2015-10-27 Nr. BB-4288-1-10-9-00440-2013-5 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-428-511/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00440-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.2 (N)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. P. gynėjo advokato Irmanto Ruželės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jai paskirta 2 MGL (260 Lt, t. y. 75 Eur) dydžio bauda. Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą G. P. civilinis ieškinys 5000 Lt (1148,10 Eur) neturtinei žalai atlyginti atmestas ir jo 4000 Lt (1158,48 Eur) išlaidos teisinei pagalbai nepripažintos proceso išlaidomis.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartis, kuria nuteistosios L. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

L. P. nuteista už tai, kad mušdama nežymiai sutrikdė mažamečio sveikatą, t. y. 2011 m. lapkričio 19 d., nuo 12.30 iki 14.37 val., namuose (duomenys neskelbtini), negalėdama sudrausminti išdykavusio savo mažamečio sūnaus J. P., gimusio (duomenys neskelbtini), diržu smūgiavo J. P. per užpakalį, tačiau pastarajam pasisukus, smūgis pataikė sūnui į veidą ir taip nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistosios L. P. gynėjas advokatas I. Ruželė prašo panaikinti abiejų instancijų teismų sprendimus, nuteistąją L. P. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, nesant padarytai veikai, turinčiai nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius mano, kad teismai netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, nustatančias kaltės formas, nes tik formaliai nustatė, kad L. P. suvokė, jog jos veikimas yra pavojingas, sukels neigiamas pasekmes ir tokių pasekmių norėjo. Anot kasatoriaus, tokios teismų išvados nepagrindžia byloje surinkti faktiniai duomenys. Pažymėdamas mažamečio nukentėjusiojo amžių, buvusį įvykio metu, ir praėjusį laiko tarpą nuo įvykio, kasatorius teigia, kad šio proceso dalyvio parodymai nėra patikimas įrodymų šaltinis, patvirtinantis nuteistosios tyčią. Šie parodymai turi būti vertinami kritiškai ir teismai nepagrįstai jais rėmėsi, priimdami skundžiamus sprendimus. Kartu kasatorius aptaria ir nuteistosios parodymus bei teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai šiuos parodymus vertino kritiškai ir padarė neteisingą išvadą dėl L. P. išankstinio suvokimo apie savo veikos pavojingumą. Tai, kad kasatoriaus ginamoji neturėjo tikslo kaip nors sužaloti savo sūnų ar sukelti jam skausmą, patvirtina byloje surinkti duomenys apie jos tolimesnius veiksmus: nedelsiant ėmėsi neatidėliotinų pirmosios pagalbos veiksmų šaldant sužalotą vietą, ramino, guodė vaiką, vedė į vaistinę, konsultavosi su vaistininku dėl tinkamiausių medikamentų gydymui įsigijimo. Tokios aplinkybės paneigia teismų išvadą, kad L. P. norėjo taip veikti ir (ar) siekė tokių pasekmių, t. y. nuteistoji veikė tiesiogine tyčia. Gynėjas, skunde darydamas prielaidas dėl galimo sužalojimo mechanizmo, teigia, kad nukentėjusiajam į veido sritį buvo pataikyta netyčia, tą akimirką, kai nukentėjusysis netikėtai pasilenkė taip, kad jo veido kairioji pusė atsidūrė mosto diržu trajektorijoje. Dėl to kasatorius mano, kad pasekmės (nežymus sveikatos sutrikdymas) kilo dėl neatsargaus veikimo, t. y. kad jos ginamoji mosuodama diržu veikė neatsargiai. Net ir hipotetiniu atveju, jei nuteistoji būtų norėjusi diržu suduoti nukentėjusiajam per sėdmenis, nėra neginčijamų duomenų, kad dėl to būtų padarytas koks nors kūno sužalojimas ar būtų sukeltas skausmas.

Kasatorius nesutinka ir su teismų išvada, kad nėra teisiškai svarbu, į kurią kūno vietą buvo nukreiptas smūgis, nes suduodamo smūgio taikymasis į tam tikrą, konkrečią kūno vietą gali nulemti kilsiančias pasekmes ir jų suvokimą. Juolab kad skundžiamoje nutartyje yra konstatuota, jog nuteistoji galėjo ir turėjo suvokti, kad, mostelėjusi diržu, gali nežymiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Dėl to kasatorius teigia, kad L. P. nenumatė neigiamų padarinių kilimo, nors pagal savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, kad toks elgesys pagal BK 16 straipsnio nuostatas laikytinas neatsargus ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 14, 15 ir 16 straipsnių nuostatas, pažeidė materialiosios teisės normas, neteisingai kvalifikavo padarytą veiką, nepagrįstai L. P. pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, dėl to ji turi būti išteisinta ir baudžiamoji byla jai nutraukta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo nuteistosios L. P. gynėjo advokato I. Ruželės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė teigia, kad kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas įrodymų vertinimas ir teismų išvados dėl tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimo, atmestini, nes jie nesudaro kasacinio skundo nagrinėjimo dalyko. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistosios apeliacinio skundo argumentus išsamiai išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė. Teismai pagrįstai vadovavosi mažamečio nukentėjusiojo J. P. išsamiais ir detaliais parodymais, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, o tai, kad kasatorius nesutinka su teismų tokių parodymų vertinimu, neduoda jokio pagrindo teigti dėl tokio vertinimo nepagrįstumo ir prieštaravimo surinktiems įrodymams. Be to, teismai nepažeidė ir BPK nustatytų specialiųjų taisyklių dėl mažamečių liudytojų apklausos tvarkos, o tai reiškia, kad, apklausiant mažametį nukentėjusįjį J. P. ir perskaitant jo parodymus teisiamajame posėdyje, įstatymo nuostatos nebuvo pažeistos. Prokurorė pažymi ir tai, kad nukentėjusiojo J. P. parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis, nuteistoji L. P. pati pripažino, kad, negalėdama sudrausminti sūnaus, iš spintos paėmė diržą ir, norėdama vaiką pagąsdinti, vieną kartą diržu mostelėjo, o nukentėjusiajam bandant išsisukti, netyčia pataikė jam į veidą. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, visi bylos duomenys (nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymai, teismo medicinos specialisto išvada, nuotraukos ir kiti bylos dokumentai), turintys reikšmę teisingai bylą išspręsti, buvo išnagrinėti teismo posėdyje, tinkamai išanalizuoti nuosprendyje ir pateiktos motyvuotos išvados dėl jų vertinimo. Nustatytos faktinės aplinkybės apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymą atitinka įrodymų turinį, o įrodymai įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, kaip to ir reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pateikė pagrįstus argumentus, paneigiančius nuteistosios teiginius dėl jos neatsargių veiksmų nežymiai sutrikdant mažamečio J. P. sveikatą.

Prokurorė nurodo, jog teismų nustatytos aplinkybės rodo, kad nuteistoji veikė sąmoningai, t. y. būdama nedideliu atstumu nuo vaiko, suprato, kad užsimojusi diržu gali jam pataikyti ir sukelti fizinį skausmą ar padaryti kūno sužalojimus ir, suprasdama savo veiksmų pavojingą pobūdį, taip elgtis norėjo, t. y. veikė tyčia. Nors byloje nenustatyta, jog nuteistoji L. P. savo veiksmais siekė diržu pataikyti nukentėjusiajam būtent į veido sritį ir taip jį sužaloti, tačiau, konstatavus tyčinių smurtinių veiksmų buvimo faktą, nuteistoji turi atsakyti už padarytas pasekmes. Byloje nustatyta, kad nuteistosios suduotas smūgis teko mažamečiui į veidą ir taip buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo J. P. sveikata, t. y. atsirado BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyti padariniai. Baudžiamasis įstatymas nuteistajai L. P. pritaikytas tinkamai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą G. P. prašo nuteistosios L. P. gynėjo advokato I. Ruželės kasacinį skundą atmesti. Nukentėjusiojo atstovas pagal įstatymą aptaria BPK 369 straipsnio 1 dalies, 376 straipsnio 1 dalies nuostatas ir teigia, kad kasacinio skundo teiginiai dėl nukentėjusiojo J. P. ir nuteistosios L. P. parodymų neva netinkamo vertinimo, nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013). Be to, kasaciniame skunde nėra nurodyti jokie esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, jame nurodyti yra tik fakto, o ne teisės taikymo klausimai. Skundo teiginys dėl teismų neva padaryto pažeidimo yra tik deklaratyvaus pobūdžio. Be to, nors kasaciniame skunde ginčijami nukentėjusiojo parodymai, tačiau teismai vertino tik kaltinimo ribose pateiktas aplinkybes, t. y. dėl vieno kryptingo (tyčinio) smūgio, kurio pasekmės buvo nustatytos specialisto išvada. Todėl tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog jam dar prieš tą lemiamą smūgį buvo suduotas dar vienas smūgis į sėdmenis, kuris nuteistajai nebuvo inkriminuojamas, nereiškia, kad vaiko parodymai nepatikimi. Juolab kad teismai neprivalėjo pasisakyti dėl nuteistajai neinkriminuotų aplinkybių, o nuteistoji pati prisipažino sužalojusi nukentėjusįjį.

Atsiliepime nurodoma ir tai, kad abiejų instancijų teismai L. P. kaltę dėl tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo pagrindė visų įrodymų visuma (nukentėjusiojo J. P. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriuos patvirtina pačios nuteistosios L. P. parodymai ir kiti rašytiniai bylos duomenys). Kasaciniame skunde nėra pateikta argumentų, pagal kuriuos būtų galima nesivadovauti nukentėjusiojo mažamečio J. P. parodymais. Abiejų instancijų teismai savo sprendimuose išsamiai ištyrė visus bylos duomenis, pripažino juos įrodymais ir vertino kaip visumą bei padarė motyvuotą išvadą, kad L. P. tyčia (neapibrėžta) sužalojo sūnų. Atsiliepime nesutinkama ir su kasacinio skundo teiginiu dėl netinkamo BK 14, 15 ir 16 straipsnių nuostatų taikymo bei neteisingo nuteistosios veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą nuomone, tokie teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms ir teismų praktikai. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (fiziniam skausmui, įvairaus masto sveikatos sutrikdymui) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Tokias atvejais veiksmai kvalifikuojami pagal faktiškai kilusias pasekmes ir veikos kvalifikavimą nulemia sunkiausias iš faktiškai atsiradusių padarinių. Nuteistoji veikė neapibrėžta tyčia, o tai kartu reiškia, kad jos veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Nuteistosios L. P. gynėjo advokato Irmanto Ruželės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 140 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo

Kasatorius teigia, kad abiejų instancijų teismai neteisingai vertino nukentėjusiojo J. P. ir nuteistosios parodymus, neatsižvelgė į nuteistosios elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, todėl neteisingai nustatė, jog nuteistoji nukentėjusįjį sužalojo veikdama tiesiogine tyčia.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai būtų pažeidę įrodymų vertinimo taisykles. Skundžiamuose teismų sprendimuose išsamiai išnagrinėti bei įvertinti kasatoriaus ginamosios, mažamečio nukentėjusiojo parodymai ir kita bylos medžiaga. Įrodymai, kuriais grindžiama nuteistosios kaltė, gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, jie atitinka BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių reikalavimus. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai yra motyvuoti, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kasaciniame skunde neginčijamos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kad nuteistoji nukentėjusiajam padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiuose konstatuotą kūno sužalojimą, tačiau skunde teigiama, jog pasekmės (nežymus sveikatos sutrikdymas dėl veido sužalojimo) kilo dėl jos neatsargaus veikimo, greta vaiko mosuojant diržu. Su šiuo teiginiu nesutiktina.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui asmeniui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai.

Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apie asmens nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius sprendžiama ne tik iš jo paties parodymų, bet ir iš jo atliktų veiksmų. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės, jog L. P. atliko smurtinį veiksmą – sudavė diržu smūgį mažamečiui asmeniui. Nukentėjusiajam padarytą veide sužalojimą konstatavo teismo medicinos specialistas. Išvadą, kad nuteistoji šią veiką padarė tyčia, teismai padarė, įvertinę nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymus, konflikto priežastį ir eigą, nuteistosios atliktus veiksmus ir atsiradusius padarinius: L. P., nepajėgdama žodžiu sudrausminti išdykaujančio sūnaus, atsinešė diržą ir, liepdama liautis išdykauti, sudavė jam diržu smūgį. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris suduoda mažamečiui vaikui smūgį, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausia nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje teismai nenustatė jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių nuteistoji būtų turėjusi pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Kadangi nuteistosios tyčia apėmė BK 140 straipsnyje numatytas pasekmes, veiką kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nėra svarbu, į kurią nukentėjusiojo kūno vietą ji pataikė, kurią kūno vietą sužalojo, ar nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą. Kilusios pasekmės, atsižvelgiant į tai, ar nukentėjusiajam buvo sukeltas tik fizinis skausmas, ar jam nežymiai sutrikdyta sveikata, kokia sužalojimo lokalizacija ir pan., gali būti svarbios skiriant bausmę, tačiau tai neturi reikšmės kvalifikuojant veiką pagal BK 140 straipsnį. Teismai pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistoji šią veiką padarė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), ir nuteistosios veiką kvalifikuodami pagal BK 140 straipsnio 3 dalį baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios L. P. gynėjo advokato Irmanto Ruželės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Artūras Pažarskis

Eligijus Gladutis