2020-04-09 Nr. AB-7198-3-64-3-01578-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-763-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01578-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOSVYRIAUSIASISADMINISTRACINISTEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOSRESPUBLIKOSVARDU

2020 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ir – Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 19 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai nustato teisės aktai, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas, o dėl nepakankamai organizuojamų socialinių reabilitacijos programų nebuvo užtikrinama pakankama judėjimo laisvė, negalėjo tinkamai sportuoti lauke, pakankamai sportuoti patalpose. Kadangi baldai užėmė didesnę kameros dalį, buvo priverstas nuolat sėdėti ar gulėti. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti beldžiant į duris. Pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliuose nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukų, jie nebuvo valomi ar drėkinami. Stogo, sienų konstrukcijose, kanalizacijoje buvo asbesto.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, vėdinama tik per langą, todėl nebuvo užtikrinamas švaraus oro kiekis, buvo drėgna ir tamsu, nebuvo užtikrinamas tinkamas patalpų apšvietimas, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kamerą, o dirbtinė buvo per didelė. Kamerose buvo žiemą šalta, temperatūra buvo nuo 10 iki 14 °C, o vasarą karšta (iki 35 °C), sienos padengtos pelėsiu, grybeliu, drėgnos, dažai atsilupę. Nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės. Buvimo Šiaulių TI metu nebuvo tinkamai aprūpinamas patalyne, negaudavo užvalkalo užklotui, čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, nuo drėgmės pūdavo. Apatinių ir viršutinių rūbų nemokamai neplaudavo, o jei, neturint pinigų, galėdavo skalbtis nemokamai, kildavo biurokratinės kliūtys. Tualetinio popieriaus išduodavo per mažai.

4. Pareiškėjo teigimu, kamerose, naudojantis tualetu, nebuvo užtikrinamas privatumas, kameroje sklisdavo nemalonūs kvapai. Kadangi Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens, ne visada buvo galima nusiprausti duše. Kamerose buvo tarakonų, pelių, vorų, utelių, blakių, deratizacija ir dezinfekcija nebuvo vykdomos, maistas nebuvo tinkamai užtikrinamas ir neskanus, per maža energetinė vertė. Nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė papildomus psichologinius išgyvenimus, fizinius skausmus, tai jį labai sukrėtė, sukėlė sunkumus, baimę, nepilnavertiškumo jausmą, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Šiaulių TI nurodė, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko nuo 4,06 kv. m iki 8,12 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje, kas rodo, jog asmens buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas. Kamera Nr. 25 bylai aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta dėl jos atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais, neužfiksuota, nes ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kameroje nei į Šiaulių TI administraciją, nei į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą nei pareiškėjas, nei kiti šioje kameroje kalinami asmenys nesikreipė. Preziumuojama, kad kamera atitiko nustatytas kalinimo sąlygas. Kamera Nr. 25 paskutinį kartą buvo tikrinta 2017 m. gruodžio 4 d., išvados surašytos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento (toliau – ir NVSC) 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-378. Nustatyta, kad kamera tvarkinga, pelėsio joje nėra, taip pat nefiksuota jokių kitų pažeidimų.

7. Šiaulių TI teigimu, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl sanitarinio mazgo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal higienos normos reikalavimus. Kitos pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl sąlygų Šiaulių TI yra nepagrįstos. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui yra nepagrįstos ir nesuteikiančios pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

8. Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą lemti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas laikymo sąlygas Šiaulių TI buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas bei vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 19 d. Šiaulių TI buvo laikomas kameroje Nr. 25, kurios plotas 16,25 kv. m. Teismas, įvertinęs Šiaulių TI pateiktos pažymos turinį, sprendė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas jam užtikrinant 3,6 kv. m plotą. Teismas akcentavo, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro ploto neturėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. Akcentuodamas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus, teismas vertino, kad net išskaičiavus sanitarinio mazgo plotą, minimalus 3 kv. m standartas buvo išlaikytas.

11. Teismas, vertindamas skundo argumentų dėl patalpų (gyvenamųjų, pasivaikščiojimo kiemelių) neatitikimo higienos normų reikalavimams, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), vertino NVSC į bylą pateiktus patikrinimų aktus ir higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas su skundais nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklę. Taip pat aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl nurodytų pažeidimų nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teismas konstatavo, kad byloje neįrodyta, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

13. Teismas dėl skundo argumentų, jog sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nurodė, kad Šiaulių TI patvirtino, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Iš Šiaulių TI pateiktos Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės teismas nustatė, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra 2,23 m. Iš fotonuotraukų teismas taip pat nustatė, kad sanitarinis mazgas yra uždaromas durimis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Atsižvelgdamas į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, teismas pripažino pagrįstais pareiškėjo teiginius dėl blogo oro kameroje.

14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą bylai aktualaus teisinio reglamentavimo kontekste, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl pareiškėjo užimtumo netinkamo organizavimo, pasivaikščiojimo gryname ore trukmės ribojimo, asbesto pastato konstrukcijoje buvimo, buitinių parazitų buvimo, neaprūpinimo popieriumi ir patalyne, netinkamos maisto kokybės, signalizacijos mygtuko nebuvimo, galimybės išplauti asmeninius rūbus nebuvimo, šilto vandens duše nebuvimo, inventoriaus kameroje ir pasivaikščiojimo kiemeliuose trūkumo, ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, darė išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI aktualiu laikotarpiu.

16. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas vertino, kad pažeidimas nebuvo intensyvus. Teismas nenustatė, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

17. Teismas, atsižvelgdamas į EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, pažeidimo trukmę ir intensyvumą, konstatavo, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam draudžiamam elgesiui, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

III. 18. Pareiškėjas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą, bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad Šiaulių TI buvo laikomas higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. nebuvo tinkamai atitvertas sanitarinis mazgas tikslu išvengti orumo pažeminimo atliekant gamtinius reikalus kameroje esant kitiems nuteistiesiems bei sanitarinį mazgą nuo kito kameros ploto atskirianti sienelė turi būti lengvai valomo paviršiaus, o ne OSB plokštė. Taip pat, kameroje esant 5 asmenims, vienam asmeniui nebuvo užtikrintas 6 kv. m plotas. Nebuvo užtikrinta dirbtinė tiek dieninė, tiek naktinė apšvieta.

20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

21. Šiaulių TI nurodo, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu, atkreipia dėmesį, jog apeliantas iš esmės nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, apeliaciniame skunde pasisako abstrakčiai, nenurodo jokių naujų argumentų ar motyvų dėl nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju konstatuotas vienas nežymus pažeidimas – ventiliacijos sanitariniame mazge nebuvimas, kas galėjo sukelti pareiškėjui papildomus nepatogumus – nemalonų kvapą. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Teismas, priimdamas sprendimą, laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo vertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytas taisykles.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Bylos dalykas – 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, pareiškėjui R. P. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 19 d.

17. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų iš dalies pripažino pagrįstomis, t. y. nustatė, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų ir kameroje buvo blogas kvapas. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagristomis ir įrodytomis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, bylą išnagrinėti iš naujo ir priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, į 6 kv. m ploto normą, sanitarinį mazgą atskirianti sienelė buvo netinkamo paviršiaus, nebuvo užtikrinta dirbtinė dieninė ir naktinė apšvieta.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Taip pat pabrėžtina, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

22. Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą išnagrinėti iš naujo, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, susijusias su atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) dėl pareiškėjo užimtumo organizavimo, pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, asbesto pastato konstrukcijoje, buitinių parazitų, aprūpinimo popieriumi ir patalyne, maisto kokybės, signalizacijos mygtuko, galimybės išplauti asmeninius rūbus, šilto vandens duše buvimo, inventoriaus kameroje ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, ilgalaikių pasimatymų suteikimo.

23. EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl pareiškėjo užimtumo organizavimo, pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, asbesto pastato konstrukcijoje, buitinių parazitų, aprūpinimo popieriumi ir patalyne, maisto kokybės, signalizacijos mygtuko, galimybės išplauti asmeninius rūbus, šilto vandens duše buvimo, inventoriaus kameroje ir pasivaikščiojimo kiemeliuose, ilgalaikių pasimatymų suteikimo, nes pareiškėjas nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas minėtais aspektais.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad jo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu buvo pažeista.

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 25 buvo laikomas užtikrinant jo privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.

27. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Šiaulių TI pateikta Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelė patvirtina, kad kameroje Nr. 25, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas atitvertas mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra 2,32 m. Kameros Nr. 25 nuotrauka patvirtina, kad sanitarinis mazgas yra uždaromas durimis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių TI kameroje Nr. 25, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu buvo užtikrintas.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių neskundė pirmosios instancijos teismui, t. y. kad sanitarinį mazgą nuo kito kameros ploto atskirianti sienelė turi būti lengvai valomo paviršiaus, o ne OSB plokštė. ABTĮ 134 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujais reikalavimais nelaikomi reikalavimai, neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1041-261/2016). Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą. Vadovaudamasi ABTĮ 134 straipsnio 6 dalimi ir minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl sanitarinio mazgo sienelės paviršiaus nenagrinėja.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo užtikrinta 6 kv. m vienam asmeniui turinti tekti gyvenamojo ploto norma, t. y. pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad gyvenamojo ploto norma tiek Konvencijos, tiek nacionalinės teisės kontekste pareiškėjui buvo užtikrinta.

30. Nagrinėjant skundus dėl mažo kalinamiems asmenims tenkančio ploto, remiamasi EŽTT praktikoje suformuota nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos kalinimo (sulaikymo) sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 40828/12, 29292/12, 69598/12, 40163/13, 66281/13, 70048/13 ir 70065/13); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017 ir kt.).

31. Pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui.

32. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017; kt.).

33. Taigi, vertinant pareiškėjui tekusią ploto normą Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų kontekste, visų pirma, nustatytina, ar iš bendro kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m, o vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatytina, ar pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3,6 kv. m, iš bendro kameros ploto neatėmus kameros įrenginių užimamo ploto.

34. Kaip matyti iš atsakovo atstovo pateiktos 2018 m. liepos 27 d. pažymos Nr. 60/09-26992 ir 2017 m. birželio 1 d. Sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės Nr. 62/108-168, kameros Nr. 25, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra 16,25 kv. m, sanitarinio mazgo plotas– 1,100 kv. m, laikytų asmenų skaičius – nuo 2 iki 4. Atitinkamai, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko nuo 3,79 kv. m iki 7,58 kv. m. Nustatyti duomenys patvirtina, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu pareiškėjui kameroje teko ne mažiau nei 3 kv. m ploto, į kurį neįskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo laikytasi nacionalinės teisės reikalavimų dėl 3,6 kv. m ploto normos vienam asmeniui užtikrinimo, nustatyta, kad, neatėmus sanitarinio mazgo užimamo ploto, pareiškėjui teko nuo 4,06 kv. m iki 8,13 kv. m ploto.

35. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas kameroje Nr. 25 buvo laikomas tinkamo ploto sąlygomis.

36. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nebuvo užtikrintas dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu dėl pareiškėjo skunde nurodyto pažeidimo – netinkamo apšvietimo.

37. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad vertinant higienos sąlygas tardymo izoliatoriuose analizuojami byloje esantys duomenys, galintys patvirtinti arba paneigti higienos normų užtikrinimą pareiškėjui ginčo laikotarpiu (dažniausiai visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-193-822/2018; 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Šiuo aspektu svarbu ir tai, kada tokie patikrinimai bei atitinkami aktai surašomi (pareiškėjo kameroje metu, iki ar po to) ir kokiu pagrindu. Visa tai turi įtakos tokių įrodymų patikimumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017; 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017; 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017). Šiems duomenims nepatvirtinus pažeidimų, o pareiškėjui savo teiginių dėl kameros neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017; 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis įkalinimo įstaigos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017; 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017).

38. Bylos duomenys patvirtina ir pirmosios instancijos teismas įvertino, kad kamera Nr. 25 dėl atitikimo higienos normų reikalavimams paskutinį kartą buvo tikrinta 2017 m. gruodžio 4 d., ką patvirtina NVSC 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo aktas Nr. PA.6-378 (16.3.187.6.12) bei buvo nustatyta, jog kamera tvarkinga, pažeidimai nefiksuoti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ar Šiaulių visuomenės sveikatos centrą. Atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad kamera Nr. 25, be kita ko, atitiko higienos normose nustatytus apšvietimo reikalavimus, yra pagrįstas.

39. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjo skunde nurodyti nusiskundimai dėl nemalonaus kvapo yra neišvengiamai susiję su tinkamai neizoliuotu sanitariniu mazgu. Šis pažeidimas buvo nustatytas pirmosios instancijos teismo sprendime, taip pat atitinkamai konstatuoti atsakovo atstovo ar jo pareigūnų neteisėti veiksmai ar neveikimas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą.

40. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pinigais pagrįstumą, pažymi, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1625-556/2018).

21. Ginčo atveju, įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (nuo 2018 m. birželio 4 d. iki 2018 m. birželio 19 d.), taip pat nesant pagrindo manyti, jog dėl nustatyto pažeidimo objektyviai galėtų atsirasti pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, nepriteisiant jam prašomos neturtinės žalos pinigais, yra teisinga ir pakankama satisfakcija, yra pagrįstas.

22. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė