2019-03-06 Nr. AB-6060-3-61-3-02168-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3498-525/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02168-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. (V. A.) ir I. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. (V. A.) ir I. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjai V. A. (V. A.) ir I. A. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-2)3I-00407,00408 „Dėl atsisakymo išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) Federacijos piliečiams V. A. ir I. A.“ (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjai nesutiko su skundžiamu Sprendimu, nes UAB „Realabas“ (toliau – ir Bendrovė“) veikla faktiškai buvo vykdoma, darbuotojams buvo pavestos užduotys, darbo apimtys nebuvo didelės. Pareiškėjas ir kiti akcininkai / direktorius, siekdami atitikti ne tik Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), bet ir kitus reikalavimus, atliko visus veiksmus, susijusius su įmonės veikla, įdarbinimu ir kitais objektyviais veiksniais.

3. Pareiškėjų teigimu, Lietuvos pilietis, vykdydamas ūkinę komercine veiklą, darbuotoją priima tada, kai darbuotojas yra reikalingas įmonei, o ne privalomai. Lietuvos Respublikos pilietis į darbą priimtam darbuotojui gali mokėti daug mažesnį atlyginimą, priešingai nei užsienio valstybės pilietis, be to, Lietuvos Respublikos pilietis, mokėdamas darbuotojui atlyginimą, gali atsižvelgti į Lietuvos mokamų atlyginimų vidurkį, įvertinti darbuotojo pajėgumus ir įmonės gebėjimą mokėti tam tikro dydžio atlyginimą, todėl tokia Lietuvos Respublikos piliečio įmonė bus žymiai konkurencingesnė rinkoje, nes prekių ir paslaugų kainos bus mažesnės. Lietuvos Respublikos piliečiams nėra reikalavimo turėti įmonėje konkretų darbuotojų skaičių, todėl toks Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, įsigaliojusi 2017 m. sausio 1 d.) neužtikrina sąžiningos konkurencijos laisvės, diskriminuoja užsienio piliečius, vykdančius ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje.

4. Pareiškėjų teigimu, visi pareiškėjo pateikti duomenys atitiko tikrovę ir pareiškėjo nurodyti duomenys atsakovo Sprendime nebuvo paneigti, todėl neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui. Pareiškėjo teigimu, Sprendimo išvada, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, neva neužsiėmė teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, yra nemotyvuota ir nepagrįsta, prieštarauja paties atsakovo darytai išvadai, kad visi pagrindai išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui egzistuoja. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas neįrodė Įstatymo 35 straipsnio 2 ir 12 punktų sąlygų, kurių pagrindu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, todėl skundžiamas Sprendimas naikintinas.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas buvo priimtas įvertinus atlikto patikrinimo rezultatus, paties pareiškėjo ir įmonės darbuotojų paaiškinimus. Ginčijamame sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Realabas“ yra fiktyvi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, darbuotojus, savo dalyvavimą bendrovės veikloje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gauti konkrečiu šiame Įstatyme (Įstatymo 45 straipsnyje) nustatytu pagrindu, t.y. neatitinka sąlygos, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

7. Atsakovas nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad Įstatymas yra diskriminacinio pobūdžio ir juo pažeidžiamas sąžiningos konkurencijos principas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra nustatyti reikalavimai ne verslo vykdymui, bet leidimui laikinai gyventi gauti teisėtos veiklos pagrindu, taigi vien pareiškėjo nuomonė, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai yra diskriminaciniai, nesudaro pagrindo netaikyti pareiškėjo atžvilgiu šių imperatyvių Įstatymo nuostatų.

8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17.5 ir 24.21 papunkčiais būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėja I. A. neatitinka sąlygų dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo atveju, kadangi jos sutuoktiniui V. A. atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. vasario 2 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė UAB „Realabas“ įstatus, verslo planą, 2017 m. lapkričio 30 d. Bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, trijų bendrovės darbuotojų darbo sutartis ir kitus dokumentus. Tą pačią dieną išduoti leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo su pareiškėju pagrindu (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas) pateikė pareiškėjo sutuoktinė I. A.. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 2018 m. birželio 15 d. sprendime konstatavo, kad yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „Realabas“ (kurios pagrindu pareiškėjas kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi) yra fiktyvi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, darbuotojus (nustatyta, kad jų įdarbinimas yra formalus), savo dalyvavimą bendrovės veikloje (pareiškėjas nėra realiai įsitraukęs į bendrovės veiklą) ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė. Taip pat Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas neatitiko sąlygų, kurios nustatytos leidimai gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme (Įstatymo 45 str.) nustatytu pagrindu, t. y. neatitinka sąlygos, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

12. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė buvo įregistruota 2014 m. rugsėjo 1 d. adresu Vilnius, Šaltkalvių g. 10-52, o nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. Bendrovės registracijos adresas yra Vilnius, Vilniaus g. 31. Šie adresai Migracijos departamentui yra gerai žinomi, kadangi jais yra registruojama daug įmonių, kurių dalyviais tampa trečiųjų šalių piliečiai tik tam, kad jie teisėtos veiklos pagrindu kreiptųsi dėl leidimų laikinai gyventi, taip siekdami formaliai įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, o ne iš tikrųjų vykdyti realią teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Bendrovės įstatinis kapitalas – 45 000 Eur, kuris yra padalintas į 45 000 paprastųjų vardinių 1 Eur nominalios vertės akcijų. Pareiškėjui V. A. priklauso 15 000 bendrovės akcijų, t. y. 1/3 bendrovės įstatinio kapitalo, kurias jis įsigijo likus mažiau kaip 2,5 mėn. iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ši aplinkybė kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo dalyvavimo bendrovės veikloje. Be to, byloje esantys rašytiniai patvirtino, kad Bendrovės direktoriumi nuo 2017 m. lapkričio 3 d. yra (duomenys neskelbtini) Federacijos pilietis ir vienas iš trijų Bendrovės akcininkų O. B., o pati Bendrovė yra siejama su (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu V. G., kuris Migracijos departamentui gerai žinomas kaip asmuo, užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu.

13. Išanalizavęs pareiškėjo pateiktas sutartis, sąskaitas faktūras, kasos pajamų orderius, teismas nustatė, jog dalis pareiškėjo pateiktų sutarčių yra pasirašytos tik vienos šalies. Nors teismui pateiktos Bendrovės išrašytos sąskaitos, tačiau nei atsakovui, nei teismui nebuvo pateikti įrodymai patvirtinantys, kad Bendrovė iš tikrųjų teikė realias paslaugas. Be to, abejones dėl Bendrovės realiai vykdomos kėlė ir tai, kad Bendrovė nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. sausio 11 d. negavo jokių tarpbankinių pavedimų, nes Bendrovės pajamų gavimas grindžiamas išskirtinai grynaisiais pinigais. Teismo vertinimu, nepateikus dokumentų ir kitų įrodymų, pagrindžiančių realų sutarčių vykdymą, kurių dalis net nėra pasirašytos vienos iš šalių, ir pateiktos sutartys, sąskaitos faktūros, kurių apmokėjimas grindžiamas išskirtinai grynais pinigais, nepagrindė Bendrovės realiai vykdomos veiklos.

14. Be to, buvo nustatyta, kad Bendrovės pagal verslo planą pagrindinė bendrovės veikla - kompiuterinių programavimo veikla, tačiau iš pateiktų darbo sutarčių nustatyta, kad Bendrovėje įdarbintas tik vienas programuotojas, kuriam mokamas pakankamai mažas ir visiškai nekonkurencingas darbo užmokestis. Be to, atsakovui nebuvo pateikta šio IT specialisto kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų. Įvertinęs pateiktą informaciją apie Bendrovės registracijos adresą ir dalyvius, teismas sprendė, kad Bendrovės verslo planas parengtas ne anksčiau kaip 2017 m. lapkričio 21 d., o pareiškėjas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2018 m. vasario 2 d., todėl atsakovas padarė pagrįstą išvadą, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą veiklos Lietuvos Respublikoje.

15. Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtino, kad Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. birželio 13 d. sudarė 1 495,75 Eur, o Bendrovės deklaruotų mokesčių mokestinės nepriemokos suma 2018 m. birželio 15 d. sudarė 333,02 Eur, todėl teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog pareiškėjas, būdamas Bendrovės dalyviu, neužtikrino, kad jo valdoma Bendrovė vykdytų Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas mokestines prievoles, o tai rodo neatsakingumą ir piktnaudžiavimą leidimų laikinai gyventi išdavimo procedūra bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas realios ūkinės komercinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymu.

16. Remdamasis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atlikto patikrinimo medžiaga, kad patikrinimo metu bendrovės darbuotojai nieko konkretaus negalėjo papasakoti apie Bendrovės veiklą, jų funkcijas bei darbo rezultatus, teismas sprendė, jog Bendrovės veikla abejotina, todėl atsakovas pagrįstai nustatė, kad Bendrovė veiklos realiai nevykdo, o jos darbuotojai realiai nedirba.

17. Įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai nepatvirtino realios Bendrovės veiklos pagal verslo planą vykdymo Lietuvos Respublikoje ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Bendrovės veiklą patvirtinantys dokumentai neatitiko tikrovės ir jais tik siekiama imituoti Bendrovės vykdomą veiklą ir pajamų gavimą. Kadangi Bendrovė neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai atsisakė jam pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu).

III. 18. Pareiškėjai V. A. (V. A.) ir I. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės sutampa su pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentais. Papildomai pažymima, kad Bendrovės veikla yra reali ir teisėta, to Migracijos departamentas net nebandė neigti. Šiuo atveju egzistuoja Įstatymo 45 straipsnyje nurodyta aplinkybė vykdyti realią ir teisėtą veiklą.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas pažymi, kad ištyrus pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir kitus duomenis, paties pareiškėjo ir įmonės darbuotojų paaiškinimus, ginčijamame Sprendime konstatuota, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog UAB „Realabas“ yra fiktyvi, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie bendrovės veiklą, darbuotojus, savo dalyvavimą bendrovės veikloje ir tikrąjį atvykimo į Lietuvos Respublikos tikslą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja migracijos procedūromis, yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. birželio 15 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjams išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, pripažinęs, jog Bendrovė, kurios akcininkas yra pareiškėjas, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte keliamų reikalavimų.

24. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog Bendrovė yra fiktyvi ir nevykdė veiklos pagal verslo planą ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. ABTĮ 145 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo: kai sprendimas panaikinamas šio įstatymo 146 straipsnyje nurodytais pagrindais (t. y. pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas); bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

26. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo Migracijos departamentui pateiktą 2018 m. vasario 2 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytu pagrindu, t. y. jog užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, būdamas UAB „Realabas“ akcininku.

27. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017; 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

29. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktuose įtvirtintais pagrindais, t. y. išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui buvo atsisakyta, nes duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės <...> (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (Įstatymo 35 str. 1 d. 12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p.).

30. Kiekviename iš šių punktų nustatytas pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas atsakovui priimti sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju visi jie yra glaudžiai susiję su UAB „Realabas“ veikla, nes pareiškėjas savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi grindė būtent ketinimu toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

31. Pažymėtina, kad vien fakto, jog įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijų, konstatavimo pakanka, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui būtų panaikintas ar būtų atsisakyta jį pakeisti ar išduoti. Pareiškėjas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas dėl įmonės UAB „Realabas“ veiklos realumo, iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu byloje, tačiau nepateikia naujų duomenų ar argumentų, kurie galėtų pagrįsti, kad teismas, vertindamas byloje Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą ar įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas.

32. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad Migracijos departamentas yra vienas iš subjektų, kontroliuojančių užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje. Taigi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kuriam Įstatymu suteikta kompetencija ir įgalinimai priimti administracinius sprendimus dėl užsieniečių teisinės padėties, šiuo tikslu atlikti reikiamų duomenų rinkimą, aplinkybių tyrimą bei faktų patikrinimą (Įstatymo 4 str. 2 d., 29 str. 1 d., 3 str. 3 d., kt.).

33. Aptariamu atveju reikšmingais laikytini Departamento nustatyti faktai – kad įmonė nurodytu adresu 6 mėn. nevykdo realios veiklos, numatytos verslo plane (kompiuterių programavimas), Bendrovėje įdarbintas tik vienas programuotojas, Bendrovė nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. sausio 11 d. negavo jokių tarpbankinių pavedimų, o įmonės pajamų gavimas grindžiamas grynaisiais pinigais, atlikus Bendrovės veiklos patikrinimą, darbuotojai negalėjo papasakoti nieko konkretaus apie įmonės veikla jų darbo funkcijas bei darbo rezultatus, nebuvo sumokėti visi privalomi mokesčiai VSDFV biudžetui ir VMI, bei kt.

34. Teismas, nagrinėdamas bylą, nesprendžia viešojo administravimo subjektui įstatymu priskirtų klausimų iš naujo, tik patikrina, ar atsakovas, priimdamas administracinį sprendimą, veikė įstatymu apibrėžtos kompetencijos ribose, ar konkrečiu atveju atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi lėmusios aplinkybės egzistuoja, ar jos buvo nustatytos remiantis objektyviais duomenimis. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir buvo įvertintas pareiškėjo argumentų, kuriais jis nesutinka su Migracijos departamento priimtu administraciniu sprendimu, pagrįstumas. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nenurodė iš esmės daugiau jokių reikšmingų aplinkybių dėl įmonės veiklos realumo, kurios paneigtų Migracijos departamento nustatytus faktus – kad Bendrovė veiklos realiai nevykdo, o jos darbuotojai realiai nedirba. Taigi Migracijos departamento nustatytos aplinkybės patvirtina, kad UAB „Realabas“ neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų imperatyvių kriterijų bei pagrįstai buvo įvertinta kaip įmonė, kurios veikla buvo tik imituojama, fizinių asmenų įdarbinimas buvo formalus, duomenys, kuriuos pateikė pareiškėjas, siekdamas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitiko tikrovės. Pareiškėjų argumentai dėl įmonės veiklos realumo ir tikrumo niekaip negali paneigti minėtų išvadų, nes Migracijos departamentui nebuvo pateikti ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius bendrovės realią veiklą ir jos rezultatus patvirtinantys įrodymai.

35. Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir / ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti / ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018).

36. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas iš esmės reiškia diskriminacijos draudimą. Diskriminacija dažniausiai suprantama kaip žmogaus teisių varžymas ar tam tikrų privilegijų teikimas atsižvelgiant į lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų požymius. Tačiau diskriminacija nelaikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu tuo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų. Prie diskriminacinių ribojimų nepriskiriami ir specialūs reikalavimai arba tam tikros sąlygos, kai jų nustatymas būna susijęs su reguliuojamų santykių ypatumais. Tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą; 1998 m. lapkričio 11 d. nutarimą; 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimą).

37. Pareiškėjų argumentai, susiję su užsieniečių diskriminacija dėl jiems nustatytų nekonkurencingų veiklos vykdymo sąlygų, teisėjų kolegijos vertintini kaip nepagrįsti, kadangi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., 2017 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje bylos eA-4983-624/2017).

38. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. A. (V. A.) ir I. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė