2022-11-09 Nr. AB-27653-3-61-3-04002-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-799-422/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04002-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 27.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – E. N., K. P., uždaroji akcinė bendrovė „Delfi“, uždaroji akcinė bendrovė „15min“) dėl sprendimo dalies pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas pakeisti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (SK-103,2019)SPR-206 „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018-11-07) ir „(duomenys neskelbtini)“ (www.delfi.lt, 2018-11-15) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria atsisakyta pripažinti, jog ginčo informacija buvo pažeminti pareiškėjo garbė ir orumas, t. y. pripažinti, kad:

1) UAB „15min“ 2018 m. lapkričio 7 d. savo naujienų portale www.15min.lt paskelbtoje E. N. publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ apie A. M. paskleisdama teiginius: jis man juodu ant balto parašė – tu manęs prašei nepirkti draudimo, tai aš tau suorganizavau, kad tu neturėtum draudimo <...>; <...> A. M. paslaugų mergina bandė atsisakyti – tačiau prasidėjo grasinimai. „Kai jis pradėjo mane vadinti šiukšle ir visokiausiais kitokiais epitetais, kad gyvenime nieko nepasieksi <...>; Jis sakė, kad niekaip aš jo neatsisakysiu ir neišeisiu iš jo vos ne priespaudos; <...> Tokia klaida jaunai porai, jos skaičiavimu, galiausiai kainavo 10–20 tūkstančių (duomenys neskelbtini) dolerių (6–13 tūkst. eurų) <...>; <...> A.

M. iš studentų ima mokestį už savo paslaugas, nors (duomenys neskelbtini) agentai negali imti pinigų; <...> A. M. jam visiškai pakeitė specialybę nepasitaręs. A. M. buvo pasirašęs sutartį tame koledže ir gaudavo didesnius komisinius, jis tikriausiai sąmoningai neperspėjo pusbrolio, kad nepakeistų koledžo ir gautų didesnius komisinius; Įkūrėjas A. M. apgaudinėja žmones; <...> iš (duomenys neskelbtini) išvarytas už dokumentų klastojimą; Jis ilgą laiką visiems išvykstantiems padirbinėjo sveikatos draudimus <...>. Praktiškai didžioji dalis, kas per A.

M. vyko į (duomenys neskelbtini) 2014–2015 metais, sveikatos draudimų neturėjo <...>, pažemino A. M. garbę ir orumą, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ, Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalį;

2) UAB „Delfi“ 2018 m. lapkričio 5 d. savo naujienų portale www.delfi.lt paskelbtoje K. P. publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ apie A. M. paskleisdama teiginius: <...> A. M. apgaudinėja žmones, yra labai daug nukentėjusių <...>; <...> iš (duomenys neskelbtini) išvarytas už dokumentų klastojimą; <...> Bet jis žmonėms meluoja, kad išluptų kuo daugiau pinigų <...>; <...> Jis mane į (duomenys neskelbtini) kažkokiu būdu atvežė nelegaliai. <...> pasakė (A. M.), kad aš esą buvau sakiusi, kad nenoriu draudimo, tai jis ir suorganizavo, kad jo nebūtų; <...> Draudžiama agentams apmokestinti studentus, o aš esu girdėjusi, kad A. (M.) tai daro ir net nemažų pinigų yra už tai prašęs <...>, pažemino A. M. garbę ir orumą, tuo pažeisdama Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį;

3) priteisti pareiškėjo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, jog Inspektorius savo Sprendime pripažino pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens „(duomenys neskelbtini) skundą dėl publikacijose „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija 1) ir „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija 2) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu. Taip pat nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ dėl Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo bei reikalauti juos pašalinti.

3. Pareiškėjo teigimu, Inspektorius, priimdamas Sprendimą, praleido teisės aktais įtvirtintus skundo išnagrinėjimo terminus, kadangi Sprendimas priimtas praėjus 18 mėnesių nuo skundo patikslinimo dienos, o pareiškėjas nebuvo informuotas apie skundo nagrinėjimo termino pratęsimą ir priežastis.

4. Nors Inspektorius nurodė, kad Publikacijose 1 ir 2 nurodyti teiginiai apie pareiškėją nepažemino jo garbės ir orumo, tačiau pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutiko, manė, kad Inspektorius padarė akivaizdžią ginčo teiginių teisinio kvalifikavimo klaidą, nepagrįstai priskirdamas ginčo teiginius nuomonės, o ne žinios, kategorijai. Pareiškėjas akcentavo, kad pagrindinis žinios atskyrimo nuo nuomonės kriterijus yra tiesos kriterijus, t. y. galimybė patikrinti paskleistą informaciją.

5. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnį garbė ir orumas ginami, nustačius keturių juridinių faktų visetą. Pirmąjį faktą, kad teiginiai apie pareiškėją buvo paskleisti, įrodo pateiktos publikacijų kopijos. Antrąjį faktą, t. y. kad teiginiai paskleisti būtent apie pareiškėją, įrodo publikacijose minimas jo vardas ir pavardė, net paviešintos jo nuotraukos. Dėl trečiojo ir ketvirtojo faktų pareiškėjas manė, kad tai įrodo būtent teiginiai, kuriais jo veiksmai priskiriami nusikalstamai veikai, kas diskredituoja pareiškėjo asmenį ir neatitinka tikrovės. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendime apskritai nepagrįstai suabsoliutintas „buitinės kalbos“ viešai skelbiamoje informacijoje kriterijus, priskiriant kaltinimus nusikalstamų veikų padarymui.

6. Sprendžiant, ar ginčo informacija buvo pažeminta asmens garbė ir orumas, teisinės reikšmės neturėjo ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo suteikta atsakymo į kaltinimus teisė. Net ir išklausius pareiškėją, jo nuomone, tai neatleidžia viešosios informacijos rengėjų nuo pareigos patikrinti ir įsitikinti teiginių teisingumu. Pareiškėjas manė, kad buvo galima patikrinti, ar jo atžvilgiu yra pradėtas koks nors ikiteisminis tyrimas ar teisinis procesas, tačiau to padaryta nebuvo. Pareiškėjas teigė, kad ginčo teiginiais skelbiama informacija didele dalimi apskritai susijusi ne su pirminiais informacijos šaltiniais, o su kitais asmenimis. Taigi, viešosios informacijos skleidėjai privalėjo įsitikinti tokių kaltinimų pagrįstumu, tačiau netyrė ginčo informaciją perdavusių informacijos šaltinių sąsajų, t. y. nevykdė Įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos prieš viešai skelbiant kaltinimus juos patikrinti bei nepaisė draudimo neskelbti nepatikrintos informacijos.

7. Pareiškėjo nuomone, Inspektorius Sprendime nepagrįstai taikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą, nustatantį vieną iš viešosios informacijos rengėjų / skleidėjų atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindų. Ši išimtis negalėjo būti aiškinama kaip ribojanti asmens teises reikalauti pripažinti, jog viešai paskleista informacija žemina asmens garbę ir orumą, atleidžianti viešosios informacijos skleidėjus nuo pareigos paneigti viešai paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją.

8. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

9. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjo per ilgesnį nei Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, kadangi atsakovo turimi žmogiškieji ir finansiniai ištekliai nebeatitinka realių poreikių ir yra objektyviai nepakankami savalaikiam visų funkcijų vykdymui, t. y. nuolat auga skundų dinamika, atsakovui pavedamos naujos funkcijos, neproporcingai išaugo atsakovo teisininkų darbo krūvis, nesikeičia finansavimas ir kt.

10. Atsakovas nesutiko, jog Sprendime buvo padarytos klaidingos išvados vertinant teiginius, paskelbtus Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 2, ir manė, kad nuomonės bei žinios atribojimo klausimas buvo išspręstas tinkamai. Minėtose publikacijose nagrinėjama (duomenys neskelbtini) studijuojančių ar studijavusių lietuvių, kurie naudojosi pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės paslaugomis, tema. Jose aprašomos pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veikla nepatenkintų klientų istorijos, pateikiant ir oponuojančią pareiškėjo poziciją. Publikacijos parengtos remiantis klientų pateiktomis aplinkybėmis, jų vertinimu, keltomis abejonėmis pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veiklos teisėtumu, išreikštas nusivylimas darbo metodais. Vien tai, kad publikacijose paskleista pareiškėjui nepalanki, kritiška informacija, savaime dar nereiškia, jog buvo peržengtos teisės skleisti informaciją (spaudos laisvės) ribos.

11. Tarnyba nustatė, kad rengiant skundžiamas publikacijas buvo atliktas išsamus žurnalistinis situacijos tyrimas, surinkta informacija net iš 7 skirtingų šaltinių, kurie kritiškai įvertino pareiškėjo veiklą, visi ginčo teiginiai pagrįsti šaltinių liudijimais. Pareiškėjui buvo suteikta teisė komentuoti kiekvieną iš situacijų, užtikrinta atsakymo teisė. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nagrinėta tema aktuali visuomenei ir tenkina viešąjį interesą. Be to, publikacijose iškelta diskusija dėl bendro visuomenės intereso klausimo – siekio gauti tinkamas paslaugas, o skelbiama informacija siekta iškelti galimus pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veiklos trūkumus bei siekti juos pašalinti. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog buitinės, bendrinės kalbos žodžiai, išsakyti informacijos šaltinių, turi būti vertinami kaip pareiškėjo kaltinimai teisine prasme. Paaiškino, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų informacijos šaltiniai nėra teisininkai, cituojamuose teiginiuose jie naudoja buitinės kalbos žodžius „apgaudinėja žmones“, „žmonėms yra daug prikiaulinęs, primelavęs“, „išvarytas už dokumentų klastojimą“, tačiau pareiškėjas nebuvo apkaltintas nusikaltimų padarymu.

12. Atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas žiniasklaidai kiekvienu atveju laikytis sąlygos, jog kiekvieną kritišką pareiškimą, buitine kalba išreikštą kaltinimą spaudoje būtų būtina patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga ar apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, gali neproporcingai suvaržyti asmens konstitucines teises ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, o žiniasklaidai – atlikti savo funkciją. Todėl manė, kad Inspektorius Sprendime tinkamai atribojo žinią nuo nuomonės ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo ginčijamais teiginiais publikacijose buvo paskleista nuomonė, o ne žinia.

13. Tarnyba visiškai nepagrįstu laikė skundo argumentą, jog vidutinis skaitytojas ginčijamais teiginiais perduodamą informaciją suprato kaip žinias. Skunde teismui pateiktas elektroninis susirašinėjimas tarp pareiškėjo ir tariamai su teiginiais susipažinusio asmens yra abstraktus, neinformatyvus ir neturi jokios įrodomosios reikšmės. Iš jo apskritai neaišku, apie kokius atsiliepimus kalba su teiginiais neva susipažinęs asmuo. Iš familiaraus susirašinėjimo stiliaus nebuvo galima spręsti, kad kalbama apie darbinius ar dalykinius santykius, o šis elektroninis susirašinėjimas ir jo turinys neįrodė ginčo teiginiais buvus paskleistas žinias ar kaltinimus, kurie žemina pareiškėjo garbę ir orumą.

14. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas siekė pritaikyti visas teisines taisykles, taikytinas nagrinėjant civilines bylas dėl garbės ir orumo gynimo bendrosios kompetencijos teismuose, tačiau ignoravo faktą, kad sprendžiant administracinius ginčus šios taisyklės ir prezumpcijos netaikomos. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo nurodoma CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija Inspektoriaus kompetencijos ribose netaikoma.

15. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjas darė esminę klaidą, skundžiamose publikacijose išreikštą sąžiningą kritiką prilygindamas garbės ir orumo pažeidimui. Trečiųjų suinteresuotų asmenų publikacijos yra susijusios su vieša diskusija komercinėje pareiškėjo veikloje, skundžiamose publikacijose aprašomos jo ir jo įmonės veikla nepatenkintų klientų istorijos, reiškiamas nusivylimas teikiamomis paslaugomis, jų kokybe ir pan., todėl akivaizdu, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų nagrinėta tema aktuali visuomenei ir tenkina viešąjį interesą. Jokiame visuomenės informavimą reglamentuojančiame teisės akte žurnalistams nėra įtvirtinta pareiga remtis tik pirminiais informacijos šaltiniais ir neskelbti informacijos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su jais.

16. Pareiškėjo argumentas dėl netinkamai aiškinto ir taikyto Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto taip pat, atsakovo nuomone, nepagrįstas. Šios nuostatos Sprendime buvo pritaikytos ne visų, o tik dėl aiškiai publikacijoje įvardinto G. P. išsakytų vertinamųjų teiginių atžvilgiu. Ginčo teiginiai aiškiai pateikti kaip nurodyto informacijos šaltinio nuomonė, komentarai ir vertinimai, be to, nagrinėjama tema turėjo neabejotiną viešąjį interesą bei skelbiama informacija buvo siekiama teisėto tikslo, Inspektorius pagrįstai sprendė, kad dėl G. P. išsakytų teiginių taikoma Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta redakcinės atsakomybės išimtis.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad nėra pagrindo naikinti Sprendimą vien dėl to, jog buvo praleistas procedūrinis skundo išnagrinėjimo terminas. Taip pat nesutiko su pareiškėjo vertinimu, jog Publikacijose 1 ir 2 buvo paskleistos žinios, o ne nuomonė, kadangi ginčijami teiginiai neabejotinai yra faktų, duomenų ir įvykių vertinimai, komentarai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, nuomonės.

19. UAB „Delfi“ aiškino, jog tai, ką pareiškėjas pristato kaip garbės ir orumo gynimą, iš tikrųjų yra ginčai, kilę iš vartojimo sutarčių. Nors į teismą kreipėsi tik pareiškėjas, bet ne juridinis asmuo (duomenys neskelbtini), tačiau teisiškai tai yra ginčai iš vartojimo sutarčių. Todėl pareiškėjas privalėjo ne vien deklaratyviai teigti, kad savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, bet ir pateikti atitinkamus įrodymus.

20. UAB „Delfi“ nurodė, kad vertinant ginčo straipsnį, paskelbtą Delfi puslapyje, esminę reikšmę turėjo tai, kad vartotojų teisių apsaugai skirtas straipsnis gina viešąjį interesą. Be to, nors pareiškėjas traktuoja pašnekovų (vartotojų) bendrinės / buitinės kalbos žodžius tarsi konkrečius kaltinimus konkrečių nusikaltimų padarymu, tačiau iš esmės jis ignoruoja, kad jo pasipiktinimą sukėlusius žodžius pasakę žmonės nėra teisininkai, reikalaudamas tikslios teisinės kalbos. Tai, jog pareiškėjas ir vartotojai skirtingai vertino savo bendradarbiavimą, nereiškė, kad pažeista garbė ir orumas ar padarytas Įstatymo pažeidimas.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad visos pareiškėjo pretenzijos yra dėl cituojamų informacijos šaltinių (vartotojų) žodžių, todėl nebuvo pagrindo taikyti atsakomybę portalui Delfi, tuo labiau, kad pareiškėjas nenurodė svarių priežasčių. Be to, skunde Inspektoriui tiksliai nurodyti visi straipsnio šaltiniai, o tai reiškė, kad šiuo atveju taikytinas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

23. UAB „15min“ pažymėjo, kad sutinka su UAB „Delfi“ argumentais, jog ginčo publikacijose aprašomi tarp pareiškėjo, jo atstovaujamos įmonės ir jo klientų, vartotojų, kilę ginčai dėl paslaugų apimties, kokybės ir kainos. Šiuo atveju skelbiama informacija buvo susijusi su viešuoju interesu, o tai nulėmė, kad visuomenė turėjo teisę žinoti publikacijose aprašytas aplinkybes. Publikacijos 1 tikslas yra pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens veiklos bei teisinio elgesio kritika, siekiant apginti jo klientus (vartotojus). Todėl manė, kad pareiškėjas neadekvačiai reaguoja į tai, kas tėra viešoje diskusijoje visiškai leistinas perdėjimo ir hiperbolizavimo lygis, nepagrįstai sureikšmindamas savo garbę ir orumą. UAB „15min“ nesutiko, kad publikacijose paskelbti vartotojų atsiliepimai apie pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens teikiamas paslaugas ir jų kokybę, buvo konstatuojamieji teiginiai ir žinios. Buvo matyti, kad asmenys tiesiog skelbė savo kritišką nuomonę dėl sutartinių santykių su pareiškėju ir jo įmone.

24. UAB „15min“ nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde išskirti ginčo teiginiai, kaip neatitinkantys tikrovės ir pažeidžiantys pareiškėjo garbę bei orumą, buvo išsakyti pareiškėjo klientų. Vertinant jų pasisakymus, beveik visada ginčas kildavo dėl pareiškėjo parengtos sutarties sąlygų. UAB „15min“ pažymėjo, kad teikė Inspektoriui duomenis, įskaitant ir garso įrašus su žurnalistu E. N., kurie atskleidė reikšmingas tyrimui aplinkybes, todėl laikė, kad Inspektorius tinkamai vertino ir įsitikino pateikta informacija.

II. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat teismas priteisė iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „15min“ 718,74 Eur ir trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Delfi“ 1 106,29 bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

26. Teismas nustatė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (SK-103,2019)SPR-206 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018-11-07) ir „(duomenys neskelbtini)“ (www.delfi.lt, 2018-11-15) paskelbtos informacijos“ teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo Sprendimu atsakovas pripažino pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens skundą dėl Publikacijose 1 ir 2 paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu, taip pat įspėjo UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ dėl Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, reikalaujant jį pašalinti, tačiau nepripažino, kad Publikacijose paskelbti teiginiai pažemino pareiškėjo garbę ir orumą.

27. Teismas nustatė, kad:

27.1. UAB „15min“ savo portale 2018 m. lapkričio 7 d. paskelbė publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „Delfi“ savo portale 2018 m. lapkričio 15 d. paskelbė publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, kuriose (duomenys neskelbtini) studijavę ir / ar studijuojantys studentai pateikė nusiskundimus apie (duomenys neskelbtini), kuriai vadovauja pareiškėjas, netinkamai suteiktas paslaugas, nusivylimą jo bendravimu, skaudžias patirtis dėl galimai nesuteiktų paslaugų.

27.2. Tarnyboje 2019 m. kovo 13 d. gautas pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens (duomenys neskelbtini) skundas, kuris buvo patikslintas 2019 m. balandžio 29 d. ir 2019 m. gegužės 9 d., dėl minėtose publikacijose paskelbtos informacijos. Pareiškėjas nurodė, kad publikacijose paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija pažeidžia jo garbę ir orumą, atstovaujamos įmonės dalykinę reputaciją, visuomenės informavimo principus, privatumą. Be to, publikacijose esantys teiginiai yra melagingi, faktais nepatikrinti, publikacijos suformuotos norint neigiamai pateikti pareiškėją ir jo atstovaujamą įmonę. Pareiškėjas siejamas su neigiamai aprašoma neva nusikalstama verslo schema, nesąžininga ir gerai moralei prieštaraujančia veikla. Be to, nepateikti faktiniai įrodymai, remtasi tik teigiančiųjų nuomone. Pažymėjo, kad tokie teiginiai pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą.

27.3. Tarnyba Sprendime nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad paskleista informacija neatitiko tikrovės, todėl pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo nenustatė. Tarnyba konstatavo tai, jog pareiškėjo atvaizdo (nuotraukos) publikavimas nebuvo proporcingas pagrįstam visuomenės interesui, todėl įspėjo UAB „Delfi“ ir UAB „15min“ dėl šio pažeidimo, reikalaudama jį pašalinti.

27.4. Pareiškėjas su tokiu Sprendimu nesutiko, kadangi, jo vertinimu, Tarnyba pažeidė skundo nagrinėjimo terminą, gerokai jį praleido, o teiginius, paviešintus publikacijose, priskyrė kitų žmonių nuomonei, bet ne žinioms apie pareiškėją. Taip pat pažymėjo, kad nors jam ir buvo suteikta teisė pasisakyti, pateikti paaiškinimus, tačiau viešosios informacijos skleidėjai privalėjo patikrinti informaciją, o to nepadarė ir neįsitikino teiginių tikroviškumu. Manė, kad Tarnyba nepagrįstai pritaikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą išimtį, o paskleista informacija žemina jo garbę bei orumą.

28. Teismas akcentavo, kad kreipdamasis į teismą pareiškėjas siekė, jog būtų pripažinta, jog Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 2 paskleista viešoji informacija pažemino jo garbę ir orumą bei taip pažeidė Įstatymo 19 straipsnio 2 dalį. Taigi, teismas nusprendė vertinti, ar Inspektorius skundžiamu Sprendimu tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo jam pateiktą skundą (kuris vėliau buvo patikslintas).

29. Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2021 m. sausio 31 d.), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatomis, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nacionalinių teismų praktika.

30. Visų pirma, pareiškėjas teigė, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, kadangi buvo praleistas Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas terminas skundui išnagrinėti, t. y. skundas išnagrinėtas praėjus 18 mėnesių nuo tos dienos, kai jis pateikė Tarnybai skundą.

31. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas ir jo atstovaujama įmonė skundą Inspekcijai pateikė 2019 m. kovo 13 d., jį patikslino 2019 m. balandžio 29 d. ir 2019 m. gegužės 9 d. Taip pat nustatė, kad Tarnyba dėl pareiškėjo skundo kreipėsi į UAB „15min“ ir UAB „Delfi“, šios bendrovės teikė Tarnybai įrodymus, kuriuos jiems teikė informacijos šaltiniai, taip pat rašytinius paaiškinimus, prašydamos prijungti juos prie tyrimo medžiagos. Tarnyba, be kita ko, siūlė šalims ginčą užbaigti taikiu sutarimu. Be to, 2019 m. birželio 13 d., 2019 m. spalio 22 d. Tarnybos specialistės pareiškėją informavo, jog dėl sumažėjusio darbuotojų skaičiaus ir ženkliai išaugusio darbų krūvio visi terminai vėluoja, todėl pareiškėjo buvo prašoma supratimo. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad atsakovas praleido Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą išnagrinėti skundą per tris mėnesius. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyto termino praleidimas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, kadangi, teismo nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, jog skundą išnagrinėjus per kiek ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą, buvo padarytas tokio pobūdžio pažeidimas, kuris sudarytų pagrindą naikinti Sprendimą.

32. Pareiškėjas taip pat prašė teismo pripažinti, kad Inspektorius nepagrįstai nepripažino jo garbės ir orumo pažeminimo Publikacijose 1 ir 2 paskleistais teiginiais. Be to, manė, kad Inspektorius nepagrįstai priskyrė ginčo teiginius nuomonės, o ne žinios, kategorijai.

33. Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ar Publikacijose paskelbti teiginiai yra nuomonė, ar žinia ir tai, ar Inspektorius teisingai įvertino tuos teiginius.

34. Teismas pažymėjo, kad kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, suformuluoti teismų praktikoje. Vertinant ginčo Publikacijas, teismas nustatė, kad jos paskelbtos 2018 m. lapkričio 7 ir 15 dienomis, jose vartojami teiginiai: „jis (A. M.) man juodu ant balto parašė – tu manęs prašei nepirkti draudimo, tai aš tau suorganizavau, kad tu neturėtum draudimo <...>; <...> A. M. paslaugų mergina bandė atsisakyti – tačiau prasidėjo (A. M.) grasinimai. „Kai jis pradėjo mane vadinti šiukšle ir visokiausiais kitokiais epitetais, kad gyvenime nieko nepasieksi <...>; Jis sakė, kad niekaip aš jo neatsisakysiu ir neišeisiu iš jo vos ne priespaudos; <...> Tokia klaida (A. M.) jaunai porai, jos skaičiavimu, galiausiai kainavo 10–20 tūkstančių (duomenys neskelbtini) dolerių (6-13 tūkst. eurų) <...>; <...> A. M. iš studentų ima mokestį už savo paslaugas, nors (duomenys neskelbtini) agentai negali imti pinigų; <...> A. M. jam visiškai pakeitė specialybę nepasitaręs. A. M. buvo pasirašęs sutartį tame koledže ir gaudavo didesnius komisinius, jis tikriausiai sąmoningai neperspėjo pusbrolio, kad nepakeistų koledžo ir gautų didesnius komisinius; Įkūrėjas („duomenys neskelbtini“) A. M. apgaudinėja žmones; <...> (A. M.) iš (duomenys neskelbtini) išvarytas už dokumentų klastojimą; Jis (A. M.) ilgą laiką visiems išvykstantiems padirbinėjo sveikatos draudimus <...>. Praktiškai didžioji dalis, kas per A. M. vyko į (duomenys neskelbtini) 2014–2015 metais, sveikatos draudimų neturėjo <...>; <...> A. M. apgaudinėja žmones, yra labai daug nukentėjusių <...>; <...> (A. M.) iš (duomenys neskelbtini) išvarytas už dokumentų klastojimą; <...> Bet jis žmonėms meluoja, kad išluptų kuo daugiau pinigų <...>; <...> Jis mane į (duomenys neskelbtini) kažkokiu būdu atvežė nelegaliai. <...> pasakė (A. M.), kad aš esą buvau sakiusi, kad nenoriu draudimo, tai jis ir suorganizavo, kad jo nebūtų. <...> Draudžiama agentams apmokestinti studentus, o aš esu girdėjusi, kad A. (M.) tai daro ir net nemažų pinigų yra už tai prašęs <...>“.

35. Atsakovo Sprendime nurodyta, jog Publikacijose 1 ir 2 paskelbta informacija apie (duomenys neskelbtini) studijuojančių ar studijavusių lietuvių patirtį, kurie naudojosi pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės paslaugomis, todėl pasidalijo savo istorijomis. Abi Publikacijos parengtos remiantis būtent minėtų asmenų nurodytomis aplinkybėmis, jų asmeniniu vertinimu, išreikštu nusivylimu ar pykčiu pareiškėjo ir jo įmonės teiktomis paslaugomis. Inspektorius nustatė, kad viešosios informacijos skleidėjai UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ atliko išsamų tyrimą, apklausė skirtingus asmenis, įvardijamus šaltiniais, kurie kritiškai vertino pareiškėjo veiklą ir sutiko pasidalinti savo patirtimi. Be to, Inspektorius padarė išvadą, jog straipsniuose nagrinėta tema gali būti aktuali visuomenei ir tenkina viešąjį interesą, t. y. siekiama iškelti galimus pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veiklos trūkumus. Atsakovas Tarnyba atsiliepime iš esmės patvirtino argumentus, kuriuos nurodė ir Sprendime, bei pažymėjo, kad Publikacijose paskelbta informacija turi objektyvų faktinį pagrindą, o viešosios informacijos rengėjai, pasirinkdami konkrečius terminus, nesiejo jų su nusikalstamų veikų padarymu.

36. Teismas iš skundo turinio bei pateiktų argumentų sprendė, jog, pareiškėjo teigimu, Publikacijose pateikta informacija neatitinka tikrovės, nes nurodyti melagingi teiginiai, kai jo atžvilgiu neatliekami jokie ikiteisminiai tyrimai, pareiškėjas neteistas. Be to, jis manė, kad Inspektorius netikrino teiginių tikroviškumo, nors privalėjo tai padaryti. Teismo vertinimu, Publikacijose buvo kritikuojama pareiškėjo ir jo įmonės veikla dėl galimai netinkamai vykdomo tarpininkavimo asmenims, siekiantiems studijuoti (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų paaiškėjo, kad Publikacijų 1 ir 2 autoriai analizavo lietuvių, studijavusių ar studijuojančių (duomenys neskelbtini), patirtis, be to, pats pareiškėjas neneigė, jog pažįsta tuos asmenis ir teikė jiems paslaugas, bendradarbiavo ir pan. Todėl pareiškėjo argumentai, kad viešosios informacijos rengėjai turėjo tikrinti informaciją, teismo atmesti kaip visiškai nepagrįsti. Minėtų publikacijų teiginiais viešosios informacijos rengėjai, teismo vertinimu, pateikė savo poziciją, apibendrintą iš surinktų šaltinių, taip pat vertinimą apie pareiškėjo ir jo įmonės veiklą, tačiau šios pozicijos nėra kategoriškos ir negalėjo būti laikomos kaip sudarančios pagrindą neabejotinai išvadai padaryti dėl pareiškėjo ar jo atstovaujamo juridinio asmens neteisėtos veikos vykdymo. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų, kad jis nėra teistas, šiuo atveju nebuvo reikšminga, kadangi Publikacijose 1 ir 2 nebuvo sprendžiamas pareiškėjo ar jo įmonės kaltumas. Taigi, teismas sprendė, kad Publikacijomis 1 ir 2 pateikta kitų asmenų nuomonė, kurios tikslas nebuvo iškraipyti faktų ar duomenų bei sumenkinti pareiškėjo reputaciją, o tiesiog siekis pasidalinti savo patirtimi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Publikacijose pateikta informacija apie pareiškėjo ir jo įmonės veiklą yra aktuali, jos pateikimu buvo siekiama informuoti visuomenės dalį apie pareiškėjo galimai netinkamai vykdytą veiklą, tačiau paliekant pačiai visuomenei pasidaryti išvadas. Todėl teismas konstatavo, kad Publikacijose pateikta informacija buvo siekiama teisėto tikslo, tad pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti.

37. Teismas pažymėjo, kad kritikuojamam asmeniui visuomet turi būti suteikta atsakymo teisė, bei akcentavo, kad rengiant Publikacijas 1 ir 2 pareiškėjui buvo suteikta teisė atsakyti ar paneigti kaltinimus jo atžvilgiu, todėl laikė, kad Inspektorius pagrįstai nenustatė viešosios informacijos rengėjų procedūrinių pažeidimų.

38. Nagrinėjamu atveju taip pat teismas nenustatė, kad Publikacijose pateiktos žinios būtų neobjektyvios, kad jomis būtų siekiama pažeminti, įžeisti pareiškėją ir pan. Publikacijose pateikta savo istorijomis pasidalijusių asmenų nuomonė dėl bendradarbiavimo su pareiškėju ir jo įmone. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjas neneigė fakto, kad šiuos asmenis pažįsta, todėl tai laikytina tik jo veiklos kritika, tačiau nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ši nuomonė formuojama be pagrindo. Teismas pažymėjo, kad Publikacijos susijusios išimtinai tik su (duomenys neskelbtini) studijavusių ar studijuojančių lietuvių patirtimi, bendradarbiaujant su pareiškėju ir jam teikiant tarpininkavimo paslaugas. Istorijomis nebuvo siekiama pažeminti ar sumenkinti pareiškėją, taip pat nebuvo rašoma apie kitas jo gyvenimo aplinkybes, nesusijusias su teikiamomis tarpininkavimo paslaugomis (duomenys neskelbtini), todėl teisėjų kolegija nenustatė, kad Publikacijose 1 ir 2 nurodytais teiginiais būtų pažeista pareiškėjo garbė ir orumas.

39. Pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Šiuo atveju iš Sprendimo teismas nustatė, kad ši teisės norma buvo pritaikyta ne visų, o tik dėl aiškiai įvardinto informacijos šaltinio – G. P. išsakytų vertinamųjų teiginių. Inspektorius laikė, jog pareiškėjo atsakymo teisė buvo tinkamai įgyvendinta, o ginčo teiginiai buvo pateikti būtent kaip G. P. nuomonė, todėl jo išsakytų teiginių atžvilgiu pritaikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą išimtį. Nors pareiškėjas skunde teigė, jog Inspektorius nepagrįstai Sprendime taikė Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylos aplinkybės leido pripažinti, jog Publikacijose pasisakę asmenys kalbėjo apie savo patirtį, išreiškė nuomonę ir nusivylimą pareiškėju bei jo vykdoma veikla, t. y. išreiškė savo subjektyvų vertinimą. Tad pareiškėjo argumentai šioje dalyje teismo atmesti kaip nepagrįsti.

40. Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, darė išvadą, kad Tarnyba jame išsamiai išnagrinėjo visas skundui ištirti reikšmingas aplinkybes ir priėmė Sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

41. Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ prašė priteisti iš pareiškėjo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nuostatos dėl išlaidų atlyginimo įtvirtintos ABTĮ 40 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos). Vertindamas UAB „15min“ prašymą teismas nustatė, jog UAB „15min“ prašoma priteisti suma 718,74 Eur neviršija maksimalaus Rekomendacijų nustatyto užmokesčio dydžio, todėl ši suma iš pareiškėjo priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „15min“. Taip pat vertindamas UAB „Delfi“ prašymą teismas nustatė, jog UAB „Delfi“ prašoma priteisti suma 1 106,29 Eur neviršija maksimalaus Rekomendacijų nustatyto užmokesčio dydžio, todėl ši suma iš pareiškėjo priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Delfi“

III. 42. Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – A. M. skundą tenkinti, bei prašo priteisti pareiškėjo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas:

43.1. padarė esminę materialinės teisės (Įstatymo 22 str. 11 d. 4. p., 41 str. 2 d. 1 p.) aiškinimo ir taikymo klaidą, nepagrįstai spręsdamas, kad ta aplinkybė, jog pirminiai ginčo informacijos šaltiniai yra pareiškėjui pažįstami asmenys, atleidžia viešosios informacijos rengėjus / skleidėjus nuo įstatyminės pareigos tikrinti informaciją prieš viešai ją skelbiant, o taip pat nuo draudimo skelbti nepatikrintus ir faktais nepagrįstus kaltinimus. Pareiškėjas pažymi, kad Įstatymo normų, reglamentuojančių viešosios informacijos rengėjų teises ir pareigas, sisteminė analizė leidžia vienareikšmiškai teigti, kad pareiga tikrinti informaciją (o ypatingai – viešai skelbiamus kaltinimus asmeniui) yra esminė ir svarbiausia viešosios informacijos rengėjų / skleidėjų pareiga. Tiek teisinis reglamentavimas ir tiek teismų praktikoje taikomos taisyklės vienareikšmiškai pagrindžia, kad nepriklausomai nuo to, ar pirminiai informacijos šaltiniai buvo, ar nebuvo susiję su pareiškėju, viešosios informacijos rengėjai / skleidėjai, prieš viešai skelbdami kaltinimus, privalėjo juos patikrinti ir įsitikinti jų teisingumu (pagrįstumu), taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad viešosios informacijos rengėjai neturėjo tikrinti informacijos, nes pareiškėjas neneigė, jog pažįsta tuos asmenis ir teikė jiems paslaugas, yra absoliučiai priešinga galiojančiam teisiniam reguliavimui;

43.2. padarė esminę materialinės teisės (Įstatymo 15 str.) aiškinimo ir taikymo klaidą, nepagrįstai spręsdamas, kad atsakymo teisės kritikuojamas asmeniui suteikimas reiškia tinkamą visų Įstatymo viešosios informacijos rengėjams / skleidėjams nustatytų pareigų įvykdymą. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad pareigos suteikti atsakymo teisę įvykdymas neeliminuoja kitų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigų, šiuo atveju – pareigos tikrinti informaciją, todėl nurodyta teismo išvada, kad rengiant Publikacijas 1 ir 2 pareiškėjui buvo suteikta teisė atsakyti ar paneigti kaltinimus jo atžvilgiu, todėl laikytina, kad Inspektorius pagrįstai nenustatė viešosios informacijos rengėjų procedūrinių pažeidimų, yra priešinga galiojančiam teisiniam reguliavimui ir tokios išvados pagrindu priimtas teismo sprendimas turi būti panaikintas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas;

43.3. priėmė sprendimą, prieštaraujantį faktiniams bylos duomenims (trečiųjų asmenų parodymams), todėl nepagrįstai pritarė Inspektoriaus išvadai, jog rengiant skundžiamas publikacijas buvo atliktas išsamus žurnalistinis situacijos tyrimas, nors tretieji asmenys bylos nagrinėjimo metu expressis verbis pripažino, kad iš pirminių informacijos šaltinių gautos informacijos netikrino, jokių pareiškėjui išsakytų kaltinimų įrodymų (ar tikėtino pagrindo) negavo ir nematė. Pareiškėjo teigimu, ginčo publikacijas rengę žurnalistai pripažino, kad „žurnalistinis tyrimas“ apsiribojo informacijos šaltinių pateikta žodine informacija, kurią žurnalistai tiesiog užrašė taip, kaip šaltiniai nurodė. Byloje nėra nei vieno įrodymo, pagrindžiančio kaltinimų pareiškėjui pagrįstumą. Byloje taip pat nėra absoliučiai jokių duomenų apie tai, kad tretieji asmenys tikrino šio kaltinimo pagrįstumą. Priešingai, iš bylos duomenų akivaizdu, kad tretieji asmenys nesiėmė absoliučiai jokių veiksmų, siekdami įsitikinti paskelbto kaltinimo pagrįstumu;

43.4. neteisingai kvalifikavo ginčo informaciją, žinias nepagrįstai priskyrė nuomonės kategorijai ir tuo nepagrįstai ir nemotyvuotai nukrypo nuo savo paties sprendime nurodytos teismų praktikos. Ginčo teiginiais įvardijami konkretūs faktai, skaičiai, aplinkybės, konkretus tariamas A. M. veikimas, t. y., teiginiais perduodami duomenys apie konkrečius faktus, o ne apie bendro pobūdžio idėjas, abejones ar klausimus. Teiginiais pareiškėjui priskiriami aiškiai apibrėžti veiksmai, skelbiama, ką konkrečiai rašė ir sakė pareiškėjas. Be to, įvardijama konkreti neva patirtų nuostolių suma, konkretūs skaičiai ir nurodomas jų tiesioginis priežastinis ryšys su pareiškėjo veiksmais. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo nepasisakė apie esminius byloje esančius įrodymus ir jų neanalizavo. Žurnalistas pripažino teismo posėdžio metu, kad jokių įrodymų informacijos šaltinis nepateikė, nepaisant to, šie kaltinimai buvo viešai paskelbti. Taigi, visiškai akivaizdu, kad pats žurnalistas supranta, kad kalbama apie faktus, kuriuos galima patikrinti ir įrodyti ir prašo informacijos šaltinio pateikti jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, o jų negavęs viešai paskelbia įrodymais nepagrįstus kaltinimus. Viešai buvo skelbiami faktai, žinios, jog pareiškėjas darė nusikalstamas veikas. Pirmosios instancijos teismas ginčo informaciją kvalifikavęs kaip nuomonę, absoliučiai nepagrįstai sprendė, kad ji turi pakankamą faktinį pagrindą, taip pat visiškai nepagrįstai nereikšmingais laikė įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjui mestų kaltinimų faktinis pagrindas objektyviai neegzistuoja;

43.5. priėmė nenuoseklų ir prieštaringą skundžiamą sprendimą, motyvuojamojoje dalyje nurodant, kad darytina išvada, jog Publikacijomis 1 ir 2 pateikta kitų asmenų nuomonė, o taip pat nurodant, kad nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta, kad Publikacijose pateiktos žinios būtų neobjektyvios;

43.6. spręsdamas, kad ginčo informacija priskirtina nuomonės kategorijai, tuo pačiu sprendė, kad nuomonė yra pagrįsta kontekstu, tačiau toks teismo argumentas turi būti atmestas kaip absoliučiai deklaratyvus, nes sprendimo motyvuose nei vienu žodžiu nėra nurodyta, koks konkrečiai ginčo publikacijų kontekstas pagrindžia, kad pareiškėjas buvo išvarytas iš (duomenys neskelbtini), kad jis ilgą laiką visiems išvykstantiems klastojo sveikatos draudimus, padirbinėjo dokumentus ir t.t.;

43.7. Inspektoriaus padarytus Įstatymo pažeidimus nagrinėjant pareiškėjo skundą nepagrįstai vertino kaip nereikšmingą aplinkybę, sprendime klaidingai nurodė, kad Inspektorius skundą išnagrinėjo per kiek ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą, nors iš byloje esančių duomenų nepaneigiamai aišku, kad Inspektorius įstatyme nustatytą skundo nagrinėjimo terminą praleido keliolika kartų. Šiuo atveju Inspektorius neįrodinėja, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimo termino praleidimas nebuvo nulemtas aktyvių skundo nagrinėjimo veiksmų, byloje nėra duomenų, kad Inspektorius terminą praleido dėl to, jog visą nagrinėjimo laikotarpį tikrino visus skunde nurodytus pažeidimus, rinko reikiamus duomenis ir t.t. Inspektorius turėjo pareigą įrodyti savo atsikirtimus, tačiau į bylą nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad objektyviai neįmanoma užtikrinti gauto skundo išnagrinėjimo per tris mėnesius nuo gavimo dienos. Kadangi Inspektorius jokių savo poziciją patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, Inspektoriaus argumentas dėl to, kad pareiškėjo skundo objektyviai nebuvo įmanoma išnagrinėti per įstatyme nustatytą terminą turi būti atmestas, kaip neįrodytas. Pirmosios instancijos teismas, pritardamas šiam jokiais įrodymais nepagrįstam Inspektoriaus argumentui, pažeidė tiek įrodymų vertinimo taisykles, tiek proceso šalių lygiateisiškumo ir teismo sprendimo pagrindimo byloje ištirtais įrodymais principą.

44. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

45. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

45.1. pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmos instancijos teismui ir tik pateikia savo įrodymų vertinimą. Šiam ginčui yra aktuali bendra įrodymų vertinimo taisyklė, kad teismo įsitikinimui apie egzistuojantį vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ar būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu, kaip pageidauja viena iš šalių. Bylos įrodymus vertina teismas, ir nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, teismo išvados atitinka turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas įvertino visus pareiškėjo skunde nurodytus ginčo teiginius ir pateikė tinkamą jų įvertinimą, rėmėsi bylai aktualia teismų praktika.

45.2. priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teismas tinkamai išsprendė nuomonės ir žinios atribojimo klausimą, o pareiškėjas atskirus žodžius ar žodžių junginius ištraukia iš konteksto ir vertina izoliuotai, tokiu būdu ignoruodamas pagrindinę teismų praktikos suformuotą taisyklę – sprendžiant apie paskleistos informacijos pobūdį, šią informaciją būtina analizuoti atsižvelgiant į visą straipsnio kontekstą. Nėra jokio pagrindo nesutikti su teismo padarytomis išvadomis, jog: 1) ginčo publikacijose yra pateikta kitų asmenų (ne žurnalistų) nuomonė, kurios tikslas nebuvo iškraipyti faktų ar duomenų bei sumenkinti pareiškėjo reputaciją, o tiesiog siekis pasidalinti savo patirtimi; ir 2) publikacijose pateikta informacija apie pareiškėjo ir jo įmonės veiklą yra aktualijos pateikimu buvo siekiama informuoti visuomenės dalį apie pareiškėjo galimai netinkamai vykdytą veiklą, tačiau paliekant pačiai visuomenei pasidaryti išvadas. Taigi, teismas visiškai pagrįstai nenustatė, kad ginčo teiginiais būtų pažeista pareiškėjo garbė ir orumas, o ginčo informaciją kvalifikavo ne kaip kaltinimus nusikalstamų veikų padarymu, o kaip pareiškėjo ir jo įmonės veiklos kritiką dėl galimai netinkamai vykdomo tarpininkavimo asmenims, siekiantiems studijuoti (duomenys neskelbtini);

45.3. vien tai, kad pareiškėjas viešai pareikštą kritiką jo veiklos atžvilgiu vadina kaltinimais ir iš žurnalistų reikalauja cituojamų informacijos šaltinių reiškiamos nuomonės teisingumo patikros procesinėmis įrodinėjimo priemonėmis, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas padarė materialinės teisės (Įstatymo 22 str. 11 d. 4 p. ir 41 str. 2 d. 1 p.) aiškinimo ir taikymo klaidų nėra reikšmingi, kadangi ginčo teiginiuose paskleista ne žinia ir ne kaltinimai, bet kritiška nuomonė dėl pareiškėjo veiklos ir darbo metodų;

45.4. iš žurnalistų ir viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) reikalaujamas skleidžiamos informacijos tikslumo ir teisingumo laipsnis turėtų būti vertinamas protingai, atsižvelgiant į skleidžiamos informacijos pobūdį, neuždedant žurnalistams neproporcingos naštos. Atsakovas pažymi, kad skirtingai nei žiniai, nuomonei, tiesos ir tikslumo kriterijus netaikomas, svarbu, kad ji būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai. Šiuo atveju, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskelbė žurnalistinio tyrimo metu surinktą informaciją, pagrįstą iš šaltinių gautais duomenimis ir jų vertinimu, jų neiškreipdamas, nenuslėpdamas, sąžiningai siekdamas informuoti visuomenę apie galimus pareiškėjo veiklos trūkumus. Nagrinėjamu atveju neįrodžius žurnalistų nesąžiningumo, neįmanoma konstatuoti pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo. Teismas šio ginčo atveju visiškai pagrįstai pripažino, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) elgėsi sąžiningai;

45.5. šiuo atveju atsakovas ir teismas nustatė, jog apie pareiškėją paskelbta informacija neabejotinai tenkino viešąjį interesą ir neperžengė asmens kritikos ribų. Nustatyti priešingai nėra jokio teisinio pagrindo. Aiškinant teisės aktus pareiškėjo nurodytu būdu būtų suformuotas labai žalingas precedentas, pagal kurį asmenys, suabsoliutindami savo garbės ir orumo apsaugą ir įvesdami asmeninę cenzūrą, galėtų apriboti vieną iš Konstitucijoje numatytų demokratinės visuomenės principų – saviraiškos laisvę bei visuomenės teisę būti informuotiems.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad visos pareiškėjo pretenzijos yra dėl cituojamų informacijos šaltinių žodžių. Nėra jokio pagrindo taikyti atsakomybę portalui Delfi, nes pareiškėjas nenurodo (ir negali nurodyti) jokių svarių priežasčių tam. Tai, kad pareiškėjas ir vartotojai skirtingai vertina savo bendradarbiavimą, anaiptol nereiškia, kad pažeista garbė ir orumas ar padarytas koks nors Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimas. Visos pozicijos išklausytos ir išdėstytos straipsnyje, aprašytos objektyviai ir paliekant visuomenei pačiai spręsti.

UAB „Delfi“ pažymi, kad Inspektorius skundžiamu sprendimu vertino ne žurnalistų, bet viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) atsakomybę. Viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams apskritai negali kilti atsakomybė pagal Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi ji skirta ne jiems ir nenustato viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) pareigų. UAB „Delfi“ teigia, kad ginčo straipsnyje vartotojai pasisako apie pareiškėjo netinkamai suteiktas paslaugas, tarp jų ir nekokybiškus patarimus. Taigi ginčo straipsnis gina vartotojų teises ir viešąjį interesą, o pareiškėjas reiškia nepagrįstas pretenzijas dėl viešąjį interesą ginančio straipsnio.

Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Inspektorius pagrįstai gynė viešąjį interesą, o būtent vartotojų apsaugą ir visuomenės informavimą viešojo intereso klausimu. UAB „Delfi“ akcentuoja, kad pašnekovai (vartotojai) Publikacijose kelia klausimus, siekia atkreipti dėmesį į aktualias problemas, reiškia savo susirūpinimą svarbiais klausimais, dėsto savo asmeninį ir subjektyvų tam tikrų aplinkybių vertinimą, ir jie tai daro remdamiesi savo asmenine patirtimi, todėl jų nuomonės neabejotinai turi faktinį pagrindą. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ir informacijos šaltiniai yra asmeniškai pažįstami.

Be to, pareiškėjas traktuoja pašnekovų (vartotojų) bendrinės / buitinės kalbos žodžius tarsi konkrečius kaltinimus konkrečių nusikaltimų padarymu ir ignoruoja, kad pareiškėjo pasipiktinimą sukėlusius žodžius pasakę žmonės nėra teisininkai, ir reikalauja tikslios teisinės kalbos, tačiau tokia pareiškėjo pozicija akivaizdžiai prieštarauja teismų praktikai. UAB „Delfi“ teigimu, pareiškėjo pretenzija dėl praleisto procedūrinio termino yra grynai formali ir nesiejama su pažeidimo įtaka skundžiamo Žurnalistų etikos inspektoriaus Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

49. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo ginčas su atsakovu dėl sprendimo teisėtumo, nekonstatavus pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo, faktiškai yra ginčas iš vartotojų santykių. „15min“ paskelbtoje publikacijoje buvo nagrinėjama visuomenei svarbi tema. Informacija apie paslaugų teikimą vartotojams, jų ginčus vartotojų nenaudai tenkina visuomenės interesą tokią informaciją žinoti, nes tokios informacijos viešinimas prisideda prie vartotojų teisių apsaugos. Nagrinėjamu atveju informacijos rengėjo tikslas buvo išskirtinai pozityvus, parodyti pareiškėjo veiklos trūkumus ir siekti juos pašalinti. Publikacijose pirminiai informacijos šaltiniai pateikė informaciją apie nesąžiningas sutarčių sąlygas (ginčai dėl sutarčių turinio), o pareiškėjas, pasinaudodamas atsakymo teise nurodė, jog visas paslaugas šiems asmenims suteikė tinkamai. Pareiškėjas jokių įrodymų apie tinkamai suteiktas paslaugas ar sąžiningas sutarčių sąlygas nepateikė. UAB „15min“ teigimu, skelbiama informacija yra susijusi su viešuoju interesu. „15min“ informacijos šaltinių pateiktą informaciją vertino tik kaip jų asmeninę nuomonę, pagrįstą realiais faktais, tikrovėje egzistavusiomis aplinkybėmis. Informacijos šaltinių pateikti vertinimai buvo individualūs, subjektyvūs ir netgi emocingi, kas patvirtina, jog buvo skelbiama nuomonė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde išskirti ginčo teiginiai, kaip neatitinkantys tikrovės ir pažeidžiantys pareiškėjo garbę bei orumą, buvo išsakyti pareiškėjo klientų, todėl teismas pagrįstai pasisakė, kad bylos aplinkybės leidžia pripažinti, jog Publikacijose pasisakę asmenys kalbėjo apie savo patirtį, išreiškė nuomonę ir nusivylimą pareiškėju bei jo vykdoma veikla, t. y. išreiškė savo subjektyvų vertinimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyto termino praleidimas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, kadangi, skundą išnagrinėjus per ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą, buvo padarytas tokio pobūdžio pažeidimas, kuris sudarytų pagrindą naikinti Sprendimą.

50. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus atsižvelgdamas į trečiųjų asmenų UAB „Delfi“ ir UAB „15min“ į bylą pateiktuose atsiliepimuose išdėstytus argumentus.

51. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ pateikė prašymą, kuriame prašo atsisakyti priimti pareiškėjo A. M. atstovės rašytinius paaiškinimus, kadangi atstovė pateikė rašytinius paaiškinimus aiškiai pavėluotai ir nesąžiningai, ir taip siekia neleistinai papildyti pareiškėjo apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 52. Byloje ginčas kilo dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (SK-103,2019)SPR-206 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018 m. lapkričio 7 d.) ir „(duomenys neskelbtini)“ (www.delfi.lt, 2018 m. lapkričio 15 d.) paskelbtos informacijos“ teisėtumo ir pagrįstumo.

53. UAB „15min“ savo portale 2018 m. lapkričio 7 d. paskelbė publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „Delfi“ savo portale 2018 m. lapkričio 15 d. paskelbė publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, kuriose (duomenys neskelbtini) studijavę ir / ar studijuojantys studentai pateikė nusiskundimus apie (duomenys neskelbtini), kuriai vadovauja pareiškėjas.

54. Pareiškėjas ir jo atstovaujamas juridinis asmuo (duomenys neskelbtini) Inspektoriui 2019 m. kovo 13 d. padavė skundą, kuris buvo patikslintas 2019 m. balandžio 29 d. ir 2019 m. gegužės 9 d., dėl minėtose publikacijose paskelbtos informacijos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad publikacijose paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija pažeidžia jo garbę ir orumą, atstovaujamos įmonės dalykinę reputaciją, visuomenės informavimo principus, privatumą. Be to, publikacijose esantys teiginiai yra melagingi, faktais nepatikrinti.

55. Ginčijamame Inspektoriaus Sprendime nurodyta, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad paskleista informacija neatitiko tikrovės, todėl nenustatytas pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimas. Inspektorius pripažino, jog pareiškėjo atvaizdo (nuotraukos) publikavimas nebuvo proporcingas pagrįstam visuomenės interesui, todėl įspėjo UAB „Delfi“ ir UAB „15min“ dėl šio pažeidimo, reikalaudamas jį pašalinti.

56. Pareiškėjas skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, prašo pakeisti Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pripažinti, jog paskelbta informacija pažemino pareiškėjo garbę bei orumą ir pripažinti, kad UAB „15min“ 2018 m. lapkričio 7 d. savo naujienų portale www.15min.lt paskelbtoje publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“, taip pat UAB „Delfi“ 2018 m. lapkričio 5 d. savo naujienų portale www.delfi.lt paskelbtoje publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ tam tikra informacija pažemino pareiškėjo garbę ir orumą, tuo pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį.

57. Teisė suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui, todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia jo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose pirmosios instancijos teismas turi nagrinėti bylą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-338-552/2017). Taigi pareiškėjas skunde administraciniam teismui, nustato, jo manymu, pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo būdą bei apimtį.

58. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 2 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjimu atveju nėra jokio pagrindo peržengti pareiškėjo skunde suformuluotų reikalavimų ribas.

59. Inspektorius, be kita ko, atlieka šias funkcijas: nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 1 p.); nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).

60. Atlikdamas Visuomenės informavimo straipsnio 50 straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, inspektorius gali priimti sprendimą: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 3 d. 1 p.); reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (Visuomenės informavimo įstatymo 50 str. 3 d. 1 p.).

61. Žurnalistų etikos inspektoriui Visuomenės informavimo įstatyme nėra suformuluotos pareigos vykdyti nubaudimo funkciją. Inspektoriaus įspėjimo, kaip poveikio priemonės, tikslas iš esmės yra įspėti apie viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) padarytus teisės pažeidimus bei tokiu būdu siekti teisės pažeidimų prevencijos, t. y. kad tokio pobūdžio teisės pažeidimai daugiau nesikartotų. Kartu pažymėtina, jog Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją yra orientuotas į tai, kad būtų pašalinti viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veikla galimai padaryti visuomenės teisių ir interesų (pvz., teisės į teisingą, tikslią, nešališką informaciją) bei privačių asmenų teisių ir interesų (pvz., privataus gyvenimo, asmens garbės ir orumo) pažeidimai. <...> Žurnalistų etikos inspektoriaus įspėjimas priskirtinas prie kitų poveikio priemonių grupės. Kartu prie minėtos kitų poveikio priemonių grupės priskirtinas ir Inspektoriaus reikalavimas paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią bei asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-996/2014).

62. Pareiškėjas, jo nuomone, pažeistas teises bei įstatymo saugumus interesus siekia teismine tvarka apginti, prašydamas pripažinti, jog dalis minėtose publikacijose paskelbtos informacijos, pažeidžia jo garbę ir orumą, kartu prašant pripažinti, jog minėtos visuomenės informavimo priemonės, paskelbdamos jo skundo reikalavime išdėstytą informaciją, pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį.

63. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis (2006 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. X-752 redakcija, galiojusi iki 2021 m. vasario 1 d.) nustatė, jog draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą.

64. Taigi pareiškėjas gindamas, jo nuomone, pažeistas teises bei įstatymo saugomus interesus, skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, reikalauja, jog visuomenės informavimo priemonėms (UAB „15min“ ir UAB „Delfi“) būtų pritaikytos Visuomenės informavimo įstatyme numatytos poveikio priemonės.

65. Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalis nustato, kad Inspektorius gautą skundą (pareiškimą) išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos.

66. Visuomenės informavimo įstatyme nustatytas Žurnalistų etikos inspektoriaus gauto skundo (pareiškimo) nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis ir dėl objektyvių priežasčių (pvz., būtinybės Žurnalistų etikos inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis ir kt.) gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui, tačiau poveikio priemonės taikymo terminas negali tęstis neapibrėžtą laiko tarpą. Suėjus įstatymų nustatytam senaties terminui, poveikio priemonės skyrimas nebegalimas.

Visuomenės informavimo įstatyme nėra įtvirtinti terminai Žurnalistų etikos inspektoriaus taikomoms poveikio priemonėms skirti, t. y. šiame įstatyme nėra nustatytas įspėjimo bei įpareigojimo paneigti informaciją skyrimo senaties terminas, ir tai laikytina teisės spraga. Ši teisės spraga privalo būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Įvertinus tai, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriamas įspėjimas laikytinas poveikio priemone, o panašaus pobūdžio poveikio priemonės (įspėjimas) yra numatytos ir kituose įstatymuose (Vertybinių popierių įstatyme, Draudimo įstatyme, Finansinių priemonių rinkų įstatyme, Mokėjimo įstaigų įstatyme, Elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatyme, Bankų įstatyme, Kredito unijų įstatyme, Centrinės kredito unijos įstatyme, Kolektyvinio investavimo subjektų įstatyme, kt.), yra pagrindas, taikant įstatymo analogiją, atsižvelgti būtent į šiuose įstatymuose įtvirtintas poveikio priemonių skyrimo terminų skaičiavimo taisykles.

Vertybinių popierių įstatymo 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir kituose įstatymuose. Visuomenės informavimo įstatyme konstatavus teisės spragą, būtent ši bendro pobūdžio taisyklė pagal įstatymo analogiją taikytina Žurnalistų etikos inspektoriui pagal Visuomenės informavimo įstatymą sprendimu viešosios informacijos rengėjams ir skleidėjams skiriant poveikio priemones (įspėjimą bei įpareigojimą paneigti informaciją) (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-996/2014).

67. Informacija, dėl kurios priimtas ginčijamas Sprendimas, buvo paskelbta visuomenės informavimo priemonėse 2018 m. lapkričio 7 d. ir 2018 m. lapkričio 15 d., o skundą dėl Sprendimo pirmosios instancijos teismui pareiškėjas padavė 2020 m. gruodžio 7 d. Todėl, net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, jog minėta informacija pažeidė pareiškėjo garbę ir orumą, pareiškėjo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, prašomos taikyti poveikio priemonės negalėtų būti taikomos, nes yra pasibaigęs 2 metų senaties terminas. Tai reiškia, jog, pareiškėjo nuomone, pažeistos jo teisės, dėl kurių gynimo jis kreipėsi į teismą, teismine tvarka pagal skunde suformuluotą reikalavimą negali būti apgintos, nes spręsti dėl pareiškėjo prašomų Visuomenės informavimo įstatyme numatytų poveikio priemonių taikymo visuomenės informavimo priemonėms nėra pagrindo, kadangi yra pasibaigęs senaties terminas. Todėl pareiškėjo, besikreipusio teisminės gynybos, materialioji skunde suformuluoto reikalavimo teisė išnyko. Reikalavimo teisės neturėjimas yra pagrindas pripažinti skundą nepagrįstu ir jį atmesti.

68. Minėtu pagrindu pripažinus pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, nepagrįstu, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nevertinamos. Taip pat teisėjų kolegija pripažįsta, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytos aplinkybės, neturi prejudicinės reikšmės, o šis apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ginti savo teises bei įstatymo saugomus interesus dėl garbės bei orumo pažeidimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

69. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

70. Byloje trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

71. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

72. Kadangi šia nutartimi netenkintas pareiškėjo apeliacinis skundas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, pripažintina, kad šis sprendimas priimtas trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl UAB „Delfi“ turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą.

73. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

74. Trečiasis asmuo pateikė prašymą atlyginti 783 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Kartu pateikti šias išlaidas patvirtinantys dokumentai – 2021 m. lapkričio 30 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. AC-249 ir 2021 m. gruodžio 2 d. mokėjimo nurodymas Nr. 2736.

75. Rekomendacijų 8.11 punkte numatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio koeficientais yra 1.3. Ši paslauga buvo apmokėta 2021 m. IV ketvirtį, Lietuvos statistikos departamento skelbiamais duomenimis užpraėjusio ketvirčio (2021 m. II ketvirtis) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo 1 566,4 Eur, todėl maksimali rekomenduojama priteisti užmokesčio suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 036,32 Eur (1 566,4 x 1,3). Trečiojo suinteresuoto asmens prašoma priteisti 783 Eur suma neviršija maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, UAB „Delfi“ priteisiama iš apeliacinį skundą pateikusio pareiškėjo 783 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

76. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kadangi trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ nepateikė bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame teisme pagrindžiančių duomenų, todėl jo prašymas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Delfi“ iš pareiškėjo A. M. 783 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus) išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys