2025-04-02 Nr. BB-1755-1-01-2-00008-2021-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinio skundo Nr. DOK-1030/2025

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00008-2021-7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Albino Antanaičio ir Dariaus Kantaravičiaus, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinio skundo dėl Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

n u s t a t ė :

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir bylą A. S. nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepadariusiam veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad abiejų instancijų teismų nuosprendžiai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 straipsnio 3 dalies, 226 straipsnio 4 dalies taikymo ir padarytų esminių BPK 20 straipsnio 3, 4, 5 dalių, 44 straipsnio 6 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų nuostatų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytų privalomų nurodymų. Nors apkaltinamasis nuosprendis priimtas nesant neabejotinų A. S. kaltės įrodymų ir grįstas prielaidomis, byloje esančias abejones įvertinus nuteistojo nenaudai, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą, apeliacinės instancijos teismas šių pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų nepašalino. Nurodyti BPK pažeidimai sukliudė teismams priimti teisingus sprendimus.

Pasak kasatorių, pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, padaryta nepagrįsta išvada, kad pakanka įrodymų pripažinti A. S. padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. A. S. kaltę pagrindžiantys įrodymai surinkti nesilaikant įstatymų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė esmines klaidas dėl įrodymų turinio, rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti pripažinti nuteistojo kaltę patvirtinančiais įrodymais, neišdėstė argumentų dėl įrodymų ryšio su nuteistajam pareikštais kaltinimais, vadovavosi sąsajumo reikalavimų neatitinkančiais įrodymais. Kaltinimas iš esmės grįstas tik nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto D. Z. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą antrą kartą, savo nuosprendyje netikrino ir nepasisakė dėl šio liudytojo parodymų teisėtumo aspektu ir kasacinės instancijos teismo nurodyta apimtimi. Ikiteisminio tyrimo metu D. Z. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, nesant šiame straipsnyje įtvirtintų sąlygų, nes nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jam niekada nebuvo inkriminuotos nusikalstamos veikos, padarytos organizuota grupe, dalyvaujant nusikalstam susivienijimui ir netgi paprasta bendrininkų grupe. Todėl D. Z. parodymai neatitinka teisėtumo reikalavimo.

Kasatorių teigimu, 2019 m. gegužės 23 d. įtariamojo apklausos protokole yra užfiksuoti D. Z. parodymai apie 2017 m. gruodžio 14 d. susitikimo su A. S. aplinkybes, taip pat apie 2018 m. kovo 5 d. susitikimą, kurio niekada jokiomis aplinkybėmis nebuvo. Tokie D. Z. parodymai išplaukia išimtinai iš ikiteisminio tyrimo pareigūno užduotų labai detalių ir informatyvių menamų klausimų, kuriuose užprogramuoti laukiami ir norimi atsakymai, todėl visos bylos kontekste jie vertintini kaip nepatikimi. Be to, D. Z. kaip liudytojo parodymai viso bylos proceso metu buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. Labiausiai verčia abejoti D. Z. parodymų patikimumu tai, kad vėlesnėse apklausose jie buvo vis išsamesni ir vis pildomi ikiteisminio tyrimo metu nežinomomis aplinkybėmis ir faktais, nors nuo pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu iki apklausos apeliacinės instancijos teisme praėjo daugiau kaip penkeri metai. Tokie BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalies nuostatoms prieštaraujantys D. Z. parodymai (atsakymai) negali būti A. S. kaltę patvirtinančiais įrodymas. Kasatoriams taip pat kelia abejonių pareigūno M. Š. parodymų apie sekimo 2017 m. gruodžio 14 d., vaizdo ir garso įrašų darymo, sekimo protokolo surašymo ir kitas aplinkybes objektyvumas ir patikimumas, taip pat prokuroro pateikta teismui faktinė medžiaga.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. S. buvo atlikęs tam tikrus konkrečius į nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą nukreiptus aktyvius veiksmus, siekdamas padaryti neteisėtą poveikį bylą nagrinėjusiai teisėjų kolegijai ir kad ši aplinkybė akivaizdžiai patvirtina D. Z. duoto pažado realumą. Ši išvada, kasatorių vertinimu, yra nepagrįsta, prieštarauja bylos duomenims. Tuo laikotarpiu prieš A. S. buvo atliekamas plataus masto sekimas, tačiau jo metu nebuvo gauta jokių duomenų, patvirtinančių kad jis atliko tam tikrus konkrečius į nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą nukreiptus aktyvius veiksmus. Nėra aišku, kokiu pokalbio fragmentu grindžiama išvada, kad kyšis buvo siūlomas ir susitarta jį duoti ir priimti bei pinigai buvo perduoti A. S. už jo tikrą ar tariamą poveikį atitinkamai teisėjų kolegijai. Minėti trūkumai iš esmės sutrukdė gintis nuo visų galimų kaltinimo modifikacijų, nes nebuvo aišku, kokie alternatyvūs veiksmai buvo inkriminuojami A. S. Esant pagrįstoms abejonėms dėl A. S. kaltės, nesant kaltę patvirtinančių įrodymų, turi būti vadovaujamasi nekaltumo prezumpcijos principu.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti.

Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Pagal BPK 368 straipsnio 2 dalį kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą.

Pažymėtina, kad baudžiamoji byla pagal nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato H. Mackevičiaus apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio apeliacine tvarka buvo patikrinta išnagrinėjant antrą kartą, nes vieną kartą vykusio kasacinio proceso metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2023 m. lapkričio 22 d. nutartimi, pripažinusi, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. gruodžio 28 d. nutartis priimta iš esmės pažeidus BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, t. y. netinkamai patikrinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, neatsakius į esminius nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su BPK 20 straipsnio pažeidimais, konkrečiais motyvais nepaaiškinus, kodėl atmetami visi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, neišdėsčius išsamių tokio sprendimo motyvų, grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka su privalomais nurodymais ištaisyti trūkumus (BPK 382 straipsnio 2 dalis).

Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminius įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 226 straipsnio 4 dalį, iš kasacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis A. S. ir jo gynėjas H. Mackevičius, nesutikdami su apeliacinės instancijos teismo sprendimu palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 226 straipsnio 4 dalį, kritikuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, jų pagrindu nustatytas aplinkybes ir išvadas dėl jų vertinimo bei išreiškia savo nuomonę, kaip turėjo būti vertinami atskiri bylos įrodymai ir į kokias konkrečiai aplinkybes turėjo būti atsižvelgiama, sprendžiant A. S. atsakomybės klausimą. Tačiau tokio pobūdžio teiginiai, iš esmės susiję su apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo kritika, nesutikimu su nustatytomis bylos aplinkybėmis bei pateiktomis išvadomis dėl jų vertinimo, deklaratyviai pareiškiant, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, nepašalino kasacinėje nutartyje nurodytų bylos nagrinėjimo trūkumų, nepagrindžia bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų (BPK 369 straipsnis).

Kasatoriai skunde neišdėstė teisinių argumentų, kurie pagrįstų apeliacinės instancijos teismo netinkamą bylos išnagrinėjimą nevykdant kasacinės instancijos teismo nutarties reikalavimų, iš esmės pažeidžiant BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas ar kitas baudžiamojo proceso įstatymo normas. Kasatorių teiginiai apie baudžiamojo proceso įstatymo normų ir in dubio pro reo principo pažeidimus vertinant įrodymus, teisės į gynybą suvaržymą bei netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą yra deklaratyvaus pobūdžio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kasacinis skundas neatitinka jam keliamų BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti.

Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,

n u t a r i a :

Atsisakyti priimti nuteistojo A. S. ir jo gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus kasacinį skundą ir grąžinti jį padavusiems asmenims.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Albinas Antanaitis

Darius Kantaravičius