2023-10-30 Nr. AB-19005-3-61-3-04950-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-736-502/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04950-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jolantos Malijauskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. B. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja L. B. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. CSPR-339; 2) panaikinti Registrų centro Vilniaus skyriaus (toliau – teritorinis registratorius) 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuriuo buvo išregistruota L. B. (buvusi pavardė M.) asmeninės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – gyvenamasis namas), bei pakeisti nekilnojamojo turto duomenis minėto nekilnojamojo daikto registro įraše Nr. 1/29679; 3) įpareigoti Registrų centrą atkurti registro įrašo 7.2 punkto duomenis, nurodant, kad gyvenamasis namas yra L. B. asmeninė nuosavybė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjos L. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: panaikinti Komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. CSPR-339, panaikinti teritorinio registratoriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuriuo buvo išregistruota L. B. asmeninės nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą, bei pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto nekilnojamojo daikto registro įraše Nr. 1/29679 ir atsakovą įpareigoti atkurti registro įrašo 7.2 punkto duomenis, nurodant, kad gyvenamasis namas yra L. B. asmeninė nuosavybė.

II. Pareiškėja L. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti 38 086,48 Eur piniginės kompensacijos išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-286-1090/2022 bei nustatyti nutarties dėl išieškojimo sustabdymo skubų vykdymą.

Pareiškėja paaiškina, kad apeliaciniame skunde nurodė, jog 2021 m. vasario 4 d. pateikė skundą Registrų centrui, kuriame prašė panaikinti teritorinio registratoriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą, kuriuo buvo išregistruota L. B. asmeninės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto nekilnojamojo daikto registro įraše Nr. 1/29679 bei atkurti registro įrašo 7.2 punkto duomenis, nurodant, kad gyvenamasis namas yra L. B. asmeninė nuosavybė. Pareiškėja nurodė, kad jos asmeninės nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą buvo įregistruota remiantis 2010 m. rugpjūčio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktu ir (duomenys neskelbtini) povedybine sutartimi, o tai reiškia, kad L. B. asmeninė nuosavybė į gyvenamąjį namą buvo užregistruota nurodžius teisinius pagrindus. Atsakovas, 2011 m. kovo 23 d. įvertinęs abu nuosavybės įregistravimo teisinius pagrindus, sprendė, kad gyvenamasis namas yra pareiškėjos asmeninė nuosavybė ir šį faktą įregistravo Nekilnojamojo turto registre. Asmeninės nuosavybės Nekilnojamojo turto registre įregistravimo faktas L. B. sukūrė teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir stabilumą, kadangi pareiškėja visą laiką žinojo ir buvo įsitikinusi, kad gyvena jai asmeninės nuosavybės teise priklausančiame name.

L. B. pažymi, kad jos sutuoktiniui A. M. buvo žinoma, jog gyvenamasis namas, remiantis (duomenys neskelbtini) povedybine sutartimi, yra įregistruotas L. B. asmeninės nuosavybė teise, su šiuo faktu sutuoktinis sutiko ir jam niekada neprieštaravo. Savo nuomonę dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą sutuoktinis pakeitė tik tada, kai nusprendė pateikti ieškinį dėl santuokos nutraukimo.

Pareiškėja nurodo, kad A. M. per advokatę teritoriniam registratoriui 2020 m. balandžio 23 d. pateikė prašymą „Dėl duomenų pateikimo ir registruoto juridinio fakto klaidos ištaisymo“, todėl po daugiau nei devynerių metų neteisėtu teritorinio registratoriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimu, neva ištaisant techninę klaidą, buvo panaikinta L. B. asmeninės nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą.

Pareiškėja pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio nuostatas, teritorinis registratorius gali ištaisyti tik technines klaidas, tačiau šiuo atveju, registruojant pareiškėjos asmeninę nuosavybę, jokių techninių klaidų atsakovas nepadarė ir negalėjo padaryti, kadangi šiuo atveju atliko ne techninį, o juridinį 2010 m. rugpjūčio 3 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto ir (duomenys neskelbtini) povedybinės sutarties vertinimą. L. B. teigia, kad faktą, ar daiktas yra asmeninė nuosavybė, lemia ne techniniai, o juridiniai duomenys, todėl ir šiuo atveju registruojant asmeninės nuosavybės teisę, galima buvo padaryti tik juridinę, o ne techninę klaidą. Pareiškėja nurodo, kad minėtas įstatymas teritoriniam registratoriui nesuteikia teisės taisyti juridinių klaidų, todėl atsakovas teritorinio administratoriaus sprendimu negalėjo panaikinti pareiškėjos asmeninės nuosavybės teisės. Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatas, teritorinis registratorius gali ištaisyti tik tokias technines klaidas, kurių ištaisymas nepažeidžia teisių į nekilnojamąjį daiktą turėtojų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų. L. B. nuomone, vien ši nuostata patvirtina, kad pagal minėto įstatymo 33 straipsnį teritorinis registratorius neturi teisės panaikinti ar pakeisti asmeninės nuosavybės, kadangi tokiu atveju visada būtų pažeidžiami ne tik teisės į daiktą turėtojo interesai, bet ir tiesiogiai pažeidžiamos daikto savininko teisės.

Pareiškėja pažymi, kad teritorinio registratoriaus sprendimas panaikinti asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą tiesiogiai pažeidžia jos, kaip gyvenamojo namo savininkės, teises, todėl teritorinis registratorius neturėjo teisės Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnyje nustatyta tvarka nagrinėti ir tenkinti A. M. advokatės 2020 m. balandžio 23 d. prašymo „Dėl duomenų pateikimo ir registruoto juridinio fakto klaidos ištaisymo“.

Remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu, L. B. teigia, kad jos asmeninės nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą gali būti panaikinta ne teritorinio registratoriaus, o tik teismo sprendimu, taigi, A. M. turėjo teisę kreiptis ne į teritorinį registratorių, o įstatymų nustatyta tvarka teisme pareikšti ieškinį dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų nuginčijimo.

Pareiškėja nurodo, kad Komisija 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. CSPR-339 nusprendė teritorinio registratoriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimą (įformintą registro įrašu) palikti nepakeistą. Šį sprendimą L. B. sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tačiau šio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimu jos skundas buvo atmestas.

L. B. akcentuoja, kad neteisėtas atsakovo sprendimas dėl jos asmeninės nuosavybės į gyvenamąjį namą išregistravimo pareiškėjai sukėlė neigiamas turtines pasekmes, kadangi civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo gyvenamasis turtas pagal neteisėtai pakeistus Nekilnojamojo turto registro duomenis nebuvo laikomas asmenine L. B. nuosavybe ir buvo dalinamas kaip bendras sutuoktinių turtas, todėl santuokos nutraukimo bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovo A. M. ieškinį dėl gyvenamojo namo padalinimo patenkino ir jam priteisė kompensaciją, o Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 16 d. nutartimi A. M. priteistą kompensaciją padidino iki 38 086,14 Eur.

Pareiškėja pažymi, kad A. M. dėl kompensacijos išieškojimo kreipėsi į antstolį, kuris areštavo L. B. turtą bei sąskaitas. Pareiškėja nurodo, kad turto ir banko sąskaitų areštas apriboja jos išlaikomų nepilnamečių vaikų galimybę patenkinti būtiniausius gyvenimo poreikius, laiku atsiskaityti su būtiniausių paslaugų teikėjais, turėti teisę apginti savo teises naudojantis advokato paslaugomis. Be to, į išieškojimo sąrašą patenka vienintelis šeimos būstas bei šeimos automobilis, kuris yra pagrindinė L. B. darbo priemonė.

Pareiškėja yra įsitikinusi, kad jos asmeninė nuosavybė negalėjo būti išregistruota po devynerių metų teritorinio administratoriaus sprendimu, todėl turi būti atkurti Nekilnojamojo turto registro duomenys, patvirtinantys jos asmeninės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą. Teigia, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patenkinus L. B. apeliacinį skundą, pareiškėja turėtų teisę prašyti atnaujinti civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo dalyje dėl 38 086,14 Eur kompensacijos A. M. priteisimo. Atsižvelgusi į tai, L. B. prašo administracinio teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalies 2 punkte – išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą, ji prašo sustabdyti 38 086,48 Eur piniginės kompensacijos išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-286-1090/2022. Pareiškėja teigia, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius išieškojimo, kompensacijos išieškojimas gali būti nukreiptas į jai priklausantį gyvenamąjį namą, todėl taptų nebeįmanomu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galimo sprendimo vykdymas, atkuriant L. B. asmeninės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas siejamas su aplinkybe, ar proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų būtinas siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018, 2023 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-569-662/2023). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi atsižvelgti į tai, ar prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, kuriuos teismas nutartimi priėmė nagrinėti, ar jis neperžengia kilusio administracinio ginčo ribų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-520/2019, 2018 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-498-520/2018, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-512-520/2023). Negalima taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, tiesiogiai nesusijusių su ginčo dalyku, kadangi tokio sprendimo vykdymo pasekmėms minėtos priemonės neturės įtakos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-227-822/2019, 2023 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-221-463/2023).

Nustatyta, kad ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Registrų centro Vilniaus skyriaus 2020 m. balandžio 28 d. sprendimo, kuriuo buvo išregistruota L. B. (buvusi pavardė M.) asmeninės nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – gyvenamąjį namą, bei šį sprendimą patvirtinusio Komisijos 2021 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. CSPR-339 teisėtumo ir pagrįstumo. L. B. taip pat prašo pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto nekilnojamojo daikto registro įraše Nr. 1/29679 ir įpareigoti Registrų centrą atkurti registro įrašo 7.2 punkto duomenis, nurodant, kad gyvenamasis namas yra L. B. asmeninė nuosavybė. Taigi, ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų pakeitimo teisėtumo ir pagrįstumo, o pareiškėjo prašymas sustabdyti 38 086,48 Eur piniginės kompensacijos išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-286-1090/2022 nėra susijęs su pirmosios instancijos teismo priimto skundo dalyku – nekilnojamojo turto registratoriaus priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimu. Kitaip tariant, šios bylos nagrinėjimo dalykas yra atsakovo priimtų sprendimų ir atliktų veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo įvertinimas, o prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra susijusi su bendrosios kompetencijos teismų priimtais sprendimais.

Taip pat pastebėtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių aplinkybių ir neteikė įrodymų, kad nesiėmus nurodytos užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kad jos teisių įgyvendinimas gali būti suvaržomas arba jų įgyvendinimas apsunkinamas iš esmės, todėl toks L. B. prašymas negali būti tenkinamas. Pažymėtina, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, t. y kad jos nepritaikius, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjos hipotetinio pobūdžio argumentai, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius išieškojimo, kompensacijos išieškojimas gali būti nukreiptas į jai priklausantį gyvenamąjį namą, todėl taptų nebeįmanomu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galimo sprendimo vykdymas, atkuriant L. B. asmeninės nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėja patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Taigi, ir dėl šios priežasties nėra pagrindo taikyti pareiškėjos L. B. prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nutaria, kad nesant aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti L. B. prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jos prašymas sustabdyti 38 086,48 Eur piniginės kompensacijos išieškojimą pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. e2-286-1090/2022 bei nustatyti nutarties dėl išieškojimo sustabdymo skubų vykdymą negali būti tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 4 dalimi, 137 straipsniu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. B. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė