2017-10-31 Nr. AB-19961-3-61-3-02485-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1944-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02485-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. balandžio 27 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos (toliau – ir Tarnyba), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio 16 d. jis buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis: senais automobiliais, be saugos diržų, 2 kv. m patalpoje gabenti 7-9 asmenys, nebuvo ventiliacijos, temperatūros kontrolės. Asmeninius daiktus jis turėjo laikyti ant kelių. 2-3 val. trukmės etapo metu pareiškėjas negalėdavo pasinaudoti tualetu.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą dėl konvojavimų, vykdytų iki 2012 m. balandžio 27 d. Atsakovas paaiškino, kad konvojavimas vyko specialiaisiais automobiliais, kuriuose įrengtos kameros atitiko higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Transportu vyko tik leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės), asmenų daiktų pervežimo ir saugos diržų įrengimo nereglamentavo. Konvojaus kelionės žiniaraštyje pareiškėjo skundai dėl konvojavimo sąlygų neužregistruoti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo L. Č. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, jog reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas teigė buvęs konvojuotas nuo 2010 rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio 16 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2015 m. balandžio 27 d., t. y. praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, galbūt patirtos laikotarpiu iki 2012 m. balandžio 26 d., atlyginimo pareikšti. Pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, dėl kurių anksčiau nesikreipė į teismą. Teismo vertinimu, jei pareiškėjas jautė sunkius išgyvenimus konvojuojant, jis turėjo suvokti, kad jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos. Taigi, nebuvo pagrindo atnaujinti senaties terminą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas šiais specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, įrengta po 19 sėdimų vietų; „Mercedes Benz“, įrengta po 36 sėdimas vietas. Iš kelionės žiniaraščių matyti, kad maksimalus etapuotų asmenų skaičius pareiškėjo konvojavimo metu nebuvo viršytas, o pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl galbūt netinkamų konvojavimo sąlygų. Vadinasi, kiekvienam konvojuotam asmeniui skirta pakankamai vietos, kad kelionėje nebūtų patirti didesni suvaržymai ar nepatogumai.

8. Iš specialiųjų automobilių kamerų schemų matyti, kad automobiliuose „WW Crafter“ bagažo skyrius buvo, jo nebuvo „Mercedes Benz“ automobiliuose. Tačiau specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių (Konvojavimo taisyklių 146 p.) ar saugos diržus. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų ventiliacijos efektyvumo patikrinimų metu nustatyta, kad transporto priemonėse, kuriose buvo konvojuojamas pareiškėjas, oro našumas atitiko teisės aktų reikalavimus. Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtino, kad automobiliai, kuriais konvojuotas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus.

9. Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje (Konvojavimo taisyklių 134 p.). Iš bylos duomenų nematyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pareigūnus, prašydamas leisti pasinaudoti tualetu. Pareiškėjas nenurodė, kurio konvojavimo metu jam nebuvo suteikta teisė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punktuose. Atsižvelgiant į tai, neteisėti Tarnybos veiksmai nenustatyti.

10. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, nenustatė neteisėtų Tarnybos veiksmų, todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 11. Pareiškėjas L. Č. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjo nuomone, jis buvo konvojuotas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Konvencija nenumato jokio senaties termino siekiant gauti neturtinės žalos, kilusios dėl nusižengimų žmogaus sveikatai ir orumui, atlyginimą. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir nacionalinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad asmuo, laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kuri privalo būti atlyginta. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašo jo reikalavimui netaikyti senaties termino ir įvertinti jo konvojavimo aplinkybes nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio 16 d.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovo vertinimu, teismas pareiškėjo reikalavimui pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Be to, teismas nenustatė jokių teisiškai ar mediciniškai aktualių faktų ar aplinkybių, kurios bylotų tiesioginį ryšį tarp pareiškėjo galbūt patirtų fizinės ir / ar dvasinės sveikatos sutrikimų ir Tarnybos pareigūnų vykdyto konvojavimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo vykdant konvojavimą. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde akcentuoja nepagrįstą ieškinio senaties taikymą jo reikalavimo atžvilgiu.

17. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

18. Ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją gali taikyti.

19. Pareiškėjas siekia, neturtinės žalos atlyginimo už jo konvojavimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. sausio 16 d.. Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. balandžio 27 d.. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas – Viešojo saugumo tarnyba.

20. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

21. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą motyvuoja jog senaties terminas negali būti taikomas, kadangi senaties termino nenumato Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija.

22. Atmetant apeliacinio skundo argumentus dėl senaties termino netaikymo pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70).

24. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

25. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

26. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

28. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

29. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pagrįstai pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti žalą už laikotarpį nuo 2010 rugsėjo mėn. iki 2012 balandžio 26d. atmetė.

30. Vertinant likusią pareiškėjo skundo reikalavimo dalį pažymėtina, kad Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.

31. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d. draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 123 p. yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog konvojavimo metu draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

32. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007-03-14 nutarimu Nr. 278 patvirtintų VST nuostatų 6.3 p., sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų konvojavimo organizavimą ir vykdymą užtikrina VST. Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės. Konvojavimo taisyklių 3 p. nustatyta, kad konvojavimas – tai ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros.

33. Pareiškėjas skunde teigia,kad specialiuosiuose automobiliuose įrengtos sėdimos vietos būdavo perpildytos.

34. Konvojavimo taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – įrengta po 19 sėdimų vietų (b. l. 41–42); „Mercedes Benz“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) – įrengta po 36 sėdimas vietas (b. l. 38–39).

35. Byloje pateikti įrodymai taip pat tvirtina (b. l. 16–32, 54–71), kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu 5 kartus buvo konvojuojamas anksčiau nurodytais automobiliais. 2012-09-05 pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliu „Mercedes Benz“, vienu metu galinčiu konvojuoti 36 asmenis, ir daugiausiai vienu metu buvo konvojuojama 19 asmenų (b. l. 58). 2012-05-03 pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliu „VW Crafter“, vienu metu galinčiu konvojuoti 19 asmenų, ir daugiausiai vienu metu buvo konvojuojama 13 asmenų (b. l. 67). 2012-08-27 pareiškėjas buvo konvojuojamas dviem „VW Crafter“ automobiliais, vienu metu galinčiais konvojuoti 38 asmenis, ir daugiausiai vienu metu buvo konvojuojami 28 asmenys (b. l. 69).

36. Taigi byloje surinkti įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus, jog konvojavimo metu buvo viršytas maksimalus etapuojamų asmenų skaičius.

37. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 p. nustatyta, jog visos konvojuojamųjų pareikštos pretenzijos įrašomos į kelionės žiniaraštį, taip pat visi konvojuojamieji, atvykę į paskirties tašką, turi teisę surašyti skundą dėl konvojavimo sąlygų, kuris privalomai perduodamas Viešojo saugumo tarnybos vadovybei. Byloje esantys kelionės žiniaraščiai patvirtina, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl galimai netinkamų konvojavimo sąlygų.

38. Pareiškėjas kaip jo teisių pažeidimą nurodo, kad specialiajame autotransporte nebuvo saugos diržų, asmeninius daiktus turėjo laikyti su savimi.

39. Byloje pateiktos specialiųjų automobilių kamerų schemos patvirtina, kad automobiliuose „WW Crafter“ bagažo skyrius yra (b. l. 44), tokio skyriaus nėra „Mercedes Benz“ automobiliuose (b. l. 38).

40. Tačiau atmetant pareiškėjo argumentus pažymėtina, kad pagal Konvojavimo taisyklių 146 p. įtvirtintą Specialiojo automobilio įrengimo ir jame privalomų daiktų sąrašą specialiuosiuose automobiliuose nereikalaujama įrengti bagažo skyrių. Be to Konvojavimo taisyklių 146 p. taip pat nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus.

41. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad specialiuose automobiliuose šiltuoju metų laiku buvo karšta, o šaltuoju metų laiku – šalta, nebuvo įrengta ventiliacijos sistema.

42. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 146.4 p., specialiose transporto priemonėse turi būti įrengtos veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, oro temperatūros norma nėra reglamentuota. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atliktų ventiliacijos efektyvumo patikrinimų metu nustatyta, kad transporto priemonėse, kuriose buvo konvojuojamas pareiškėjas, oro našumas atitiko teisės aktų keliamus reikalavimus (b. l. 50–51). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad visų tikrinimų metu ventiliacija vienam asmeniui buvo ne mažesnė kaip 15 m3/h lauko oro, taigi, ji atitiko teisės aktų reikalavimus.

43. Pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo metu negalėjo naudotis tualetu.

44. Atmetant šiuos argumentus pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tik pačių prašymu ir tik po vieną. Konvojaus žurnaluose yra įrašai apie tai, kad konvojuojamieji būdavo išvedami į tualetą. Pareiškėjas nenurodo, kad jis pats būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus dėl išleidimo į tualetą, tačiau pareigūnai būtų netenkinę jo prašymo.

45. Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitiko techninius reikalavimus.

46. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad jis buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius