2019-12-04 Nr. AB-22839-3-64-3-01042-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2333-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01042-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2018 m. sausio 26 d. iki balandžio 27 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kameroje Nr. 7 jam teko mažiau ploto nei numato teisės aktai, ypač atėmus baldų ir sanitarinio mazgo zonos užimamą plotą. Kameros sienos nešvarios, krenta tinkas, ant lubų ir sienų kampų įsisenėjęs pelėsis, nėra sėdimo klozeto, kameroje visą laiką šalta, nėra įrengto pagalbos mygtuko, kameros neventiliuojamos, sienos drėgnos, dušo patalpoje nėra grindų kilimėlių, pasivaikščiojimo kiemeliai maži, nėra kur atsisėsti. Atvykus į Šiaulių TI, asmenys laikomi mažoje kameroje, kurioje yra tamsu, šalta, drėgna, duodamas tik sausas maisto davinys. Esant tokioms sąlygoms yra galimybė užsikrėsti sunkiomis ligomis. Dėl to pareiškėjas patyrė emocinį sukrėtimą, išgyvenimus, depresiją, kančią, pažeminimą, sumažėjo bendravimo galimybės ir pasitikėjimas savimi.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko nuo 3,66 kv. m iki 5,48 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Nurodė, kad tualetai ir dirbtinis apšvietimas kamerose įrengti pagal higienos normų reikalavimus, tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, nepermatoma užuolaida ar durimis. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Nusiskundimų dėl kamerų būklės negauta. Vidinio ryšio įrengimas numatytas tik naujai statomiems ar rekonstruojamiems pastatams. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, kiemeliai švarūs, asmenys, sergantys aktyvia tuberkuliozės forma, vedami pasivaikščioti atskirai. Švarą kamerose turi palaikyti patys suimtieji, kamerų pagrindinis valymas atliekamas ne rečiau kaip kartą per mėnesį, esant poreikiui organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo šalinimas. Pareiškėjo buvimo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose buvo atliktas atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimas, 2017 m. lapkričio 3 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 7 lempos yra su gaubtais. Kilimėliai dušuose pakloti nuo 2015 m. Kameros šildomos centralizuotai. Laikino sulaikymo kameroms netaikomi gyvenamosios kameroms nustatyti reikalavimai, nes ten asmenys laikomi trumpai, sausas maisto davinys jiems išduodamas tuo atveju, jei jie atvyksta praėjus maitinimo laikui.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, jog suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar kitų įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl teismas padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje Nr. 7 buvo kalinamas 87 dienas, po 4-6 asmenis kameroje, todėl pareiškėjui teko nuo 3,66 kv. m iki 5,48 kv. m kameros ploto. Teismas konstatavo, kad Šiaulių TI administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

7. Teismas nenustatė perteklinio inventoriaus įrengimo kameroje; vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą, nustatė, jog kameroje Nr. 7 tualetas nuo gyvenamosios kameros dalies atskirtas OSB sienele, kurios aukštis yra 2,32 m; pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI negalimas dėl įstaigos statuso; pareiškėjas nesikreipė su skundais į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų; kameroje Nr. 7 remonto darbai nebuvo atliekami, o laikino sulaikymo ir priėmimo paskirstymo kamerose 2016 m. liepos ir rugsėjo mėn. išdažytos sienos, lubos, sumontuoti sanitarinių mazgų atitvarai, 2016 m. rugsėjo mėn. izoliuotas stogas virš pasivaikščiojimo kiemelių; Šiaulių TI vykdomi higienos-dezinfekcijos planai (priešingų duomenų nepateikta); pagal Šiaulių TI direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 patvirtintą tvarką suimtiesiems užtikrinamas 2 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą, duomenų, jog jis nebuvo vykdomas, nepateikta; Šiaulių TI direktoriaus 2011 m. gruodžio 21 d. įsakyme Nr. 1/01-356 „Dėl sauso davinio išdavimo suimtiesiems ir nuteistiesiems, atvykusiems į Šiaulių tardymo izoliatorių, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę“ nustatyta, kad asmenims, atvykusiems praėjus maitinimo laikui, išduodamas pagal valgiaraštį paruoštas ir likęs maistas, o jo nesant – išduodamas atitinkamas sausas davinys; pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliko sąlygų atitikimo higienos reikalavimams kameroje Nr. 7 patikrinimus; 2017 m. lapkričio 3 d. patikrinimo akte nustatyta, kad kameroje Nr. 7 lempos yra su gaubtais; 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte nustatyta, kad yra galimybė vėdinti kameras per langus, duše asmenys turi galimybę nusiprausti kartą per savaitę; 2016 m. gegužės 30 d. patikrinimo akte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, yra šiukšliadėžės; pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl nemigos, nurodė, kad ir būdamas laisvėje vartojo vaistus nuo nemigos ir bėrimo; galvos ar pilvo skausmais nesiskundė; nenurodė, jog susirgimai susiję su netinkamomis kalinimo sąlygomis.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms nėra paneigti, nes nebuvo atlikta patikrinimų dėl kameros būklės, oro temperatūros, pelėsio, krintančio tinko. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Teismas, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimą, pažymėjo, jog Šiaulių TI pateikė duomenis, jog žemiausia sanitarinio mazgo sienelė yra 2,32 m aukščio, todėl nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo privatumo pažeidimą. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, įvertino kaip pagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, kokio tipo klozetai turi būti montuojami sanitariniame mazge. Teismas, vertindamas higienos sąlygas laikino sulaikymo kamerose, pastebėjo, jog šioms kameroms netaikomos tos pačios higienos normos, kurios taikomos gyvenamosioms kameroms, be to, per visą ginčo laikotarpį pareiškėjas šiose kamerose buvo tik keturis kartus, todėl nebuvo jokio ilgalaikio poveikio pareiškėjui. Pareiškėjas nekonkretizavo, kada konkrečiai jis šiose kamerose buvo laikomas, teisės aktai numato galimybę išduoti jose esantiems asmenims sausą maisto davinį, todėl teismas šį pareiškėjo argumentą atmetė. Teismas nurodė, kad pasivaikščiojimo laikas yra nustatytas Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti trumpiau, todėl nagrinėjamą pareiškėjo argumentą atmetė. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenumato, jog pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti įrengtos sėdimos vietos. Dėl kilimėlių duše teismas nurodė, jog nors atsakovas teigė, kad kilimėliai patiesti 2015 m., tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, tačiau asmenys į dušą vedami kartą per savaitę, todėl nėra pagrindo konstatuoti ilgalaikį poveikį pareiškėjui, juo labiau, kad nėra jokių duomenų apie padarytą žalą pareiškėjo sveikatai.

9. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą.

10. Teismas akcentavo, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje nustatytus draudimus, sąlygomis.

11. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

12. Teismas nurodė, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo laikymo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų asmenų, dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip šias sąlygas blogino, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, netinkamos kalinimo sąlygos (prastos higienos sąlygos kamerose, privatumo stoka ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį jo sveikatai). Teismas įvertino, kad pareiškėjui visą laiką buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas kamerose, kitos sąlygos Šiaulių TI gyvenamojoje kameroje tik iš dalies buvo užtikrintos (blogas kvapas iš sanitarinio mazgo zonos, galbūt teisės aktų neatitinkančios kitos sąlygos kameroje ir kitose patalpose). Teismas atkreipė dėmesį į teismų praktiką, kurioje numatyta, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus teisės pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1027‑442/2017). Teismas įvertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Šiaulių TI pateiktais duomenimis, nors visuotinai yra žinoma apie higienos normų pažeidimus šioje įstaigoje. Pareiškėjas taip pat iš esmės pažodžiui perrašo pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje aprašytas pareiškėjo skunde nurodytas kalinimo sąlygas bei patirtus išgyvenimus, prašo vadovautis teismų praktika, suformuota tokio pobūdžio bylose.

15. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 26 d. iki balandžio 27 d. neužtikrinimo pareiškėjui, atlyginimo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant higienos normų reikalavimus, todėl pripažino, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI šiuo laikotarpiu buvo pažeista, tačiau pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde reikalauja priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nes jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į minimalų kameros plotą, turintį tekti vienam asmeniui, bei higienos normų reikalavimus; pažymi, kad visuotinai žinoma apie higienos normų reikalavimų pažeidimus Šiaulių TI, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo juos konstatuoti.

19. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo jis neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniame skunde neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

21. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo jam tekusio kameros ploto, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu teisėtai ir pagrįstai nenustatė jokio pareiškėjo teisių pažeidimo (žr. šios nutarties 6 p.).

22. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl higienos normų reikalavimų pažeidimo, pažymi, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo pareiškėjo teisių pažeidimą, nes jis Šiaulių TI ginčo laikotarpiu buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Atitinkamai nagrinėjamu aspektu buvo konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai (neveikimas) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme.

23. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šios nutarties 22 punkte nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.

24. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

25. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

26. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, nustatytų higienos normų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į atsakovo atstovą su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, ar kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjui šis klausimas būtų buvęs itin aktualus), aplinkybę, jog kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnį. Tokių pasekmių nenurodo ir pats pareiškėjas, savo procesiniuose dokumentuose įvardindamas tik bendro pobūdžio teiginius, nepagrįstus jokiais įrodymais. Nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo. Juo labiau, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog būtent dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata ar būtų kilę kokių nors kitų reikšmingų pasekmių. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas.

28. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. U. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė