2018-03-28 Nr. AB-6557-3-61-3-05712-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-166-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05712-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. lapkričio 16 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad jis 2015 m. rugsėjo 11-16 d. buvo laikomas Ligoninėje, draudžiant rūkyti, atvykus iš jo buvo paimtos cigaretės ir žiebtuvėlis. Tai – jo teisių pažeidimas, nes turėjo būti įrengtos specialios rūkymo vietos rūkantiems žmonėms. Pareiškėjas buvo labai priklausomas nuo tabako gaminių, rūkė jau 20 metų, todėl patyrė dvasines ir psichologines kančias, nemigą. Pareiškėjo orumas buvo pažemintas, nes jis buvo priverstas pareigūnų, gydytojų ir seselių, kurie esą galėjo rūkyti, prašyti, kad galėtų parūkyti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. rugsėjo 11-16 d. buvo gydomas Ligoninės Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1. Pagal Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymą, sveikatos priežiūros įstaigose ir jų teritorijoje draudžiama rūkyti, tokio pobūdžio informacija iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti užrašai ir (ar) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Tabako kontrolės įstatymas nenumatė galimybės palatas skirstyti į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, įrengti specialias rūkymo vietas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 13 d. sprendimu pareiškėjo V. D. skundą atmetė.

6. Teismas, vadovaudamasis Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 2 dalies 9 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011) 15 punktu ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 ir 14 punktais, pažymėjo, kad rūkymo patalpų įrengimas Ligoninėje buvo nesuderinamas su imperatyviomis teisės aktų nuostatomis, draudžiančiomis rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) visose be išimties sveikatos priežiūros įstaigose bei šių įstaigų teritorijose, todėl buvo negalimas iš esmės (draudžiamas). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, kad Ligoninėje turėjo būti įrengta patalpa rūkymui, atmesti.

7. Teismas pabrėžė, jog teisės aktų reikalavimai buvo privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, jog tai, kad Ligoninės patalpose ir jos teritorijoje negalima rūkyti, buvo visuotinai žinoma. Teismui pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog įstaigos administracija tinkamai vykdė Tabako kontrolės įstatyme nustatytą pareigą – Ligoninės patalpose buvo iškabinti įspėjamieji ženklai, draudžiantys rūkyti patalpose. Pareiškėjo teiginiai, kad Ligoninės personalas (pareigūnai, gydytojai ir seselės) galėjo rūkyti įstaigos teritorijoje, nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, be to, skunde nenurodyti šių asmenų vardai ir pavardės, todėl šie teiginiai taip pat atmesti.

8. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas, 2015 m. rugsėjo 11-16 d. pareiškėjui gydantis drausdamas jam rūkyti, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Nenustatyta ir tai, kad Ligoninės pareigūnai ginčo laikotarpiu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Vadinasi, pareiškėjo prašymas priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti – Ligoninės pareigūnų neteisėtų veiksmų.

III. 9. Pareiškėjas V. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas tvirtina, jog, ginčo laikotarpiu Ligoninėje uždraudus rūkyti, jis jautė diskomfortą, psichologinį ir emocinį sukrėtimą, negalėjo miegoti nei valgyti, sutriko sveikata. Tai, kad iš jo buvo atimti tabako gaminiai, galima prilyginti kankinimui, tai tas pats kaip žmogui neduoti vandens ir maisto. Jis neturėjo galimybės išeiti už Ligoninės teritorijos ribų ir parūkyti, tačiau tai Ligoninės pareigūnams ir kitiems darbuotojams leidžiama, jie tyčiojosi iš nuteistųjų. Tokios aplinkybės laikytinos žmogaus orumo pažeminimu, diskriminacija, priklausomybę turintys žmonės yra kankinami. Įstaigose, įmonės ir organizacijos turi būti įrengtos rūkymo vietos priklausomybę nuo tabako turintiems asmenims.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovo nuomone, teismas objektyviai išanalizavo šalių argumentus, pateiktus įrodymus ir priėmė objektyvų, pagrįstą ir teisingą sprendimą. Apeliaciniame skunde naujų ir (arba) teisiškai pagrįstų argumentų, nesutikimo su priimtu sprendimu motyvų nepateikta, apsiribota bendro pobūdžio teiginiais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos galimybės rūkyti nesudarymu Ligoninėje pareiškėjui, atlyginimo.

14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

15. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

16. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Ligoninėje sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad Ligoninė, ginčo laikotarpiu pareiškėjui nesudarydama galimybės rūkyti, neteisėtų veiksmų neatliko. Teisėjų kolegija byloje nenustatė jokių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde tik pakartoja skundo argumentus ir nenurodo jokių nesutikimo su teismo sprendimu priežasčių, be kita ko, aplinkybių, kurių teismas neįvertino ar įvertino netinkamai, teismo sprendimo trūkumų. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tik subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu, jog jam turėjo būti priteista jo prašyta suma neturtinei žalai atlyginti.

17. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtintas absoliutus draudimas rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes), be kita ko, visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Higienos normos HN 47:2011, nustatančios asmens sveikatos priežiūros įstaigų įrengimo sveikatos saugos reikalavimus, 15 punkte įtvirtinta, jog tokioje įstaigoje draudžiama įrengti rūkymo patalpas. Vadinasi, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Ligoninėje turėjo būti įrengtos patalpos (vietos) rūkantiems asmenims. Be to, minėti draudimai yra taikomi visų sveikatos priežiūros įstaigose (tarp jų – Ligoninėje) ir šių įstaigų teritorijose esančių asmenų atžvilgiu, nepriklausomai nuo jų statuso, todėl pareiškėjo argumentai apie diskriminaciją taip pat yra nepagrįsti. Pareiškėjas neįrodė, jog kiti asmenys Ligoninėje ar jos teritorijoje rūkė ir tik jam nebuvo sudaryta galimybė šio draudimo nepaisyti (tik iš jo buvo paimti tabako gaminiai, žiebtuvėlis). Iš teismui pateiktų nuotraukų (b. l. 9, 10, 12-14), kurių teisingumo pareiškėjas neginčijo, matyti, kad Ligoninėje draudimas rūkyti ir iš jo kylančios įstaigos pareigos yra vykdomos (iškabinti ženklai, įspėjimai apie draudimą rūkyti). Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl jam taikytos laisvės atėmimo bausmės gydymosi Ligoninėje laikotarpiu negalėjo laikinai išeiti už jos ribų ir rūkyti ten, kaip tai darė kiti asmenys, šio vertinimo nekeičia. Pažymėtina, jog tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taigi Ligoninė, pareiškėjui nesudarydama galimybės rūkyti ir iš jo paimdama tabako gaminius, žiebtuvėlį, jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

18. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei, o kartu ir pareigai pareiškėjui atlyginti padarytą žalą, atsirasti – valstybės valdžios institucijos (jos darbuotojų) neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdama į tai, kad vienos iš sąlygų civilinei atsakomybei kilti nebuvimas yra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atmesti asmens prašymą atlyginti žalą, ir vadovaudamasi protingumo principu, teisėjų kolegija nevertina kitų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos) egzistavimo nagrinėjamu atveju. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Atsakydama į pareiškėjo 2018 m. kovo 1 d. prašymą atmesti atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir tenkinti jo apeliacinį skundą teisėjų kolegija paaiškina, kad teisės aktai nenumato galimybės atlikti tokį procesinį veiksmą kaip atsiliepimo į skundą (be kita ko, apeliacinį skundą) atmetimas. Teismas gali atsisakyti priimti atsiliepimą į skundą, jeigu jis be svarbių priežasčių yra pateikiamas praleidus teismo nustatytą terminą atsiliepimui į skundą pateikti, tačiau nagrinėjamu atveju klausimas dėl šių aplinkybių nekilo. Asmuo turi teisę prašyti atmesti (netenkinti) skundą, apeliacinį skundą, atskirąjį skundą, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ar kitą panašaus pobūdžio procesinį dokumentą, kuriame yra suformuluoti materialūs reikalavimai (pvz., priteisti neturtinės žalos atlyginimą, panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą), bet ne dokumentą, kuriame tėra pateikta kitos šalies pozicija (atsakymas į reikalavimus ir su jais susijusius argumentus, prašymas netenkinti skundo (prašymo, pareiškimo)). Atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyti argumentai (jų pagrįstumas, atitikimas tikrovei ir kt.) yra įvertinti analizuojant pareiškėjo apeliacinį skundą.

20. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. D. (V. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė