. sausio 21 d. nutartyje, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , kuriuo ieÅ¡kovo skundas atmestas, pasisakė, kad pareiÅ¡kėjas neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ pagal AtkÅ«rimo įstatymo galiojusiÄ redakcijÄ .

3. Nuosavybės teisės A. L., I. K., A. J., R. J. į gyvenamÄ jį namÄ (duomenys neskelbtini), atkurtos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d. įsakymais Nr. A-2259, A- 2257, A-2256, A-2255, A-2254, A-2253, A-2252, A-2251, A-2250, jau po to, kai ieÅ¡kovui buvo žinoma apie tėvo testamentÄ . IeÅ¡kovas Å¡ių administracinių aktų neskundė, nors jam testamento turinys buvo žinomas, todėl darytina iÅ¡vada, kad su tokiu nuosavybės teisių atkÅ«rimu ieÅ¡kovas sutiko.4.

IeÅ¡kovas netinkamai aiÅ¡kina ir taiko CK 5.6 straipsnio nuostatas. A. L. nėra pagrindo taikyti Å¡ios normos, kadangi ji buvo testamentinė ir įstatyminė L. J. įpėdinė, todėl savo veiksmais nesudarė teisinės padėties, kad taptų įpėdine. PrieÅ¡ingai, jeigu nuosavybės teisės į namÄ (duomenys neskelbtini)bÅ«tų atkurtos testamentiniams įpėdiniams, atsakovės A. L. dalis bÅ«tų didesnė.5. Testatorius mirė 1981 m. rugsėjo 30 d., iki įsigaliojant LR CK. Pagal LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnį, LR CK penktosios knygos normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsirado įsigaliojus Å¡iam kodeksui.

Pagal CK 5.3 straipsnį, palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Analogiška teisės norma buvo įtvirtina ir 1964 m. CK 569 straipsnyje. Palikimas atsirado 1981 m. rugsėjo 30 d. iki įsigaliojant LR CK, todėl 5.6 straipsnio nuostatos negali būti taikomos. Be to, nuosavybės atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas ir jį lydintys teisės aktai, taigi kitų įstatymų normos nuosavybės teisių atkūrimo procese susiklosčiusiems teisiniams santykiams turi būti taikomos tik tuo atveju, kai šių teisinių santykių nereglamentuoja šis įstatymas (Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. A-14- 1680/2005).

Kadangi nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ reglamentuoja AtkÅ«rimo įstatymas, nėra pagrindo taikyti CK 5.6 straipsnio nuostatų.6. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad A. L., žinodama apie testamentÄ , nepateikė jo nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ vykdančiai institucijai, nes jai nebuvo žinoma apie testamentÄ . Be to AtkÅ«rimo įstatymo nuostatos neįpareigojo atsakovės pateikti testamentÄ . Pažymi, kad ieÅ¡kovas, nuo 2003 metų žinodamas apie testamento egzistavimÄ , nepateikė jo nuosavybės teisių atkÅ«rimo klausimÄ sprendžiančiai institucijai.

7. Teismas teisingai nurodė, kad testamentas buvo oficialus ir A. L. negalėjo nuslėpti oficialaus testamento, nes ieÅ¡kovas turėjo visas galimybes sužinoti apie jo egzistavimÄ .

8. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 2A-240/2010 ir 2A-92/2010, nes Å¡iose nutartyse nagrinėtos faktinės aplinkybės nesutampa su Å¡ios bylos aplinkybėmis. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovai A. J., R. K., L. K., Ž. K. praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ . AtsiliepimÄ grindžia Å¡iais argumentais:1. Teismas teisingai sprendė, kad ieÅ¡kovas apie testamentÄ turėjo galimybę sužinoti iki 2003 m. IeÅ¡kovas 1991 m. gruodžio 12 d. kreipėsi su praÅ¡ymu atkurti jam nuosavybės teises. IeÅ¡kovo sÅ«nus patvirtino, kad ieÅ¡kovas nuo 1991 metų nuolat lankėsi Lietuvoje, dalyvavo teisminiuose procesuose, o tai rodo, kad ieÅ¡kovas buvo aktyvus, domėjosi teisiniais procesais Lietuvoje, įgyvendino savo teises, todėl turėjo visas galimybes pasidomėti ar tėvas nėra palikęs testamento, kaip tÄ padarė 2003 metais.

2. Nuosavybės teisės į turtÄ , esantį (duomenys neskelbtini), A. J. atkurtos 1995 m., turtas natÅ«ra perduotas nuo 2005 m., ieÅ¡kovui žinant apie testamento sudarymÄ . IeÅ¡kovas, žinodamas testamento turinį, nuslėpė jį nuo vieÅ¡ojo administravimo subjekto ir nuo kitų įpėdinių, todėl darytina iÅ¡vada, kad tuo metu ieÅ¡kovas sutiko, kad nuosavybės teisės bÅ«tų atkurtos visiems įstatyminiams L. J. įpėdiniams, taip pat ir A. J.. Todėl ieÅ¡kovo veiksmai, kuriais jis siekia iÅ¡ visų įpėdinių atimti paveldėjimo teisę prieÅ¡tarauja geros moralės, teisingumo principams ir vertintini kaip nesÄ Å¾iningi.3. Nuosavybės teisės buvo atkuriamos pagal specialųjį įstatymÄ , o ne pagal paveldėjimo teisės normas, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino CK 5.6 straipsnio nuostatas.

4. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad Atstatymo įstatymas gynė testamentinių paveldėtojų teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ . 1995 m. potvarkiu iÅ¡sprendus nuosavybės teisių atkÅ«rimo klausimÄ trims įpėdiniams A. L., A. J. ir I. K., vėliau grÄ Å¾inant turtÄ natÅ«ra, jis galėjo bÅ«ti perduotas tik Å¡iems pretendentams.5. Nuosavybės teisės į namÄ (duomenys neskelbtini)atkurtos 2006 m., ieÅ¡kovui žinant apie testamentÄ , tačiau ieÅ¡kovas nepateikė testamento nuosavybės atkÅ«rimo procesÄ vykdžiusioms institucijoms. Todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad buvo slepiamas tėvo testamentas nuosavybės teisių atkÅ«rimo metu.6. Atsakovai apie testamentÄ sužinojo tik 2003 m., kai ieÅ¡kovas šį testamentÄ pateikė į bylÄ . Atsakovai testamento neturėjo, todėl ieÅ¡kovas nepagrįstai perkelia testamento pateikimo pareigÄ atsakovams, kai tai galėjo padaryti pats.

7. L. J. mirė 1981 m. rugsėjo 30 d., iki įsigaliojant 2000 m. CK, todėl CK 5.6 straipsnio norma šiuo atveju netaikytina.

8. Klausimai dėl tariamo ieÅ¡kovo teisių pažeidimo vykstant restitucijos procesui pagal AtkÅ«rimo įstatymÄ jau yra iÅ¡spręsti nagrinėjant administracines bylas. Todėl ieÅ¡kovo reikalavimas perkelti jam nuosavybės teises negali bÅ«ti tenkinamas, nes tai prieÅ¡tarautų teismo sprendimo privalomumo principui.

9. IeÅ¡kovas nepagrįstai apeliacinį skundÄ grindžia Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis civilinėse bylose Nr. 2A-240/2010, 2A-92/2010, nes Å¡iose nutartyse nagrinėtos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.10. Byla yra sudėtinga, didelės apimties - ieÅ¡kinys susideda iÅ¡ 26 lapų, bylos nagrinėjimo eigoje prijungtos dvi administracinės bylos, su kuriomis buvo bÅ«tina susipažinti, todėl teismas pagrįstai nemažino teisnės pagalbos iÅ¡laidų.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.Teismo sprendimas turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis).             Byloje sprendžiamas ginčas dėl ieÅ¡kovo teisės į visÄ palikėjo nekilnojamÄ jį turtÄ , atsiradusį po nuosavybės teisių į jį atkÅ«rimo.

IeÅ¡kovo teigimu, mirusio tėvo turtÄ (teisę į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ ) paveldėję ieÅ¡kovo seserys nuslėpė nuo jo tėvo testamentÄ , todėl jam, kaip testamentiniam įpėdiniui, priklauso visas nekilnojamasis turtas, į kurį seserims ir broliui buvo atkurtos nuosavybės teisės, nes jos pagal CK 5.6 straipsnio 1 dalies 4 punktÄ prarado teisę paveldėti ir pagal įstatymÄ , ir pagal testamentÄ , o brolis nėra įtrauktas į testamentÄ . IeÅ¡kovas, remdamasis CK reglamentuotu nepagrįsto praturtėjimo institutu, prašė pripažinti jam nuosavybės teises į mirusio tėvo iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos kitiems savininko vaikams.

Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad į teismÄ ieÅ¡kovas kreipėsi praleidęs CK 5.8 straipsnyje nustatytÄ terminÄ paveldėjimo teisei ginčyti, kad CK 5.6 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos. IeÅ¡kovo apeliacinio skundo, kuriuo kvestionuojamas teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, argumentai susiję su netinkamu CK 5.8 ir 5.6 straipsnių taikymu, proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo pareigÄ iÅ¡nagrinėti ieÅ¡kinio reikalavimus ir jį pagrindžiančius argumentus, iÅ¡tirti įrodymus (CPK 2, 185 straipsnių, 270 straipsnio 4 dalies, 265 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies), pažeidimu.             Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ieÅ¡kinio esmės, kuri susijusi su piliečių nuosavybės restitucija ir ieÅ¡kovo teisių Å¡io proceso metu įgyvendinimu, teismas skundžiamame sprendime neanalizavo, nevertino ir dėl to nepasisakė.

Tokiu atveju yra pagrindas konstatuoti CPK 185 straipsnio, 263 straipsnio 1 dalies ir 265 straipsnio pažeidimus. Ä®vertinusi bylos medžiagÄ , teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatyti procesinės teisės normų pažeidimai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamÄ sprendimÄ , nes, atmesdamas ieÅ¡kinį, teismas teisingai iÅ¡sprendė bylÄ , o apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas iÅ¡taisyti pirmosios instancijos teismo klaidas (CPK 329 straipsnio 1 dalis).              Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovo, atsakovės A.

L., 1996 m. gegužės 18 d. mirusios I. K. (jos teisių perėmėja atsakovė S. J.) ir 2007 m. liepos 12 d. mirusio A. J. (jo teisių perėmėjai atsakovai R. K., Ž. K. ir A. J.) tėvai S. ir L. J. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė du gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini). 1981 m. rugsėjo 30 d. L. J. mirė. IÅ¡ 2003 m. lapkričio 17 d. archyvo pažymos ieÅ¡kovas sužinojo, kad 1972 m. spalio 12 d. tėvas sudarė oficialų testamentÄ , kuriuo visÄ savo turtÄ lygiomis dalimis paliko dukterims A.

L., I. K. ir ieÅ¡kovui.             Dėl nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo kreipėsi visi keturi palikėjo įstatyminiai įpėdiniai. IeÅ¡kovo pareiÅ¡kimas dėl nuosavybės teisių atstatymo buvo paliktas nenagrinėtas dėl to, kad ieÅ¡kovas nuolat negyvena Lietuvoje ir nepateikė Lietuvos pilietybę patvirtinančio dokumento. Kitiems mirusio savininko įpėdiniams pagal įstatymÄ A. L., I. K. ir A. J. lygiomis dalimis buvo atstatytos nuosavybės teisės į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkiu Nr. 328-V, kurio 1.4 punkto dalis dėl atkÅ«rimo bÅ«do – negrÄ Å¾inant natÅ«ra, o iÅ¡mokant kompensacijÄ , įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2000 m. liepos 5 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-720/2000, buvo panaikinta.

Vykdydama šį teismo sprendimÄ , Kauno miesto savivaldybės administracija 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. A-1434 pakeitė Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkio Nr. 328-V 1.4 punktÄ ir atstatė A. L., I. K. ir A. J. nuosavybės teises lygiomis dalimis į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), iÅ¡skyrus 28 butÄ , nuosavybės teises į kurį lygiomis dalimis atkÅ«rė visiems L. J. įstatyminiams įpėdiniams, tarpe jų ir ieÅ¡kovui, ir šį butÄ jiems grÄ Å¾ino natÅ«ra.

Kiti 22-ame gyvenamajame name esantys butai A. L., I. K. ir A. J. bei jų įpėdiniams natÅ«ra buvo grÄ Å¾inti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus nuo 2005 m. liepos 18 d. iki 2009 m. vasario 25 d. priimtais įsakymais. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. A-1435 ieÅ¡kovui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), iÅ¡skyrus jame esantį 28 butÄ . Dėl kompetentingų institucijų sprendimų, kuriais nuosavybės teisės į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), atkurtos A.

L., I. K. ir A. J., o ieÅ¡kovui neatkurtos, teisėtumo ieÅ¡kovas inicijavo teisminį ginÄÄ , kurį administracinėje byloje Nr. 16K-74/2004 sprendę abiejų instancijų administraciniai teismai ieÅ¡kovo skundÄ atmetė. Å ioje byloje priimtoje ir nagrinėjamai bylai teisinius padarinius sukeliančioje (CPK 182 straipsnio 2 punktas) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 21 d. nutartyje (apeliacinės bylos Nr. A2-19/2005) spręsta, kad Kauno miesto valdybos 1995 m. kovo 7 d. potvarkis Nr. 328-V, kuriuo A.

L., I. K. ir A. J. atkurtos nuosavybės teisės į 22 numeriu pažymėtÄ gyvenamÄ jį namÄ , buvo priimtas galiojant Ä®statymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atstatymo tvarkos ir sÄ lygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas). Å io įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisės atkuriamos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui, su sÄ lyga, kad jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi Å¡iÄ pilietybę patvirtinantį dokumentÄ ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje.

Administracinis teismas nustatė, kad ieÅ¡kovas Å¡ių sÄ lygų neatitiko, todėl neturėjo teisės į tėvų turto grÄ Å¾inimÄ . TokiÄ teisę ieÅ¡kovas įgijo 1997 m. liepos 1 d. priėmus Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ (toliau – AtkÅ«rimo įstatymas), kuriame pretenduojantiems į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ asmenims neliko reikalavimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau pagal Å¡io įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ pagal Atstatymo įstatymÄ ir įgiję tokiÄ teisę pagal AtkÅ«rimo įstatymÄ , galėjo nustatytu terminu pateikti praÅ¡ymus atkurti nuosavybės teises į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , tačiau jiems nuosavybės teisės atkuriamos, jeigu nuosavybės teisės neatkurtos į šį turtÄ kitiems įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims.

Administracinio teismo nustatyta, kad iki AtkÅ«rimo įstatymo įsigaliojimo nuosavybės teisės į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), buvo atkurtos A. L., I. K. ir A. J., todėl negalėjo bÅ«ti atkuriamos ieÅ¡kovui, taip pat konstatuota, kad sprendžiant dėl nuosavybės teisių į šį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatyminiams įpėdiniams teisėtumo mirusio savininko testamentas teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingas, nes Atstatymo įstatymas, kurio galiojimo metu buvo priimtas potvarkis dėl nuosavybės teisių atstatymo, nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises testamentiniams įpėdiniams.

Tai, kad įgyvendinant įgaliotų institucijų 1995 ir 2003 metais priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į 22 numeriu pažymėtÄ gyvenamÄ jį namÄ jame esantys butai A. L., I. K. ir A. J. ar jų įpėdiniams buvo perduodami 2005-2009 metais, kai jau buvo paaiÅ¡kėjęs oficialaus testamento egzistavimo faktas, nesudaro pagrindo spręsti, jog ieÅ¡kovas, kaip testamentinis įpėdinis, įgijo teisę į Å¡iuos butus pagal AtkÅ«rimo įstatymÄ , o atsakovai Å¡iuo turtu nepagrįstai praturtėjo.

Konstatavus, kad nuosavybės teisės į gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), A. L., I. K. ir A. J. buvo atkurtos nepažeidžiant Atstatymo įstatymo nuostatų ir ieÅ¡kovo teisių, nes teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ pagal Atstatymo įstatymÄ ieÅ¡kovas neturėjo, tokios teisės jis neturi ir pagal AtkÅ«rimo įstatymÄ , nes į tÄ patį turtÄ jau buvo atkurtos nuosavybės teisės kitiems pretendentams, ieÅ¡kovas negali įgyvendinti savo teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ kitais civilinių teisių gynimo bÅ«dais.

IeÅ¡kovo nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais nėra pagrindo remtis dėl Å¡ių civilinių bylų ir nagrinėjamos civilinės bylos skirtingo ratio decidendi. Be to, pagal CPK 4 straipsnį, vienodÄ teismų praktikÄ formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.Nuosavybės teisės į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butus lygiomis dalimis A. L., I. K., A. J. ir ieÅ¡kovui buvo atkurtos Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. birželio 16 d.

įsakymais, kai ieÅ¡kovui jau 2003 metais buvo žinoma apie tėvo testamentÄ . Pagal AtkÅ«rimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį ir joje nustatytu terminu institucijai, sprendusiai nuosavybės teisių atkÅ«rimo klausimus, ieÅ¡kovas neteikė testamento. Administracinių aktų, kuriais jam, kartu su kitais įstatyminiais įpėdiniais, buvo atkurtos nuosavybės teisės, įstatymo nustatyta tvarka neskundė. Bylos duomenys liudija, kad JAV gyvenantis ieÅ¡kovas domėjosi mirusio tėvo turto paveldėjimu, buvo aktyvus nuosavybės teisių atkÅ«rimo į ginčo turtÄ proceso dalyvis, pats ar per įgaliotus asmenis inicijavo kelis teismo procesus dėl termino palikimui priimti atnaujinimo, dėl sprendimų, susijusių su nuosavybės teisių atkÅ«rimu, panaikinimo.

Todėl kaip atidus ir rÅ«pestingas asmuo turėjo galimybę nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ sprendžiančioms institucijoms iÅ¡vieÅ¡inti tėvo testamentÄ ir tokiu bÅ«du iÅ¡reikÅ¡ti valiÄ 24 gyvenamojo namo butus paveldėti pagal testamentÄ . IeÅ¡kovui to nepadarius, nėra pagrindo spręsti apie atsakovų elgesio, jiems nepateikus testamento, neteisėtumÄ ir ieÅ¡kovo teisių pažeidimÄ . Nuosavybės teisės į mirusio savininko turtÄ buvo atkurtos įstatyminiams įpėdiniams, nepareiÅ¡kus jiems, tame tarpe ir ieÅ¡kovui, valios dėl jų atkÅ«rimo pagal oficialų testamentÄ .

Kolegija sutinka su teismo iÅ¡vada, kad oficialus testamento pobÅ«dis lemia jo paslėpimo negalimumÄ . Ä®tariantis testamento egzistavimÄ asmuo turi galimybę duomenis apie tai gauti iÅ¡ atitinkamų institucijų. Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas tÄ ir atliko, tačiau pats testamento neiÅ¡vieÅ¡ino, taip neiÅ¡reikÅ¡damas valios paveldėti pagal testamentÄ . Tokiu atveju aplinkybės, ar kitos dvi testamentinės įpėdinės žinojo apie testamentÄ ir nepateikė jo nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ sprendžiančioms institucijoms, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos vertinant ieÅ¡kovo teisės paveldėti turtÄ pagal įstatymÄ ar pagal testamentÄ Ä¯gyvendinimÄ Å¡ių teisių pažeidimo aspektu.

Å ių ieÅ¡kovo teisių testamentinės įpėdinės nepažeidė, nes pats ieÅ¡kovas nerealizavo teisės į nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ testamentiniams įpėdiniams. Be kita ko, atkÅ«rus nuosavybės teises atsakovėms A. L. ir I. K., kaip įstatyminėms įpėdinėms, jos gavo mažesnę turto dalį, nei bÅ«tų gavę pagal testamentÄ . IÅ¡dėstytos aplinkybės paneigia ieÅ¡kovo pozicijÄ , kad seserys atliko prieÅ¡ingus teisei veiksmus, pažeidė jo teises ir nepagrįstai praturtėjo.

Taigi, nenustačius nuosavybės teisių mirusio savininko įstatyminiams įpėdiniams atkÅ«rimo pažeidimo ir įpėdinių A. L., I. K. ir A. J. veiksmų ieÅ¡kovo atžvilgiu neteisėtumo, nėra pagrindo konstatuoti ieÅ¡kovo teisių pažeidimÄ ir perkelti jam nuosavybės teises į kitiems įpėdiniams atkurtÄ turtÄ . Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis ir atsakovų A. L., A. J., R. K., L. K., Ž. K. atsiliepimų į apeliacinį skundÄ argumentais dėl CK 5.6 straipsnio nuostatų aiÅ¡kinimo ir Å¡ios teisės normos nagrinėjamam atvejui netaikymo, todėl papildomai jų nekartoja.

Nepripažinus ieÅ¡kovo teisių, atkuriant įstatyminiams įpėdiniams nuosavybės teises į mirusio savininko iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ , pažeidimo, argumentai dėl CK 5.8 straipsnio taikymo tampa teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingais, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Apeliacinė instancija iÅ¡taisė pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės klaidas ir atskleidė bylos esmę, kuri leidžia spręsti apie pareikÅ¡to ieÅ¡kinio nepagrįstumÄ . Tokiu atveju kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieÅ¡kinį teismas priėmė teisingÄ sprendimÄ , todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniam skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

IeÅ¡kinio pobÅ«dis ir didelė reikalavimų bei bylos apimtis leidžia spręsti apie LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte numatytų kriterijų nagrinėjamu atveju egzistavimÄ . Tokiu atveju pagal rekomendacijų 11 punktÄ pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindÄ nukrypti nuo rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių ir priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo atsakovams didesnes advokatų teisinės pagalbos iÅ¡laidas.

Apeliacinio skundo argumentai Å¡iuo aspektu laikytini nepagrįstais ir dėl to atmestini. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 14 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                      Danutė GasiÅ«nienė               Rimvydas Norkus              Gintaras Pečiulis