2017-04-25 Nr. AB-8868-3-65-3-00203-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-493-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00203-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–3; II t., b. l. 102–103), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. spalio 23 d. periodiškai buvo laikomas Komisariato areštinės kamerose netinkamomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau kaip 5 kv. m ploto, kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp areštinėje laikomų asmenų. Komisariato areštinėje pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti po dušu ir pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas areštinėje patyrė maisto trūkumą, jam buvo atimta teisė gauti maistą ir spaudą iš artimųjų. Be to, areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko nustatytų higienos normų reikalavimų, nes nebuvo atskirtas. Dėl tokio sanitarinio mazgo įrengimo buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis sanitariniu mazgu privačiai ir nesuvaržytai. Jis nuolat patirdavo pažeminimą, kai atlikdamas gamtinius reikalus būdavo matomas kitų kameroje esančių asmenų ir stebimas pareigūnų per kamerą. Be to, sanitariniame mazge nebuvo unitazų ir tualeto reikmenų lentynėlės. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių laikymo sąlygų Komisariato areštinėje jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kitus nepatogumus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (I t., b. l. 82–86; II t., b. l. 108–110).

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės, kaip ir kitų teritorinių policijos įstaigų areštinių, sanitarinę būklę kontroliuoja visuomenės sveikatos centrai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistų parengtose išvadose nurodyta, kad Komisariato areštinė tinkama laikyti sulaikytus, suimtus ir nuteistus asmenis, ir jų laikymo sąlygos atitinka sanitarinius, higieninius bei kitus reikalavimus. Pareiškėjas savo tariamai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jo reikalavimas yra deklaratyvus. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo N. Z. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti (II t., b. l. 137–145).

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo Komisariato areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – ir Veiklos taisyklės), kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šios taisyklės turi galioti iki Vidaus reikalų ministras patvirtins naujas Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles, kurios iki šiol nėra patvirtintos.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 17, kurios plotas 10,05 kv. m dar su vienu asmeniu; nuo 2012 m. rugsėjo 28 d. iki 2012 m. spalio 3 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 12,17 kv. m dar su vienu asmeniu; nuo 2012 m. spalio 22 d. iki 2012 m. spalio 26 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. buvo laikomas kameroje Nr. 15, kurios plotas 19,59 kv. m dar su dviem arba trimis asmenims; nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d. – kameroje Nr. 20, kurios plotas 14,80 kv. m dar su dviem asmenims; nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. – kameroje Nr. 18, kurios plotas 13,81 kv. m su vienu arba dviem asmenimis; nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 4 d. – kameroje Nr. 3 su vienu asmeniu, kameros plotas 21,38 kv. m; nuo 2013 m. vasario 25 d. iki 2013 m. vasario 27 d. – kameroje Nr. 14, kurios plotas 10,2 kv. m su vienu asmeniu; nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. kovo 29 d. – kameroje Nr. 12 su dviem asmenimis; nuo 2013 m. balandžio 19 d. iki 2013 m. balandžio 22 d. – kameroje Nr. 15 su trimis asmenimis; nuo 2013 m. gegužės 6 d. iki 2013 m. gegužės 8 d. – kameroje Nr. 20 su vienu asmeniu; nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. gegužės 27 d. – kameroje Nr. 17 buvo vienas arba dar su vienu asmeniu; nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2013 m. liepos 5 d. – kameroje Nr. 2, kurios plotas 21,38 kv. m su vienu asmeniu; nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo 2013 m. spalio 21 d. iki 2013 m. spalio 23 d. kamerose Nr. 18 (plotas 13,81 kv. m ) ir Nr. 13 (plotas 10,20 kv. m) su vienu asmeniu.

Atsižvelgęs į šiuos duomenis bei įvertinęs Komisariato pateiktą informaciją apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Komisariato areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 51 parą, iš jų – 26 paras pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą (pareiškėjui 2 paras teko 3,63 kv. m ploto, o kitomis paromis tekdavo nuo 4.17 iki 4,58 kv. m ploto), o 25 paras – šio reikalavimo nepažeidžiant (pareiškėjui tekdavo nuo 10,5 iki 5,44 kv. m ploto). Taigi pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nežymiai pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodė, kad laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes kamerose buvo šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas.

Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 23 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc.; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo ir vėdinimo sąlygas, o areštinėje laikomų asmenų galimybės gauti natūralios šviesos ir oro vertintini kaip svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementai. Pagal Higienos normos HN 37:2009 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18–28 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,15–0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,05–0,2 m/s.

Teismas nustatė, kad 2005 m. atlikus Komisariato areštinės 2-ojo korpuso kapitalinį remontą, patalpose buvo sumontuota ventiliacijos sistema. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie drėgmę, žemą temperatūrą ir nepakankamą natūralų apšvietimą pagrįstumo, rėmėsi Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Komisariato areštinės patikrinimų duomenimis. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, 2012 m. vasario 7 d. atliko periodinę Komisariato areštinės kontrolę ir nustatytus duomenis užfiksavo akte Nr. H5-46.

Šiame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai; yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (areštinės I korpuse iš lauko pusės, II – iš vidaus). Dirbtiniam apšvietimui naudojamos kaitrinės lempos, I – korpuse – liuminescencinės, patikrinimo metu visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai veikė. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, 2012 m. spalio 23 d. patikrinęs kameras Nr. 11, 12, 14, 15, 16, 18, 20, konstatavo, kad areštinėje yra sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Areštinėje laikomi asmenys nusiskundimų dėl laikymo sąlygų neturėjo. Nustatyta, kad šio patikrinimo metu ir pareiškėjas buvo laikomas Komisariato areštinėje, tačiau ir jis jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistams neišreiškė. Taip pat byloje yra ne vienas Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas, kuris leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Komisariato areštinės kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą. Sprendžiant iš patikrinimo akto rezultatų, Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, ventiliacijos, santykinės oro drėgmės reikalavimais, ginčui aktualiu laikotarpiu areštinės kamerose nėra nustatęs. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas jo laikymo Komisariato areštinėje metu nė karto neišsakė nusiskundimų šios įstaigos administracijai dėl šalčio, drėgmės, oro bei natūralaus apšvietimo trūkumo, pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo nurodytų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas reiškė bendro, abstraktaus pobūdžio nusiskundimus, kad kamerose šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, tačiau jų nekonkretizavo, nenurodė, kuriose kamerose ir kada tai pasireiškė. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, daryti išvadą, kad Komisariato areštinės pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, nėra pagrindo.

Pareiškėjas tvirtino, kad žala jam buvo padaryta todėl, kad rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal Higienos normos 37:2009 6 punktą, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Veiklos taisyklių 10.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims draudžiama rūkyti kameroje, jeigu nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Toks pat draudimas buvo įtvirtintas ir Higienos normos 37:2009 13 punkte, numatančiame draudimą policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu padaryta išvada, jog minėti teisės aktai policijos įstaigas įpareigoja užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Teismo vertinimu, tokios sąlygos gali būti užtikrintos, esant asmens aiškiai išreikštam prašymui (pageidavimui) jį, kaip nerūkantį asmenį, areštinės kamerose patalpinti atskirai nuo rūkančių asmenų. Komisariato areštinės pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė, kad paskirstant asmenis į areštinės kameras, yra atsižvelgiama į jų pageidavimą nebūti laikomiems vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas prašymo patalpinti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis ar perkelti jį į tokią kamerą nepareiškė, iš jo skundų dėl rūkymo kamerose negauta. Taip pat nustatyta, kad pirminės gydytojų apžiūros (tardymo izoliatoriuje metu) 2012 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas kaip žalingą įprotį nurodė rūkymą.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus teismas sprendė, kad duomenų, patvirtinančių, jog Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas ginčo laikotarpiu pažeidė pareiškėjo teisę nebūti patalpose, kuriose jis būtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, nenustatyta. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo paaiškinimus, jog areštinės pareigūnai, į tas pačias kameras talpindami rūkančius ir nerūkančius asmenis, siekdavo sukurti konfliktines situacijas. Pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl to areštinės administracijai būtų teikęs skundus.

Pareiškėjas teigė, kad Komisariato areštinėje jam nebuvo užtikrinta teisė nusiprausti po dušu. Higienos normos 37:2009 60 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Veiklos taisyklių 7.12 punkte. Pagal Areštinės taisyklių (2011 m. ir 2013 m. įsakymo redakcijos) 6.13 punkto nuostatas, areštinėje laikomas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę (šeštadienį arba sekmadienį, o pateikus motyvuotą prašymą – ar kitą dieną) nusiprausti po dušu. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, įvertinęs areštinėje asmenų laikymo sąlygas yra ne kartą konstatavęs, kad Komisariato areštinėje laikomiems asmenims yra sudarytos tinkamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o pagal asmeninį pageidavimą ir dažniau. Bylos medžiaga patvirtina, kad ši teisė pareiškėjui buvo užtikrinama. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes, sprendė, kad asmenims, laikomiems Komisariato areštinėje, yra sudarytos tinkamos sąlygos vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Nesant pareiškėjo rašytinių skundų areštinės administracijai ar kitoms institucijoms apie nesudaromas sąlygas pasinaudoti dušu ir kitų duomenų, pareiškėjo argumentai dėl teisės pasinaudoti dušu pažeidimo vertinti kaip subjektyvaus pobūdžio, nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Be to, pareiškėjas tvirtino, kad areštinėje jam nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Suimtųjų teisę pasivaikščioti gryname ore reguliuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 29 straipsnis. Šis straipsnis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (1 d.), pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis (2 d.); pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia nustatytą pasivaikščiojimų tvarką (3 d.). Higienos normos 37:2009 11 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 54–58 punktuose, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės taisyklių 6.11–6.12 punktuose.

Teismas nustatė, kad nuo 2012 m. spalio 29 d. iki 2013 m. sausio 21 d. areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose vyko remonto darbai, todėl suimtiesiems pasivaikščioti nebuvo galimybės. Tuo laikotarpiu pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d., taigi šiomis dienomis pareiškėjui kaip ir kitiems areštinėje laikomiems asmenims nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore.

Pagal Asmenų, išvedimų pasivaikščioti, registracijos žurnalo duomenis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu, kai nebuvo remontuojami pasivaikščiojimo kiemeliai, naudodavosi teise pasivaikščioti gryname ore (2012 m. rugsėjo 28 d., 2012 m. spalio 22 d., 2013 m. kovo 27 d. ir kt.), tačiau šiais duomenimis taip pat nustatyta, kad tam tikromis dienomis pareiškėjas šia teise atsisakė pasinaudoti. Teismas pabrėžė neturintis pagrindo abejoti dokumentų įrašais apie išėjusius pasivaikščioti asmenis ir nurodymu, kad kiti asmenys, t. y. ir pareiškėjas, eiti pasivaikščioti atsisakė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pripažinta, kad Komisariatas užtikrino pareiškėjo teisę į pasivaikščiojimus per 2012 m. rugpjūčio 30 d. – 2012 m. spalio 22 d. ir 2013 m. vasario 1 d. – 2013 m. spalio 21 laikotarpius, kai jis buvo periodiškai atvežamas į areštinę. Spręsdamas, ar areštinėje vykę remonto darbai gali būti pripažinti svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą gryname ore, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką. Apeliacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog asmens buvimo areštinėje laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemeliai buvo remontuojami, nėra reikšminga sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, kadangi suimtiesiems ir / ar kalinamiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013; 2014 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-894/2014).

Pareiškėjas skundėsi ir tuo, kad areštinėje patyrė maisto trūkumą, jam buvo atimta teisė gauti maistą ir spaudą iš artimųjų.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnis nustato, kad suimtieji maistu aprūpinami nemokamai, tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus (5 d.), suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (6 d.). Areštinėje laikomų asmenų maitinimo tvarką reglamentuojančios nuostatos įtvirtintos Veiklos taisyklių 59–69 punktuose.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu Komisariato areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekė uždaroji akcinė bendrovė „Sidabrinė taurė“ (toliau – UAB „Sidabrinė taurė“) pagal 2011 m. gruodžio 29 d. ir 2012 m. gruodžio 28 d. sudarytas Areštinėje laikomų asmenų maitinimo sutartis. Šiomis sutartimis bendrovė yra įpareigota tiekti maistą geros kokybės, tinkamos temperatūros, atitinkantį sanitarinius reikalavimus; maitinimo paslaugą teikti, laikantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. V-100 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių asmenims, laikomiems policijos komisariatų areštinėse patvirtinimo“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakyme Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarime Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų (sutarties 2.1.3. punktas). Vertindamas pareiškėjo teiginių pagrįstumą, teismas atsižvelgė į byloje pateiktus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Panevėžio valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atliktų UAB „Sidabrinė taurė“ patikrinimų rezultatais. 2014 m. sausio 3 d. patikrinimo metu nustatyta, kad patiekalų išvaizda, sudėtis, konsistencija, spalva, juslinės savybės atitinka būdingą ruoštiems patiekalams. Pasvertos porcijos atitiko nustatytus svorius. Valgiaraštis parengtas laikanti nustatytų teisės aktų reikalavimų. Jokių pažeidimų dėl maisto kokybės ir trūkumo nenustatyta, tik 2013 m. sausio 9 d. patikrinimo metu užfiksuotas trūkumas – tai yra karšto maisto atleidimo neužtikrinimas, kuris buvo pašalintas. Todėl teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo teiginius, susijusius su netinkamu maitinimu.

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. sausio 17 d. įsakymu Nr. 50-V-29 (keistos 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-175 ir 2013 m. rugsėjo 6 d. įsakymu Nr. 50-V-505) (toliau – ir Areštinės taisyklės), 6.15 punkte nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę vieną kartą per 15 kalendorinių dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus daiktus, maisto produktus ir banderolę su spaudos leidiniais. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ši teisė ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta. Areštinės taisyklių 15 punktas numato, kad policijos areštinėje uždarytiems asmenims, pažeidusiems vidaus tvarkos taisykles, gali būti skiriamos nuobaudos. Viena iš jų – teisės gauti perdavimą ar banderolę su spauda atėmimas. Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui Komisariato viršininko 2012 m. gruodžio 27 d. nutarimu „Dėl nuobaudos skyrimo“ buvo paskirta nuobauda – 2 mėnesiams atimta teisė gauti perdavimą ar banderolę su spauda. Nuobaudos galiojimo laikotarpiu pareiškėjas negaudavo iš artimųjų ar kitų asmenų perduodamų daiktų, maisto produktų ir kt., tačiau pasibaigus nuobaudos galiojimo laikotarpiui, tai yra 2013 m. vasario 27 d. pareiškėjui ši teisė buvo grąžinta. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjo argumentai dėl atimtos teisės gauti maistą ir spaudą iš artimųjų pripažinti nepagrįstais.

Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitinka nustatytų higienos normų reikalavimų ir neužtikrina juo besinaudojančių asmenų privatumo.

Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai buvo reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte buvo nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Reikalavimo įrengti sanitarinį mazgą atskiroje patalpoje nenumato teisės aktai. Be to, teisės aktuose nėra apibūdinti reikalavimai areštinės kamerų unitazo konstrukcijai, todėl atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl sanitarinio mazgo įrengimo.

Pagal Veiklos taisyklių 7.13 punktą, policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas gali būti pripažįstamas veiksniu, nulemiančiu Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Komisariato pateikti duomenys patvirtina, kad areštinės kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios 100 cm ilgio ir 120 cm aukščio pertvaros. Teismo vertinimu, toks sanitarinių mazgų įrengimas areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus ir pareiškėjo teisių į tinkamas laikymo policijos įstaigos areštinėje sąlygas nepažeidė. Be to, Komisariato pateikti paaiškinimai patvirtina, kad kamerose laikomi asmenys gali sanitarinį mazgą nuo kameros gyvenamojo ploto uždengti audeklu, jį pritvirtindami prie sienose įrengtų specialių kabliukų.

Atsižvelgus į Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2015 m. lapkričio 9 d. tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ pateiktą informaciją padaryta išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo, teismas pabrėžė, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015).

Taigi, įvertinus faktą, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, pripažinta, kad Komisariatas ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Taigi aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovo atstovas būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).

Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas konkrečiu atveju atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygų (buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimus), pažeidimo pobūdį, trukmę. Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendė, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankamu ir teisingu atlygiu už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška. Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą sumą. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas areštinės administracijai skundų dėl laikymo sąlygų neteikė. Byloje nenustatyta, jog Komisariato areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Todėl atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog 150 Eur yra adekvati suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III. Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują (teisingą) sprendimą (II t., b. l. 165).

Pareiškėjas paaiškina, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vienašališkai ir nepagrįstai. Pareiškėjas buvo pareiškęs norą dalyvauti teismo posėdyje, tačiau teismas neužtikrino jo teisės būti išklausytam, todėl pareiškėjas negalėjo duoti paaiškinimų dėl savo skunde nurodytų aplinkybių ir pateikti svarbios medžiagos, paneigiančios atsakovo duomenis. N. Z. pabrėžia, kad Komisariato areštinėje nėra darytas kapitalinis remontas, nagrinėjant jo skundą turėjo būti taikoma ne Higienos norma HN 37:2009, o Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir pareiškėjo N. Z. skundą atmesti visa apimtimi (II t., b. l. 159–161).

Atsakovas paaiškina, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjo patirtai žalai atlyginti neužtenka teisės pažeidimo pripažinimo fakto ir yra būtina priteisti piniginę kompensaciją. Jis nesutinka su išvada, kad areštinėje vykę remonto darbai negali būti laikomi svarbia priežastimi, dėl kurios pareiškėjui pateisinamai būtų apribojama galimybė pasivaikščioti gryname ore. Šiuo atveju teismas nevertino fakto, kad pareiškėjas uždaroje patalpoje – areštinės kamerose – buvo laikomas ne visą parą, nes vyko į teismo posėdžius, apklausas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas nežymiai pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose, tačiau pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau 3 kv. m, o mažas kameros plotas EŽTT sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto ginčo laikotarpiu nebuvo pateikęs. Todėl manytina, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo nustatytas nežymus ploto pažeidimas negali sukelti ypatingai didelių neigiamų pasekmių ar išgyvenimų sulaikytam asmeniui, juolab, kad tenkančio ploto dalis nėra mažesnė nei EŽTT taikomas standartas (3 kv. m).

Teismų praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, jog neturtinės žalos atsiradimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai asmenį veikiantys veiksniai yra intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, sukėlę ne menko laipsnio, o gilias ilgalaikes pasekmes. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Toks ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai padarytų nuoskaudų kompensavimo pinigais leidžia teigti, kad pareiškėjo skunde nurodyti patirti nepatogumai, išgyvenimai nebuvo pasiekę tokio laipsnio, kad CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu juos būtų galima įvertinti pinigine išraiška.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinio skundo netenkinti (II t., b. l. 172–173).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad per laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 30 d. iki 2014 m. su pertraukomis buvo laikomas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas, pripažinęs, kad 26 paras pareiškėjui teko mažesnis areštinės kameros plotas, nei yra garantuojamas pagal nacionalinę teisę (Veiklos taisyklių 80 p.), bei tam tikru metu nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore, priteisė jam 150 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, apeliaciniame skunde lakoniškai nurodo, jog Komisariato areštinė nėra kapitališkai suremontuota, bei teigia, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, t. y. areštinės gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygas vertino ne pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Komisariato, ginčija Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria nustatytas pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore pažeidimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d.). Higienos normos HN 37:2009 6 punktas reglamentavo, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka [4.2, 4.22]. Higienos normos HN 37:2009 6 punkte esanti nuoroda [4.2] nukreipia į Suėmimo vykdymo įstatymą, o nuoroda [4.22] – į Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentai patvirtina, kad būtent šiais norminiais teisės aktais teismas vadovavosi analizuodamas pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, su kuriomis pastarasis siejo neturtinės žalos jam padarymą. Pažymėtina, jog 2010 m. balandžio 11 d. – 2015 m. spalio 31 d. laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reguliavimo sritį, kuri iš esmės aiškiai įvardyta akto pavadinime, apibrėžė I skyriaus normos. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 1 punktu ši higienos norma nustato laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą, o, kaip minėta, N. Z. kreipėsi į teismą dėl dvasinių išgyvenimų, priežastiniu ryšiu susijusių su jam būnant Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje patirtais nepatogumais ir suvaržymais. Taigi tikrinamu atveju teismas tinkamai nustatė teisinį santykį, iš kurio kilo ginčas, ir teisingai pasirinko jam taikytiną teisę.

Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai teigia, kad Komisariato areštinėje nėra darytas kapitalinis remontas, konkrečiai nepaaiškindamas, kuo, jo nuomone, ši aplinkybė (statinio laikančiųjų konstrukcijų (ne)pakeitimas / (ne)pertvarkymas) yra reikšminga nagrinėjamai bylai, t. y. kaip ji patvirtina ar paneigia jo teisių pažeidimą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Todėl ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas arba nepagrįstumas.

Iš Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išanalizavo pareiškėjo laikymo Komisariato areštinėje sąlygas ir nustatė minimalios vienam asmeniui turinčios tekti kameros ploto normos bei teisės pasivaikščioti pažeidimą, taip pat motyvuotai atsakė į kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl kamerų įrengimo, apšvietimo, oro temperatūros, dėl areštinėje laikomų asmenų teisės nusiprausti duše, būti tinkamai maitinamiems bei kt. Vien tik tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palanku pareiškėjui, nesuponuoja išvados, jog teismas iš esmės neišnagrinėjo jam pareikštų reikalavimų, todėl nėra pagrindo tenkinti N. Z. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, o atsakovas ir neginčija, kad laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 5 d. iki 2012 m. gruodžio 7 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 17 d. iki 2012 m. gruodžio 28 d. pareiškėjui nebuvo užtikrinta Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tačiau, atsakovo manymu, toks pažeidimas nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamo poveikio, be to, buvo nulemtas objektyvių faktorių (2012 m. spalio 29 d. – 2013 m. sausio 21 d. Komisariato areštinės pasivaikščiojimo kiemeliuose vyko remontas). Teisėjų kolegija šiems atsakovo atstovo teiginiams nepritaria.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 11 punktą, policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės aktų nustatyta tvarka. Veiklos taisyklių 54 punkte numatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu.

Pažymėtina, jog vadovaujantis CK 6.271 straipsniu viešoji atsakomybė atsiranda esant 3 sąlygoms, t. y. nepaisant valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi net jei Komisariato areštinės administracija nesudarė pareiškėjui galimybės praleisti laiką lauke dėl objektyvių priežasčių (nes pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo atliekami statybos darbai), šis aspektas nėra svarbus sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Dėl to pripažintina, kad nagrinėjamu atveju yra visos viešosios atsakomybės sąlygos – Komisariato areštinės administracija 3 ir 12 dienų nepertraukiamais periodais neužtikrino pareiškėjo subjektinės teisės kasdien 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi 2017 m. sausio 24 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017, 2017 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-2389-556/2017).

Įvertinusi tai, kad minėtas pažeidimas nebuvo pavienis, kadangi tam tikrais momentais (iš viso 26 paras) laikant pareiškėją Komisariato areštinės kamerose buvo nukrypta, nors ir nedaug, nuo Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyto vienam asmeniui gyvenamojo ploto dydžio, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiomis nepalankiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas palaiko Panevėžio apygardos administracinio teismo išvadą, kad pareiškėjui priteistina 150 Eur dydžio suma teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvati atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir tuo pačiu teisinga (ne per maža) kompensacija pareiškėjui už jo patirtą skriaudą.

Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai vertino faktinius bylos duomenis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių ši byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nenustatyta. Administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi nurodė pareiškėjui pageidaujant jį pristatyti į 2015 m. lapkričio 30 d., 13.30 val., vyksiantį teismo posėdį, tačiau 2015 m. lapkričio 30 d., 13.00 val. N. Z. atsisakė išeiti iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro areštinės kameros ir tokio elgesio priežasčių nepaaiškino (II t., b. l. 85, 129–131, 134). Pagal ABTĮ 78 straipsnio 3 dalį, bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (b. l. 100, 101, 132).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. Z. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas