A-444-2731-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A444-2731/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00198-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 17.2.; 35.2.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas)

Sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei

dalyvaujant pareiškėjo atstovui Edvinui Pašvenskui

atsakovo atstovei Ievai Markutei

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 1–3) ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba, Savivaldybės taryba) 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1-374 „Dėl privačios nuosavybės – kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklių tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 1 punkte patvirtintos Privačios nuosavybės – kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) ta apimtimi, kurioje ši tvarka yra nustatyta ir taikoma ne tik savivaldybės teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, o visų kultūros paveldo objektų, tvarkybos darbų kompensavimui, atitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas) 28 straipsnio 2 dalies bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Pareiškime nurodė, kad, pareiškėjo nuomone, Tarybos patvirtinta tvarka dalyje, kurioje numatyta kompensacija ir nepaskelbtų saugomais privačios nuosavybės – kultūros paveldo statinių valdytojams, neatitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies bei VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų. Pabrėžė, kad atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, taip pat kartu yra ir viešojo administravimo institucija, todėl jai yra taikomas tiek įstatymo viršenybės principas, tiek ir norminių teisės aktų leidybos teisę reglamentuojančios teisės normos.

Mano, kad Taryba, išplėsdama įstatymo leidėjo nustatytas ribas ir priimdama tvarką visų kultūros paveldo objektų, o ne tik jos teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, tvarkybos darbams kompensuoti, viršijo savo įstatyminės kompetencijos ribas, pažeidė minėtas VAĮ nuostatas. Akcentavo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio nuostatos nenustato savivaldybės teisės kompensuoti kitų, nei jos teritorijoje esančių paskelbtų saugomais, kultūros paveldo objektų tvarkybos darbus, todėl savivaldybės taryba neturėjo pareigos (nei teisės) priimti tokias elgesio normas, kurios nebuvo būtinos įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti.

Tokiu būdu savivaldybės taryba pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis teismas) ne vienoje byloje yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucijoje) įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja teisės aktų hierarchiją bei draudžia žemesnės galios teisės aktais nustatyti tokį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios, inter alia pačioje Konstitucijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas;

Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas; Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Su šiuo principu yra glaudžiai susijęs ir konstitucinis įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principas, kuris yra užtikrinamas tik tuomet, kai poįstatyminiu teisės aktu realizuojamos įstatymo normos savo galia nekonkuruoja su įstatymo normomis, nes poįstatyminis teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į tai, būtina įvertinti, kokia apimtimi savivaldybės tarybai buvo pavesta reguliuoti teisinius santykius, susijusius su kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimu, bei būtina įvertinti, ar savivaldybės taryba turėjo įgaliojimus ginčijamą tvarką ta apimtimi, kuria įstatymai nenumatė. Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. I (1)-04/2005, Nr. I(1)-02/2006;

Nr. A-442-664/2009 ir kt.) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymo viršenybės principo turi būti paisoma ne tik nustatant norminio administracinio teisės akto turinį, bet ir tokių teisės aktų priėmimo procedūroje. Teismų praktikoje nurodoma, kad galimas norminio administracinio akto priėmimas įgaliojimų neturinčio subjekto reiškia, jog toks norminis administracinis aktas apskritai negalėjo būti priimtas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I (1)-04/2005).

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad vietos savivalda yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumu, t. y. savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Taigi, laiko, kad šiuo atveju savivaldybės taryba pažeidė ne tik viešojo administravimo įstatymo viršenybės principą, bet ir vietos savivaldos vieną iš pagrindinių – teisėtumo principą.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pareiškimu nesutiko ir prašė pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškimą (b. l. 35–38) nurodė, kad Sprendimo pagrindas yra nurodytas jo preambulėje, t. y. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, tačiau ne konkretus minėto įstatymo straipsnis. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų teisės. Minėto straipsnio 2 punkte nustatyta, kad valdytojas turi teisę gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai.

Taigi, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas aiškiai numato, kad finansinę paramą (kompensaciją) turi teisę gauti ne tik saugomų, tačiau visų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojai. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 27 straipsnio 4 dalis nustato, kad savivaldybių tarybos tvirtina iš savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamas nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimo sklaidos ir atgaivinimo programas. Taigi, minėtas įstatymas numato galimą savivaldybių biudžeto lėšų skyrimą ne tik paskelbtų saugomais, tačiau visų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybai, atgaivinimui.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimuose konstatavo, jog neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra neatsiejamas ir nuo teisingumo principo. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime išaiškino, kad teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų.

Jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taigi, Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai. Būtent šiame kontekste turėtų būti vertinamas ginčijamų, Sprendimu patvirtintų, Taisyklių nuostatų teisėtumas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme įtvirtinus valdytojų teisę gauti finansinę paramą nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybai (ne tik paskelbtų saugomais, o visų), numatant visų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų atgaivinimo programų finansavimą, šios nuostatos negali būti deklaratyvios; nenumatant įtvirtintos teisės realizavimo būdų, būtų pažeidžiamas nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų teisėtų lūkesčių principas, taip pat tai prieštarautų teisinės valstybės, teisingumo principams.

Todėl, atsakovo nuomone, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog savivaldybė gali kompensuoti iš savo biudžeto lėšų ne savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, bet jos teritorijoje esančio paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus, turėtų būti aiškinama sistemiškai kartu su kitomis įstatymo nuostatomis, vertinant bendrą teisinio reglamentavimo kontekstą. Konkreti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies norma nelaikytina imperatyvia, draudžiančia savivaldybėms numatyti finansinę paramą – kompensaciją, nepaskelbtų saugomais nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybai.

Mano, kad pareiškėjo dėstomi argumentai dėl Taisyklių atitikties įstatymų nuostatoms yra formalūs, prieštaraujantys Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo esmei bei tikslams, nes šio įstatymo kituose straipsniuose įtvirtintos teisės normos numato finansavimą, skiriamą tiek iš valstybės, tiek iš savivaldybių biudžetų, ne tik saugomiems, o visiems nekilnojamojo kultūros paveldo objektams tvarkyti.

Pabrėžė ir tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymas ir apsauga nurodyta kaip savarankiškoji savivaldybių funkcija. Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, įgyvendindamos savarankiškąsias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą. Pagal Konstitucijos 1 straipsnio 2 dalį bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punktą, vienas iš principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldos institucijų veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus.

Taigi, savivaldybė pagal Konstituciją ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis teismas yra konstatavęs, jog vietos savivaldos organizavimo ir veiklos pagrindiniai principai yra įtvirtinti Konstitucijoje. Konstitucijoje vietos savivalda įtvirtinama kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti vietinė viešojo administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms. Konstitucinių normų analizė leidžia išskirti šiuos konstitucinius vietos savivaldos principus: atstovaujamosios demokratijos, vykdomųjų institucijų atskaitingumo atstovybei, savivaldybės veiklos laisvės ir savarankiškumo pagal įstatymo apibrėžtas ribas ir valstybės interesų derinimo (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas).

Skirstant valstybės teritoriją į administracinius vienetus siekiama sukurti reikiamas prielaidas optimaliai organizuoti valdymą, geriau aptarnauti gyventojus ir tenkinti jų administracinius poreikius (Konstitucinio teismo 1996 m. spalio 22 d. nutarimas). Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalyje vietos savivalda yra apibūdinta kaip vietinės valdžios institucijų teisė ir gebėjimas neperžengiant įstatymų nustatytų ribų tvarkyti ir valdyti pagrindinę viešųjų reikalų dalį. Pagal minėtos chartijos 4 straipsnio 2 dalį, vietinės valdžios institucijos, neperžengdamos įstatymų nustatytų ribų, turi visišką laisvę vykdyti veiklą, susijusią su klausimais, kurie nėra išbraukti iš jų kompetencijos ar priskirti kitiems valdymo organams; jos 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jei įgaliojimus deleguoja centrinės ar regioninės valdžios organas, vietinės valdžios institucijos turi teisę įgyvendinti juos savo nuožiūra, kaip galima labiau atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir visuomenės poreikius.

Be to, Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, yra vietos bendruomenių dalyvavimo valdant atitinkamas teritorijas garantija. Taigi, laiko, kad Taryba neviršijo įstatymų nustatytos kompetencijos ribų. Taisyklės atitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 2 punkto, 27 straipsnio 4 dalies, taip pat ir 28 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Be kita ko, nurodė ir tai, kad pareiškėjas kategoriškai teigdamas, kad viešojo administravimo subjektams „draudžiama viskas išskyrus tai, kas tiesiogiai leidžiama“ ignoruoja tiek Europos vietos savivaldos chartijos, tiek Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatas, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai įstatymų apibrėžtose ribose. Įstatymų leidėjas, kad būtų užtikrinta garantuojama Konstitucijos ir įstatymų savivaldybių teisė įstatymų apibrėžtos kompetencijos ribose veikti laisvai ir savarankiškai, Vietos savivaldos įstatyme vienu atveju numato siauresnę, kitu – platesnę viešojo administravimo diskreciją.

Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų apsauga ir tvarkyba aiškiai apibrėžta kaip savarankiška savivaldybės funkcija. Teisės aktai nedraudžia savivaldos institucijai priimti tokio pobūdžio dokumentų, o atsižvelgiant į vietos savivaldos teisė turinį bei Vietos savivaldos įstatyme numatytus pagrindinius (savarankiškumo ir veiklos laisve ir kt.) principus (4 straipsnis), savivaldybė, įgyvendindama įstatymus ir kitus teisės aktus, turi teisę priimti lokalinius teisės aktus, užtikrinančius efektyvų teisės aktų nuostatų įgyvendinimą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje.

Būtent Sprendimas ir juo patvirtintos Taisyklės užtikrina Nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatų realų įgyvendinimą ir nekonkuruoja su šiame įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu. Formalus principų išvardijimas ir jų turinio išaiškinimas nereiškia, kad yra pagrindas, kuriuo remiantis Sprendimu patvirtintos Taisyklės turėtų būti panaikintos. Atsakovo nuomone, kad nėra draudžiama savivaldos institucijai, veikiančiai laisvai ir savarankiškai pagal įstatymus, įgyvendinančiai jai priskirtą savarankišką funkciją, priimti taisykles ta apimtimi, kuria nustatyta kompensacija už visų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą patenkino ir pripažino, kad 2011 m. gruodžio 28 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-374 1 punktu patvirtintos Privačios nuosavybės – kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklės ta apimtimi, kurioje ši tvarka yra nustatyta ir taikoma ne tik savivaldybės teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, o visų kultūros paveldo objektų, tvarkybos darbų kompensavimui, prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis, o taip pat VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Teismas, remdamasis sistemine Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 27 straipsnio 1- 4 dalių ir 28 straipsnio 2 dalies analize, konstatavo, kad savivaldybės taryba gali nustatyti tik paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus. Teisėjų kolegijos nuomone, įstatymų leidėjas expressis verbis nustatęs, kad savivaldybės taryba gali nustatyti kompensavimo tvarką ne bet kokių darbų, o tik paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbų. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymas ir apsauga yra priskirtina prie savarankiškų savivaldybės funkcijų, o šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies įtvirtinta, kad, įgyvendindamos savarankiškąsias funkcijas, savivaldybės turi Konstitucijos ir įstatymų nustatytą sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo įgyvendinimo laisvę ir yra atsakingos už savarankiškųjų funkcijų atlikimą, akcentavo, kad atsakovas, įgyvendindamas jam teisės aktais nustatytą kompetenciją, neturi neribotos teisės veikti savo nuožiūra. Veikdama ir priimdama atitinkamus aktus Taryba privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų elgesio taisyklių. Teisėjų kolegija sutiko su pareiškėjo pozicija, kad Taisyklės patvirtintos ir skirtos visų privačios nuosavybės – kultūros paveldo statinių valdytojams, o tai neatitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Priėjo prie išvados, kad Taryba Sprendimo 1 punkte nenurodydama, kad ji tvirtina būtent „paskelbto saugomu“ privačios nuosavybės kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisykles, negali kompensuoti nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos išlaidų ir tai nustatyti taisyklėse. Atkreipė dėmesį, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 27 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas visiškai kitoks finansavimas, o ne kompensavimas, todėl atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu kaip nepagrįsti atmestini ir tie atsakovo argumentai, kad pareiškėjas formaliai aiškina teisės normas. Tai, kad kompensuojamas finansavimas nepaskelbtiems saugomais kultūros paveldo objektais – nėra formalus dalykas.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 94–98) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-1986-95/2012 ir priimti naują sprendimą pareiškėjo pareiškimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo atmesti kaip nepagrįstą.

Mano, kad teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų - joje nėra pakankamų ir aiškių argumentų, dėl ko teismas padarė vienokią ar kitokią išvadą, visiškai nevertino ir atmetė atsakovo nurodytus argumentus ir motyvus.

Teigia, kad spręsdamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1-374 „Dėl privačios nuosavybės - kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklių tvirtinimo“ 1 punktu patvirtintų Privačios nuosavybės - kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų kompensavimo taisyklių teisėtumo klausimą teismas nepagrįstai rėmėsi tik viena Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo norma (28 straipsnio 2 dalimi), o ne savivaldybės veiklą bei nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojančių teisės aktų ir teisės principų visetu.

Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1-374 „Dėl privačios nuosavybės - kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklių tvirtinimo“ preambulėje kaip teisinis šio sprendimo pagrindas yra nurodytas Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, tačiau ne konkretus šio įstatymo straipsnis, todėl teisėtumo klausimą teismas turėjo spręsti remdamasis ne viena Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo norma, o, kaip nurodė pats teismas, sistemine Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo normų analize.

Mano, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnis aiškiai numato, jog finansinę paramą (kompensaciją) turi teisę gauti ne tik saugomų, tačiau visų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojai. Nurodo Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimus. Teigia, jog įtvirtinus nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų teisę gauti finansinę paramą visų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų tvarkybos darbams, šios nuostatos negali būti deklaratyvios, apelianto nuomone, neužtikrinant įstatyme įtvirtintos teisės realizavimo būdų, būtų pažeidžiamas nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų teisėtų lūkesčių principas, tai prieštarautų teisinės valstybės, teisingumo ir protingumo principams.

Pabrėžia, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2012 m. sausio 25 d. raštas Nr. A51-4826 „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje nėra nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, Nekilnojamojo kultūros pavaldo apsaugos įstatyme numatyta tvarka savivaldybės paskelbtų saugomais. Vadinasi, ginčijamose Taisyklėse įtvirtinus nuostatą, kad ši tvarka yra nustatyta ir taikoma ne visų kultūros paveldo objektų, o tik savivaldybės teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų kompensavimui, Nekilnojamojo kultūros pavaldo apsaugos įstatymo nuostata, kuria užtikrinama nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų teisę gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, taptų deklaratyvi, būtų pažeidžiami nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės, teisingumo principai.

Remdamasis Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalimi bei Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 punktu, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 5 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu, Vietos savivaldos įstatyme numatytais pagrindiniais principais (savarankiškumo ir veiklos laisvės ir kt. - Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnis), teigia, kad savivaldybė, įgyvendindama įstatymus ir kitus teisės aktus, turi teisę priimti lokalinius teisės aktus, užtikrinančius efektyvų teisės aktų nuostatų įgyvendinimą nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje.

Mano, kad Vietos savivaldos įstatymo nuostata, kuri savivaldybės kompetencijai priskiria nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymą ir apsaugą, laikytina bendrąja norma, kurią detalizuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas. Taigi akivaizdu, kad teisinis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1-374 „Dėl privačios nuosavybės - kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklių tvirtinimo“ pagrindas yra ne tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas, bet ir Vietos savivaldos įstatymas, todėl nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1-374 patvirtintų Taisyklių teisėtumo klausimas turėtų būti sprendžiamas ir Vietos savivaldos įstatymo kontekste. Atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nevertino Taisyklių atitikties Vietos savivaldos įstatymui, ir nepateikė pagrįstų argumentų dėl privačios nuosavybės - kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų kompensavimo taisyklėse numatytos tvarkos, pagal kurią kompensuojamos ne tik savivaldybės teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, o visų kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų išlaidos, santykio su Vietos savivaldos įstatymu, mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1986-95/2012 yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Mano, kad formalus Taisyklių neatitikimas vienai Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatai, negali Vietos savivaldos įstatymu savivaldybei priskirtos savarankiškos funkcijos vykdyti nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymą ir apsaugą, padaryti neįmanoma.

Remdamasis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 punkte ir 17 punkte pateiktomis sąvokomis, teigia, kad jas vertinant lingvistiškai akivaizdu, jog kultūros paveldo statinys nėra tapatus kultūros paveldo objektui, nes visų pirma kultūros paveldo objekto statusas siejamas su šio objekto, kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, registracija. Iš to, kas nurodyta, darytina išvada, kad vertinant privačios nuosavybės - kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų kompensavimo taisyklių atitiktį teisės aktams, negali būti vertinama šių taisyklių atitiktis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatai.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–106) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-1986-95/2012.

Mano, jog atsakovas nurodydamas Konstitucinio Teismo nutarimus, kalbančius apie asmenų teisėtų lūkesčių apsaugą teisinį tikrumą ir teisinį saugumą apie asmens pasitikėjimą valstybe ir teise, visiškai nemotyvuoja, kaip šie iš Konstitucijos išplaukiantys principai pasireiškia konkrečioje nagrinėjamoje byloje tiriant norminio teisės akto atitiktį įstatymams.

Pažymi, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme įtvirtintos teisės kultūros paveldo objektų valdytojams nusuponuoja jų tiesioginio įgyvendinimo. Šioje byloje nagrinėjamu atveju, teisę gauti finansinę paramą (kompensaciją) valdytojai gali tik tuo atveju, jei savivaldybės taryba savo sprendimu nusprendžia ją teikti.

Atsakydamas į apelianto argumentą, kad jis rėmėsi ne konkrečia Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostata, pabrėžia, kad nagrinėjamoje situacijoje turi būti taikomos būtent minėto įstatymo 27 straipsnio 3 dalies bei 28 straipsnio 2 dalies nuostatos

Mano, jog visiškai nepagrįstas atsakovo teiginys, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostata kalbanti apie savivaldybei numatytą galimybę kompensuoti iš savo biudžeto lėšų ne savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, bet jos teritorijoje esančio paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus ir savivaldybės tarybos patvirtintos Taisyklės kalba apie skirtingus teisinius santykius, nurodant, kad įstatyme naudojama „kultūros paveldo objekto“ sąvoką, o Taisyklėse - „kultūros paveldo statinio“ sąvoka. Pažymi, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis pateikia „kultūros paveldo objekto“ apibrėžimą, pagal kurį kultūros paveldo objektai yra pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad atsakovo minimi kultūros paveldo statiniai ir jiems priskirta teritorija, kartu yra ir kultūros paveldo objektai.

Nurodo, jog atsakovas nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas privalėjo nagrinėti ir minimo sprendimo atitiktį Vietos savivaldos įstatymui, nes Vyriausybės atstovas neprašė tirti ginčijamo akto teisėtumo Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, todėl teismas ir neturėjo pagrindo tirti šio akto prieštaravimo minimo įstatymo nuostatoms.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad „neginčijame šių Viešojo administravimo įstatymo nuostatų tačiau pažymime, kad formalus Taisyklių neatitikimas vienai Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatai, negali Vietos savivaldos įstatymui savivaldybei priskirtos savarankiškos funkcijos vykdyti nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymą ir apsaugą, padaryti neįmanoma.“ Iš šių atsakovo teiginių, matyti, kad atsakovas pripažįsta, kad Taisyklės neatitinka Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatos, todėl ginčo šiuo atveju neturėtų būti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 1-374 „Dėl privačios nuosavybės – kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklių tvirtinimo“ patvirtintų „Privačios nuosavybės – kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisyklių“ teisėtumo ta apimtimi, kurioje ši tvarka yra nustatyta ir taikoma ne tik savivaldybės teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, o visų kultūros paveldo objektų, tvarkybos darbų kompensavimo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Sprendimo 1 punktu patvirtintos Taisyklės, ta apimtimi, kurioje ši tvarka yra nustatyta ir taikoma ne tik savivaldybės teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, o visų kultūros paveldo objektų, tvarkybos darbų kompensavimui, prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis, o taip pat VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 143 straipsnio pagrindu.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka įstatyme numatytų reikalavimų, be to teismas rėmėsi tik viena Nekilnojamojo kultūros paveldo įstatymo norma, o ne teisės aktų ir teisės principų visetu. Teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą bylą, konstatuoja, kad šis apelianto argumentas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnis 1 dalis nustato, kad teismo priimtas sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Įstatymas nustato, kad sprendimo motyvuojamojoje dalyje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ normas (ABTĮ 13 str.1 d.) ne kartą yra pasisakęs, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr. pvz. 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pakankamų ir aiškių argumentų ar kad teismas visiškai nevertino atsakovo nurodytų argumentų ir/ar motyvų, savaime negali būti pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Pirmosios instancijos teismo sprendime yra visi būtinieji motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.), teismas atskleidė bylos esmę, motyvuotai išsprendė visus pareiškėjo reikalavimus, įvertino atsakovo pateiktus argumentus ir sprendimą pagrindė teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo apeliantas, rėmėsi ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų ir principų visetu, pakankamai išsamiai išnagrinėjo susijusį teisinį reglamentavimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Konstitucinio Teismo praktiką. Todėl nėra jokio pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą vertinti kaip nepagrįstą ir nemotyvuotą.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.).

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės tarybos sprendimu savivaldybė gali kompensuoti iš savo biudžeto lėšų ne savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, bet jos teritorijoje esančio paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus. Apelianto teigimu, šią teisės normą reikėtų aiškinti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkto, nustatančio valdytojo teisę gauti inter alia finansinę paramą kultūros paveldo objekto priežiūrai ir tvarkybai, kontekste. Apelianto manymu, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu įtvirtinus nekilnojamojo kultūros paveldo objektų valdytojų teisę gauti finansinę paramą ir neužtikrinus šios teisės realizavimo būdų, tai prieštarautų teisinės valstybės, teisingumo ir protingumo principams.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, pripažinus, jog Taryba neturėjo teisės nustatyti tvarkos tokia apimtimi, kad ji taikoma ne tik savivaldybės teritorijoje paskelbtų saugomais kultūros paveldo objektų, o visų kultūros paveldo objektų tvarkybos darbų kompensavimui, kultūros paveldo objektų valdytojų teisė gauti finansinę paramą nėra savaime paneigiama. Pabrėžtina, kad minėto straipsnio lingvistinė formuluotė <...> gauti metodinę, techninę, finansinę ir (ar) kitokią paramą<...> suponuoja nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų valdytojų teisę gauti atitinkamos rūšies ar kelių rūšių paramą, tačiau nenumato šių teisių tiesioginio įgyvendinimo. Pabrėžtina, kad saugomo kultūros objekto tvarkybos darbų išlaidų kompensavimas yra tik vienas iš galimų teisės gauti finansinę paramą įgyvendinimo būdų.

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 27 straipsnio 3 dalis nustato, kad saugomo objekto priežiūros darbai atliekami valdytojų lėšomis, tvarkybos darbai – valdytojų lėšomis, jei yra galimybių – iš dalies valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis, skirtomis paveldotvarkai, tarptautinių fondų ir programų ar kitų finansavimo šaltinių lėšomis. Aiškinant šias teisės normas sistemiškai, pažymėtina, kad valdytojų teisė gauti finansinę paramą saugomo objekto tvarkybos darbams, įgyvendinama tik esant galimybėms, be to tai gali būti padaryta valstybės, savivaldybės, tarptautinių fondų ir programų ar kitų šaltinių lėšomis, todėl, kaip minėta, savivaldybei nenustačius kompensavimo tvarkos, kuri būtų taikoma ne tik jos teritorijoje saugomais paskelbtų kultūros paveldo objektų tvarkybos darbams kompensuoti, valdytojų teisė gauti finansinę paramą nėra paneigiama.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalis expressis verbis nustato, kad savivaldybė gali kompensuoti iš savo biudžeto lėšų ne savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, bet jos teritorijoje esančio paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus. Tokia įstatymo nuostatos formuluotė nesudaro prielaidų abejoti, kad įstatymų leidėjo tikslas buvo suteikti teisę savivaldybėms, atsižvelgiant į galimybes, kompensuoti ne bet kurio jos teritorijoje esančio saugomo kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus, bet būtent nustatyta tvarka paskelbto saugomu. Manytina, kad plečiamasis šios teisės normos aiškinimas prieštarautų jos turiniui ir įstatymų leidėjo ketinimams.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte įtvirtina viena iš savivaldybės savarankiškųjų funkcijų - kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad ši Vietos savivaldos įstatymo norma laikytina bendrąją norma, kurią detalizuoja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas.

Pabrėžtina, kad vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p.). Apelianto nurodytas savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo pažymėta, kad savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai, tačiau Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies norma, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negali būti atsiejama nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos. Pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso išimtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymais. Nė viena iš šių funkcijų nereiškia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiškos. (žr. pvz. Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimus).

Minėta, kad savivaldybės taryba turi viešojo administravimo teises ir pareigas (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 1 p.). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje, be kita ko, privalo vadovautis įstatymo viršenybės principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus (VAĮ 3 str.1 p.). Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą aktą pripažinti neteisėtu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje situacijoje savivaldybės teisė kompensuoti iš savo biudžeto lėšų ne savivaldybei nuosavybės teise priklausančio, bet jos teritorijoje esančio paskelbto saugomu kultūros paveldo objekto tvarkybos darbus, yra expressis verbis įtvirtinta Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje, kuri tiksliai apibrėžia savivaldybės įgaliojimus. Konstatuotina, kad Savivaldybės taryba, nenurodydama, kad ji tvirtina paskelbto saugomu privačios nuosavybės kultūros paveldo statinių išorės ir jų aplinkos tvarkybos darbų išlaidų kompensavimo taisykles, viršijo teisės aktų jai suteiktą kompetenciją ir Sprendimas ir Taisyklės prieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Apeliantas taip pat teigia, kad sąvokos „kultūros paveldo objektas“, vartojama įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje ir „kultūros paveldo statinys“, vartojama Sprendime ir Taisyklėse. Įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžta, kad Kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Iš lingvistinės šios teisės normos formuluotės akivaizdu, jog kultūros paveldo objekto sąvoka apima ir kultūros paveldo statinius, o priešingas apelianto pateikiamas aiškinimas yra nepagrįstas.

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virgilijus Valančius