2016-03-02 Nr. AB-4920-3-61-3-00260-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-326-261/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00260-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domus ARX“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domus ARX“ skundą atsakovui Valstybinei energetikos inspekcijai prie Energetikos ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant uždarajai akcinei bendrovei „Vaigosta“, Nordea Bank Finland Plc, akcinė bendrovė „Lesto“, dėl leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Domus ARX“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Domus ARX“) 2016 m. sausio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, išduotą uždarajai akcinei bendrovei „Vaigosta“ (toliau – ir UAB „Vaigosta“), ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Inspekcijos 2015 m. lapkričio 9 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. L-208 galiojimą bei uždrausti UAB „Vaigosta“ atlikti visus veiksmus, kurie yra susiję su minėtu leidimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 89-90) pareiškėjo skundą priėmė, tačiau atsisakė tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas nustatė, kad motyvuodamas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas nurodė, jog skundžiamo leidimo gaminti elektros energiją pagrindu UAB „Vaigosta“ sudarė sutartį dėl elektros energijos pardavimo su AB „Lesto“ (nuo 2016 m. sausio 1 d. akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO)) ir neteisėtai bei nepagrįstai naudojasi leidimo suteikiamomis teisėmis. Nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo šioje byloje vykdymą, tai yra buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimą.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, įrodymų, pagrindžiančių, kad tuo atveju, jei teismas priimtų jam palankų sprendimą, t. y. panaikintų Inspekcijos išduotą 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, iki tol buvusios padėties atkūrimas taptų neįmanomas. Tai, kad šiuo metu skundžiamo leidimo suteikiamomis teisėmis naudojasi UAB „Vaigosta“, nesudaro pagrindo automatiškai teigti, jog iki leidimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, taigi prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkintas.

Atkreiptas dėmesys, kad pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę bet kurioje proceso stadijoje kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Domus ARX“ elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Nurodo, kad uždarajai akcinei bendrovei „Vaigosta“ neteisėtai (niekiniu duomenų pagrindu) perleistas leidimas gaminti elektros energiją šio leidimo turėtojui suteikia teisę parduoti saulės elektrinės pagamintą energiją, taikant 1,56 Lt/kWh fiksuotą tarifą 12 metų laikotarpiui. Iš 2014 m. liepos 3 d. AB „Lesto“ rašto matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio mėn. iki 2014 m. birželio mėn. saulės elektrinė leidimo plėsti ir leidimo gaminti elektros energiją pagrindu pagamino elektros energijos kiekį 221 652,25 kWh. Taikant minėtą 1,56 Lt/kWh tarifą gaunama, kad ataskaitiniam 2014 m. birželio mėn. laikotarpiui saulės elektrinė per 9 mėnesius pagamino elektros energijos už 100 144,08 Eur (345 777,5 Lt). Vidutiniškai per vieną statistinį mėnesį saulės elektrinė pagamina elektros energijos už 11 127,12 Eur. Taigi galima pagrįstai teigti, kad 2016 m. vasario 1 d. saulės elektrinė yra pagaminusi elektros energijos už 300 432,24 Eur (27 mėnesius dauginame iš 11 127,12 Eur).

Pažymi, kad tuo atveju, jeigu teismo sprendimu UAB „Vaigosta“ išduotas leidimas gamybai būtų pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, UAB „Vaigosta“ privalėtų sugrąžinti UAB „Domus ARX“ lėšas, kurias ji gavo iš AB „Lesto“, pastarajai pardavusi saulės elektrinės pagamintą energiją. Todėl svarbu įvertinti, ar UAB „Vaigosta“ yra finansiškai pajėgi sugrąžinti niekinio leidimo gamybai pagrindu gautas lėšas. Tam reikia įvertinti jos turtinę padėtį. Įvairiais ataskaitiniais laikotarpiais UAB „Vaigosta“ yra deklaravusi tokius duomenis: 1. Įmonė turi įsiskolinimų už (duomenys neskelbtini); 2. Įmonė neišgalėjo sumokėti 1 223,6 Eur žyminio mokesčio (2014 m. kovo 25 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartis); 3. Antstoliui, vykdžiusiam nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bankai yra pateikę duomenis, kad UAB „Vaigosta“ sąskaitose banke nėra jokių piniginių lėšų; 4. Įmonė savo balanse fiksuoja bendrą (duomenys neskelbtini) turtą; 5. Įmonė nurodo, kad jos turtą sudaro tik žemės sklypas ir saulės elektrinė; 6. Įmonė veikia nuostolingai; 7. Įmonės turtas yra įkeistas hipoteka. Įvertinus pateiktus duomenis, atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienintelė UAB „Vaigosta“ veikla bei pajamos yra saulės elektrinės veikla bei niekinio leidimo gamybai pagrindu gaunamos pajamos pagal sutartį su AB „Lesto“. Todėl įmonės turtinės padėties pasikeitimai, galimai teiktini į šią bylą UAB „Vaigosta“, lyginant su pareiškėjo nurodyta, yra susiję išimtinai su nurodyta saulės elektrinės veikla. Taigi, nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymo, t. y. buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimą. UAB „Vaigosta“ neteisėtai gauto leidimo pagrindu gautų lėšų iš savo turto nesugebėtų grąžinti pareiškėjui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vaigosta“ atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi UAB „Vaigosta“ buvo pripažinta nuosavybės teisė į saulės elektrinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini). Tuo pagrindu 2015 m. lapkričio 9 d. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos išdavė leidimą Nr. L-208 gaminti elektros energiją UAB „Vaigosta“. Taigi trečiajam suinteresuotam asmeniui išduotas leidimas Nr. L-208 nėra tas pats leidimas kaip ir LG-2262, jis yra naujas leidimas, kadangi UAB „Vaigosta“ atitiko visas sąlygas leidimui gauti. Tačiau pareiškėjas atskirajame skunde tvirtina, kad UAB „Vaigosta“ neteisėtai (niekinių duomenų pagrindu) gavo leidimą ir prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – nuo atskirojo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Inspekcijos 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208 ir uždrausti UAB „Vaigosta“ atlikti visus veiksmus, kurie yra susiję su šiuo leidimu. Dėl tokių prašymų trečiajam suinteresuotam asmeniui gali atsirasti didelių nuostolių, todėl, kad sustabdžius leidimą gaminti elektros energiją, UAB „Vaigosta“ negalės generuoti pajamų jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje.

Mano, kad net teismui išnagrinėjus bylą iš esmės ir nusprendus patenkinti šį pareiškėjo prašymą, netgi nesustabdžius leidimo galiojimo, teismo sprendimą įvykdyti nekiltų kliūčių. Tad prašymas pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę ir stabdyti leidimo galiojimą neatitinka šios priemonės paskirties ir yra nepagrįstas, o trečiajam suinteresuotam asmeniui tai sukeltų didelės žalos. Saulės elektrinė, kurioje gaminti elektros energiją leidimas išduotas UAB „Vaigosta“, nuosavybės teise ir priklauso UAB „Vaigosta“. Pareiškėjui neturint nuosavybės teisės į elektrinę, jo ankstesnis leidimas gaminti elektros energiją gali būti ir nebepratęstas, nes jis gali nebeatitikti sąlygų leidimui gauti. UAB „Domus ARX“ niekuomet šioje elektrinėje negamino elektros energijos ir neplanavo to daryti, nes su trečiuoju suinteresuotu asmeniu sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią planavo jam perleisti nuosavybės teises į saulės elektrinę. Kuomet UAB „Vaigosta“ pareiškė ieškinį teisme dėl nuosavybės teisių į saulės elektrinę pripažinimo, toje byloje kaip atsakovas dalyvaujantis pareiškėjas UAB „Domus ARX“ su ieškiniu sutiko. Su ieškiniu nesutiko tik trečiasis asmuo „Nordea Bank Finland Plc“, kurio naudai tuo metu saulės elektrinė buvo areštuota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi nuosavybės teisę į šią elektrinę pripažino UAB „Vaigosta“ ir 2016 m. lapkričio 9 d. ji gavo leidimą gaminti elektros energiją.

Atkreipia dėmesį į tai, kad atskirajame skunde pareiškėjas kelia naują klausimą dėl UAB „Vaigosta“ finansinių pajėgumų grąžinti lėšas pardavus elektros energiją, nors apie tai pareiškėjo pradiniame pareiškime nebuvo užsiminta ir visiškai nesusiję su skundžiama teismo nutartimi. Nesuprantama, kokį ryšį turi reikalavimas stabdyti leidimą elektros energijos gamybai ir finansiniai UAB „Vaigosta“ pajėgumai bei pirmą kartą minimas pareiškimas apie lėšų grąžinimą, apie kurį pareiškime nebuvo užsiminta. Netgi jei pareiškime ir būtų keltas lėšų grąžinimo klausimas, nežinia, kiek jis būtų pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kad saulės elektrinė nuosavybės teise priklauso UAB „Vaigosta“. Todėl dėl visų skaičiavimų, esančių atskirajame skunde, trečiasis suinteresuotas asmuo nepasisako, nes tai visiškai naujas reikalavimas ir negali būti nagrinėjamas atskirajame skunde dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir jis visiškai neįrodo būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kadangi atskirajame skunde nėra nurodyta pagrįstų argumentų, dėl ko teismo sprendimas gali būti sunkiai įvykdomas, tai tenkinti tokį skundą nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (buvęs AB „Lesto“) atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, nurodo, kad pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini, tačiau ginčo aplinkybes palieka vertinti teismui ir prašo sprendimą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutarties pagrįstumo priimti savo nuožiūra.

Pažymi, jog trečiojo suinteresuoto asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir elektros energijos gamintojų teisiniai santykiai apsiriboja gamintojų elektros įrenginių prijungimo prie trečiojo suinteresuoto asmens skirstomųjų tinklų teisiniais santykiais bei gamintojams priklausančiuose atsinaujinančių išteklių elektros energetikos objektuose pagamintos elektros energijos supirkimo teisiniais santykiais. Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog tuo atveju jeigu teismo keliu UAB „Vaigosta“ išduotas leidimas gaminti būtų panaikintas, UAB „Vaigosta“ privalės sugrąžinti pareiškėjui lėšas, kurias ji gavo iš trečiojo suinteresuoto asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ pardavusi jam elektrinės pagamintą energiją. Reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo leidimo gamybai galiojimo sustabdymo – būtinybę pareiškėjas grindžia faktiniais duomenimis apie trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vaigosta“ sudėtingą finansinę padėtį dėl kurios, pareiškėjo teigimu, jis palankaus pareiškėjui teismo sprendimo atveju nesugebėtų grąžinti iš AB „Energijos skirstymo operatorius“ gautų lėšų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad AB „Energijos skirstymo operatorius“ niekada su pareiškėju nebuvo sudaręs Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutarties. 2015 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015 buvo galutinai išnagrinėtas pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vaigosta“ ginčas dėl elektrinės nuosavybės ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje pažymėjo, jog „gintinos jungtinės veiklos sutarties partnerės – kasatorės – teisės, kylančios partnerių sutartinių įsipareigojimų pagrindu (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), ir teismo sprendimu pripažįstama, kad ieškovė UAB „Vaigosta“ 2013 m. gegužės 8 d. jungtinės veiklos sutarties, sudarytos UAB „Domus ARX“ ir UAB „Vaigosta“, pagrindu įgijo nuosavybės teisę į jungtinės veiklos rezultatą – saulės elektrinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini)“. Taigi trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vaigosta“ nuosavybės teisė į elektrinę yra pripažinta jau įsiteisėjusiu, neskundžiamu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, jog trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Energijos skirstymo operatorius“ neturėjo ir iki šiol neturi pagrįstų ir nuo jo priklausančių priežasčių atsisakyti sudaryti Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį su galiojantį leidimą gaminti elektros energiją jam nuosavybės teise priklausančioje elektrinėje turinčiu gamintoju, AB „Energijos skirstymo operatorius“ 2015 m. lapkričio 30 d. sudarė tokią sutartį su UAB „Vaigosta“ ir teisėtai bei pagrįstai, t. y. tokios sutarties pagrindu, moka UAB „Vaigosta“ už jai priklausančioje elektrinėje pagamintą elektros energiją. Pažymėtina, jog tik tokiu atveju, jeigu Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis teisės aktų nustatyta tvarka būtų pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, tik tada atsirastų pagrindas taikyti restituciją – UAB „Vaigosta“ turėtų grąžinti pagal sutartį gautas lėšas trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Energijos skirstymo operatorius“, tačiau ne pareiškėjui.

Pažymi, kad šiuo atveju svarbu įvertinti, kokios teisės yra suteikiamos šioje byloje ginčijamu administraciniu teisės aktu (leidimu gaminti), t. y. jis tiesiogiai nesuteikia teisės gauti lėšas už elektrinėje pagamintą energiją, jis tik yra pagrindas gamintojui sudaryti Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį ir tik sutarties pagrindu gauti minėtas lėšas. Taigi šiuo atveju taip pat reikėtų įvertinti, ar ginčijamo leidimo gaminti sustabdymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, kitų proceso šalių (neatlikusių jokių neteisėtų veiksmų) interesų pusiausvyros.

Atsakovas Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad pareiškėjas teismui pateikdamas skundą nepateikė argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad tuo atveju, jei teismas panaikintų 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, iki tol buvusios padėties atkūrimas taptų neįmanomas.

Pažymi, kad Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 (toliau – ir Taisyklės), 8.4 punkte nustatyta, jog leidimas gaminti elektros energiją išduodamas asmeniui, kuris teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis nuosavybės ar kita teise valdo veikiantį energetikos objektą (elektrinę), įgytą iš kito asmens, turinčio leidimą gaminti elektros energiją. Asmeniui teisė gauti leidimą gaminti elektros energiją minėtų Taisyklių 8.4 punkto prasme kyla iš nuosavybės ar kita teise energetikos objekto (elektrinės), įgyto iš asmens, turinčio leidimą gaminti elektros energiją, valdymo, t. y. nuosavybės ar kita teise nevaldant elektrinės, teisinio pagrindo išduoti leidimą gaminti elektros energiją nėra.

Leidimo gaminti elektros energiją išdavimas yra susijęs su energetikos objekto (elektrinės) – nekilnojamojo daikto valdymu, t. y. statybos ar rekonstrukcijos būdu nesukūrus nekilnojamojo daikto ir jo nevaldant nuosavybės ar kita teise, leidimas gaminti elektros energiją neišduodamas. Kuomet asmuo nuosavybės ar kita teise teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis įgijo energetikos objektą, Taisyklių 19 punkte nustatytoje leidimo gaminti elektros energiją išdavimo tvarkoje esminis momentas yra teisėtas veikiančio energetikos objekto valdymas – toks asmuo per 30 kalendorinių dienų po elektros energijos gamybos įrenginio įgijimo privalo pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius teisėtą veikiančio energetikos objekto (elektrinės) valdymą nuosavybės ar kita teise.

UAB „Vaigosta“ 2015 m. spalio 8 d. pateikė prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją leidimo Nr. LG-2262 pagrindu ir 2015 m. spalio 5 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, o 2015 m. spalio 21 d. elektroniniu paštu pateikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015, kuria pripažinta UAB „Vaigosta“ nuosavybės teisė į saulės elektrinę, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini). Taisyklių 45 punkte nustatyta, kad, kai asmeniui išduodamas naujas leidimas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, kurią, eksploatuodamas tuos pačius energetikos objektus, vykdė kitas asmuo iki naujojo leidimo išdavimo dienos galiojusio leidimo pagrindu, naujajame leidime nurodoma ir tokio anksčiau galiojusio leidimo išdavimo data ir numeris; išdavus naują leidimą, anksčiau išduotas leidimas nustoja galioti.

Pažymi, kad pareiškėjo su atskiruoju skundu pateikti dokumentai patvirtina UAB „Vaigosta“ finansinius pajėgumus, buvusius iki leidimo gaminti elektros energiją Nr. L-208 išdavimo ir iki saulės elektrinės, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės UAB „Vaigosta“ pripažinimo. Inspekcijos nuomone, vertinant trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vaigosta“ finansinius pajėgumus grąžinti leidimo gaminti elektros energiją pagrindu gautas lėšas tuo atveju, jeigu teismas panaikintų leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, su atskiruoju skundu pateiktais dokumentais vadovautis negalima, nes, galimai, šiuo metu UAB „Vaigosta“ finansinė padėtis yra kitokia. Pareiškėjas nei su skundu, nei su atskiruoju skundu nepateikė pagrįstų argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių, kad panaikinus 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, iki tol buvusios padėties atkūrimas taptų neįmanomas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nordea Bank AB (buvęs Nordea Bank Finland Plc) atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą, pateiktame elektroninių ryšių priemonėmis, prašo jį tenkinti.

Nurodo, kad byloje yra ginčas dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2015 m. lapkričio 9 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. L-208, išduoto UAB „Vaigosta“ vardu, negaliojimo. Tai reiškia, kad pareiškus reikalavimą dėl šio leidimo ginčijimo ir laikinai neapribojus teisės gauti pagal jį turtinės naudos (pajamų), yra labai didelė grėsmė, kad pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo teisės gauti jam priklausiusias (Banko areštuotas) pajamas pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. liepos 26 d. išduotą leidimą Nr. LG-2262 gaminti elektros energiją bus negrįžtamai pažeistos, kadangi UAB „Vaigosta“ sudarius su ESO sutartį dėl elektros energijos pardavimo, UAB „Vaigosta“ galėtų gauti net iki leidimo Nr. L-208 išdavimo buvusias pajamas. Tačiau nėra net prielaidų manyti, jog įvykus tokiam faktui, pareiškėjas galėtų be tolesnių teisminių procesų ir realiai atgauti jam priklausiusias pajamas.

Pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimis iš UAB „Vaigosta“ trečiojo suinteresuoto asmens Nordea Bank AB naudai yra priteistos bylinėjimosi išlaidos, išduotas vykdomasis raštas, tačiau išlaidos šiandien dar nėra apmokėtos. Tai taip pat leidžia manyti, jog UAB „Vaigosta“ finansinė padėtis yra prasta, kadangi bendrovė pagal įsiteisėjusius teismų sprendimus negali sumokėti tokios sąlyginai mažos sumos.

Atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. liepos 26 d. leidimas Nr. LG-2262 gaminti elektros energiją bei visos iš jo kylančios teisės (dokumentai dėl arešto, t. y. Turto arešto aktų registro išrašas ir antstolio J. P. 2013 m. rugsėjo 12 d. turto aprašas yra pateikti kartu su pareiškėjo prašymu) yra areštuotos. Tai reiškia, kad trečiojo suinteresuoto asmens Nordea Bank AB naudai buvo ir yra areštuotos turtinės teisės pagal 2013 m. liepos 26 d. leidimą Nr. LG-2262 gauti pajamas. Šioje byloje yra ginčijamas leidimas Nr. L-208, kurio pagrindu iš esmės buvo sunaikintas areštuotas turtas (leidimas Nr. LG-2262). Todėl akivaizdu, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teisinės padėties atstatymas tuo atveju, jeigu sprendimas būtų palankus pareiškėjui, taptų neįmanomas. Be to, leidime Nr. L-208 nepagrįstai pakeitus jo turėtoją, Nordea Bank AB neteko teisės nukreipti savo reikalavimus į skolininko UAB „Domus ARX“ gautinas sumas už parduotą elektros energiją. Tokiu būdu yra pažeidžiami trečiojo suinteresuoto asmens Nordea Bank AB, kaip finansų įstaigos, teisėti interesai gauti reikalavimo patenkinimą pagal įsiteisėjusį ir vykdytiną Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1370-125/2013 (pateiktas byloje kartu su 2016 m. vasario 10 d. atsiliepimu į pareiškimą, žr. priedą Nr. 3), kuris iki šiol nėra įvykdytas.

Mano, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, UAB „Vaigosta“ interesai nebus pažeisti, kadangi pareiškėjo prašomos taikyti priemonės yra susijusios tik su laikinu teisių pagal leidimą Nr. L-208 ribojimu, kuris objektyviai UAB „Vaigosta“ jokios žalos sukelti negali.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str. 4, 5 d.).

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Domus ARX“ kreipėsi į Viliaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, išduotą uždarajai akcinei bendrovei „Vaigosta“. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – nuo skundo padavimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Inspekcijos 2015 m. lapkričio 9 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. L-208 galiojimą bei uždrausti UAB „Vaigosta“ atlikti visus veiksmus, kurie yra susiję su minėtu leidimu. Nurodė, kad skundžiamo leidimo gaminti elektros energiją pagrindu UAB „Vaigosta“ sudarė sutartį dėl elektros energijos pardavimo su AB „Lesto“ (nuo 2016 m. sausio 1 d. akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO)) ir neteisėtai bei nepagrįstai naudojasi leidimo suteikiamomis teisėmis (gauna pinigines lėšas už parduotą elektros energiją). Nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo šioje byloje vykdymą, tai yra buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimą.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nustatė, kad pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, įrodymų, pagrindžiančių, kad tuo atveju, jei teismas priimtų jam palankų sprendimą, t. y. panaikintų Inspekcijos išduotą 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, iki tol buvusios padėties atkūrimas taptų neįmanomas. Tai, kad šiuo metu skundžiamo leidimo suteikiamomis teisėmis naudojasi UAB „Vaigosta“, nesudaro pagrindo automatiškai teigti, jog iki leidimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, atskirajame skunde teigia, kad jeigu teismo sprendimu UAB „Vaigosta“ išduotas leidimas elektros energijos gamybai būtų pripažintas niekiniu ir negaliojančiu, UAB „Vaigosta“ privalėtų sugrąžinti UAB „Domus ARX“ lėšas, kurias ji gavo iš AB „Lesto“, pastarajai pardavusi saulės elektrinės pagamintą energiją, kadangi minėtas leidimas UAB „Vaigosta“ išduotas 2010 m. rugpjūčio 23 d. leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-0426, 2013 m. liepos 26 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LP-2262, išduotų pareiškėjo UAB „Domus ARX“ vardu, ir 2015 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-415/2015 pagrindu. Remdamasis tuo, pareiškėjas toliau vardija duomenis ir aplinkybes, kurie, jo nuomone, įrodo, jog UAB „Vaigosta“ yra / bus finansiškai nepajėgi sugrąžinti niekiniu pripažinto leidimo pagrindu gautas lėšas. Todėl, pareiškėjo nuomone, nesustabdžius ginčijamo akto galiojimo, galėtų iš esmės pasunkėti ar pasidaryti neįmanoma užtikrinti būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą, t. y. buvusios iki ginčijamo akto priėmimo padėties atkūrimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimu, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-227/2012). Vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pabrėžęs, jog negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, nes tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (pvz., 2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-140/2008, 2012 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-310/2012).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, išduotą uždarajai akcinei bendrovei „Vaigosta“. Šis leidimas yra išduotas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vaigosta“, suteikiantis teisę gaminti elektros energiją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo 16 straipsniu. Nors pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemone ir nurodo šio leidimo galiojimo sustabdymą (ABTĮ 71 str. 3 d. 3 p.), tačiau iš esmės jis prašo uždrausti atlikti tolesnius veiksmus, kurie gali būti vykdomi šio leidimo pagrindu, t. y. parduoti šio leidimo pagrindu pagamintą elektros energiją, gauti už tai pajamų ir kitus.

Tai reiškia, jog pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę konkrečiai yra nukreiptas į trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vaigosta“ ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisinius santykius, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo pareikštu reikalavimu panaikinti 2015 m. lapkričio 9 d. leidimą gaminti elektros energiją Nr. L-208, kadangi šiuo ginčijamu administraciniu aktu nėra savaime (tiesiogiai) suteikiamos teisės pagamintą elektros energiją parduoti ar kitaip ja disponuoti, t. y. teisės gauti lėšas už elektrinėje pagamintą energiją.

Sutiktina su trečiojo suinteresuoto asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ teiginiu, jog toks leidimas trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vaigosta“ yra tik pagrindas tokioms teisėms įgyti, t. y. sudaryti Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį su AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir jos pagrindu gauti minėtas lėšas. Pabrėžtina, jog teismui panaikinus UAB „Vaigosta“ išduotą leidimą gaminti elektros energiją UAB „Vaigosta“ lėšų, kurias ji gavo iš trečiojo suinteresuoto asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ pardavusi jam elektrinės pagamintą energiją, sugrąžinimo pareiškėjui klausimas nebus sprendžiamas, kadangi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas nėra UAB „Vaigosta“ ir AB „Energijos skirstymo operatorius“ sutartiniai santykiai, tačiau leidimo UAB „Vaigosta“ išdavimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Ir tik tuo atveju, jeigu Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, sudaryta tarp trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vaigosta“ ir trečiojo suinteresuoto asmens AB „Energijos skirstymo operatorius“ teisės aktų nustatyta tvarka būtų pripažinta niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, atsirastų pagrindas taikyti restituciją – UAB „Vaigosta“ turėtų grąžinti pagal sutartį gautas lėšas trečiajam suinteresuotam asmeniui AB „Energijos skirstymo operatorius“, tačiau ne pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju pareiškėjo argumentai bei pateikti įrodymai dėl UAB „Vaigosta“ finansinės padėties neturi reikšmės sprendžiamam reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimui.

Taigi, nustačius, jog pareiškėjas skunde reikalavimų, susijusių su trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Vaigosta“ teisėmis sudaryti Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį su AB „Energijos skirstymo operatorius“, pagamintą elektros energiją parduoti ir gauti minėtas lėšas, nepateikė, spręstina, jog nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Be to, pabrėžtina, jog prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones gali būti adresuojamas tik atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-159/2008; 2008 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-162/2008). ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata, netgi atsižvelgiant į bylos specifiką, negali būti aiškinama plačiai, t. y. kaip, priklausomai nuo faktinės situacijos, taikytina ir pareiškėjui, trečiajam suinteresuotam asmeniui ar kitam subjektui, kuris nėra nagrinėjamos bylos ginčo šalis ir kuriam nagrinėjamoje byloje joks materialinis teisinis reikalavimas nėra pareikštas (pvz., 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-729/2010; 2008 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-159/2008). Šiuo atveju trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vaigosta“ nagrinėjamoje byloje joks materialinis teisinis reikalavimas nėra pareikštas, todėl pareiškėjo prašymas sustabdant ginčijamo Inspekcijos 2015 m. lapkričio 9 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. L-208 galiojimą uždrausti UAB „Vaigosta“ atlikti tolesnius veiksmus, kurie gali būti vykdomi šio leidimo pagrindu, t. y. parduoti šio leidimo pagrindu pagamintą elektros energiją, gauti už tai pajamų ir kitus, negali būti pareikštas, todėl atmestinas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama. Todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Reikalavimų užtikrinimo priemone yra tik laikinai fiksuojama esama padėtis atitinkamuose materialiniuose teisiniuose santykiuose, tačiau tai neturi įtakos pačiai teisminio proceso eigai (pvz., 2012 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-41/2012). Atsižvelgiant į tai, tiek pareiškėjo, tiek trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai dėl Inspekcijos 2015 m. lapkričio 9 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. L-208 teisėtumo ir pagrįstumo sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo kausimą neturi reikšmės, todėl jie nevertintini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Domus ARX“ atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė