2020-02-12 Nr. AB-3226-3-62-3-01714-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1040-662/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01714-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mildos Vainienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 24 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2-ame sektoriuje 1 būryje 3 brigadoje nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. (iš viso 1673 dienų) bausmę atliko netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali 3,1 kv. m norma. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 10 d. rašte pateiktas miegamųjų vietų skaičius 1 būrio 3 brigadoje yra melagingas, nes kituose pasirašytuose dokumentuose pataisos įstaiga nurodė, kad teisės aktais neįpareigota kaupti duomenis apie gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų ir gyvenusių asmenų skaičių, atsakyme duomenis nurodo pagal šio atsakymo sudarymo dieną turimus duomenis. Pareiškėjas, remdamasis Pravieniškių PN-AK 2012 m. spalio 23 d. rašto Nr. 62-4817, taip pat 2015 m. gruodžio 11 d. rašto Nr. S-34203 duomenimis, teigia, jog 1 būrio 3 brigados gyvenamojoje patalpoje buvo 24 miegamosios vietos (būryje iš viso buvo 74 asmenys), ploto trūkumą dar labiau didino baldais, kitais daiktais ir inventoriumi užimta erdvė. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus gyvenamojoje patalpoje nuteistieji laikė ir maisto produktus, nes virtuvėlė būriui buvo per maža, o atskiros patalpos maisto produktams laikyti nebuvo. Pareiškėjas nurodė, jog visus gulimos vietos skundžiamu laikotarpiu buvo užimtos.

3. Pravieniškių PN-AK nebuvo įrengto laisvalaikio ir poilsio kambario, nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl nuteistieji rūbus ir patalynę džiovino miegamojoje patalpoje, ko pasėkoje buvo drėgna. Sanitariniai mazgai ir prausyklos buvo įrengti netinkamai, juose trūko inventoriaus, buvo nehigieniški ir netinkamai atitverti. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus reikėjo laukti eilėje, nepakako ventiliavimo sistemos. Teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama tik vieną kartą į savaitę. Pareiškėjas teigė, kad, pastato, kuriame jis atliko bausmę, konstrukcijose buvo nuodingos, uždraustos ir sveikatai kenksmingos medžiagos – asbesto. Pastate nėra įrengti evakuaciniai išėjimai, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nesirūpinama tvarkinga elektros instaliacija. Patalpose nebuvo įrengtas pareigūnų iškvietimo mygtukas, netinkamai organizuojamas nuteistųjų užimtumas, netaikomos individualios socialinės reabilitacijos programos. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos ir nesaugios, pažeidžiančios Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią orumo pažeminimu, emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, reputacijos pablogėjimu. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 24 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą, kitus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

5. Atsakovo teigimu, pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pravieniškių PN-AK ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Pagal teisės aktų reikalavimus baldų, esančių patalpoje, plotas nėra išskaičiuojamas iš gyvenamosios patalpos ploto. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normomis (toliau – ir Aprūpinimo normos).

6. Pravieniškių PN-AK Poilsio kambarių nėra, tačiau nuteistieji laiką gali leisti savo gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore, dalyvauti įvairiose socialinėse programose, sportuoti, užsiimti kita kultūrine veikla. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus bei ventiliacines angas, o kai kuriose kamerose įrengta mechaninė ventiliacija. Įstaiga užtikrina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) reikalavimų laikymąsi dėl apšvietimo įrengimo. Pravieniškių PN-AK avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, nuteistųjų sugadintas inventorius nuolat tvarkomas. Pareiškėjas su skundais dėl bausmės atlikimo sąlygų nesikreipė. Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Tualetai yra tvarkingi, atskirti kabinomis, sanitariniai mazgai bei dušai įrengti patalpoje atskiroje nuo gyvenamųjų patalpų. Teisės aktai nenumato aliarmo mygtukų įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Evakuaciniai išėjimai bei gaisrinės instrukcijos numatyti ir paskelbti visuose būriuose. Pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti visose pataisos įstaigos siūlomose užimtumo priemonėse, taip pat pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos dalyvauti socialinės reabilitacijos programose bei priemonėse, o dalyvavimas jose priklauso ir nuo paties nuteistojo. Pareiškėjas taip pat nesikreipė ir į psichologinės tarnybos specialistus. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių PN-AK nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. buvo pažeista, bet atmetė jo reikalavimą neturtinę žalą atlyginti pinigais.

8. Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. rugpjūčio 17 d. pareikšti pritaikė ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, kančias, diskriminaciją, todėl akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galbūt pažeidžiamas teises, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. rugpjūčio 17 d. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas taip pat tokių aplinkybių nenustatė, todėl analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas tik nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2017 m. gegužės 10 d.

9. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio gyvenamojo ploto, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės). Šių Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.

10. Teismo vertinimu, objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį plotą teismas apskaičiavo padalindamas patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas iš bylos duomenų nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 1 būrio 3 brigadą, kurios plotas 66,35 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, taigi vienam asmeniui teko 3,16 kv. m. Teismas iš Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugsėjo 5 d. pažymos nustatė, kad ginčo laikotarpiu iki 2016 m. gegužės 31 d. Pravieniškių PN-AK 2-jo sektoriaus 1 būryje iš viso buvo laikomi 56 nuteistieji, 3 brigadoje buvo 17 nuteistųjų; nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. – 2-jo sektoriaus 1 būryje iš viso buvo laikomi 54 nuteistieji, 3 brigadoje buvo 54 nuteistieji (pastaba: minėtoje pažymoje nurodytas nuteistųjų skaičius yra 16).

11. Kadangi atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nebuvo paneigti, todėl teismas jais vadovavosi, o pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, teismo vertinimu, nepaneigė atsakovo atstovo oficialiai pateiktų duomenų dėl gyvenamųjų patalpų plotų, miegamųjų vietų bei nuteistųjų asmenų skaičiaus. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK pateikė ne tik duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių bet ir nuteistojo perkėlimo lapus, kurie patvirtino, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Tuo tarpu pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog gyvenamosiose patalpose buvo laikomas nurodytas nuteistųjų skaičius, į bylą nepateikė. Teismas nurodė, kad byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigė pareiškėjo abstrakčius argumentus.

12. Nenustačius gyvenamojo ploto minimalios normos pažeidimo, atskirai nebuvo vertinami pareiškėjo argumentai, jog dėl didelio kiekio nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti prausykla, dušu, tualetu, pasivaikščiojimo kiemu, trūko vietos virtuvėlėje, nepakako gryno oro (nepakankama ventiliacija).

13. Atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte numatyta, jog kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, o atsakovo atstovo atsiliepime buvo nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje tokio kambario nėra, teismas konstatavo Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl privatumo sanitariniame mazge neužtikrinimo, nes pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų.

15. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinių įrenginių 1 būrio tualete ir prausykloje trūkumo, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu 1 būrio sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai ir 3 pisuarai, kuriais naudojosi daugiausiai 56 nuteistieji, todėl sanitarinių įrenginių kiekis atitiko Aprūpinimo normose nustatytą kiekį (1 klozetas arba unitazas 12 asmenų, 1 pisuaras).

16. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su asbesto daroma žala. Teismas nurodė, kad šios medžiagos yra Pravieniškių PN-AK pastatų konstrukcijose, tačiau įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nevykdomi, priešingai skunde neteigė ir pareiškėjas, byloje nebuvo duomenų apie asbesto tiesioginę įtaką pareiškėjo sveikatai.

17. Teismas nepagrįstais ir atsakovo paneigtais pripažino pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su galimybių skalbti ir džiovinti drabužius neužtikrinimu, kadangi būryje buvo skalbykla, būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos. Teismas nurodė, kad patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, todėl atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamos patalpų ventiliacijos.

18. Teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų, nes juos paneigė atsakovas rašytiniais įrodymais. Kaip nepagrįstus teismas vertino ir pareiškėjo argumentus dėl pareigūno iškvietimo mygtuko neįrengimo, nes prižiūrėtojo iškvietimo sistema pagal Eksploatavimo taisyklių reikalavimus įrengiama tik drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose ir kamerose.

19. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie pareiškėjui taikytas socialinės reabilitacijos programas, teismas kaip paneigtus įrodymais atmetė pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl užimtumo stokos ir socialinių programų nebuvimo buvo nekonkretūs, deklaratyvūs, be to, pareiškėjas dienos metu turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje.

20. Teismui nekilo abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Tačiau įvertinęs konstatuoto pažeidimo pobūdį ir tai, kad pagal teismų praktiką neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nustatęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl jo skunde nurodytų pažeidimų į Pravieniškių PN-AK administraciją nesikreipė, darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Teismas nusprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 21. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

22. Pareiškėjas prašo netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino ir spręsti atsakovo atsakomybės klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo vertinant visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. Pareiškėjas neturėjo galimybės nustatyti, ar kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, nes neturėjo nei atitinkamų žinių, nei įgaliojimų palyginti savo bausmės atlikimo sąlygas su teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

23. Pareiškėjas skunde kėlė ginčą dėl gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo, atsakovo pateiktų neteisingų duomenų apie miegamųjų vietų skaičių. Pareiškėjo teigimu, gulimų vietų demontavimo darbai buvo pradėti vykdyti tik nuo 2016 m. birželio 9 d., be to, pareiškėjo būrys nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo rakinamas nuo 20.30 val. iki 6.30 val. Teismas buvo šališkas ir nenustatė pažeidimo, darė atsakovui palankias išvadas, nes nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų apie miegamųjų vietų skaičių, nepašalino prieštaravimų ir nepaaiškino, kodėl vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis, nors juose nurodytas rašto parengimo dieną buvęs miegamųjų vietų skaičius. Pareiškėjas teikė paaiškinimus dėl atsakovo atstovo atsiliepimo ir jo priedų, nes jie nepatikimi. Pareiškėjas papildomai pateikia įrodymus (2013 m. liepos 10 d. pažymą Nr. 62-2960 ir 2014 m. vasario 18 d. pažymą Nr. 62-846), kurie teismų nagrinėjant pareiškėjo skundus dėl žalos atlyginimo buvo atsakovo teikti teismui. Pareiškėjas tvirtina, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. birželio 8 d. 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 24 miegamosios vietos, o nuo 2016 m. birželio 6 d. – 21 vieta. Teismas privalėjo atsižvelgti, kad gyvenamųjų patalpų plotas buvo užstatytas miegamaisiais gultais ir kitais pertekliniais baldais ir daiktais.

24. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, taip pat netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su asbesto buvimu, nes ginčijamu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK vyko rekonstrukcija. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo nusiskundimus dėl laisvalaikio kambarių, drabužių džiovyklos patalpų nesuteikimo, galimybės tik kartą per savaitę pasinaudoti dušu, aliarmo skambučio neįrengimo.

25. Pareiškėjas prašo teismo išreikalauti visus dokumentus, susijusius su 2011–2018 metais vykdytais statybos (rekonstrukcijos) darbais Pravieniškių PN-AK, pagrindžiančius, kokių saugumo priemonių buvo imtasi šalinant pastatų stogo dangą, nes pareiškėjui ir jo atstovui atsakinga valdžios institucija šiuos duomenis atsisakė pateikti.

26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliantas skunde buvo nurodęs deklaratyvaus pobūdžio argumentus, kuriuos teismas tinkamai įvertino pagal pateiktus įrodymus. Teismas padarė tinkamą išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto ir trukmės, jog atsirastų pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimu pareiškėjui nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gegužės 10 d., atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų (gyvenamojo ploto trūkumo, nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, poilsio ir kitų patalpų neįrengimo, dušo, higienos ir buities sąlygų, gyvenamųjų patalpų būklės, aliarmo skambučio, asbesto, integracinių programų taikymo), atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK neįrengė 2 sektoriuje poilsio kambario nuteistiesiems, konstatavo, kad buvo pažeisti Eksploatavimo taisyklių reikalavimai, tačiau tai pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, ir pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 24 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais (neveikimu) nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

29. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti bei priteisti jam 24 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad kalėdamas Pravieniškių PN-AK dėl išsilavinimo ir žinių trūkumo jis negalėjo spręsti, ar jo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl prašo sutrumpinto ieškinio senaties termino netaikyti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ginčo šalių pateiktus įrodymus dėl įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje, nepašalino prieštaravimų, nepagrįstai vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl padarė klaidingas išvadas, kad pareiškėjui turinti tekti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Apelianto teigimu, dėl šios priežasties teismas netinkamai vertino ir kitas jo gyvenimo sąlygas, susijusias su gyvenamojo ploto trūkumu ir pataisos įstaigos perpildymu. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad Pravieniškių PN-AK buvo atliekami rekonstrukcijos darbai, o dėl asbesto pasklidimo buvo nesaugi aplinka, teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl aliarmo skambučio nebuvimo (pareiškėjo būrys buvo rakinamas nuo 2017 m. sausio 1 d. 20.30–6.30 val.), galimybės pasinaudoti dušu kartą per savaitę, poilsio kambario nesuteikimo, atskiros patalpos, skirtos džiovinti drabužiams ir avalynei neįrengimo. Dėl nurodytų nusiskundimų apeliantui turėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

30. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo negalimumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

32. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. rugpjūčio 17 d., nors, kaip minėta, prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl dalies minėtu laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

34. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

35. Akcentuotina, kad pareiškėjas skundą grindė tuo, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė pažeminimą, nepatogumų, sveikatos pablogėjimą, stresą, emocinę depresiją, todėl pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos neigiamų patyrimų Pravieniškių PN-AK kalėjimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą jis turėjo suvokti.

36. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo skundo reikalavimų, tačiau nežymiai suklydo analizuodamas pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. Šiuo atveju byloje vertintinas laikotarpis prasideda 2015 m. rugpjūčio 17 d., t. y. treji metai iki kreipimosi į teismą dienos, tačiau padarytas netikslumas esminės įtakos pareiškėjo kalinimo sąlygų vertinimui įtakos neturėjo.

37. Apeliaciniame skunde nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra deklaratyvios ir neindividualizuotos, iš jų nėra aišku, kokiais konkrečiais Pravieniškių PN-AK veiksmais visu ginčo laikotarpiu buvo ribojama ar trukdoma pareiškėjui kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Tai, kad pareiškėjas dėl asmeninių savybių nesuvokė, jog jo teisės galėjo būti pažeidžiamos, priskirtinos subjektyvioms, nuo pareiškėjo valios priklausiusioms priežastims ir nesudaro pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, jog sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, todėl apeliaciniame skunde formuluojamas pareiškėjo reikalavimas šio termino netaikyti atmetamas.

38. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo aplinkybes – t. y. kad buvo būryje rakinamas nuo 2017 m. sausio 1 d. dalį paros laikotarpio (20.30–6.30 val.), taip pat, kad jo kalinimo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo atliekami rekonstrukcijos darbai, – kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjami.

39. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. de H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

40. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų (dėl gyvenamojo ploto normos, nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, poilsio ir kitų patalpų neįrengimo, dušo, higienos ir buities sąlygų, gyvenamųjų patalpų būklės, aliarmo skambučio, asbesto, integracinių programų taikymo) ir jų papildomai nekartoja. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su pareiškėjo kalinimo sąlygomis, ir detaliai išnagrinėti pareiškėjo nusiskundimai.

41. Iš apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto 1 būrio 3 brigadoje vertinimu.

42. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

43. Pareiškėjas skunde nurodė, jog visu ginčytu laikotarpiu jo gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos ir visuomet jos visos buvo užimtos. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad 1 būrio 3 brigadoje, kurios plotas buvo 66,35 kv. m, įrengta 21 miegamoji vieta, todėl pareiškėjui turinti tekti Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m ploto norma nebuvo pažeista – pareiškėjui ginčo laikotarpiu teko 3,16 kv. m. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo atstovo pateiktus duomenis.

44. Iš prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjui atstovaujanti nevyriausybinė organizacija, rinkdama su pareiškėjo kalinimu susijusią informaciją, Pravieniškių PN-AK 2018 m. liepos 10 d. surašė prašymą dėl duomenų pateikimo, o atsakovo atstovas į jį atsakė 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštu nurodydamas, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo paskirtas į 2 sektoriaus 1 būrio 3 brigadą, kurioje įrengta 21 miegamoji vieta, plotas – 66,35 kv. m (I t. b. l. 16–23). Pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti (t. y. kad ginčo patalpoje buvo visada įrengtos 24 miegamosios vietos) pirmosios instancijos teismui pateikė Pravieniškių PN-AK 2012 m. spalio 23 d. raštą Nr. 62-4817 (jame nurodyta, kad 1 būrio 3 brigadoje yra 24 miegamosios vietos), taip pat 2015 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. S-34203, kuris teiktas dėl kito nuteistojo (L. C.) ir jame nurodyta, kad nuteistasis nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. paskirtas į 1 būrį, 3 brigadą, kurioje yra 24 miegamosios vietos (I t., b. l. 67–68).

45. Aptartuose dokumentuose nurodyti duomenys apie ginčo laikotarpiu buvusį miegamųjų vietų skaičių pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje nesutampa, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vienas iš jų (Pravieniškių PN-AK 2012 m. spalio 23 d. raštas Nr. 62-4817) yra nesusijęs su vertinamu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu, todėl jame nurodyti duomenys šiai bylai neaktualūs.

46. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, ir kt.). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, teko atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

47. Vienas iš skunde nurodomų pažeidimų buvo pareiškėjui Pravieniškių PN-AK tekusio gyvenamojo ploto trūkumas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokio (nei tikslaus, nei apytikslio) ginčo laikotarpiu su juo gyvenusių 1 būrio 3 brigadoje asmenų skaičiaus, nors šioje patalpoje gyveno nepertraukiamai ir ilgai (nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d.). Nors pareiškėjas tvirtino, jog buvo 24 miegamosios vietos, kurios visuomet buvo užimtos, tačiau šiuos teiginius paneigia Pravieniškių PN pateikti įrodymai, kad faktinis nuteistųjų skaičius konkrečiomis paskyrimo dienomis 1 būrio 3 brigadoje, remiantis žiniaraščių ir nuteistųjų patikrinimų lokaliniuose sektoriuose duomenimis, neviršijo 21 nuteistojo. Nuo 2013 m. balandžio 16 d. iš viso pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje buvo 17 asmenų, nuo 2016 m. gegužės 31 d. – 16 asmenų, jo išvykimo iš Pravieniškių PN-AK dieną – 12 asmenų. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pareiškėjas atsiliepimo ar paaiškinimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų (neteisingai nurodyto faktinio nuteistųjų skaičiaus) neteikė, jų neginčijo, neprašė teismo surengti žodinį bylos nagrinėjimą tikslu išsiaiškinti visas bylai reikšmingas ir, jo nuomone, abejotinas Pravieniškių PN-AK nurodytas aplinkybes. Atsakovo atstovo pateikti teismui duomenys iš esmės sutampa su pareiškėjui 2018 m. rugpjūčio 10 d. raštu teiktais duomenimis pareiškėjo atstovui. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad tik nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2016 m. birželio 8 d. , o ne visu laikotarpiu, 1 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje buvo 24 miegamosios vietos, o po atliktų demontavimo darbų, nuo 2016 m. birželio 9 d. iki ginčo laikotarpio pabaigos buvo įrengta 21 miegamoji vieta.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė faktiškai su juo gyvenusių asmenų skaičiaus, teiktuose procesiniuose dokumentuose skirtingai nurodė savo gyvenamojoje patalpoje įrengtas miegamąsias vietas ir laikotarpius, kuriais jos buvo įrengtos, šiuos duomenis grindė ne individualiu apibūdinimu, o su vertinamu laikotarpiu nesusijusiais arba kitiems asmenims skirtais dokumentais, dalis pareiškėjo teiginių paneigti byloje esančiais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareikėjo teiginiai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktų duomenų teisingumu ir jais nesivadovauti.

49. Atsižvelgiant į tai, nėra paneigta pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo užtikrintas Vidaus tvarkos taisyklių nuostatas atitinkantis minimalus gyvenamasis plotas.

50. Dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto skaičiavimo metodikos apeliacinė teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teiginiai, jog teismas turėjo iš gyvenamosios patalpos ploto išskaičiuoti baldų užimtą plotą nepagrįsti, nes neatitinka teisinio reguliavimo ir teismų suformuotos praktikos. Byloje ginčo nėra, kad pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, o ne kameroje, todėl darytina išvada, jog jis neprivalėjo visą paros laiką būti tik gyvenamojoje patalpoje, o turėjo judėjimo laisvę pataisos įstaigos teritorijoje (sektoriuje) Pravieniškių PN-AK administracijos nustatytu laiku.

51. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111 punktas neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių, baldų užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimamas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06)).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, netenkintinas apeliaciniame skunde reiškiamas prašymas išreikalauti naujus įrodymus, susijusius su Pravieniškių PN-AK vykdyta rekonstrukcija, o pareiškėjo kartu su apeliaciniu skundu pateikti nauji įrodymai (pažymos apie miegamųjų vietų skaičių) nevertintini. Šiame kontekste akcentuotina, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

53. Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

54. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir visą su keliamu ginču susijusią medžiagą, kurią atsakovas pateikė. Pravieniškių PN-AK, be kita ko, atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie konkrečias gyvenamąsias patalpas, juose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, taip pat duomenis, kad pataisos įstaigos 2 sektoriaus gyvenamuosiuose pastatuose buvo asbesto, tačiau įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui po atsakovo atsiliepimo į skundą ir su juo pateiktų rašytinių įrodymų gavimo buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti papildomus įrodymus. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs jokių aplinkybių apie Pravieniškių PN-AK vykdomą pastatų rekonstrukciją, kurios metu aplinkoje galėjo atsirasti sveikatai kenksmingų asbesto dulkių, prašymo patikslinti duomenis dėl asbesto buvimo atsakovo atstovo aplinkoje nereiškė. Dėl nurodytų argumentų ir atsižvelgdama į ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus įrodymus netenkina. Teisėjų kolegija taip pat nevertina į bylą pateiktų naujų įrodymų – Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 10 d. pažymos Nr. 62-2960 ir 2014 m. vasario 18 d. pažymos Nr. 62-846, nes susipažinusi su jų turiniu nenustatė, kad jos būtų susiję su pareiškėju ir šioje byloje vertinamu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu.

55. Dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo pinigais, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

56. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

57. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad dalį ginčo laikotarpio Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. nebuvo įrengtas poilsio kambarys pareiškėjo gyvenamajame sektoriuje, tačiau kitų pareiškėjo teisių pažeidimų nenustatė. Byloje nenustatyta ir tai, kad pareiškėjui buvo ribojama dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti sektoriaus teritorijoje, sportuoti, užsiimti kita pozityvia veikla.

58. EŽTT yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir visumą nustatytų aplinkybių, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju dėl šioje byloje konstatuotų pažeidimų pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, byloje nenustatyta, jog Pravieniškių PN-AK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs ir neindividualizuoti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip, nei tai atliko pirmosios instancijos teismas.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą (Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (neįrengtas poilsio kambarys), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo argumentams šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį.

60. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Milda Vainienė

Dalia Višinskienė