2017-09-06 Nr. AB-16059-3-62-3-00546-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-753-492/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00546-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. rugsėjo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. V. ir K. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. V. ir K. V. skundą atsakovui Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims antstoliui R. S. ir akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai G. V. ir K. V. su 2017 m. balandžio 6 d. skundu, kurį vėliau patikslino (toliau skundas ir jo patikslinimas kartu įvardijami skundu), kreipėsi į teismą, prašydami: 1) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. VS-2121; 2) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. vasario 9 d. raštą Nr. VS-421; 3) panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. kovo 13 d. raštą Nr. VS-680; 4) įpareigoti atsakovą spręsti dėl pareiškėjų nepilnamečių vaikų K. V. ir M. V. įstatymuose nustatytų teisių užtikrinimo vaikų gyvenamo būsto pardavimo varžytinėse atveju suteikimo vaikams kito neblogesnio negu gyvenamas būsto, vaikams gyvenant kartu su abiem tėvais, pareiškėjais, iš naujo išaiškinant ir nustatant esamas pareiškėjų nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygas, vaikų gyvenimo su abiem ar su vienu iš tėvų faktus, vaikų valią dėl gyvenimo sąlygų bei vaikų gyvenimo su abiem ar tik su vienu iš tėvų.

Pareiškėjai taip pat prašė atnaujinti terminą skundo daliai dėl atsakovo 2016 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. VS-2121 ir 2017 m. vasario 9 d. rašto Nr. VS-421 panaikinimo paduoti. Paaiškino, kad visi ginčijami atsakymai yra tarpusavyje susiję, Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pakartotinai nagrinėjo G. V. ir K. V. papildomai teiktus prašymus ir tik nepavykus klausimo išspręsti visiškai ir tinkamai, teismui buvo pateiktas vienas bendras skundas. Pareiškėjų nuomone, praleistas terminas skundžiamiems atsakymams panaikinti turėtų būti atnaujintas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi neatnaujino termino skundui dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. VS-2121 bei 2017 m. vasario 9 d. rašto Nr. VS-421 panaikinimo paduoti ir šią skundo dalį atsisakė priimti. Teismas pareiškėjų skundo dalį dėl įpareigojimo atsakovui išaiškinti ir nustatyti vaikų gyvenimo su abiem ar su vienu iš tėvų faktus, vaikų valią dėl gyvenimo sąlygų bei gyvenimo su abiem ar tik su vienu iš tėvų laikė nepaduota, o likusią G. V. ir K. V. skundo dalį priėmė nagrinėti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2017 m. birželio 26 d. raštu Nr. VS-1579 informavo teismą, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. VS-2121 pareiškėjams buvo išsiųstas registruotu paštu (pašto siuntos Nr. RN281282698LT), o 2017 m. vasario 9 d. raštas Nr. VS-421 – 2017 m. vasario 10 d. registruotu paštu (pašto siuntos Nr. RN353687791LT). Kadangi pašto siuntos atsakovui negrįžo, teismas preziumavo, kad laiškai G. V. ir K. V. buvo įteikti. Pareiškėjai neginčijo, kad laiškų negavo, tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartimi įpareigojus nurodyti tikslias ginčijamų atsakymų datas, jų nenurodė ir konkrečias datas patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas iš akcinės bendrovės Lietuvos pašto siuntų paieškos sistemos duomenų nustatė, kad 2017 m. vasario 9 d. raštas Nr. VS-421 pareiškėjams buvo įteiktas 2017 m. vasario 14 d. Minėtame rašte nurodyta, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. VS-2121 buvo atsakyta į analogišką G. V. ir K. V. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškimą, kuriame buvo nurodytos tos pačios aplinkybės. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų teismas nustatė, kad 2016 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. VS-2121 (jo turinys) yra minimas Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. 2SP-6786-1014/2017, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Dėl minėtos nutarties G. V. ir K. V. 2017 m. vasario 10 d. pateikė atskirąjį skundą. Taigi, 2017 m. vasario 10 d., vėliausiai 2017 m. vasario 14 d., pareiškėjams buvo žinoma institucija, priėmusi ginčijamą 2016 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. VS-2121, rašto data, numeris ir turinys, todėl skundą dėl 2016 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. VS-2121 ir 2017 m. vasario 9 d. rašto Nr. VS-421 panaikinimo G. V. ir K. V. galėjo paduoti iki 2017 m. kovo 14 d., tačiau skundą teismui jie padavė tik 2017 m. balandžio 7 d., t. y. akivaizdžiai praleidę terminą skundui paduoti.

Teismo vertinimu, pareiškėjų nurodyta termino atnaujinimo priežastis, kad visi ginčijami atsakymai (sprendimai) yra tarpusavyje susiję, kadangi atsakovas papildomai ir pakartotinai aiškino bei nagrinėjo pareiškėjų papildomai teiktus prašymus, negali būti laikoma svarbia termino praleidimo priežastimi, nes kiekvienas viešojo administravimo subjekto atsakymas yra individualus administracinis aktas. Individualiais administraciniais aktais juos laiko ir G. V. bei K. V., kadangi prašo naikinti kiekvieną iš jų. Teismas sprendė, kad pareiškėjai skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, kurios galėtų būtų pripažintos svarbiomis termino skundui paduoti atnaujinimo priežastimis, todėl prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino ir skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. VS-2121 bei 2017 m. vasario 9 d. raštą Nr. VS-421 atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjai taip pat prašė teismo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl visų prašomų veiksmų neatlikimo tarp jų ir atsakovo yra kilęs ginčas, t. y. nepateikė įrodymų, kad jie su tapačiu reikalavimu yra kreipęsi į atsakovą ir gavo jų netenkinantį atsakymą arba atsakovas vilkina pateikti atsakymą. Pareiškėjai 2017 m. vasario 27 d. prašyme, į kurį buvo atsakyta ginčijamu 2017 m. kovo 13 d. raštu Nr. VS-680, analogiškų reikalavimų atsakovui nekėlė. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartyje šie skundo trūkumai buvo nurodyti, tačiau pareiškėjai, formuluodami reikalavimą, jų nepašalino. Atsižvelgiant į tai, skundo dalis dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą išaiškinti ir nustatyti vaikų gyvenimo su abiem ar su vienu iš tėvų faktus, vaikų valią dėl gyvenimo sąlygų bei gyvenimo su abiem ar tik su vienu iš tėvų, buvo laikomas nepaduotu.

Skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. kovo 13 d. raštą Nr. VS-680 ir įpareigoti atsakovą spręsti dėl pareiškėjų nepilnamečių vaikų K. V. ir M. V. įstatymuose nustatytų teisių užtikrinimo vaikų gyvenamo būsto pardavimo varžytinėse atveju suteikimo vaikams kito neblogesnio negu gyvenamas būsto, vaikams gyvenant kartu su abiem tėvais, pareiškėjais, iš naujo išaiškinant ir nustatant esamas pareiškėjų nepilnamečių vaikų gyvenimo sąlygas teismas priėmė nagrinėti.

III. Pareiškėjai G. V. ir K. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties dalį, kurioje nebuvo atnaujintas terminas skundo daliai paduoti, panaikinti ir atnaujinti terminą skundo daliai dėl reikalavimų panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. VS-2121 bei 2017 m. vasario 9 d. raštą Nr. VS-421 paduoti ir šią skundo dalį priimti.

Pareiškėjai paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jie praleido terminą skundui dėl ginčijamų Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. VS-2121 bei 2017 m. vasario 9 d. rašto Nr. VS-421 paduoti. Pažymi, kad teismas, nurodydamas, jog skundą teismui G. V. ir K. V. galėjo paduoti iki 2017 m. kovo 14 d., nepagrįstai nevertino reikšmingos aplinkybės dėl ginčijamo Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. kovo 13 d. rašto Nr. VS-680 gavimo momento (gautas tik 2017 m. kovo 15 d.). Teigia, kad pareiškėjams teikiant vieną skundą dėl visų aktų, kuriuose buvo nagrinėjami tie patys klausimai, turi būti pripažįstama, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas dėl objektyvių ir ne nuo pareiškėjų valios priklausiusių priežasčių.

Teismas nepagrįstai svarbia aplinkybe nelaikė visų ginčijamų Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštų sąsajumo. Jis taip pat nepagrįstai nevertino, kad ginčijamais raštais Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nėra tinkamai įvykdęs esminių Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 2 ir 4 dalyse bei 23 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų dėl pareiškėjų vaikų teisių apsaugos kito būsto suteikimo atveju, sprendžiant klausimus dėl suteiktino tokio būsto kokybės ir (ar) vaiko gyvenimo sąlygų. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad nepriėmus G. V. ir K. V. skundo dalies dėl ginčijamų raštų panaikinimo ir jiems likus galioti, liks galioti ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus įvykdyti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 60 straipsnio reikalavimų pažeidimai, o tai negali būti laikoma tinkamu Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme nustatytų vaiko teisių įgyvendinimu. Teigia, kad teismas pažeidė įpareigojimą, nagrinėjant administracines bylas, vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjų atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjų G. V. ir K. V. skundo dalį, nustačius, kad praleistas padavimo terminas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, jog kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje daug kartų akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą, pareiškimą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas ir šis terminas neatnaujinamas. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, taip pat sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią.

Nustatyta, kad pareiškėjų prašomi panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštas Nr. VS-2121 ir raštas Nr. VS-421 buvo priimti atitinkamai 2016 m. rugsėjo 6 d. ir 2017 m. vasario 9 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. vasario 9 d. raštas Nr. VS-421 pareiškėjams buvo įteiktas 2017 m. vasario 14 d. (b. l. 45, 46), taigi skundas teismui dėl jo panaikinimo turėjo būti paduotas iki 2017 m. kovo 14 d. įskaitytinai. Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. raštas Nr. VS-2121, atsižvelgiant į protingą jo įteikimo G. V. ir K. V. terminą, teismui turėjo būti ginčijamas dar 2016 m. spalio mėnesį. Ginčo dėl to, kad šį raštą pareiškėjai gavo, nėra. Vėliausiai apie šį raštą jiems galėjo tapti žinoma gavus Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2017 m. vasario 9 d. raštą Nr. VS-421, t. y. 2017 m. vasario 14 d. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad kreipdamiesi į teismą su 2017 m. balandžio 6 d. skundu, G. V. ir K. V. buvo praleidę skundo dalies dėl reikalavimų panaikinti minėtus raštus padavimo terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Kadangi, kaip minėta, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje AS492-605/2012, 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-628-520/2015). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Pabrėžtina, kad sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-49-822/2016).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-564/2013). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais bei operatyviai ginčyti su jo teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus.

Termino praleidimą pareiškėjai motyvavo ginčijamų aktų sąsajumu. Jų nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo nevertino. Be to, teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad nepriėmus G. V. ir K. V. skundo dalies dėl ginčijamų raštų panaikinimo ir jų nepanaikinus, liks galioti Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus įvykdyti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų pažeidimai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybės, jog ginčijamuose Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. VS-2121, 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. VS-421 ir 2017 m. kovo 13 d. rašte Nr. VS-680 pareiškėjams buvo atsakyta į analogiškus jų prašymus, susijusius su G. V. ir K. V. nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų į sveiką bei saugią gyvenamąją aplinką užtikrinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad jie gali būti skundžiami visi kartu, nepriklausomai nuo to, kada pareiškėjai su jais susipažino. Kiekvienas iš minėtų raštų teismui galėjo būti ginčijamas per vieną mėnesį nuo jų įteikimo. Gavę šiuos raštus ir nesiėmę jokių veiksmų jiems ginčyti, pareiškėjai patys pasirinko tokį savo veikimo būdą, todėl privalo prisiimti ir iš jo kilusias neigiamas pasekmes. Toks G. V. ir K. V. elgesys negali būti laikomas pakankamai rūpestingu, sąžiningu, atidžiu elgesiu, atitinkančiu pakankamai rūpestingo ir apdairaus asmens elgesio standartą. Aplinkybės, kad nepanaikinus ginčijamų Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus raštų, liks galioti šios institucijos įvykdyti Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų pažeidimai, taip pat nesudaro pagrindo praleistam terminui skundui paduoti atnaujinti.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, kad G. V. ir K. V. terminą skundui dėl nurodytų reikalavimų paduoti praleido dėl svarbių priežasčių. Priešingas aiškinimas neatitiktų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų bei sudarytų sąlygas pareiškėjams piktnaudžiauti savo teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, G. V. ir K. V. nurodytos termino praleidimo priežastys apibūdina subjektyvų situacijos vertinimą bei apsisprendimą elgtis tam tikru būdu ir negali būti laikomos objektyviomis aplinkybėmis.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai terminą skundo daliai dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. VS-2121 ir 2017 m. vasario 9 d. rašto Nr. VS-421 panaikinimo paduoti praleido dėl subjektyvių nuo jų valios ir veiksmų (neveikimo) priklausiusių priežasčių, kurios negali būti pripažintos išimtinėmis, ekstraordinariomis, svarbiomis. Neatnaujinęs termino šiems raštams apskųsti, pirmosios instancijos teismas pagrįstais skundo dalį dėl šių reikalavimų atsisakė priimti, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurios atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti. Ginčijama Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties dalis paliekama nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų G. V. ir K. V. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 21 d. nutarties dalį, kurioje buvo nutarta neatnaujinti termino skundui dėl Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016 m. rugsėjo 6 d. rašto Nr. VS-2121 bei 2017 m. vasario 9 d. rašto Nr. VS-421 panaikinimo paduoti ir šią skundo dalį atsisakyti priimti, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė