2013-09-26 Nr. AB-5688-3-61-3-00761-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-1031/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00761-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.2; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. G. 2012 m. gegužės 2 d. teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) viršininko 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. (23.25-08)-320-8286. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo teismui padavimo terminą.

Pareiškėjas nurodė, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu pagal užsienio valstybės prašymą išieškoti iš pareiškėjo turto 138 493,80 Lt sumą. Akcentavo, kad nėra įgyvendinta Mokesčių administravimo įstatymo 28 straipsnio 5 dalis, nes užsienio valstybės institucija neišnaudojo visų įprastų galimybių tikslui pasiekti, prie dokumentų nepridėti vertimai į lietuvių kalbą, iš ginčijamo sprendimo neaiškus išieškojimo pagrindas ir sumos apskaičiavimo pagrįstumas, t. y. neatitinka individualaus administracinio akto reikalavimų.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VMI informavo Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją apie Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų išieškojimo tarnybos prašymą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo, pridėjo skolą pagrindžiančius dokumentus. Skolos išieškojimas turėjo būti vykdomas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 29 straipsnio 3 dalimi, Pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu. Atsakovas akcentavo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Teisingumo Teismo praktiką, kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos Europos Sąjungos valstybės narės institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir jį vykdo. Be to, pagal minėto įstatymo nuostatas bei teismų praktiką, vertimai yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms, o ne skolininkui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjo D. G. skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų išieškojimo tarnyba kreipėsi į VMI su prašymu dėl skolos iš D. G. išieškojimo, pateikė vykdymą leidžiantį dokumentą bei patvirtino 2003 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo Nr. IX-1781 (toliau – ir Įstatymas, Savitarpio pagalbos įstatymas) 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimą. Teisės aktai nenumato pareigos pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog yra išnaudotos visos galimybės įvykdyti reikalavimą, t. y. pakanka tik deklaruoti tokį faktą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Jungtinės Karalystės institucija pateiktuose dokumentuose šį faktą deklaravo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos valstybės, Europos Sąjungos narės, institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant įstatymo numatytų išimčių, jį vykdo (2007 m. balandžio 13 d. nutartis adm. byloje Nr. A14-398/07, 2007 m. rugsėjo 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A16-787/2007). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo vertinimu, konstatuotina, kad valstybei narei pateikus VMI teisės aktų numatytus dokumentus dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, VMI neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti vykdyti tokį prašymą.

Pirmosios instancijos teismas papildomai pažymėjo, jog pareiškėjas nurodo, kad prie dokumentų nepridėti vertimai į lietuvių kalbą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pagal Įstatymo 18 straipsnį, prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų pridedami jų vertimai į lietuvių kalbą. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Europos Teisingumo Teismas byloje Milan Kyrian prieš Celni urad Tabor bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A(556)-15/2010 yra išaiškinę, jog dokumentų vertimai yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms, o ne skolininkui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad ginčijamas sprendimas neatitinka individualaus administracinio akto reikalavimų. Sprendime nurodytas teisinis ir faktinis sprendimo priėmimo pagrindas, išaiškinta teisė susipažinti su byla, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta ir vadovaujantis nurodytų teisės aktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas priimtas kompetentingos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka, yra teisėtas, todėl jo keisti ar naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, t. y. klaidingai konstatavo, jog teisės aktai nenumato pareigos pagalbos prašančiai užsienio valstybės institucijai pateikti dokumentus, kurie patvirtina, jog yra išnaudotos visos galimybės įvykdyti reikalavimą, ir klaidingai nustatė, jog Jungtinės Karalystės institucija pateiktuose dokumentuose šį faktą deklaravo. Pareiškėjas taip pat teigė, kad jam pateikus skundą dėl VMI viršininko 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-320- 8286 dėl išieškojimo pagal užsienio valstybės prašymą, jam nebuvo pateikta jokių vertimų, jie pateikti tik inicijavus bylą pirmosios instancijos teisme.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. VMI 2011 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. (25.9-09)-R1-4601 informavo Kauno apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų išieškojimo tarnybos 2011 m. rugsėjo 14 d. gauto prašymo imtis išieškojimo priemonių iš D. G. dėl 104698,98 Lt pajamų mokesčio ir 33794,82 Lt palūkanų skolos, kurios bendra suma – 138493,80 Lt. Prie VMI prie FM rašto buvo pridėti D. G. skolą pagrindžiantys dokumentai. Todėl, atsakovo vertinimu, laikytina, kad pareiškėjas turi mokestinę skolą Jungtinei Karalystei. Skolos išieškojimas šios valstybės naudai turėjo būti vykdomos vadovaujantis MAĮ 29 straipsnio 3 dalimi bei Savitarpio pagalbos įstatymu. Atsakovo vertinimu, šis išieškojimas yra susijęs su tam tikra specifika, nes turi būti taikomos ne tik MAĮ, kaip tai numato Savitarpio pagalbos įstatymo 11 straipsnis, bet ir atsižvelgiama į tai, kad išieškojimą Jungtinėje Karalystėje leidžiantis dokumentas nebuvo užginčytas ir jo nebuvo galima įvykdyti šioje šalyje, todėl išieškojimas yra tęsiamas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas akcentuoja, jog VMI viršininkas 2011 m. lapkričio 18 d. priėmė sprendimą Nr. (23.25-08)-320-8286 išieškoti pagal užsienio valstybės prašymą. Su minėtu sprendimu ir dokumentais D. G. susipažino asmeniškai 2011 m. gruodžio 16 d. atvykęs adresu A. J. pr. 57-210, Vilniuje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Savitarpio pagalbos įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog „sprendimas, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pripažįstamas Lietuvos Respublikoje", reiškia, kad kompetentinga Lietuvos institucija nevertina kompetentingos Europos Sąjungos valstybės narės institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir, nesant įstatymo nustatytų išimčių, jį vykdo (administracinės bylos Nr. A14-398/2007, A16-787/2007, Nr. A556-15/2010). Anot atsakovo, pagal Europos Teisingumo Teismo praktiką, valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas.

2. Dėl dokumentų vertimų atsakovas pažymi tai, kad pagal Tarybos direktyvos Nr. 76/308/EEB su pakeitimais 17 straipsnio nuostatas prie prašymo dėl paramos ir dokumento leidžiančio pretenzijos vykdymą ir kitų atitinkamų dokumentų reikia pridėti jų vertimus į valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, oficialią kalbą arba vieną iš jos oficialių kalbų, paliekant galimybę šalims susitarti kitaip. Šį direktyvos straipsnį įgyvendina Savitarpio pagalbos įstatymo 20 straipsnis, numatantis, kad prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų pridedami jų vertimai į lietuvių kalbą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje A.K. v. Celni urad Tabor konstatavo: „Tarybos direktyvos 17 straipsnyje numatoma, kad prie prašymo dėl paramos ir dokumento, leidžiančio vykdyti pretenziją, ir kitų atitinkamų dokumentų reikia pridėti jų vertimus į valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, oficialiąją kalbą arba į vieną iš jos oficialiųjų kalbų, nepažeidžiant pastarosios institucijos teisės atsisakyti vertimo, tačiau tokia teisė nesuteikta vykdomojo dokumento adresatui. <...> vertimai, apie kuriuos kalbama šioje nuostatoje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms ir jokiu būdu ne skolininkui." Taigi, atsakovo teigimu, vertimai, apie kuriuos kalbama Savitarpio pagalbos įstatymo 18 straipsnyje, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms, o ne skolininkui ir įstatymas nenumato VMI prie FM pareigos pateikti šiuos vertimus skolininkui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2011 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. (23.25-08)-320-8286, kuriuo buvo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 138493,80 Lt mokestinę nepriemoką.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad jis buvo priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo nuostatomis, patenkinus Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų išieškojimo tarnybos 2011 m. rugsėjo 14 d. pateiktą vykdymą leidžiantį dokumentą, kuriuo ir buvo prašoma iš pareiškėjo išieškoti minėtą mokestinę nepriemoką.

Pareiškėjas šį atsakovo sprendimą bei pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacine tvarka ginčija keliais aspektais.

Visų pirma, kad ginčijamas atsakovo sprendimas buvo priimtas, remiantis Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu, kuris yra netekęs galios nuo 2011 m. birželio 20 d., priėmus Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymą Nr. XI-1466.

Pagal Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo 2011 m. birželio 20 d. Nr. XI-1466 26 ir 27 straipsnius, šis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d., o nuo jo įsigaliojimo neteko galios Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4650).

Šis reguliavimas lemia, kad Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymas (Žin., 2003, Nr. 104-4650) galiojo iki 2012 m. sausio 1 d., todėl atsakovas 2011 m. lapkričio 18 d. priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai ir teisingai vadovavosi tuo metu galiojančio teisės akto nuostatomis, t. y., Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymu.

Dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kurie grindžiami Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo nuostatomis yra atmestini, nes šio teisės akto nuostatos, remiantis teisės aktų galiojimo laike taisyklėmis, yra netaikytinos byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams.

Pagal Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo 15 straipsnio 2 dalį „Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija neprivalo suteikti pareiškėjui informaciją, pranešti skolininkui, patenkinti reikalavimą bei pritaikyti išieškojimo užtikrinimo priemonę, jei pirminis prašymas yra susijęs su daugiau kaip penkerių metų senumo reikalavimais skaičiuojant nuo tos datos, kai pareiškėjo valstybėje priimamas sprendimas, leidžiantis išieškoti skolą, iki prašymo suteikti pagalbą pateikimo dienos. Tačiau tais atvejais, kai reikalavimas arba sprendimas ginčijamas, terminas skaičiuojamas nuo tos datos, kai pareiškėjo valstybėje nustatoma, kad reikalavimas ir (arba) sprendimas, leidžiantis išieškoti skolą, daugiau negali būti ginčijamas.“

Iš šio teisės akto matyti, kad penkerių metų senaties termino eigos pradžia yra siejama su sprendimo, kuriuo remiantis leidžiama išieškoti skolą iš skolininko, priėmimu pareiškėjo valstybėje, t. y., toje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri kreipėsi į Lietuvos Respublikos kompetentingą instituciją dėl šiame įstatyme numatytos pagalbos. O kilusio ginčo pareiškėjo valstybėje, dėl minėto sprendimo, atveju penkerių metų senaties termino pradžia skaičiuojama, nuo tokio ginčo pabaigos, t. y., nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad mokesčių įstatymo pažeidimo padarymo data ir kompetentingos institucijos sprendimo dėl padaryto pažeidimo priėmimo data, yra skirtingos teisinės kategorijos, kurios paprastai laike nesutampa bei negali būti tarpusavyje tapatinamos.

Dėl ko apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad minėto senaties termino eiga turi būti skaičiuojama nuo atitinkamo Jungtinės Karalystės mokesčių įstatymo pažeidimo padarymo dienos, bylos nagrinėjamu atveju tai būtų 2002-2007 m., yra nepagrįsti.

Iš Jungtinės Karalystės mokesčių ir muitų išieškojimo tarnybos 2011 m. rugsėjo 14 d. pateikto vykdymą leidžiančio dokumento matyti, kad Jungtinėje Karalystėje sprendimai, kuriais remiantis leidžiama išieškoti skolą iš skolininko (šios bylos pareiškėjo) buvo priimti 2010 m. lapkričio 30 d. (b. l. 24-36).

Visa tai taip pat lemia, kad priimant byloje ginčijamą sprendimą Lietuvos Respublikos pagalbos Europos Sąjungos valstybių narių institucijoms išieškant reikalaujamas skolas, susijusias su rinkliavomis, muitais, mokesčiais ir kitomis pinigų sumomis, teikimo ir naudojimosi kitų Europos Sąjungos valstybių narių institucijų teikiama pagalba išieškant minėtas pinigų sumas įstatymo 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.

Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio bylose yra konstatuota, kad Lietuvos administravimo subjektai ir administraciniai teismai negali vertinti kompetentingos ES valstybės narės institucijos pateikto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, o tuo pačiu ir veiksmų teisėtumo, susijusių su skolininko informavimu apie tokio sprendimo priėmimą bei jo įteikimu skolininkui. Bei kad prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, bei kitų susijusių dokumentų pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą, yra skirti institucijos, į kurią kreipiamasi, reikmėms ir jokiu būdu ne skolininkui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinės kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556 – 15/2010).

Dėl paminėto atmestini ir tie apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai pranešta apie Jungtinėje Karalystėje priimamą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos iš jo išieškojimo, bei kad prie prašymo suteikti pagalbą ir dokumento, kuriuo leidžiama išieškoti skolą pareiškėjo valstybėje, pridėti dokumentai, jam buvo įteikti jų tinkamai neišvertus į lietuvių kalbą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas