2021-05-12 Nr. AB-10486-3-61-3-01443-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-185-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01443-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė:

2.1. 2018 m. spalio 19 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 1R-213). Šiuo pakeitimu įtvirtintos sąlygos, keičiančios bausmių atlikimo tvarką, yra susiję su didesniu nuteistojo teisių ir laisvių suvaržymu. Siekiant bausmės atlikimo sąlygų atitikimo Europos Sąjungos teisės aktams yra daromi pakeitimai Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK, Bausmių vykdymo kodeksas) ir kituose teisės aktuose. Bausmių vykdymo įstatymų nuostatas įgyvendinančiuose teisės aktuose negali būti nustatyti nauji reikalavimai laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, iš esmės keičiantys bausmės atlikimo sąlygas.

2.2. Pareiškėjas yra nuteistas dešimčiai metų laisvės atėmimo už nusikaltimą ir nuo 2010 m. atlieka bausmę. Anksčiau kalinimo sąlygos buvo lengvesnės. Pareiškėjo bausmės režimas Įsakymu Nr. 1R-213 buvo ir yra nepagrįstai keičiamas, griežtinamas. Bausmių vykdymo įstatymų nuostatas įgyvendinančiuose teisės aktuose negali būti nustatyti nauji reikalavimai laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Atsižvelgiant į santykiuose tarp nuteistųjų ir pataisos namų administracijos vyraujantį teisėtumo ir įstatymo viršenybės principą, nuteistųjų tam tikrų teisių suvaržymai ar apribojimai turi būti nustatyti ir aiškiai apibūdinti įstatymų. Pareiškėjo atžvilgiu jokia socialinė reabilitacija visą bausmės atlikimo laiką nebuvo ir nėra vykdoma. Per devynerių metų bausmės, neatitinkančios teisės aktų reikalavimų, atlikimo laikotarpį, vadovaujantis Lygtinio paleidimo komisijos rekomendacijomis, jam buvo skiriama dalyvauti programose siekiant sumažinti pakartotino nusikalstamo elgesio riziką ir jis jose dalyvavo. Tačiau dauguma programų yra tik „popierinės“ ir neduoda jokių rezultatų, be to, jų pasiūla ir kokybė visiškai neatitinka poreikių. Siekdamas būti išgirstas, pataisos namuose buvo paskelbęs bado akciją, tačiau už tai buvo nubaustas.

2.3. Šiais veiksmais, t. y. pakeitus bausmės atlikimo sąlygas, jam padaryta žala. Vykdomi veiksmai, būtent naujų BVK normų taikymas jų nesuderinus su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) ir kitais teisės aktais, iš esmės keičia, apsunkina jam paskirtos bausmės atlikimą. Prašo teismą patikrinti šių veiksmų teisėtumą ir dėl šių aplinkybių kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), nes nauji teisės aktai prieštarauja galiojantiems įstatymams.

2.4. Dėl kasdien patiriamų išgyvenimų ir nuostolių, patirtų dėl naudai įvestų suvaržymų, pareiškėjui padarytai žala, kurią jis įvertino 5 000 Eur ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

3.1. BVK 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, o 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bausmės vykdomos pagal jų vykdymo metu galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarka detalizuojama Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės). 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeisti ginčui aktualus Taisyklių 57, 220 punktai ir 18 priedas. Šių Taisyklių suvestinė redakcija yra galiojantis teisės aktas; nėra sprendimo, kad atlikti Taisyklių pakeitimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) ir / ar kitiems įstatymams bei tarptautinėms teisės normoms.

3.2. Pareiškėjas iš esmės išreiškia nepasitenkinimą bausmės atlikimo sąlygomis, teisiniu reglamentavimu. Tačiau jis šioje byloje nepateikė duomenų, kad kalinimo įstaigoje būtų sąmoningai siekiama nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodomi įvairūs nepatogumai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama laisvės apribojimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

3.3. Pareiškėjas teismui pateiktą skundą grindė bendro pobūdžio teiginiais, kurių nepatvirtino jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, galinčiomis patvirtinti, kad Įsakymo Nr. 1R-213 taikymas pareiškėjui sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjas tik išreiškė abejones, kurios yra nukreiptos į ateityje galimai kilsiančias neigiamas teisines pasekmes, o ne į konkrečią situaciją, kilusią dėl įvardijamo Įsakymo Nr. 1R-213 taikymo.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime į skundą buvo nurodyta:

4.1. Kalėjimų departamentas vykdo suimtųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikia Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Sąrašas gali būti peržiūrėtas ir nustačius, jog jame nurodytais maisto produktais ir kitais daiktais dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių, jis gali būti papildytas. Šiuo atveju pareiškėjas pats turi teisę kreiptis į Kalėjimų departamentą su motyvuotu prašymu į Sąrašą įtraukti maisto produktus ar kitus jam būtinus reikmenis. Sudarant Sąrašą buvo atsižvelgta ne tik į pataisos įstaigų saugumo reikalavimus, t. y. nuteistiesiems neleidžiama naudotis daiktais, kuriuos galima lengvai pritaikyti duriamiesiems ar pjaunamiesiems įrankiams pasigaminti (metaliniai, stikliniai ar keramikiniai indai, stalo įrankiai ir pan.), tačiau įvertinti ir pačių suimtųjų (nuteistųjų) apklausų dėl jų dažniausiai vartojamų maisto produktų ir naudojamų daiktų rezultatai.

4.2. Galiojančiais teisės aktais nustatyti nauji ribojimai, skatinimo ir nuobaudų sistemos pakeitimai gali būti vertinami kaip sąlygos, kurios griežtina bausmės atlikimą arba keičia nuosprendžiu nustatytą bausmę. Pareiškėjui bausmė paskirta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, o bausmės vykdymui taikytinas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas bei kiti poįstatyminiai teisės aktai, kurie galioja bausmės atlikimo metu, o ne skiriant bausmę. Todėl visiškai normalu, kad bausmės atlikimo metu šie teisės aktai keičiasi, siekiant užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

4.3. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, taip pat pareiškėjas neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl jo skundas negali būti tenkinamas.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime išdėstė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir Kalėjimų departamentas ir Ministerija savo atsiliepimuose.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, kad Ministerijos Įsakymu Nr. 1R-213 patvirtinus Taisykles buvo pakeista paskatinimo priemonių ir nuobaudų taikymo nuteistiesiems tvarka, uždrausta įstaigos parduotuvėje pirkti maisto produktus didesnėse pakuotėse, uždrausta įsigyti duonos, fasuojamos po 1 kg., negalima įsigyti pieno ar kefyro mažesnėje nei 1 litro ar l kg pakuotėje, todėl, pareiškėjo nuomone, nustatyti draudimai įsigyti maisto produktus stiklinėse pažeidžia ne tik žmogaus teises, bet ir neatitinka protingumo, žmogiškumo principų, yra nelogiški, bet ir turi korupcinio pobūdžio elementų.

8. Teismas, įvertinęs ginčijamo Įsakymo Nr. 1R-213 turinį, pažymėjo, kad juo patvirtintu Sąrašu pareiškėjui nebuvo uždrausta įsigyti ir turėti vaisių bei daržovių, Sąrašu buvo nustatytas tam tikras leidžiamas įsigijimo ir turėjimo kiekis, t. y. ne daugiau kaip 2 kg. Taip pat Sąrašu nustatytas leidžiamas įsigijimo ir turėjimo džiovintų vaisių kiekis, t. y. ne didesnėse nei 500 ml/g gamintojo pakuotėse (išskyrus stiklines ir metalines pakuotes). Be to, pagal Sąrašą leidžiama įsigyti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus nuteistiesiems, gavusiems rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą ir ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne daugiau kaip 2 pakuotes. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2016 m. gruodžio 23 d. Įsakymu (redakcija galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d.) nebuvo nustatyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų kiekiai.

9. Teismas vertino, kad Sąrašo 1.6 punkte nėra detalizuota, kokių džiovintų vaisių kiekį galima įsigyti. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis negalėjo įstaigos esančioje parduotuvėje įsigyti daržovių. Be to, vaistinius preparatus pareiškėjas gali įsigyti įstaigoje esančioje parduotuvėje, tačiau juos turi rekomenduoti gydytojas, taip pat turėtų turėti pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo būtini vaistiniai preparatai ar, kad jie nebuvo suteikti, turint gydytojo rekomendaciją bei pataisos įstaigos direktoriaus leidimą. Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Sąrašu buvo uždrausta įsigyti vaisius, daržoves ir maisto papildus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovų neteisėtus veiksmus. Teismas akcentavo, kad vien ta aplinkybė, jog Sąrašu buvo nustatyti tam tikri leidžiami įsigyti ir turėti vaisių, daržovių bei maisto papildų kiekiai ir (ar) tam tikri kiti apribojimai, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovo atstovų neteisėtus veiksmus.

10. Dėl pareiškėjo argumentų, kad iš valstybės jis negauna organizmui reikalingų vitaminų, todėl pirko maisto papildus, o minėtais draudimais pažeidžiamos jo kaip vartotojo teisės, teismas nurodė, jog pareiškėjo teiginiai, jog iš valstybės negauna organizmui reikalingų vitaminų, yra abstraktūs, nedetalizuoti, deklaratyvūs, pareiškėjas nepaaiškina, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Teismas neturėjo pagrindo abejoti atsakovo atstovų pateiktais duomenimis, jog nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologinės mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigų parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad Sąrašu būtų pažeidžiamos pareiškėjo kaip vartotojo teisės.

11. Teismas pažymėjo, kad galiojančiais teisės aktais nustatyti nauji ribojimai, skatinimo ir nuobaudų sistemos pakeitimai gali būti vertinami kaip sąlygos, kurios griežtina bausmės atlikimą arba keičia nuosprendžiu nustatytą bausmę. Tačiau bausmė pareiškėjui paskirta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas, o bausmės vykdymui taikytinas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas bei kiti poįstatyminiai teisės aktai, kurie galioja bausmės atlikimo metu, o ne skiriant bausmę. Todėl visiškai normalu, kad bausmės atlikimo metu šie teisės aktai keičiasi, siekiant užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą.

12. Dėl pareiškėjo nurodomų patirtų neigiamų išgyvenimų pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas.

13. Teismas neturėjo pagrindo abejoti BVK, turinčio įstatymo galią, nuostatų konstitucingumu, nes pataisos įstaigose, siekiant užtikrinti visų nuteistųjų bei juos prižiūrinčių pareigūnų saugumą, taip pat higienos sąlygas, būtina riboti nuteistųjų galimybę turėti tam tikrus daiktus. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje pareiškėjas nesutinka su norminiu teisės aktu, manydamas, kad dėl jo jam atsirado žala, tačiau jis neprašo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl šio teisės akto teisėtumo ištyrimo. Todėl nėra pagrindo ir vertinti, ar Taisyklės ir priimtas Sąrašas galimai nepažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, Kalėjimo departamento, Alytaus pataisos namų veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

III. 15. Pareiškėjas A. Ž. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti visiškai. Apeliaciniame skunde nurodoma:

15.1. Teismo sprendimas priimtas neįsigilinus ir neištyrus skundžiamų aplinkybių, jis prieštarauja teismų praktikai, pažeidžia asmenų lygybės principą.

15.2. Teisme buvo nagrinėjama individuali administracinė byla, kurioje pareiškėjas skundė Ministerijos ir Kalėjimų departamento išleistų teisės aktų teisėtumą, ženkliai pabloginusių jo įkalinimo sąlygas. Žalos atsiradimą pareiškėjas kildino kaip pasekmę iš norminių administracinių aktų, t. y. Taisyklių įgyvendinimo, ir prašė ištirti šių aktų teisėtumą, inicijuodamas individualų ginčą. Teismo taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BVK straipsnių pakeitimai, kuriais pasunkinamos bausmės atlikimo sąlygos, pareiškėjo teisinė padėtis, kuri pagal teisės aktus negali būti bloginama ir ar tokie pakeitimai, neperžiūrėjus BK ir kitų teisės aktų iš esmės neprieštarauja Konstitucijai. BVK straipsnio konstitucingumo klausimą galima iškelti individualios bylos dėl konkrečių teisių pažeidimo nagrinėjimo metu, prašant individualią bylą nagrinėjančio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo, kuris turėtų būti taikomas tokioje individualioje byloje, atitinkamų dalių teisėtumo ištyrimo.

15.3. Pirmosios instancijos teismas skunde ir teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjo nurodytuose kalinimo sąlygų pabloginimuose jokios padarytos žalos nenustatė, remdamasis abstrakčiais ir nenuosekliais atsakovų atstovų atsiliepimais. Taip pat šiuo teismo sprendimu buvo paneigiama teismų praktika bylose dėl analogiškų skundžiamų sąlygų, t. y. dėl rakinimo gyvenamose patalpose. Nors atsakovo atstovai teigė, kad pakeitimai nedaro jokios neigiamos įtakos, šie teiginiai pagrįsti tik teisės aktų leidėjų manymu, visiškai neatsižvelgiant į nuomonę tų, kurių atžvilgiu šie teisės aktai taikomi, bei teismų praktiką.

15.4. Šio skundo esmę sudarė bausmės atlikimo metu vykstantys pakeitimai, kuriais iš esmės yra pakeičiamos – pasunkinamos kalinimo sąlygos, nei buvo nustatyta ir skirta pareiškėjui nuosprendžio priėmimo metu. Po pakeitimų įstaigos parduotuvėje pareiškėjas nebegali įsigyti neuždraustų maisto produktų – mėsos ir žuvies konservų, tuno, šprotų, kitų konservuotų gaminių, sulčių. Pareiškėjo atžvilgiu priimtame nuosprendyje nebuvo nurodyta, kad nuo 2018 m. jam bus draudžiama laisvai judėti pataisos namų teritorijoje (paskirta bausmė pataisos namuose, o ne kalėjime), susitikti asmeniniame pasimatyme su tėvais, valgyti jų atsivežtą maistą, nusipirkti konservų.

15.5. Nustatytas apsipirkimo parduotuvėje limitas nebuvo ir nėra peržiūrimas ir keičiamas atsižvelgiant į infliaciją ir prekių brangimą. Įvestas dar litais ir 2015 m. nė karto nebuvo peržiūrėtas, nors prekių kainos ženkliai išaugo. Tas pats teigtina ir apie mitybos normas, kurios nebuvo peržiūrėtos 17 m. Teismas šiuose ribojimuose neįžvelgė jokių bausmės atlikimo pakeitimų.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, pasisakė dėl jo argumentų, todėl iš sprendimo motyvų galima daryti išvadą, dėl visų reikalavimų yra pasisakyta. Ministerija visiškai sutinka su teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas skundą atmetė. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai ir deklaratyvūs samprotavimai nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Tai kad, skundžiamas teismo sprendimas, pareiškėjo manymu, yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, nesudaro pagrindo jį panaikinti.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir teismo buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Ministerijos veiksmų priimant Įsakymą, kurį vykdant buvo pažeistos jo teisės, atlyginimo, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutiko su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimais ir teigė, kad dėl to susidarė situacija, pažeidžianti asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, nustatytas tarptautinėse sutartyse, Konstitucijoje bei įstatymuose, ir pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų, pareiškėjo skundą atmetė. Įvertinęs pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą dėl akto teisėtumo tyrimo turinį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio abstrakčiais teiginiais, nenurodytos individualios aplinkybės dėl pareiškėjo teisių pažeidimo, skunde išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti BVK konstitucingumu, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepakankamai atliko skunde nurodytų faktų analizę, todėl netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas patyrė reikšmingus nepatogumus, orumo pažeminimą, sveikatos sutrikimus, nepakankamai motyvavo sprendimą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ( toliau – ir LVAT ) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė visus pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus ir juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai juos įvertino. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2020 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2031-756/2020, kt.).

27. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo nurodyta, kad tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-670-520/2020, 2019 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-624/2019, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Taigi, pareiškėjas, įrodinėdamas patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, privalo įrodyti, t. y. išsamiai apibūdinti, laisvės atėmimo įstaigos jam padarytus konkrečius neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodant, kada (kokiu laikotarpiu) jie buvo padaryti, išdėstant konkrečias jų padarymo aplinkybes, ir pagrįsti, kad būtent dėl padarytų neteisėtų veiksmų (neveikimo) jis patyrė neturtinę žalą.

29. Pareiškėjas, kaip matyti iš jo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo turinio, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė teisingumo ministro veiksmais, priimant 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213, kuriame nustatyti ribojimai dėl teisės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, nesant galimybės įsigyti pareiškėjo pageidaujamų maisto produktų, vaistų, taip pat dėl bausmės atlikimo sąlygų griežtinimo.

30. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, pareiškėjo skunde, atsakovo atstovo, trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimuose nurodytus argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimo nepagrįstumo: pareiškėjas tiek skunde, tiek ir apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodo, kad Įsakyme Nr. 1R-213 įtvirtintos normos pažeidžia pareiškėjo teises. Byloje nėra jokių duomenų, o pareiškėjas taip pat nenurodė, kad vykdant Taisyklių nuostatas, jam buvo apribotas leidžiamų įsigyti maisto produktų asortimentas / kiekis, nedetalizavo ir nenurodė kada ir kokių konkrečiai produktų jis negalėjo įsigyti ar jų įsigijimas buvo ribojamas. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kada ir kiek konkrečiai buvo apribota jo galimybė judėti pataisos įstaigos teritorijoje, pasimatyti su artimaisiais ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos atmetė.

31. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skunde iš esmės nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip galiojantis teisinis reglamentavimas realiai apribojo jo teises ir sukėlė jam neturtinę žalą. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis siekė užkirsti kelią dėl Įsakymo taikymo ateityje galbūt kilsiančioms neigiamoms pasekmėms, o ne įvertinti konkrečias patirtas neigiamas pasekmes, tačiau toks prevenciškas teisių gynimo būdas teisme nėra galimas.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atliko skunde nurodytų faktų analizę, netinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, tačiau konkrečiai nenurodė, kokias pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes įvertino netinkamai ar dėl jų nepasisakė. Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

33. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimus, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimus).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, kad sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).

35. Pareiškėjas jokių teisinių argumentų, kodėl jo prašomos tirti Bausmių vykdymo kodekso normos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nepateikė, išskyrus tai, kad, jo nuomone, šiais pakeitimais pasunkinamos jo bausmės atlikimo sąlygos. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad Bausmių vykdymo kodeksas, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti BVK konstitucingumo klausimą.

36. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė