2017-12-20 Nr. AB-24104-3-61-3-01170-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2783-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01170-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. N. (A. N.) (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–6), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2016 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. perpildytose kamerose, kuriose nebuvo tinkamo apšvietimo, buvo drėgna, dėl ko Lukiškių TI-K nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius. Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo teikiamus prašymus. Dėl šių neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, buvo pažemintas jo orumas, suprastėjo pareiškėjo sveikata, prasidėjo depresija.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 39–47) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

2.2. Nurodė, kad negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius.

2.3. Teigė, kad iš suimtųjų ir nuteistųjų Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja palaikyti švarą kamerose, tam jiems išduodamas reikalingas inventorius, taip pat yra sudaryta paslaugų teikimo sutartis vabzdžių ir graužikų naikinimo darbams, patalpų priežiūrai ir profilaktiniams darbams atlikti.

2.4. Pažymėjo, kad kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą, todėl dažnai vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

2.5. Paaiškino, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai įrengtos didesnės ar mažesnės lentynos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

2.6. Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

2.7. Teigė, kad suimtieji (nuteistieji) tinkamai aprūpinami patalyne, rankšluosčiais, higienos priemonėmis, sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, drabužiai ir patalynė iš skalbyklos grąžinami sausi.

2.8. Pažymėjo, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nepateikti jokie įrodymai dėl žalos dydžio. Tam tikras suimtųjų nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

2.9. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 3,6 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų už bylos dokumentinės medžiagos rengimą atlyginimą.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b. l. 124–130) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Likusią skundo dalį atmetė.

4. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 551 dieną. Pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 310 dienų, todėl 241 dieną Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjas praleido pažeidžiant jo teisę į minimalų (3,6 kv. m) gyvenamąjį plotą.

5. Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas dalį jo nurodyto laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Tokia išvada padaryta įvertinus tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Todėl teismas pripažino, kad valstybė 241 dieną neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

6. Teismo nuomone, atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės dėl negalėjimo daryti įtakos asmenų skaičiui įstaigoje ir pan. nėra reikšmingos sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

7. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas teigė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

8. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas nustatė, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą šiais laikotarpiais buvo ženkliai pažeista.

9. Dėl netinkamo apšvietimo ir drėgmės kamerose teismas, vadovaudamasis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 22, 23, 26 punktų, Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14, 16 punktų nuostatomis, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas. Byloje pateiktas Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. balandžio 6 d. raštas Nr. 2.10-86(16.15.4.10.12) (b. l. 19), kuriame nurodyta, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu nėra gavęs pareiškėjo skundų dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K.

Iš atsakovo atstovo teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (b. l. 51–94) matyti, jog Lukiškių TI-K kamerose atliktos visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu (įskaitant kameras Nr. 111, Nr. 275, Nr. 277, Nr. 347 ir Nr. 400, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir pareiškėjas) buvo nustatyta, kad: kameros Nr. 111 santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, kameros Nr. 277 santykinė oro drėgmė ir dirbtinė naktinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau dirbtinė dieninė apšvieta neatitiko nustatytų normų (2014 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2108 (b. l. 63–64), 2014 m. lapkričio 12 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2189 (b. l. 58–59)), dirbtinės apšvietos reikalavimų pažeidimai kameroje Nr. 277 buvo panaikinti tik 2014 m. gruodžio 8 d. (2014 m. gruodžio 10 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2495 (b. l. 67)), o pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2014 m. rugsėjo 26 d. iki 2014 m. spalio 24 d.; kameroje Nr. 275 santykinė oro drėgmė ir apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, higienos normų pažeidimų nenustatyta (2014 m. gegužės 20 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-787 (b. l. 60), 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2581 (b. l. 61–62)); kameroje Nr. 347 santykinė oro drėgmė ir apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus (2014 m. kovo 24 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-617 (b. l. 68–70)); kameros Nr. 400 santykinė oro drėgmė ir apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus (2015 m. birželio 1 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1348 (b. l. 77–78), 2015 m. liepos 15 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-1734 (b. l. 89–89A), 2015 m. spalio 1 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2205 (b. l. 90–91), 2015 m. spalio 19 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2367 (b. l. 92), 2015 m. spalio 30 d. patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2483 (b. l. 93)).

Atsižvelgęs į byloje pateiktus įrodymus, taip pat į tai, jog daugiau duomenų, kad pareiškėjo laikymo konkrečioje kameroje metu būtų nustatyti kokie nors higienos normų reikalavimų pažeidimai, byloje nėra, teismas konstatavo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto pažeidimą Lukiškių TI-K kameroje Nr. 277, o kitus pareiškėjo argumentus dėl netinkamos Lukiškių TI-K kamerų būklės atmetė kaip nepagrįstus.

10. Dėl galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius nesudarymo teismas rėmėsi atsakovo atstovo paaiškinimais ir pateiktais duomenimis (b. l. 50), kad apatiniai suimtųjų drabužiai kartą per savaitę yra skalbiami nemokamai. Be to, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gali pasinaudoti teikiama mokama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga, o neturintieji asmeninėje sąskaitoje pinigų gali teikti prašymus dėl viršutinių drabužių išskalbimo nemokamai. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami jau sausi, ir konstatavo, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos suimtiesiems skalbti ir džiovinti drabužius.

11. Teismas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nereagavo į pareiškėjo teikiamus prašymus perkelti jį į kitas kameras, atmetė kaip abstrakčius ir nepagrįstus įrodymais. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų ir (ar) kitais klausimais ginčo laikotarpiu su skundais ar prašymais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Pats pareiškėjas nei skunde, nei teismo posėdyje nedetalizavo, dėl kokių aplinkybių, kada (bent apytiksliai), į kokius pareigūnus ir kiek kartų kreipėsi bei kada į jo prašymus nebuvo reaguojama. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad į Lukiškių TI-K direktorių pareiškėjas kreipėsi tik jau išvykęs iš Lukiškių TI-K, t. y. 2016 m. vasario 24 d., į šį kreipimąsi jam buvo atsakyta Lukiškių TI-K 2016 m. kovo 9 d. raštu Nr. 96-799 (b. l. 7–10). Be to, Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog atsiradus galimybei suimtieji ir nuteistieji yra perkeliami į laisvesnes kameras. Šiuos teiginius patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, iš kurių matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nuolat perkeliamas į skirtingas Lukiškių LT-K kameras.

12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Pateiktame Laisvės atėmimo vietų ligoninės 2016 m. balandžio 7 d. rašte Nr. S-1802 (b. l. 18) nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su skundais dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 21–38) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas lankėsi pas psichologą, jam paskirtas medikamentinis gydymas, tačiau depresija ar kitokie panašaus pobūdžio susirgimai nebuvo diagnozuoti. Taigi byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, nulemtus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu.

13. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Lukiškių TI-K pažeidimų mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 2 400 Eur.

III. 14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 137–141), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

14.2. Atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis CK teisės normų sistemine analize dėl civilinės atsakomybės, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

14.3. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

14.4. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentų, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, dokumentai įstaigoje nėra kaupiami (laikomi) skaitmenine forma, todėl atsakovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 punktais, bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur (0,22 Lt). Todėl prašo iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėją laikant Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pripažino, kad pareiškėjas 241 parą buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui, bei pažeidžiančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus (dirbtinė dieninė apšvieta neatitiko nustatytų normų), dėl to priteisė jam 2 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

17. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog šiuo atveju nebuvo nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas) ir pareiškėjo neturtinė žala, todėl jai ir nekyla civilinė atsakomybė.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

19. Papildomai pažymėtina, jog neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Spręsdamas dėl valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), pirmosios instancijos teismas šiuo atveju nustatė, kad pareiškėjas 241 parą buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužes 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.), ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų (dirbtinė dieninė apšvieta neatitiko nustatytų normų), todėl tai jau yra pagrindas konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus. Atsakovas nepateikė jokių argumentų, kodėl, jo nuomone, šiuo atveju valstybė (jos pareigūnai) neatliko neteisėtų veiksmų, tik abstrakčiai teikia nesutikimo su šia sąlyga argumentus.

20. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2016 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2848-624/2016, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013; 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje A143-1966/2008 ir kt.).

Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008).

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodinėjimo standartų laikėsi, kadangi, kaip minėta, materialiojo teisinio pobūdžio faktą – neturtinės žalos, pasireiškusios fiziniais nepatogumais, papildomu diskomfortu, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimu, pareiškėjui padarymą, grindė tokiais faktiniais duomenimis, kaip kad pareiškėjo laikymu 241 parą sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, keliamų vienam asmeniui kameroje tenkančiam plotui bei pažeidžiančiomis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus (dirbtinė dieninė apšvieta neatitiko nustatytų normų). Taigi tai sudarė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos neigiamos pasekmės. Šiuo aspektu atsakovas taip pat nepagrindė, kodėl šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus.

22. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimo byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimo byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

23. Pridurtina, jog, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013). Todėl administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad laisvės atėmimo įstaigos argumentai, jog kalinimo įstaiga negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, sprendžiant viešosios atsakomybės klausimą, yra nereikšmingi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-207-822/2017, 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-858/2015 ir kt.). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2577-556/2017, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013, 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013 ir kt.), o ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1191-575/2015, 2013 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1459/2013 ir kt.).

24. Dėl atsakovo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas pažymėtina, jog, nors pirmosios instancijos teismas sprendime šio klausimo ir nesprendė, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo tenkintas tik iš dalies, atsakovas nebent turėtų teisę gauti savo išlaidų atlyginimą tik tokia dalimi, kokia buvo netenkintas pareiškėjo skundas. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtų išlaidų atlyginimą, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebūtų pagrindo tenkinti minėtą atsakovo atstovo prašymą ir iš dalies.

25. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius