2024-04-17 Nr. AB-6253-3-61-3-08260-2023-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1385-624/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08260-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. T. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja N. T. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą Nr. 23S142709 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. LT7430753, galiojęs iki 2023 m. kovo 13 d. (leidime nurodyti vardas ir pavardė – N. T.; toliau – ir Leidimas), ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. vasario 14 d. prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Nr. 2302-LNGK-0221 (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėja, kuri yra Rusijos Federacijos pilietė, skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir nustačius, kad pareiškėja gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Sprendimas yra naikintinas, nes jis priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio reikalavimus, Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nepaisant protingumo ir proporcingumo principų bei neatsižvelgiant į pareiškėjos 2023 m. kovo 6 d. paaiškinime išdėstytas išskirtines faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis jos asmeninėmis ir šeimos priežastimis;

2.2. Sprendimas iš esmės priimtas vien tik formaliu teisiniu pagrindu – kategoriškai vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Atsakovas formaliai atliko patikrinimą dėl pareiškėjos išvykimo iš Lietuvos Respublikos laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d., nes rėmėsi Lietuvos Respublikos sienos kontrolės organizavimo valdybos Nacionalinio koordinacinio centro pateiktu atsakymu, jog nėra duomenų apie pareiškėjos sienos kirtimus minėtu laikotarpiu, ir atmetė objektyvius pareiškėjos paaiškinimus, jog ji negali pateikti ankstesnio (negaliojančio) Rusijos Federacijos piliečio paso (pakeitus kelionės dokumentą, ankstesnysis jai nebuvo grąžintas);

2.3. pareiškėja Latvijos sieną kirsdavo per sausumos išorės sieną. Pareiškėja yra trečiosios šalies pilietė, turinti leidimą nuolat gyventi Šengeno valstybėje ir valstybių sienas kertanti per pasienio kontrolės punktus, todėl ginčui yra aktuali 2019 m. spalio 8 d. Europos Komisijos rekomendacija C(2019) 7131, kuria nustatomas bendras „Praktinis sienos apsaugos pareigūnų vadovas“, skirtas valstybių narių kompetentingoms institucijoms naudoti vykdant asmenų kontrolę pasienyje, ir pakeičiama 2006 m. lapkričio 6 d. Komisijos rekomendacija C(2006) 5186 (toliau – ir Praktinis vadovas) (nors skunde įvardyta 2006 m. lapkričio 6 d. rekomendacija C(2006) 5186, nustatanti bendrą „Praktinį sienos apsaugos pareigūnų vadovą (Šengeno vadovą)“ valstybių narių kompetentingoms institucijoms naudoti vykdant asmenų kontrolę prie sienų, tačiau skunde cituojami Praktinio vadovo punktai). Praktinio vadovo I skirsnio 6.4 punkte nurodyta, jog tokiu atveju, kai dokumentas, su kuriuo trečiosios šalies pilietis gali kirsti sieną, nebetinka spaudui uždėti, nes jame nebeliko tuščių puslapių, trečiosios šalies pilietis kreipiasi dėl naujo paso išdavimo, kad būtų galima dėti vizas ateityje. Toks atvejis sietinas ir su pareiškėjos atveju, t. y. kai pasibaigia asmens tapatybę patvirtinančio dokumento galiojimas. Be to, Praktinio vadovo I skirsnio 13 punkte nurodyta, kad visuose sienos perėjimo punktuose tarnybinė informacija ir kita ypač svarbi informacija registruojama rankiniu arba elektroniniu būdu, tačiau privalomai registruotina laikoma tik ypatinga informacija (toliau išvardyta informacija). Akivaizdu, kad šis sąrašas yra imperatyvus ir nenumatantis visų asmenų privalomo registravimo. Tikėtina, kad Latvijos Respublikos sienos kontrolės organizavimo valdybos Nacionalinis koordinacinis centras neturėjo fiksuotinų duomenų apie pareiškėjos sienos kirtimus ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d., nes toks įvykis nėra priskirtinas nei prie reikšmingų įvykių, nei prie ypatingų ir privalomų registruoti įvykių. Iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas netyrė šios galimybės ir nepašalino abejonių dėl pareiškėjos judėjimo per Šengeno valstybių sienas bei faktinio buvimo Lietuvos Respublikoje;

2.4. atsakovas nepagrįstai nelaikė reikšmingu to fakto, jog pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruojama nuo 1979 metų, o pirmasis leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 1993 metais ir vėliau toks leidimas buvo keičiamas kas 5 metus. Lietuvoje gyvena pareiškėjos sūnus (Rusijos Federacijos pilietis), tačiau, atsakovo nuomone, tai savaime nesuteikia pareiškėjai teisės gyventi ir būti Lietuvoje. Pastaruoju aspektu esminis momentas yra šeimos susijungimo instituto įgyvendinimas dėl galimybės sūnui pasirūpinti senjore motina dėl jos amžiaus ir sveikatos sutrikimų. Atsakovas paviršutiniškai ištyrė reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjos asmeniu ir jos ryšiais su Lietuvos Respublika, be kita ko, tai, kad pareiškėjai yra 87 metai ir ji Lietuvoje turi nekilnojamojo turto (t. y. butą, kuriame nuolat reziduoja). Atsakovas visiškai nerinko ir nevertino duomenų, susijusių su pareiškėjos gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje ginčui aktualiu laikotarpiu, be kita ko, kad pareiškėja naudojasi Lietuvoje veikiančio banko paslaugomis, moka mokesčius;

2.5. atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja į Rusijos Federaciją išvyko ir užtruko grįžti į Lietuvos Respubliką dėl objektyvių aplinkybių – tvarkė mirusio sutuoktinio paveldėjimo klausimus. Pareiškėjos judėjimo galimybes apribojo asmens sveikatos sutrikimai, susiję su Covid-19 virusu, dėl kurių pareiškėja gydėsi medicinos įstaigose Rusijoje ir neturėjo galimybės grįžti į Lietuvą vien tam, kad užfiksuotų savo nepertraukiamą buvimą šalyje. Pareiškėja gydėsi stacionariai, po to atliko reabilitaciją ir, atsižvelgiant į jos amžių, tikėtina, jog jai buvo taikomas griežtas gydymosi režimas. Dėl viruso paplitimo ir atkritimo tikimybės prevencinis judėjimo limitavimas taip pat turėjo lemiamą reikšmę pareiškėjos kelionėms iki tol, kol ji pasveiko 2022 m. kovo 31 d. Be to, pareiškėjai buvo lūžusi koja, dėl ko ji buvo hospitalizuota ir 2021 m. gruodžio mėnesį gydėsi stacionariai;

2.6. atsakovas nekvestionavo faktinio pareiškėjos buvimo Lietuvoje ginčui aktualiu laikotarpiu ir apsiribojo formaliu Latvijos Respublikos įstaigos atsakymu. Sprendime nėra nurodyta, kokiu būdu atsakovas išsiaiškino, jog pareiškėja nuolat negyveno deklaruotoje gyvenamojoje vietoje iki įvykių, nulėmusių jos judėjimo tarp reziduojamos valstybės ir pilietybės valstybės apribojimą. Pažymėtina, kad pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su jos nuosavybės adresu;

2.7. Sprendimas laikytinas pertekliniu, pažeidžiančiu proporcingumo ir šeimos instituto fundamentalumo principus. Pareiškėja yra visapusiškai priklausoma nuo Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenančio sūnaus. Pati pareiškėja nedirba, jos pajamos yra nepakankamos pragyventi ir apmokėti medicinines išlaidas, todėl jai yra reikalingas išlaikymas. Dėl Sprendimo priėmimo pareiškėja patyrė įvairias neigiamas pasekmes, ypač atsiskyrimo nuo šeimos grėsmę. Vadovaujantis 2003 m. rugsėjo 22 d. Europos Tarybos direktyva 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą, pareiškėja yra tinkamas subjektas prašomam leidimui gauti, nes ji yra nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo tiesioginė aukštesniosios linijos giminaitė ir jai reikalinga nuolatinė jo pagalba. Be to, nors atsakovas Sprendime cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus apie tai, kad teisė į šeimos susijungimą yra išvestinė teisė, neužtikrinanti asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje, teismų praktikos citavimas be esminių situacijos aplinkybių tyrimo ir analogijos nepatvirtina pagrindo atmesti Prašymą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad apriboti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje garantuojamą asmens teisę į privatų ir šeimos gyvenimą galima tik įstatymų nustatytais atvejais, siekiant teisėtų tikslų, kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje; pagarba šeimos gyvenimui yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. byloje esantys duomenys (pareiškėjos paaiškinimas, informacija apie valstybės sienos kirtimus ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja daugiau nei 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje. Pareiškėja nei paaiškinime, nei skunde iš esmės neneigia šios aplinkybes, nepateikia priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjos pasvarstymai apie tai, kad ne visi sienos kirtimo atvejai yra fiksuojami ir kad ji neturi ankstesnio paso, yra hipotetinio pobūdžio ir nesusiję su konkrečia pareiškėjos situacija;

4.2. pareiškėja skunde nurodė aplinkybes, dėl kurių ji neva negalėjo grįžti į Lietuvą, tačiau šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai nepateikti. Taip pat neaišku, kiek iš tikrųjų truko šių aplinkybių nulemtas negalėjimas grįžti į Lietuvą;

4.3. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi. Jos taikymo išimtys susijusios tik su tais atvejais, kai užsienietis turėjo leidimą laikinai gyventi aukštos kvalifikacijos pagrindu, todėl šios išimtys netaikytinos pareiškėjai;

4.4. pareiškėja Sprendimo nepagrįstumą grindžia tuo, kad tokiu būdu apsunkinamas jos bendravimas su sūnumi. Akcentuota, kad užsieniečiai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu;

4.5. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais, Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, jis priimtas nešališkai ir objektyviai.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjos N. T. skundą.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. pareiškėja 2023 m. kovo 6 d. pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje;

6.2. Departamentas, nagrinėdamas Prašymą, nustatė, kad pareiškėja nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d. buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos;

6.3. pareiškėja pateikė paaiškinimą, kad ji 2022 m. gegužės mėn. išvyko į Rusiją per Terechovo (Latvijos) pasienio kontrolės punktą ir į Lietuvą grįžo 2023 m. vasario 19 d.;

6.4. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 30 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą Leidimą ir nutraukė Prašymo nagrinėjimą.

7. Teismas apžvelgė Įstatymo 54 straipsnio ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija; toliau – ir LNG aprašas) 104 punkto nuostatas. Teismas nustatė, kad Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėja negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus. Tai, kad pareiškėja neginčija šių faktinių aplinkybių, leidžia daryti išvadą, kad ji pripažįsta Sprendime nustatytą aplinkybę, jog ji nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d. buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos, t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvoje. Pareiškėja nepateikė kitokių duomenų nei atsakovui, nei teismui. Kadangi pareiškėja Lietuvoje negyveno daugiau nei 12 mėnesių, teismo vertinimu, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino Leidimą. Be to, teismas pažymėjo, kad Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka, tačiau šiuo atveju sutiktina su atsakovu, jog, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat.

8. Teismas, atsižvelgdamas į teismų praktiką ir Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas užsieniečių pareigas, akcentavo, kad pareiškėja, siekdama naudotis Leidimu, turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, dėl kurių nesilaikymo ir buvo priimtas Sprendimas. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra pakankamos Leidimui panaikinti, o pareiškėjos pateikti argumentai negali suponuoti kitokio sprendimo priėmimo. Sprendimas, proporcingumo prasme, taip pat nevertintinas ir kaip pažeidžiantis žmogaus (pareiškėjos) teisę į pagarbą šeimos gyvenimui, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais.

9. Teismas nusprendė, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Departamentas nepažeidė nei Įstatymo, nei LNG aprašo nuostatų. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas, išanalizavo ginčo faktines aplinkybes, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti pareiškėjos skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas. Teismo vertinimu, kiti ginčo šalių išdėstyti argumentai nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinėjo.

III. 10. Pareiškėja N. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą ir tenkinti jos skundo reikalavimus, taip pat priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

11. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde išdėstytus savo argumentus ir papildomai nurodo, kad:

11.1. teismas iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, ir deklaratyviai nurodė, kad Sprendimas atitinka šiuos reikalavimus. Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio, proporcingumo principo ir kt. reikalavimus, nes jis iš esmės pagrįstas tik formaliu teisiniu pagrindu – kategoriškai vadovaujantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, neatsižvelgiant į kitas reikšmingas aplinkybes, tokias kaip pareiškėjos amžius ir sveikatos būklė, gyvenimo Lietuvoje trukmė, senatvės pensijos gavimas Lietuvoje ir pan.;

11.2. teismo argumentai dėl tariamo Įstatymo imperatyvių nuostatų pažeidimo yra nepagrįsti, nes teismui buvo pateikti paaiškinimai ir daugybė rašytinių dokumentų, kurių teismas skundžiamame sprendime neaptarė ir neanalizavo bei kurie patvirtina, jog pareiškėja nebuvo Lietuvoje tik 11 mėnesių: pareiškėja, sušvelnėjus Lietuvos Respublikoje taikomiems ribojimams dėl Covid-19 pandemijos, 2021 m. birželio 2 d. išvyko iš Lietuvos į Rusiją ir, užtrukusi dėl sveikatos būklės ir Rusijos Federacijos Voronežo srities gubernatoriaus 2021 m. spalio 8 d. dekretu Nr. 177 įvestų ribojimų (panaikinti 2022 m. balandžio 8 d. dekretu Nr. 66-U), 2022 m. balandžio 18 d. užsakė paminklo gamybą bei grįžo į Lietuvą; pareiškėja 2022 m. gegužės mėn. vėl išvyko į Rusiją, nes paminklas turėjo būti pagamintas per mėnesį, be to, pareiškėja nerimavo, kad rudenį vėl gali būti įverti ribojimai dėl Covid-19 pandemijos, tačiau dėl itin pablogėjusios sveikatos ir ilgai trukusio gydymo ji galėjo grįžti į Lietuvą tik 2023 m. vasario 19 d. Teismas taip pat neatsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimus apie objektyvias aplinkybes, dėl kurios jos kelionės į Rusiją užtruko;

11.3. teismas nenagrinėjo pareiškėjos argumentų dėl Praktinio vadovo nuostatų bei pareiškėjos negalėjimo pateikti ankstesnį pasą, todėl skundžiamas teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas;

11.4. Sprendime klaidingai nurodyta, kad, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nedirbo, nes pareiškėja visą gyvenimą dirbo Lietuvoje, mokėjo mokesčius ir išėjo į užtarnautą pensiją;

11.5. teismo teiginys, kad „pareiškėja kitokių duomenų nei atsakovui, nei teismui nepateikė“, yra nepagrįstas, nes pareiškėja teikė įvairius dokumentus: Rusijos Federacijos Voronežo srities gubernatoriaus 2021 m. spalio 8 d. dekretą Nr. 177 su vertimu, Voronežo srities Novovoronižo m. klinikinės ligoninės išrašą, Rusijos Federacijos Voronežo srities gubernatoriaus 2022 m. balandžio 8 d. dekretą Nr. 66-U su vertimu, paminklo užsakymo sutartį ir t. t. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktų įrodymų, todėl visapusiškai neišnagrinėjo bylos;

11.6. teismas nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, kad Sprendimas laikytinas pertekliniu, pažeidžiančiu proporcingumo ir šeimos instituto fundamentalumo principus.

12. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą.

13. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja savo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir motyvais. Atsakovas papildomai teigia, kad pareiškėjos argumentai, jog dėl Covid-19 pandemijos įvesti ribojimai patekti į Lietuvos Respubliką buvo viršesni nei įstatyme jai numatytos prievolės, yra nepagrįsti. Be to, pagal karantino laikotarpiu galiojusias taisykles, užsieniečiai, turintys leidimą gyventi, be didesnių ribojimų galėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, o pareiškėjos nurodytas Rusijos Federacijos Voronežo srities gubernatoriaus dekretas nedraudė pareiškėjai išvykti iš Rusijos Federacijos (minėtas dekretas netaikomas Rusijos Federacijos piliečiams, kuriems yra 65 arba daugiau metų ir kurie yra pasiskiepiję nuo Covid-19), todėl pareiškėjos išvykimas iš Rusijos priklausė nuo jos pačios valios.

14. Pareiškėja 2024 m. kovo 2 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu (leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės) teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, jog Departamento Sprendime padarytą išvadą, kad pareiškėja negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus.

17. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame reiškiamą reikalavimą grindžia argumentais, kad teismas tinkamai neįvertino pareiškėjos skundo teiginių, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 10 reikalavimus, neatsižvelgus į pareiškėjos paaiškinime išdėstytas faktines aplinkybes, susijusias su ypatingomis jos asmeninėmis ir šeimos priežastimis, dėl ko yra ydingas, perteklinis, prieštaraujantis proporcingumo principui, pažeidžiantis šeimos instituto fundamentalumo principą; Departamentas, netyręs faktinio pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu 2021m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d., apsiribojo formaliu Latvijos Respublikos kompetentingų institucijų atsakymu, nors ir turi tokią galimybę kaip įstaiga, veikianti viešojo administravimo įgaliojimų ribose.

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: siekiant apibrėžti nagrinėjam ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių visumą, primintina, kad ginčijamu Departamento 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu pareiškėjai, kuri, bylos duomenimis, yra ilgalaikė gyventoja, panaikintas leidimas nuolat gyventi pagal Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą, be kita ko, nustatantį, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Direktyva 2003/109/EB) 9 straipsnio, reglamentuojančio statuso panaikinimą arba praradimą, 1 dalis nustato, kad ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai: a) paaiškėja, kad ilgalaikio gyventojo statusas įgytas apgaulės būdu; b) nutarta taikyti išsiuntimo priemonę pagal 12 straipsnį; c) praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad, nukrypstant nuo šio straipsnio 1 dalies c punkto, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas. Kadangi Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje nėra nustatytos, pareiškėjos procesiniuose dokumentuose įvardytos priežastys, kurias ji priskyrė „ypatingoms arba išskirtinėms“, t. y. jos garbus amžius, sveikatos sutrikimai, dėl pandemijos taikyti apribojimai ir pan., nėra reikšmingos.

19. Apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, jog Departamentas tinkamai neištyrė jos faktinio buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d., apsiribodamas formaliu Latvijos Respublikos kompetentingų institucijų atsakymu: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnyje įtvirtinta teisingo bylos nagrinėjimo koncepcija nustato teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad šalys privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą byloje Duraliyski prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 45519)). Konvencijos 6 straipsnis užtikrina teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, tačiau jis nenustato jokių taisyklių, reguliuojančių įrodymų priimtinumą, kas pirmiausia yra nacionalinės teisės reguliavimo dalykas. Klausimas, į kurį derėtų atsakyti, – ar visas procesas, įskaitant ir tai, kaip įrodymai buvo gauti, buvo teisingas (žr., pvz., EŽTT 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Galstyan prieš Armėniją (pareiškimo Nr. 26986/07)).

20. Bylos duomenimis, Departamentas, turėdamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis apie pareiškėjos išvykimą ir atvykimą iš / į Bendrijos teritoriją 2021 m. birželio 2 d. ir 2023 m. vasario 19 d., per Nacionalinį koordinavimo centrą į Latvijos Respublikos kompetentingą instituciją kreipėsi tikrindamas pareiškėjos paaiškinime nurodytą aplinkybę, kad į Rusiją ji išvyko autobusu 2022 m. gegužės mėnesį per Terechovo-Buračkų pasienio praleidžiamąjį punktą. Taigi išvada, kad laikotarpiu nuo 2021m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d. pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje, padaryta įvertinus Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenis, kad pareiškėja, 2021m. birželio 2 d. per Tverečiaus PKP išvykusi iš Bendrijos teritorijos, į ją atvyko 2023 m. vasario 19 d. per Medininkų PKB, taip pat informaciją iš Latvijos Respublikos sienos kontrolės organizavimo valdybos nacionalinio koordinacinio centro, kad nėra duomenų apie pareiškėjos sienos kirtimus laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 2 d. iki 2023 m. vasario 19 d., kurių visuma yra pakankama tokiai išvadai pagrįsti. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pareiškėja, neteigusi, kad Departamentas nesudarė jai galimybės ar apribojo galimybę teikti įrodymus administracinės procedūros metu, ir ginčo nagrinėjimo teisme metu nenurodė ir nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius dėl atvykimo į Bendrijos teritoriją 2022 m. balandžio mėn. ir išvykimą iš jos 2022 m. gegužės mėn. (bilietų ir / ar jų įsigijimą patvirtančių įrodymų ir pan.) bei buvimą šalyje 2022 m. balandžio–gegužės mėn., todėl jos teiginiai, kad Departamentas tik formaliai tikrino tokio pobūdžio aplinkybę, o teismas – tinkamai neįvertino atsakovo veiksmų teisėtumo šiuo aspektu, nėra pagrįsti.

21. Kadangi, kaip minėta, Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyta, kad užsienietis, turintis ilgalaikio gyventojo statusą, nepraranda teisės į tokį statusą pragyvenęs ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių, pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, susijusios su jos buvimo Rusijos Federacijoje priežastimis, nebuvo reikšmingos nei administracinės procedūros metu, nei ginčo dėl šioje procedūroje priimto Sprendimo teisėtumo nagrinėjimo teisme metu, nes nebuvo ir nėra pagrindas priimti kitokį Spendimą ar abejoti jo teisėtumu.

22. Įvertinus tai, kad ginčijamu Sprendimu nėra sprendžiama dėl pareiškėjos įpareigojimo išvykti / išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, taip pat tai, jog jai nėra kliūčių įgyvendinti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitais Įstatyme numatytais pagrindais, nėra pagrindo manyti jį (Sprendimą) savaime esant ydingu, neproporcingu, pažeidžiančiu teisę į pagarbą šeimos gyvenimui.

23. Kiti pareiškėjos procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra svarbūs nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų nebuvo ir nėra pagrindo pasisakyti

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos N. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan