2022-03-23 Nr. AB-6706-3-61-3-00476-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-212-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00476-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) įmonės OAO „Belaruskalij“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) įmonės OAO „Belaruskalij“ skundą atsakovams Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, tretieji suinteresuotieji asmenys akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“, akcinė bendrovė „LTG Cargo“, Valstybės saugumo departamentas, Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) įmonė OAO „Belaruskalij“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2022 m. sausio 12 d. nutarimą Nr. 34-K-2 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 21 d. išvadą Nr. PD- 48 (toliau – ir Išvada); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat pareiškė procesinį prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (toliau – ir RUP) – sustabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą.

Komisijos Išvada buvo pripažinta, kad pareiškėjo ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2018 m. kovo 16 sudaryta vežimų organizavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), 2018 m. kovo 16 d. papildomas susitarimas Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. gegužės 18 d. šio papildomo susitarimo pakeitimas Nr. (duomenys neskelbtini), neatitinka Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų, ir rekomenduoti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti, kad papildomas susitarimas negalioja nuo jo sudarymo momento, o likusi vežimo sutarties dalis negalioja nuo Vyriausybės sprendimo, patvirtinančio, kad Vežimo sutartis neatitinka Lietuvos respublikos nacionalinio saugumo interesų, įsigaliojimo dienos.

Vyriausybės Nutarimu vežimo sutartis (įskaitant papildomą susitarimą) buvo pripažinta neatitinkanti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų, taip pat nustatyta, kad vežimo sutartis ir papildomas susitarimas yra negaliojantys.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 4 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl RUP pritaikymo atmetė. Teismas skundžiamojoje nutartyje pažymėjo, kad pareiškėjas, turėdamas pareigą pateikti įrodymus, pagrindžiančius RUP pritaikymo būtinumą, neįrodė, jog nepritaikius šios priemonės, bus patirta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Teismas vertino, jog pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, susiję su galimu sutartinių įsipareigojimų neįvykdymu, pelningo verslo praradimu bei, kad pareiškėjo sutartis sudaryta su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ Lietuvos Respublikai buvo pelninga, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjo nurodytus argumentus, susijusius su laisvu prekių judėjimo (tranzito) varžymu ES vidaus rinkoje, teismas vertino, kaip pernelyg nutoliusius nuo ginčijamų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo, atsižvelgiant ir į tai, jog pareiškėjas nėra ES vidaus rinkoje veikiantis ūkio subjektas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, jog pareiškėjas, prašydamas pritaikyti RUP, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, nenurodė išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių, jog nepritaikius jo prašomos RUP, jam, kitų šalių subjektams ar visuomenės saugomiems interesams galėtų būti padaryta reali žala. Priešingai, pripažino, jog teismui pritaikius RUP ir sustabdžius administracinio akto galiojimą, būtų iš esmės leista tęsti ir vykdyti imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajai tvarkai prieštaraujančius susitarimus. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro šiuo atveju pagrindo taikyti RUP, todėl pareiškėjo prašymo taikyti RUP netenkino.

II. Pareiškėjas OAO „Belaruskalij“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta taikyti RUP ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti pareiškėjo prašymą dėl RUP taikymo, t. y. sustabdyti Vyriausybės 2022 m. sausio 12 d. nutarimo Nr. 34-K-2 „Dėl sandorio pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų“ galiojimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, kad teismui pateiktame skunde nurodė argumentus bei pateikė juos pagrindžiančius įrodymus, patvirtinančius, jog nepritaikius RUP, t. y. nesustabdžius Nutarimo galiojimo, kilsianti žala yra neišvengiama ir neabejotina. Pareiškėjas teismui pateikė laiškus (rašytinius įrodymus), kuriais įvairūs subjektai kreipėsi į Vyriausybę, prašydami neapriboti pareiškėjo prekių gabenimo per Lietuvos Respubliką. Šiuose laiškuose detaliai paaiškinama, jog nutraukus pareiškėjo prekių tranzitą per Lietuvos Respubliką, tai tiesiogiai sukels neigiamas ir nepataisomas pasekmes, t. y. dėl pareiškėjo produkcijos netiekimo išaugs trąšų ir maisto kainos.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė argumentus, kad produkcijos tranzitas per Lietuvą yra integruotas į pasaulinę trąšų tiekimo grandinę, todėl nutraukus pareiškėjo tranzitą, iš esmės nutrūktų produkcijos tiekimo gradinė ne tik visoje Europoje, tačiau ir kitose pasaulio šalyse, todėl tokios pasekmės tiesiogiai paliečia ne tik pareiškėją, bet ir kitas pasaulio valstybes bei jose gyvenančius asmenis. Be nurodytų argumentų, pareiškėjas pateikė ir kitus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad gali kilti reali žala ne tik pareiškėjui, bet ir kitoms pasaulio šalims bei jose gyvenantiems asmenims.

Pareiškėjas paaiškina, jog skundu prašo panaikinti Vyriausybės Nutarimą ir Komisijos sprendimą, siekdamas panaikinti Išvadą, kad pareiškėjo ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ bei AB „LTG Cargo“ sudaryti sandoriai prieštarauja nacionalinio saugumo interesams ir yra negaliojantys. Nagrinėjamu atveju teismas negali formuluoti išvadų, kurios turėtų būti formuluojamos nagrinėjant bylą iš esmės ir pateikiamos teismo priimtame sprendime. Sprendžiant dėl RUP taikymo, teismas turi vertinti pareiškėjo argumentus ir įrodymus, pagrindžiančius žalą, galinčią atsirasti nepritaikius RUP, o ne sandorių teisėtumą ir atitikimą imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajai tvarkai.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad argumentai dėl laisvo prekių judėjimo suvaržymo ES rinkoje yra per daug nutolę nuo sprendžiamo RUP klausimo, kadangi minėtas suvaržymas būtų ir yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu taikyti minėtas priemones. Teismui nepritaikius RUP, iki visiško ginčo išnagrinėjimo ir teismo sprendimo priėmimo dienos, sandoriai, kurie Nutarimu ir Sprendimu yra pripažinti prieštaraujančiais nacionalinio saugumo interesams, būtų pripažinti ir negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju, minėtų sandorių negaliojimas reikštų ir pareiškėjo produkcijos gabenimo sustabdymą, kuris būtų tiesioginė laisvo prekių judėjimo suvaržymo pasekmė. Toks laisvo prekių judėjimo suvaržymas tiesiogiai sietinas ir su žala, kuri atsiras nepritaikius RUP, kurias pareiškėjas pagrindė tiek skunde, tiek atskirajame skunde nurodytais argumentais bei kartu su atskiruoju skundu pateiktais rašytiniais įrodymais. Be to, nesustabdžius Nutarimo galiojimo, būtų leidžiama nekliudomai galioti teisės aktui, kuris pažeidžia tarptautines ir ES teisės normas.

Pareiškėjas pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, skirtingai negu Vyriausybės priimto teisės akto teisėtumo tyrimas, yra ne jo atitikties aukštesnės galios teisės aktams vertinimas, bet ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų nustatymas bei reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 rugpjūčio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-14-502/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bei išimties tvarka administracinio akto taikymo apribojimo anksčiau, negu nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo paskelbimo, ir daro išvadą, kad administracinis teismas turi kompetenciją stabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos ir Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisija atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą pritaikyti RUP atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovai nurodo, kad Vyriausybės Nutarimo neteisėtumą gali nustatyti tik Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas. Administracinis teismas, neturėdamas kompetencijos tirti Vyriausybės veiklos, neturi kompetencijos ne tik Vyriausybės nutarimo pripažinti negaliojančiu, bet ir laikinai sustabdyti Vyriausybės nutarimo galiojimą, pritaikydamas RUP. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose Vyriausybės nutarimų, priimtų pagal Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymą, galiojimo stabdymas taikant RUP nėra galimas dėl jų neproporcingumo. Laikinai sustabdžius Nutarimo galiojimą, būtų neproporcingai pažeisti tiek Vyriausybės, tiek valstybės interesai.

Atsakovų teigimu, visi pareiškėjo nurodyti žalos elementai, net jeigu būtų teisingi ir pasireikštų, yra Vyriausybės nutarimo įtakos nacionaliniams ir pasauliniams ekonominiams faktoriams pasireiškimas, tačiau teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Atitinkamai, Lietuvos administraciniai teismai jų negali įtakoti nei naikindami, nei stabdydami Vyriausybės Nutarimo galiojimą. Pažymi, jog ES Tarybos Reglamentu ir Tarybos sprendimu dėl (duomenys neskelbtini), įvestas visiškas (duomenys neskelbtini) kalio trąšų tranzito draudimas visoje ES teritorijoje. Pagal savo teisines pasekmes šie aktai dubliuoja skundžiamą Vyriausybės Nutarimą.

Atsakovų tvirtinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Nutarimu pripažinus negaliojančia Vežimų organizavimo sutartį, jis prarastų galimybę pristatyti trąšas produkcijos pirkėjams. Pareiškėjas neįrodė, kad negali trąšų gabenti per (duomenys neskelbtini) uostus, kad pareiškėjo produkcijos gabenimas šiais alternatyviais maršrutais neįmanomas ar ekonomiškai nepagrįstas. Pareiškėjo argumentai dėl tariamo trąšų kainos išaugimo, tiekimo grandinės nutrūkimo ir maisto kainų išaugimo, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Parengtomis pažymomis pareiškėjas įrodinėja viena kitai prieštaraujančias aplinkybes: vienu metu skaičiuoja ir žalą sustabdžius gamybą, ir produkcijos gabenimo pabrangimą produkciją gabenant vienu iš alternatyvių maršrutų. Pareiškėjas neįrodė, kad nutraukus trąšų vežimą per (duomenys neskelbtini), jis bus priverstas stabdyti gamybą.

Atsakovų nuomone, teismo išvada, kad pritaikius RUP, pareiškėjui būtų leista tęsti ir vykdyti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajai tvarkai prieštaraujančius susitarimus, yra visiškai pagrįsta ir teisėta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje patvirtinama, kad RUP – Vyriausybės Nutarimo galiojimo sustabdymas – tokio pobūdžio bylose negalimas. Teismas taip pat visiškai pagrįstai vertino, kad skundo priėmimo stadijoje pareiškėjo pateikti argumentai, susiję su laisvo prekių judėjimo suvaržymu ES vidaus rinkoje, vertintini kaip pernelyg nutolę. Net jeigu pareiškėjo argumentai būtų laikomi pagrįstais, jie patvirtintų tik vieną iš dviejų būtinųjų RUP taikymo sąlygų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą taikyti RUP atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog teismui pritaikius prašomą RUP ir sustabdžius skundžiamo administracinio akto galiojimą, būtų iš esmės leista tęsti ir vykdyti imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajai tvarkai prieštaraujančius susitarimus. Skundžiami Komisijos sprendimas (Išvados) ir Nutarimas priimti įvertinus kompetentingų institucijų pateiktą informaciją, kuri buvo pripažinta atitinkanti Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijus ir iki teismas nepanaikins skundžiamų Komisijos sprendimo (Išvados) ir Nutarimo, pareiškėjo prašymas dėl RUP, negali būti patenkinamas. Priešingu atveju, būtų iš esmės paneigtas viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principas ir iškiltų rizika pakenkti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo prašymą pritaikyti RUP atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu ir mano, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nutarties dalyje teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo taikyti RUP – sustabdyti Nutarimo galiojimą. Pareiškėjo atskirajame skunde pateikti bendro pobūdžio pasisakymai ir pasvarstymai apie kilsiančius veiklos kaštus, susidarysiančius nuostolius bei nepatogumus ieškant alternatyvių trąšų tiekimo grandinių, negali būti vertinami kaip įrodantys sunkiai atitaisomą ar neatitaisomą žalą, kilsiančią dėl Nutarimo galiojimo nesustabdymo. Be to, pateikto skundo dėl Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo pagrindu priimtų sprendimų nagrinėjimo terminas yra trumpas, o toks trumpas skundo nagrinėjimo terminas šiuo atveju minimizuoja tikėtiną žalą, kuriai atlyginti, remiantis teisės aktuose nustatyta tvarka, kelias nėra užkertamas. Pareiškėjas iš esmės siekia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas prevenciškai gintų jo teises, apsaugotų nuo galimų finansinių ir kitų nuostolių, o tokie prašymai teismų negali būti patenkinami.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pritaikius RUP ir sustabdžius Nutarimo galiojimą, atitinkamai pareiškėjui toliau laisvai tęsiant savo produkcijos gabenimą (duomenys neskelbtini) uostą, būtų pažeisti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ir administraciniai teismai pripažįsta, jog nacionalinis saugumas, kaip vertybė yra svarbesnė, nei privatūs verslo interesai, todėl esant nors mažiausiai rizikai valstybės saugumui, valstybė turi teisę saugoti valstybę, pasitelkiant ūkio veiklos reguliavimą, kad jis tarnautų bendrai tautos gerovei ir užtikrintų apsaugą nuo galimai išorinio poveikio iš (duomenys neskelbtini) valstybei geopolitinės orientacijos aspektu nepalankių valstybių ir su jų politika glaudžiai susijusių fizinių ar juridinių asmenų.

Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytas aplinkybes, trečiasis suinteresuotas asmuo laikosi pozicijos, jog teismas pagrįstai nepritaikė pareiškėjo prašomos pritaikyti RUP ir netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti Nutarimo galiojimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Nagrinėjamu atveju skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartis, kuria netenkintas pareiškėjo Bendrovės prašymas pritaikyti RUP – sustabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad proceso dalyvis tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiama nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo pritaikyti RUP, konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog, nepritaikius RUP, Bendrovei gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl RUP taikymo nagrinėjamo ginčo atveju teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės Nutarimo sustabdymą, kurios teismas negali pritaikyti pagal ABTĮ 70 straipsnį, nes administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Vyriausybės veiklos.

ABTĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimo nuostatomis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija, aktuali redakcija – ABTĮ 18 str. 2 d.) formuluote „Respublikos Prezidento, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) veikla“ įvardijama tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia ir kuri negali būti tapatinama su šiame įstatyme įtvirtinta sąvoka „viešasis administravimas“. Konstitucinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu konstatavęs, kad ABTĮ 16 straipsnio 2 dalies (2007 m. gruodžio 18 d. redakcija) nuostata „Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento <...>, Vyriausybės (kaip kolegialios institucijos) <...> veiklos <...>“ neužkerta kelio asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos dėl Respublikos Prezidento ar Vyriausybės veiklos, įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą, pripažino, kad ši nuostata neprieštaravo Konstitucijai.

Šiame kontekste paminėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad inter alia (be kita ko) Vyriausybės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje administracinėje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus; gavęs Konstitucinio teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą.

Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo 20 straipsnyje, reglamentuojančiame sprendimų, priimtų taikant šį įstatymą, teisminę kontrolę, nurodyta, kad šio įstatymo pagrindu viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Toks skundas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo skundo priėmimo dienos, o apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo – ne vėliau kaip per 30 dienų nuo apeliacinio skundo priėmimo dienos. Įstatymo 20 straipsnyje, atsižvelgiant į jo aiškinamąjį raštą, siekta įtvirtinti nuostatas, kuriomis būtų užtikrinta investuotojo ar kito asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą (kuri yra viena iš būtinųjų sąlygų laisvo kapitalo judėjimo pagal Europos Sąjungos teisę apribojimams pateisinti) ginant pažeistas teises, t. y. ginčijant dėl jo priimtą neigiamą sprendimą.

Taigi pagal Įstatymo 20 straipsnį, aiškinamą kartu su minėta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, asmuo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Įstatymo pagrindu priimto inter alia (be kita ko) Vyriausybės nutarimo, kuriuo buvo (galėjo būti) pažeistos jo teisės ar laisvės, teisėtumo, o teismas, nagrinėjantis atitinkamą bylą, jeigu yra pagrindas manyti, kad toks Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar tas aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus. Tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios priimto akto, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje eA-2556-492/2021).

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinio teismo kompetenciją (konstitucinius įgaliojimus) išnagrinėti bylą iš esmės tik tais atvejais, kai nekyla abejonių dėl valstybės valdžios priimto akto, tačiau tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad toks Vyriausybės aktas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, turi pareigą kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar tas aktas atitinka Konstituciją ar įstatymus, daro išvadą, kad administracinis teismas neturi konstitucinių įgaliojimų taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti Vyriausybės Nutarimo galiojimą, nes tai reikštų neteisėtą teismo įsiterpimą į Vyriausybės, įgyvendinančios valstybės valdžią, kaip tai įtvirtinta Konstitucijos 5 straipsnyje, 94 straipsnyje, veiklą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. I-14-502/2018, nėra pagrindo remtis, nes ginčo teisiniai santykiai šioje byloje ir nagrinėjamoje yra skirtingi, administracinėje byloje Nr. I-14-502/2018 teismo sprendžiami klausimai buvo susiję ne valstybės valdžią įgyvendinančių subjektų veikla, bet su viešojo administravimo subjektų priimtų norminių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams vertinimu, kas yra Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priskirta kompetencija (ABTĮ 21 str. 1 d. 2 p.).

Pareiškėjo teisėtų interesų, susijusių su jo galimais nuostoliais (neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala), apsaugą tokiu atveju užtikrina galimybė reikalauti žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodytais atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones motyvais, pareiškėjo prašymo netenkina iš esmės kitais pagrindais, tačiau išvada skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje išlieka ta pati, todėl, netenkinus pareiškėjo atskirojo skundo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) įmonės OAO „Belaruskalij“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė