2015-10-12 Nr. AB-19722-3-61-3-06899-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1024-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06899-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 9.1; 9.8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotum asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. G. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį tikslindamas ir galutinai formuluodamas skundo reikalavimus, prašė panaikinti: 1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 44.1-50-46; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 68-132; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2013 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. S-167(7-165/2013).

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad mokestinis ginčas kilęs dėl 71 000 Lt paskolos, gautos iš V. R.. Mokesčių administratorius nepripažino, jog pareiškėjas yra gavęs minėtą sumą dėl to, kad V. R. suteiktos paskolos nedeklaravo teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad paskolos santykiai buvo realūs ir jis turi pareigą grąžinti pasiskolintas lėšas, Komisijai pateikė 2013 m. rugsėjo 12 d. Tauragės rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą (civ. b. Nr. 2-1753-105/2013), kuriuo V. R. naudai iš jo buvo priteista 71 000 Lt skola ir žyminis mokestis. Tačiau Komisija šį įrodymą vertinti atsisakė ir visiškai neatsižvelgė į tai, jog (1) pareiškėjui anksčiau nebuvo žinoma, kad V. R. ketina kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo, (2) teismo sprendimas priimtas 2013 m. rugsėjo 12 d., t. y. praėjus 2 mėnesiams po sprendimo priėmimo VMI. Taigi, Komisija neteisėtai atsisakė vertinti pateiktus dokumentus, todėl pažeidė įstatymo viršenybės bei proporcingumo principus.

Pažymėjo, kad pareiškėjui papildomai apskaičiuotą gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) sumą sudaro neva jo patirtų 76 887 Lt (100 000 Lt – 23 113 Lt) remonto išlaidų apmokestinimas GPM (pagal mokesčių administratorių, A. G. neįrodė šių lėšų kilmės šaltinio). Tačiau patikrinimo akte ir jo prieduose nėra pateikiama įrodymų, kodėl mokesčių administratorius laiko, kad A. G. namo remontui patyrė 100 000 Lt išlaidų. Patikrinimo akte mokesčių administratorius perkėlė remonto išlaidų dydžio įrodinėjimą mokesčių mokėtojui. Remonto išlaidų mastui pagrįsti mokesčių administratorius nurodo „išorinės apžiūros metu turto būklė įvertinta gera, teritorija sutvarkyta“, tačiau nedetalizuoja nei kas atliko šią išorinę apžiūrą, nei ką reiškia sąvoka „gera būklė“, nei kaip ji susijusi su konkrečia remonto išlaidų suma. Sprendime toks mokesčių administratoriaus išlaidų apskaičiavimas yra pripažintas tinkamu. Mokesčių administratorius remiasi išimtinai 2010 m. lapkričio 30 d. pateiktu mokesčių mokėtojo paaiškinimu, jog remontui išleista apie 100 000 Lt, tačiau mokesčių administratorius visiškai neatsižvelgė į 2011 m. rugsėjo 27 d. paaiškinimą, jog į šią sumą yra įskaičiuotas jo paties bei šeimos narių faktiškai atliekant remonto darbus sugaišto laiko įvertinimas pinigine išraiška, taip pat įskaičiuoti ir 12 836,04 Lt sumokėti G. P. už atliktą darbą. Papildomai pažymėjo, jog į šią sumą mokesčių administratorius įtraukia į 2007 m. išlaidas, bet neįtraukia į pagal mokesčių administratoriaus vertinimą patirtas 70 000 Lt išlaidas namo remontui.

Be to, mokesčių administratorius nusprendė, jog visas namo remontas vyko išimtinai 2006–2007 m., nors namas įsigytas 2002 m. balandžio 15 d. Kaip matyti iš 2010 m. gruodžio 9 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 85-1-00463-09, 2007 m. iš G. P. buvo užsakytos dizaino paslaugos. Apklausti asmenys nurodė, kad visus remonto darbus atliko pats A. G., padedant tėvui V. G., motinai I. G.. 2007 m. perdažytas fasadas ir atliktas vidaus remontas (pagal G. P. dizaino projektą nupirkta keletas naujų baldų, suremontuota vonia, virtuvė; vidaus darbus taip pat atliko patys šeimos nariai ir artimieji). Iš šių parodymų galima daryti išvadą, jog mokesčių administratorius neįrodė, kad jokie kiti darbai nebuvo atlikti ankstesniu nei 2006–2007 m. laikotarpiu. Taip pat mokesčių administratorius neįrodė, jog 70 000 Lt išlaidų buvo patirta būtent 2007 m.

Pažymėjo, kad Inspekcijos patikrinimo akte nurodoma, jog remonto išlaidos apskaičiuotos taikant Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas įsakymu Nr. VA-103 patvirtino Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės). Mokesčių administratorius taip pat nurodo, kad remiasi minėtų taisyklių 4.1 punktu, tačiau šios teisės aktų nuostatos namo remonto išlaidoms apskaičiuoti buvo taikytos nepagrįstai, nes pareiškėjo paaiškinimas, kad išlaidos namo remontui galėjo siekti iki 100 000 Lt, nėra pakankamas pagrindas pripažinti išlaidomis 100 000 Lt sumą.

Nurodė, kad patikrinimo metu mokesčių administratoriui buvo pateikti 3 vekseliai, kurių gavėja V. R.. V. R. 2011 m. gruodžio 28 d. pateikė paaiškinimą, kuriame patvirtino, jog yra paskolinusi savo draugės sūnui A. G. 71 000 Lt. Mokesčių administratorius, remdamasis vien tuo faktu, kad paskola nebuvo deklaruota, nurodė, jog šios sumos nėra vertinamos. Šiai pozicijai pritarė ir Komisija. Toks vertinimas neatitinka įrodymų vertinimo taisyklių ir teismų praktikos. Pareiškėjo teigimu, vien tas faktas, kad šios sumos nebuvo deklaruotos, negali paneigti pinigų skolinimo fakto, kai yra pateikti tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai dėl pinigų skolinimo. Be to, mokesčių administratorius, teigdamas, kad A. G. deklaracijas pateikė pavėluotai, visiškai neatsižvelgė į tai, kad mokesčių mokėtojas buvo pakankamai jauno amžiaus ir neturėjo specialiųjų žinių dėl deklaracijos pateikimo, deklaracijos, nors ir pavėluotai, bet buvo pateiktos, tuo savanoriškai pašalinant dėl žinių stokos padarytus deklaracijos nepateikimo pažeidimus.

Pareiškėjas nesutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad jis nepateikė duomenų apie savo patirtas pragyvenimo išlaidas, nes pareiškėjas 2010 m. lapkričio 30 d. paaiškinime pažymėjo, jog pragyvena iš pusės minimalaus atlyginimo. Be to, mokesčių administratorius, pažymėdamas, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl cigarečių kontrabandos, nepagrįstai ginčo dalyką sieja su minėta baudžiamąja byla. Šis nusikaltimas buvo vienintelis. A. G. nei anksčiau, nei vėliau nebuvo nuteistas, todėl šiuo nuosprendžiu mokesčių administratorius ir Komisija negalėjo remtis grįsdami A. G. galimai turėtas pajamas iš nusikalstamos veikos.

Atsakovas VMI pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, nes metinių pajamų mokesčio deklaracijų už 2006, 2007 ir 2008 metus laiku nepateikė (buvo pateiktos 2010 ir 2011 metais), GPM sumokėjo pavėluotai, mokesčių administratoriui patikrinimo metu teikė žinomai klaidingą informaciją, norėdamas pateisinti kitas gautas pajamas. Taigi, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės iš esmės atitinka MAĮ 70 straipsnio nuostatas, kuriomis remiantis, mokesčiai apskaičiuojami pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, ir kad pareiškėjo mokesčių bazės nustatymas atitinka minėtų Taisyklių 6.3.3 punkte numatytą išlaidų metodą.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad mokesčių administratorius apskritai neįrodė, jog A. G. patyrė gyvenamojo namo remonto išlaidas, Komisija pagrįstai konstatavo, jog šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo ankstesniuose mokestinio ginčo etapuose bei pats su ja sutiko. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių (duomenys neskelbtini), Tauragėje remonto išlaidas, rėmėsi ikiteisminio tyrimo byla Nr. 85-1-00463-09, kurioje įtarimas padarius nusikaltimus, numatytus Baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, buvo pateiktas pareiškėjui dėl to, jog tyčia, padėdamas G.

P. sukčiauti, t. y. į 2007 m. balandžio 13 d. pranešimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – ir VSDFV) apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas per 2007 m. I ketvirtį įrašė ir patvirtino parašu melagingus duomenis apie tai, jog G. P. nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2007 m. vasario 28 d., dirbdama pas privatų fizinį asmenį A. G., uždirbo 9 800 Lt draudžiamųjų pajamų, tuo apgaulės būdu padėjo pastarajai gauti iš VSDFV 66 520,22 Lt didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą.

Atkreipė dėmesį, jog 2010 m. gruodžio 9 d. Tauragės rajono apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas namą, esantį (duomenys neskelbtini), Tauragėje, pradėjo remontuoti 2006 metais, o ne ankščiau (t. y. ne iškart po namo (duomenys neskelbtini), Tauragė, įsigijimo 2002 metais). Taigi minėtame nutarime neginčijamai įrodyta, kad pareiškėjas 2006–2007 metais atliko gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Tauragėje remontą ir savo seseriai G.

P. už atliktus dizaino darbus sumokėjo 9 800 Lt atlyginimą bei 3 036,04 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų. Ši aplinkybė paneigia ir pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 27 d. paaiškinime nurodytą aplinkybę, kad namo remontas buvo atliktas ūkio būdu, preliminariai įvertinant šeimos įdėtą darbą.

Akcentavo, kad remonto darbams išleistą 100 000 Lt mokesčių administratorius nustatė remdamasis paties pareiškėjo pirminiu paaiškinimu, teiktu 2010 m. lapkričio 30 d. operatyvaus patikrinimo metu, bei surinkęs papildomus įrodymus. Turto vertinimo bendrovė „Inreal“ mokesčių administratoriui 2011 m. gegužės 25 d. pateikė rašytinę konsultaciją, kad namo (duomenys neskelbtini), Tauragėje, rinkos vertė 2009 m. rugsėjo mėn. galėjo būti apie 300 000 Lt, išorinės apžiūros metu turto būklė įvertinta gerai, teritorija sutvarkyta; pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis, ginčo namo vidutinė rinkos vertė nustatyta 2009 m. rugsėjo 10 d. yra 302 000 Lt (rinkos vertė perskaičiuota paties pareiškėjo prašymu); pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartį, dovanotojas (pareiškėjas) ir dovanos gavėja (pareiškėjo mama I. G.) ginčo nekilnojamuosius daiktus įvertino 200 000 Lt, iš jų 30 000 Lt žemės sklypą ir 170 000 Lt pastatus. Pažymėjo, kad ginčo turtą pareiškėjas savo motinai padovanojo tuo laikotarpiu, kai jo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. N-42-174/2010, pasibaigusioje Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 28 d. nuosprendžiu, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 1 dalį dėl 2008 m. vykdytos cigarečių kontrabandos.

Pabrėžė, jog A. G. nepateikus jokių objektyvių duomenų apie ūkio būdu atliktų remonto darbų vertę, vietos mokesčių administratorius, atsižvelgdamas į pirmiau aprašytas aplinkybes, pagrįstai 100 000 Lt priskyrė pareiškėjo 2006–2007 m. išlaidoms. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų leidžiančių daryti išvadą, jog mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis pažeidžia protingumo bei teisingumo kriterijus.

Nurodė, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai leidžia teigti, jog V. R. turėjo galimybę paskolinti pinigų, tačiau šios skolintos lėšos nepripažintos pareiškėjo pajamomis dėl kitų priežasčių – pareiškėjas V. R. išrašytus paprastuosius vekselius pateikė mokestinio patikrinimo metu žinant, kiek jam trūksta pajamų išlaidoms pagrįsti; ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 85-1-00463-09 surinkti įrodymai nepatvirtino iš V. R. lėšų pasiskolinimo fakto; vekseliuose nurodytų sumų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. dienai turėto turto deklaracijoje nedeklaravo nei pareiškėjas, nei V. R.. Be to, paskolos neva suteiktos grynaisiais pinigais, neterminuotos (iki pareikalavimo), be palūkanų ir užstato, skolininkas 2004 m. niekur nedirbo ir jam tuo metu tebuvo 18 metų. Remiantis išdėstytu, vietos mokesčių administratorius pagrįstai prie pareiškėjo pajamų nepriskyrė tariamai iš V. R. gautos 71 000 Lt sumos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors pareiškėjas prašo panaikinti mokesčių administratoriaus sprendimus, iš skunde nurodytų motyvų ir argumentų matyti, kad ginčijamas tik už 2007 m. apskaičiuotos mokestinės nepriemokos dydis. Pareiškėjas skunde teismui neginčijo mokesčių administratoriaus paskaičiavimų, kuriais jam papildomai nustatyta mokėtinos GPM ir PSD įmokų sumos ir su jomis susiję delspinigiai ir baudos, matematinio teisingumo, todėl įrodinėjimo dalyką apibrėžia tai, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjui mokestines nepriemokas, pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį, taip pat tai, ar mokestinė bazė nustatyta objektyviai įvertinus visas aplinkybes.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl namo vertės ir atlikto remonto išlaidų pagrįstumo, teismas pažymėjo, jog A. G. patirtos gyvenamojo namo remonto išlaidos įvertintos atsižvelgus į paties pareiškėjo 2010 m. lapkričio 30 d. operatyvaus patikrinimo metu pateiktus paaiškinimus, jog namo remontui buvo išleista 100 000 Lt. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, jog šie pareiškėjo pirminiai paaiškinimai yra tinkami (laiko nepaveikti) įrodymai. Teismas nurodė, kad mokestinio patikrinimo eigoje mokesčių administratorius A. G. prašė pateikti visus dokumentus, pagrindžiančius namo remonto išlaidas, tačiau pareiškėjas nurodė, kad tokių dokumentų pateikti negali, nes jie nebuvo išsaugoti ar nepavyko jų rasti. Todėl pripažintina, kad mokesčių administratoriui nebuvo pateikti jokie objektyvūs įrodymai, kuriuos vertinant galėtų būti nustatyta namo remontui patirtų išlaidų suma, taip pat paneigiama MAĮ 70 straipsnio numatyta galimybė mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti vadovaujantis šiame straipsnyje nurodytais kriterijais. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog G. P. už atliktus darbus (namo interjero kūrimo bei dizaino paslaugas) buvo sumokėta pareiškėjo nurodyta pinigų suna, nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes nepaneigia, o tik patvirtina namo remonto išlaidų dalį. Įvertinęs aptartų įrodymų visumą teismas sprendė, jog pareiškėjui nepateikus namo remonto išlaidas pagrindžiančių visų dokumentų, mokesčių administratoriaus pagrįstai teikė MAĮ 70 straipsnio nuostatas, įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas namo remontui išleido apie 100 000 Lt.

Dėl pareiškėjui suteiktų paskolų, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog A. G. mokesčių administratoriui 2010 m. lapkričio 30 d. pateiktuose paaiškintuose pažymėjo, kad namas buvo remontuojamas iš skolintų lėšų, nurodė, kad iš giminių – tėčio, mamos, patėvio, močiutės iš viso pasiskolino ir namo remontui išleido 100 000 Lt. Mokestinio tyrimo eigoje pareiškėjas poziciją iš esmės pakeitė, paaiškino, kad namo remonto darbus atliko pats, padedant tėvui V. G. ir motinai I. G.. Pareiškėjas taip pat įrodinėjo, kad namo remontui iš V. R. 2002–2004 m. pasiskolino 71 000 Lt, o paskola buvo įforminta paprastaisiais vekseliais. Teismas pažymėjo, kad šie įrodymai mokesčių administratoriui buvo pateikti ne iš karto, o sužinojus, kokia išlaidų suma negali būti pagrįsta mokesčių administratoriui teikiamais dokumentais. Vekseliuose nurodytų paskolų sumos yra didelės, šių paskolų grąžinimas nebuvo užtikrintas jokiu turtu. Be to, pareiškėjo motina I. G., taip pat ir pats A. G., Tauragės rajono apylinkės prokuratūros atliekamo ikiteisminio tyrimo metu, pagrįsdami pareiškėjo piniginių lėšų gavimo šaltinius, nurodė, kad iš viso 18 000 Lt pasiskolino iš mamos, patėvio, dėdės močiutės bei kitų asmenų, tačiau to, jog V. R. būtų skolinusi pinigų, nepažymėjo. A. G. nurodyta ir iš V. R. gauta paskolos suma yra gerokai didesnė negu ta, kurią pareiškėjas, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, turėjo pagrįsti minėto ikiteisminio tyrimo metu. Tokia pareiškėjo pozicija niekaip nepaaiškinama. Pareiškėjas jokių paaiškinimų, kodėl minėto ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nurodytos iš V. R. gautos paskolos, nepateikė nei mokesčių administratoriui, nei teisminio nagrinėjimo metu. Be to, nei V. R., nei pareiškėjas mokestinėse deklaracijose minėtų paskolinių lėšų nedeklaravo.

Teismas nurodė, kad bylą nagrinėjant Komisijoje, pareiškėjas tarp jo ir V. R. susiklosčiusius paskolinius santykius grindė Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. preliminariu sprendimu (civ. b. Nr. 2-1753-105/2013), kuriuo V. R. naudai iš pareiškėjo priteista 71 000 Lt skola. Tačiau, teismo vertinimu, minėtas teismo sprendimas, atsižvelgus į byloje esančių įrodymų visetą, nepaneigia mokesčių administratoriaus išvados, kuria konstatuota, jog pareiškėjo pateiktais ir V. R. naudai pasirašytais vekseliais negali būti pagrindžiamos pareiškėjo namo remontui išleistos piniginės lėšos.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nors MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje nurodyto mokesčių mokėtojo netinkamo elgesio buvimo konstatavimas savaime dar nereiškia, jog kartu yra konstatuojama, kad yra tokia teisinė situacija, kai mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine tvarka. Visada būtina įvertinti ir spręsti, ar dėl jo mokestinės prievolės dydžio negalima nustatyti įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka (tiesiogiai), o pareiga pagrįsti būtinybę mokestinės prievolės dydį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tenka mokesčių administratoriui. Tačiau šiuo atveju mokesčių administratorius šios pareigos neįvykdė, todėl nepagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnį. Mokesčių administratorius galėjo įvertinti atliktų darbų kainos remdamasis teismui pateikta 2014 m. rugsėjo 22 d. uždarosios akcinės bendrovės „Krivita“ konsultacine pažyma, kurioje nustatytos remonto darbų, atliktų ūkio būdu, sąnaudos, apklausęs asmenis, kurie atliko remonto darbus, bei pareiškėjo kaimynus, taip pat atvykęs ir įvertinęs vidaus bei išorės remonto darbus bei nustatęs šiems darbams atlikti būtinas išlaidas. Pagal teismų praktiką mokesčių administratorius turi tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčio mokėtoje veikla, ir atitinkamai rinkti įrodymus tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčio mokėtoje veiksmų teisėtumą, tačiau šiuo atveju nesiėmė priemonių patikrinti ir neginčijamai išsiaiškinti visas aplinkybes.

Pasak pareiškėjo, vienintelis įrodymas, kuriuo mokesčių administratorius grindžia jo atliktų remonto darbų išlaidas, yra paties pareiškėjo paaiškinimas, kuris nėra pagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Gyvenamojo namo vertės padidėjimas taip pat negali atspindėti gyvenamojo namo remonto išlaidų, kadangi šios aplinkybės nėra tiesiogiai susijusios. Be to, gyvenamojo namo vertė 2006 m. buvo apskaičiuota tik šalių susitarimu, o 2011 m. – remiantis turto vertintojų išvadomis. Pareiškėjo teigimu, objektyviau būtų vertinti namo atkuriamąją vertę. Pareiškėjas teismui pateikė savo argumentus pagrindžiančius įrodymus, o mokesčių administratorius rėmėsi išimtinai tik pareiškėjo paaiškinimu, todėl tokie mokesčių administratoriaus veiksmai turi būti vertinami kaip įrodinėjimo pareigos netinkamas atlikimas arba neatlikimas. Pareiškėjas iš mokesčių administratoriaus nėra gavęs jokios informacijos, kuri pagrįstų mokesčių administratoriaus apskaičiuotas konkrečias mokesčio sumas, kadangi sprendime nėra nurodomas nei konkretus laikotarpis, per kurį buvo patirto išlaidos ir už kurį apskaičiuotas mokestis, nei pajamų šaltiniai ar įrodymai apie pinigų gavimą bei patirtų objektyvių išlaidų dydį. Toks VMI neveikimas turėtų būti aiškinamas kaip pareigos teikti įrodymus pažeidimas, taip pat MAĮ 67 straipsnyje numatytos pareigos pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas nevykdymas. Pareiškėjas neturi galimybės pagrįsti, kad mokesčių administratorius neteisingai nustatė mokesčio bazę ar patirtų išlaidų sumą, kadangi mokesčių administratorius tokios informacijos iš viso nėra pateikęs. Tai panaikina pareiškėjo galimybę objektyviai įrodyti mokesčių administratoriaus atliktų skaičiavimų nepagrįstumą.

Pareiškėjo tvirtinimu, teismas negali vienareikšmiškai remtis ikiteisminio tyrimo metu teiktais paaiškinimais, kadangi jie teikti visiškai kitame kontekste, siekiant įrodyti visiškai kitas aplinkybes, nei su namo remonto susijusias lėšas bei jų šaltinius. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog sprendimas, kuriuo iš pareiškėjo V. R. priteista 71 000 Lt skola, nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui tinkamus ir aiškią juridinę galią turinčius dokumentus – 3 paprastuosius neprotestuotinus vekselius, kurių pagrindu pareiškėjas iš V. R. pasiskolino 71 000 Lt. Šią aplinkybę patvirtino ir V. R., šios aplinkybės yra pakankamos išvadai apie suteiktą paskolą. Byloje visiškai nebuvo vertinti faktiniai duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, neatsižvelgta ir nevertinta faktiškai atliktų darbų vertė, nepagrįstai atsisakyta įvertinti V. R. suteiktų paskolų faktą, nors mokesčių administratorius nepateikė jokių objektyvių duomenų ir įrodymų, kurie neginčijamai paneigtų pareiškėjo teiginius bei dokumentus. Tiek mokesčių administratorius, tiek teismas kaip pagrindiniu įrodymu remiasi ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau nė vienu atveju savarankiškai nenustatinėjo jokių faktų ir nesistengė išeiti už ikiteisminio tyrimo ribų. Ikiteisminis tyrimas buvo atliktas dėl cigarečių kontrabandos ir neturi jokių sąsajų su pareiškėjo atliktais remonto darbais, be to, mokesčių administratorius neįrodė, kad ikiteisminio tyrimo ir mokestininko patikrinimo apimtys yra bent panašios, apimančios tą patį laikotarpį, tas pačias nustatinėtinas aplinkybes.

Atsakovas VMI su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodomi argumentai iš esmės tapatūs išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos 2014 m. rugsėjo 22 d. uždarosios akcinės bendrovės „Krivita“ konsultacinės pažymos pažymi, jog tai tėra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris parengtas pagal paties pareiškėjo uždaroji bendrovei pateiktą 2004 ir 2007 metais įvykdytų darbų sąrašą. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad turto vertintojas negali parengti vertinimo ataskaitos, nes užsakovas negali pateikti dokumentų, įrodančių remonto darbų atlikimo laikotarpį. Taigi minėtas dokumentas negali būti pripažintas įrodymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnis), kadangi jis parodo tik pareiškėjo pasikeitusią subjektyvią nuomonę, nepatvirtintą jokiais kitais juridinę galią turinčiais dokumentais ir kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 44.1-50-46; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2013 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 68-132; Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2013 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. S-167(7-165/2013) teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiais ginčijamais sprendimais mokesčių administratoriai, vadovaudamiesi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu, nustatė, jog pareiškėjo 2006-2009 m. patirtos išlaidos viršijo iš oficialių šaltinių gautas pajamas, dėl to pareiškėjui buvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai ir su jais susijusios sumos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-341/2013; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014). Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgiant į ABTĮ 136 straipsnio nuostatas dėl apeliacinio proceso ribų, tikrindamas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą neprivalo detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1219/2014).

Pareiškėjo nuomone, taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo, todėl, kad jis yra pateikęs teismui UAB „Krivita“ 2014 m. rugsėjo 22 d. konsultacinę pažymą, kurioje yra nustatytos remonto darbų, atliktų ūkio būdu sąnaudos. Be to, pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius turėjo visas galimybes mokėtinų mokesčių dydį nustatyti tiesiogiai, apklausęs asmenis, kurie atliko remonto darbus, kaimynus, taip pat įvertinęs vidaus ir išorės remonto darbus bei nustatęs šiems darbams atlikti būtinas išlaidas.

Skundžiamais mokesčių administratorių sprendimais pareiškėjui buvo nurodyta sumokėti 21 163 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 12 158 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 2 116 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudą, 256 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokų, 70 Lt privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokų delspinigių ir 26 Lt privalomojo sveikatos draudimo fondo įmokų baudą (b. l. 19-23, 33-35).

Gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, mokėjimo, deklaravimo ir grąžinimo tvarka nustatyta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo V skyriuje. Šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pajamų mokestis nuo per mokestinį laikotarpį gautų pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, deklaruojamas, apskaičiuojamas ir sumokamas šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pagrįstai mokesčių administratorius apskaičiavo pareiškėjui priklausančią mokėti mokesčio sumą vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalimi, svarbu nustatyti tai, ar pagal pareiškėjo bei mokestį įskaičiuojančio asmens pateiktas gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas buvo galimybė apskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį.

Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas metinių mokesčių deklaracijų už 2006, 2007, 2008 metus laiku nepateikė (jos buvo pateiktos 2010 ir 2011 metais), gyventojų pajamų mokestį sumokėjo pavėluotai. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad mokėtino mokesčio dydžio negalima buvo apskaičiuoti (nustatyti) Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes pareiškėjas laiku nepateikė gyventojų pajamų mokesčių deklaracijų, be to, pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, nes laiku nepateikė gyventojų pajamų mokesčio deklaracijų ir laiku nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio. Todėl šiuo atveju buvo abi būtinosios sąlygos, sudarančios prielaidas taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį.

Kadangi mokesčių administratoriaus pareigos įprastine tvarka nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydį apimtis yra tik mokesčių mokėtojo ar mokestį išskaičiuojančio asmens duomenų, teikiamų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo V skyriuje nustatyta tvarka, įvertinimas, todėl nagrinėjamu atveju įprastine tvarka nustatinėdamas pareiškėjo mokestinės prievolės dydį mokesčių administratorius neprivalėjo apklausinėti asmenis, nustatinėti, kokie buvo atlikti gyvenamojo namo remonto darbai, kokios išlaidos šiems darbams atlikti buvo patirtos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, įtvirtintos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalyje, yra taikytinos atsižvelgiant ir į Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio nuostatas.

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Pagal minėtame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.

Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, sąlygojančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, prieina išvadą, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, kad pagrįsti pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus.

Pareiškėjas nepateikė pakankamai įrodymų, kuriais remiantis galima būtų paneigti mokesčių administratorių išvadas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsižvelgė tiek į mokesčių administratoriaus, tiek į pareiškėjo pateiktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir priėjo pagrįstą išvadą, kad mokesčių administratoriai pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti papildomus mokesčius ir su jais susijusias sumas. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų įvertinimas yra pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu tiek dėl namo vertės ir remonto išlaidų pagrįstumo, tiek dėl V. R. suteiktų paskolų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl įrodymų vertinimo, todėl detaliai nepasisako dėl visų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.

Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateikta UAB „Krivita“ 2014 m. rugsėjo 22 d. konsultacinė pažyma irgi negali būti vertinama kaip įrodymas, neginčijamai patvirtinantis pareiškėjo išlaidas gyvenamojo namo remontui, nes ji buvo parengta tik pagal pareiškėjo pateiktus faktinius duomenis apie atliktus remonto darbus, kurie nėra pagrįsti kitais objektyviais duomenimis.

Mokesčių administratorius, skirdamas baudas, tinkamai vertino visas reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė Mokesčių administravimo įstatymo normas. Pareiškėjas taip pat neginčija delspinigių dydžio, o teisėjų kolegijai pagal byloje surinktą medžiagą nekyla abejonių dėl delspinigių apskaičiavimo pagrįstumo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad ginčijami vietos mokesčių administratoriaus ir mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti iš esmės tinkamai aiškinus ir taikius teisės normas. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys