c8cc23ce-7e30-42e2-9f53-2fe6922f697f · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-209/2018              Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00188-2010-1             Procesinio sprendimo kategorija: (S)              1.2.14.10.2.; 1.1.7.2.3.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.4.1.; 2.4.6.4.2. VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. balandžio 6 d.Vilnius              Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko,sekretoriaujant Teresai Darulienei, dalyvaujant prokurorei Renatai Augutavičienei,gynėjai advokatei Gintarei LeÅ¡kevičienei,  teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo I.

M. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu 1 metams 2 mėnesiams, įpareigojant jį visÄ bausmės laikÄ bÅ«ti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, dirbti arba bÅ«ti registruotam darbo biržoje bei per Å¡eÅ¡is mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai iÅ¡dirbti 60 valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rÅ«pinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laikÄ Ä¯skaitytas laikas, iÅ¡bÅ«tas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2010 m. vasario 8 d. 4.20 val. iki 2010 m. kovo 8 d., vienÄ sulaikymo ar suėmimo dienÄ prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteisti G.

P., V. Å . (V. Å .) ir T. N. (T. N.), tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė : I.             Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės I. M. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su T. N., G. P., V. Å . ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, byla nagrinėjama teisme, sugadino svetimÄ turtÄ visuotinai pavojingu bÅ«du, o bÅ«tent: 2010 m. vasario 8 d., apie 3.50 val., (duomenys neskelbtini), iÅ¡ T.

N. priklausančio automobilio „Jeep Grand Cherokee“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) T. N., G. P. ir V. Å ., buvęs už vairo, stebėjo aplinkÄ , kol I. M. kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, tyčia padegė automobilį „BMW 530“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį P. Å ., 25 000 litų (7 240,50 eurų) vertės, bei automobilį „Hyundai Coupe“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausantį T. N., kuriuo naudojosi jos sÅ«nus V.

N., 30 000 litų (8 688,60 eurų) vertės, kuriame buvo atsarginis ratas, 200 litų (57,92 eurų) vertės, stovėjusius prie namo M. Mažvydo g. 15, Vilniuje, padarydami atitinkamÄ turtinę žalÄ . Å iais savo veiksmais jie padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 187 straipsnio 2 dalyje. II.             Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai 2. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. praÅ¡o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendį panaikinti ir jo atžvilgiu priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.

Nurodo, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ bei padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, sukliudžiusių teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ , o nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių. Be to, pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė neteisingÄ bausmę.3. Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikus skundÄ dėl proceso vilkinimo, posėdžio metu prokurorė nurodė, kad be paskirtos DNR ekspertizės iÅ¡vadų byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių užbaigti ikiteisminį tyrimÄ suraÅ¡ant kaltinamÄ jį aktÄ .

Tuo tarpu ekspertizės iÅ¡vadose nurodyta, jog apelianto DNR pėdsakų ant pirÅ¡tinių rasta nebuvo, todėl kaltinimui pagrįstų duomenų nepadaugėjo, o kaltinamasis aktas buvo suraÅ¡ytas, nors iÅ¡ jo apeliantui neaiÅ¡ku, kokių konkrečiai nusikalstamų veiksmų atlikimu jis buvo kaltinamas. Be to, teismas nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje perrašė praÅ¡yme dėl kaltinimo pakeitimo iÅ¡dėstytÄ kaltinimo turinį, todėl taip pat liko neaiÅ¡ku, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus jis atliko.

IÅ¡ kaltinimo atrodo, kad apeliantas ir kiti keturi su juo buvę asmenys veikė kaip bendravykdytojai, nors tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Juolab, kad nuosprendyje nusikalstama veika neatskleista, nenurodytos apelianto ir kitų kaltinamųjų veiksmų bei bendrininkavimo apimtys. Kaltinimas neindividualizuotas, neiÅ¡skirtas kiekvieno asmens atžvilgiu, jame, pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, neiÅ¡dėstyti kiekvieno kaltę pagrindžiantys konkretÅ«s veiksmai, neįvardinta koks buvo bendrininkų susitarimo laipsnis, tyčios įvykdyti bendrÄ nusikalstamÄ veikÄ turinys, neįvardinta kuo konkrečiai pasireiÅ¡kė kiekvieno bendrininko vaidmuo padegant automobilius, kokiais konkrečiais veiksmais ir kokiu bÅ«du automobiliai buvo padegti.

Todėl byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nes įvardintos apeliantui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės nesiderina su įstatymo garantuojama kaltinamojo teise žinoti kaltinimo pobÅ«dį ir pagrindÄ bei turėti galimybę pasirengti gynybai.

4. Apeliantas pažymi, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog jo ir kitų kaltinamųjų kaltė pagrįsta išimtinai liudytojų policijos pareigūnų O. C. ir A. N. parodymais. Tačiau jie nematė automobilių padegimo fakto ir kas konkrečiai juos padegė, todėl šių liudytojų parodymai neinformatyvūs, jų parodymų, jog jie matė nuo degančių automobilių pusės link stovinčio automobilio bėgančius du vyrus, nepakanka apelianto kaltei nustatyti. Be to, liudytojas A.

N. teismo posėdžio metu parodė, jog nežino, dėl ko yra iÅ¡kviestas liudyti. Tuomet teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktu, paskelbė jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Tačiau pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ teismas gali pagarsinti tik liudytojo ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme duotus parodymus, o ne ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duotus parodymus. Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas, be teisėto pagrindo pagarsinęs liudytojo A. N. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duotus parodymus ir grįsdamas jais apkaltinamÄ jį nuosprendį, padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimÄ , turėjusį reikÅ¡mės teisingo spendimo priėmimui.

Taip pat teismas posėdžio metu, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pagarsino ir liudytojo O. C. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir jais grindė apkaltinamÄ jį nuosprendį. Tokiu bÅ«du pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės pripažindamas O. C. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, teisingais ir juos vertindamas, padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimÄ ir Å¡is pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismui priimti teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ .

5. Apeliantas teigia, kad minėtų liudytojų policijos pareigūnų A. N. ir O. C. parodymų davimo ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl jų parodymų patikimumo. Sulyginus šių asmenų apklausų protokolus matyti, kad maždaug iki vidurio šių liudytojų protokolų turinys beveik identiškas, su tomis pačiomis stiliaus bei skyrybos klaidomis, o nuo apklausų vidurio parodymuose padaryti nežymūs redakcinio pobūdžio pakeitimai, bet iš esmės apklausų turinys analogiškas, nors šiuos pareigūnus apklausinėjo skirtingos tyrėjos. Atsižvelgiant į tai, tokie parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimo.

6. Tuo tarpu duodami parodymus teisme šie liudytojai jokių konkrečių įvykio aplinkybių paaiškinti negalėjo, jų parodymai esminėse aplinkybėse prieštarauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, liudytojas A. N. parodė, jog kai jis pamatė degančius automobilius ir bėgančius žmones, atstumas tarp automobilių ir tų žmonių buvo gal 5 metrai, automobiliai jau degė atvira liepsna. Tuo tarpu liudytojas O. C. teigė, jog atstumas nuo degančių automobilių iki minėtų asmenų buvo gal 50, gal 100 metrų, o automobiliai dar degė nedidele liepsna.

Be to, O. C. parodė, jog atstumas nuo jų iki bėgančių asmenų, kai jie juos pastebėjo buvo gal 200 metrų, buvo naktis, tamsu, neapÅ¡viesta. Todėl kyla klausimų, ar Å¡ie pareigÅ«nai iÅ¡ viso galėjo matyti pasakojamas aplinkybes, ar bÅ«dami tokiu atstumu nuo bėgančių žmonių, Å¡iems žmonėms nakties metu bėgant neapÅ¡viesta laukyme, jie galėjo matyti pro kurias dureles jie įsėdo į automobilį, kaip minėtas automobilis pajudėjo iÅ¡ vietos ir panaÅ¡iai. Juolab, kad iÅ¡ bylos medžiagos matyti, jog atstumas tarp vietos, kur stovėjo pareigÅ«nai, iki vietos, kur stovėjo automobilis „Jeep Grand Cherokee“ buvo maždaug kilometras, pareigÅ«nams reikėjo apvažiuoti ratÄ , kad iÅ¡važiuotų į Tolminkiemio gatvę, kur stovėjo minėtas automobilis, todėl akivaizdu, kad jie negalėjo tiksliai matyti, kur konkrečiai įsėdo jų matyti asmenys, kaip ir negalėjo pasakyti, ar automobilį sustabdžius, tie asmenys sėdėjo tokia pačia tvarka.

Aplinkybė, jog pareigūnai nematė daugiau jokių žmonių aplink degančius automobilius, nepatvirtina, kad būtent apeliantas padegė minėtus automobilius. Liudytojas A. N. nurodė, kad automobiliai jau degė atvira liepsna, todėl neatmetama tikimybė, jog jie buvo padegti ankščiau ir juos padegę asmenys spėjo pasišalinti.

7. Apeliantas pažymi, kad jis ir kiti byloje nuteisti asmenys bei A. V., kuriam susirgus baudžiamoji byla buvo iÅ¡skirta, kategoriÅ¡kai neigė padarę Å¡iÄ nusikalstamÄ veikÄ . Teismas nuosprendyje sprendė, jog jų parodymai tik maža dalimi atitinka objektyviÄ tiesÄ , esminėse detalėse jie neatitinka kitų bylos įrodymų, be to, jų parodymai duoti teisme ir ikiteisminio tyrimo metu iÅ¡siskyrė. Tokia teismo iÅ¡vada yra nepagrįsta, nes teismas pernelyg sureikÅ¡mino nereikÅ¡mingus neatitikimus tarp jų parodymų, nors tokie neatitikimai negali patvirtinti, jog jie kalti dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Juolab, kad sulaikymo metu visi, iÅ¡skyrus vairuotojÄ V. Å ., buvo neblaivÅ«s, todėl tam tikrų aplinkybių neįsidėmėjo arba dėl girtumo skirtingai jas suvokė, tačiau visų parodymų esmė buvo ta pati, nes nei apeliantas, nei kiti nuteisti asmenys minėtų automobilių nepadegė ir neturėjo jokio motyvo taip elgtis.

8. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad neatmeta valstybinio kaltintojo iÅ¡keltos versijos, jog nusikalstami veiksmai nukentėjusiojo V. N. ir jo turto atžvilgiu įtakoti tarpasmeninių santykių ir buvo nukreipti bÅ«tent į jį bei jo turtÄ , o nukentėjusiojo P. Å . automobilis „BMW 530“ buvo sugadintas per klaidÄ , tačiau tokia teismo iÅ¡vada pagrįsta tik prielaidomis. Juolab, kad nukentėjusysis V. N. teismo posėdžio metu kategoriÅ¡kai neigė, jog tarp jo ir kaltinamųjų bÅ«tų buvęs koks nors ryÅ¡ys.

Teismas rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad neva jis buvo skolingas kažkokiam V. R. pinigų ir jo draugai buvo atvažiavę pas jį pasiimti skolos, o ikiteisminio tyrimo metu, kaip tuos du atvykusius pasiimti skolos asmenis, atpažinimo iÅ¡ nuotraukų metu jis atpažino apeliantÄ ir A. V.. Tačiau BPK 191 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, kad atpažįstantysis asmuo pirmiau turi bÅ«ti apklaustas, kokiomis aplinkybėmis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintinÄ asmenį, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tÄ asmenį.

IÅ¡ V. N. apklausų protokolų matyti, kad jis nebuvo apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti pas jį skolos atvykusius paimti asmenis. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis pažymėjo, jog padegimu įtariamų asmenų nuotraukas, tame tarpe ir apelianto, jis matė internetiniuose portaluose, o teisme parodė, jog atpažinimai buvo atliekami po to, kai jis matė nuotraukas „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat V. N. teisme parodė, kad apelianto ankščiau niekada nėra matęs, posėdžio metu jį mato pirmÄ kartÄ .

Todėl akivaizdu, jog teismo nustatytas ryšys tarp V. N. ir kaltinamųjų dėl kažkokios skolos niekuo nepagrįstas.

9. Apeliantas pažymi, kad 2010 m. vasario 18 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ant tirti pateiktų I. M. drabužių degių skysčių pėdsakų nėra. Ant tirti pateiktų pirštinių poros yra ypač degaus skysčio - benzino - pėdsakų. Siekiant įrodyti, jog apeliantas, dėvėdamas minėtas pirštines, padegė automobilius, buvo paskirtas minėtų objektų tyrimas, tačiau jo DNR pėdsakų rasta nebuvo (2015 m. rugpjūčio 26 d. specialisto išvada).

10. Atsižvelgiant į tai, apeliantas mano, kad pakankamai objektyvių neginčijamų įrodymų, vienareikÅ¡miÅ¡kai patvirtinančių, jog jis padarė inkriminuotÄ nusikaltimÄ , byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas ir priimtas iÅ¡teisinamasis nuosprendis.

11. Be to, I. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumÄ , kas sÄ lygojo per griežtos bausmės paskyrimÄ .

12. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiÅ¡kėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetencijÄ imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausiÄ laikÄ bÅ«tų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika (BPK 2 straipsnis). Å ios nuostatos yra garantija užtikrinant asmenų teisę į operatyvų, kiek įmanomai trumpiausio laiko procesÄ , numatytÄ ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

Tačiau apeliantas nuteistas už nusikalstamÄ veikÄ , kuri padaryta 2010 m. vasario 8 d. TÄ pačiÄ dienÄ jam buvo įteiktas praneÅ¡imas apie įtarimÄ ir jis buvo apklaustas kaip įtariamasis. Tuo tarpu kaltinamasis aktas suraÅ¡ytas ir byla perduota teismui po Å¡eÅ¡erių metų iÅ¡ Å¡eÅ¡ių mėnesių, tai yra 2016 m. rugsėjo 9 d. Laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 27 d., kuomet byloje buvo paskirtas tyrimas atlikti biologinį objektų tyrimÄ , iki 2015 m. rugpjūčio 26 d., tai yra penkerius metus nebuvo atliekamas joks procesinis veiksmas.

Nors specialisto išvada buvo atlikta 2015 m. rugpjūčio 26 d., tačiau kaltinamasis aktas surašytas tik 2016 m. rugsėjo 9 d., todėl metus laiko nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai. Todėl dėl valstybės institucijų (ikiteisminio tyrimo įstaigos ir prokuratūros) nepateisinamo delsimo bylos perdavimas teismui nepagrįstai užsitęsė pusseptintų metų. Tuo tarpu Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamajam.

13. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas apeliantui skyrė vienerių metų dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausmę bei nustatė įpareigojimus ir įskaitė laikinajame sulaikyme ir suėmime iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ . Tuo tarpu G. P. buvo skirta 80 MGL (3012,8 eurų) dydžio bauda, V. Å . - 60 parų areÅ¡tas, o T. N. - 80 parų areÅ¡tas. Todėl apeliantui buvo skirta sunkiausia, ilgiausiai laisvę apribojanti ir ilgiausias teisines pasekmes turinti bausmė. Nors areÅ¡tas laikomas sunkesne bausme už laisvės apribojimÄ , tačiau V. Å . ir T. N. skirtas areÅ¡tas apėmimo bÅ«du buvo subendrintas su kitais nuosprendžiais paskirtomis bausmės, todėl areÅ¡to paskyrimas jiems praktiÅ¡kai jokių teisinių pasekmių nesukėlė.

14. Be to, teismas nurodė, kad apelianto vaidmuo buvo aktyvus - jis, veikdamas su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, padegė nukentėjusiųjų automobilius. Tuo tarpu 2017 m. gruodžio 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas paskelbė nuosprendį asmeniui, kurio atžvilgiu byla buvo iÅ¡skirta, jo vaidmuo taip pat buvo aktyvus, tačiau teismas jam paskyrė baudÄ . Todėl akivaizdu, jog apeliantui paskirta bausmė yra neteisinga, neadekvati ir aiÅ¡kiai per griežta, nes jam taip pat turėjo bÅ«ti paskirta bauda.

15. Apeliantas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu, jam buvo paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymÄ atidedant 2 metams. Å iÄ bausmę jis atliko. Å ioje byloje jis nuteistas už nusikalstamÄ veikÄ , kuri buvo padaryta 2010 m. vasario 8 d., tai yra penkeriais metais ankščiau, nei buvo priimtas nuosprendis pirmojoje byloje. Dėl valstybės institucijų nepateisinamo delsimo jo teisinė padėtis buvo ženkliai apsunkinta, kadangi apeliantas turi atlikinėti naujÄ bausmę.

Todėl mano, kad Å¡iuo nuosprendžiu paskirta bausmė jam turėjo bÅ«ti subendrinta su pirmoje byloje priimtu nuosprendžiu ir įskaityta pagal ankstesnį nuosprendį atlikta bausme, laikant, kad paskirtÄ bausmę jis atliko.16. Teismo posėdyje nuteistojo I. M. gynėja advokatė Gintarė LeÅ¡kevičienė prašė apeliacinį skundÄ patenkinti, priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį arba subendrinus su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme įskaityti jau atliktÄ bausmę ir laikyti I.

M. bausmę atlikusiu. Prokurorė Renata Augutavičienė prašė apeliacinį skundÄ atmesti. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 17. Nuteistojo I. M. apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

18. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Dėl įrodymų vertinimo ir BPK pažeidimų19. Apeliaciniu skundu nuteistasis I. M. iÅ¡ esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

Tuo tarpu iÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais bÅ«dais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius T. N., G. P., V. Å ., I. M., A. V., nukentėjusiuosius P. Å ., V. N., T. N., liudytojus A. N., O. C., D. K., paskelbė iÅ¡vardydamas dokumentus (BPC įvykio ataskaitos kortelę, automobilių apžiÅ«ros protokolus, reikalaujamų daiktų pateikimo protokolÄ , specialistų iÅ¡vadas, Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro biologinių tyrimų skyriaus virÅ¡ininko praneÅ¡imÄ , policijos pareigÅ«nų tarnybinius praneÅ¡imus, asmens parodymo atpažinti iÅ¡ nuotraukų protokolus, tikrinimo alkotesteriu pažymas, įvykio vietos žemėlapį ir kt.), turinčius reikÅ¡mės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje iÅ¡tirtais įrodymais.

Teismas, pripažindamas duomenis įrodymais ir juos vertindamas, laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisÄ loginę grandinę, nė vienam įrodymų Å¡altiniui neteikdamas iÅ¡skirtinės reikÅ¡mės. Teismas tyrė bei analizavo tiek I. M. ir kitus kaltinamuosius teisinančius, tiek ir juos kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, iÅ¡dėstė įrodymų, tarp jų ir kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų, vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas iÅ¡vadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia I.

M. ir kitų kaltinamųjų kaltę, taip pat aptarė jų gynybos versijas dėl byloje nagrinėjamo įvykio faktinių aplinkybių ir motyvuotai jas atmetė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais remiantis apelianto atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, apeliacinės instancijos teismas su atliktu įrodymų vertinimu sutinka, todėl jų nekartoja.20. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje rėmėsi tik teisiamajame posėdyje perskaitytais liudytojų A.

N. ir O. C. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duotais parodymais, todėl padarė esminius BPK 276 straipsnio pažeidimus.21. BPK 276 straipsnyje reglamentuojama kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymo teisiamajame posėdyje tvarka ir sÄ lygos. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisėjui arba pirmiau teisme, gali bÅ«ti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiÅ«rimi tokių apklausų garso ir vaizdo įraÅ¡ai, be kita ko, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas pareiÅ¡kia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus (BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį byloje esantiems įrodymams patikrinti gali bÅ«ti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiÅ«rimi tokių apklausų garso ir vaizdo įraÅ¡ai.22. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartÄ yra pažymėta, kad BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje, neturi bÅ«ti suprantama tiesiogiai, t. y. kad nuosprendis turi bÅ«ti grindžiamas tik tais kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje.

Teismas turi teisę nuosprendį grįsti visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo iÅ¡tirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis; perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, nustačius BPK 276 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas aplinkybes; byloje esantiems įrodymams patikrinti gali perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duotus kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, kaip liudytojus apklausti apklausÄ ikiteisminio tyrimo metu atlikusius pareigÅ«nus (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys); perskaityti dokumentus bei apžiÅ«rėti daiktus.

Teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiÅ¡kas įrodymų Å¡altinis, tačiau Å¡iais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali bÅ«ti reikÅ¡mingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktÄ ir specialisto iÅ¡vadÄ , byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015).

Taigi, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikÅ¡mės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir patikrinusi bylÄ teisės taikymo aspektu, apelianto nurodytų grubių BPK 276 straipsnio pažeidimų, nenustatė. Liudytojas A. N. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, tačiau liudytojui pareiÅ¡kus, kad po įvykio praėjus ilgam laikotarpiui neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus, jo ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duoti parodymai buvo pagarsinti, po ko liudytojas paaiÅ¡kino įvykio aplinkybes.

Nors pirmosios instancijos teismas suklydo nurodydamas, kad šio liudytojo parodymai pagarsinami BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tačiau tai nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, nes minėtas liudytojo parodymų pagarsinimas atitinka BPK 276 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Taip pat ir liudytojas O. C. buvo apklaustas teisiamajame posėdyje, jis nuo pat pradžių bandė paaiškinti įvykio aplinkybes, tačiau visų neprisiminė, todėl jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai buvo pagarsinti.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, teisiamajame posėdyje perskaičius šių liudytojų parodymus, tiek I. M., tiek jo gynėja turėjo galimybę užduoti jiems klausimus bei ginčyti jų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokolų turinio matyti, kad minėtų liudytojų parodymams patikrinti buvo išanalizuoti visi kiti byloje esantys asmenų parodymai bei rašytinė medžiaga, kuriais buvo grindžiamos teismo išvados bei motyvai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojų A.

N. ir O. C. ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nui duotais parodymais ne kaip savarankiÅ¡kais įrodymais, bet vadovaudamiesi BPK 276 straipsnio 4 dalimi, t. y. tikrindami kitų byloje esančių įrodymų patikimumÄ .24. Apeliantas teigia, kad liudytojų A. N. ir O. C. parodymai dėl kai kurių aplinkybių prieÅ¡tarauja tarpusavyje, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog nusikalstama veika buvo padaryta 2010 m. vasario 8 d. bei tÄ pačiÄ dienÄ minėti liudytojai buvo apklausti ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme jie apklausti tik 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. balandžio 10 d., todėl natūralu, jog praėjus ilgam laikotarpiui po įvykio, jų parodymai dėl kai kurių aplinkybių gali skirtis. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik liudytojų A. N. ir O. C. parodymais, bet ir kitais teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. 25. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad atpažinimas iš nuotraukų atliktas pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi nukentėjusysis V.

N. prieÅ¡ tai nebuvo apklaustas apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis galėtų atpažinti pas jį skolos atvykusius paimti asmenis. BPK 191 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atpažįstantis asmuo pirmiau turi bÅ«ti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintinÄ asmenį, daiktÄ ar kitokį objektÄ , taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tÄ asmenį, daiktÄ ar kitokį objektÄ . 2010 m. birželio 4 d. V. N. ikiteisminio tyrimo apklausos metu parodė, kad 2010 m. vasario 8 d. atvykęs į policijos komisariatÄ pamatė du iÅ¡ matymo pažįstamus vaikinus, kurių vardų ir pavardžių nežino, tačiau juos anksčiau buvo matęs Vilniuje su savo draugu V.

R., vienas iÅ¡ jų buvo su randu ant veido, o antras Å¡iek tiek žemesnis su barzdele, be to, Å¡ie vaikinai du kartus buvo atvažiavę pas jį paimti V. R. priklausančios skolos. Taigi, Å¡ios apklausos metu V. N. buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintinus asmenis, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali juos atpažinti. Tuo tarpu 2010 m. liepos 12 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotraukÄ metu jis atpažino I. M., kuris du kartus buvo atvažiavęs paimti V. R. skolos ir kurį paskutinės apklausos metu įvardijo, kaip asmenį su barzdele.

Taip pat atpažino A. V., kaip asmenį su randu ant veido. Atsižvelgiant į tai, BPK 191 straipsnio 2 dalies reikalavimai pažeisti nebuvo.

26. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas neÅ¡aliÅ¡kai ir iÅ¡samiai iÅ¡nagrinėjo visas Å¡ios bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų teisingai įvertino teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų visumÄ , pagrįstai priėmė apkaltinamÄ jį nuosprendį ir I. M. pripažino kaltu padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ . Aplinkybė, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantas, negali bÅ«ti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.27.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, nes neindividualizuotas, jame neatskleista, kokius veiksmus bendrininkaudamas atliko kiekvienas iÅ¡ nuteistųjų kaip bendrininkas, o tai suvaržė nuteistojo teisę į gynybÄ .28. Pažymėtina, kad kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos dokumentas. SuraÅ¡ydamas kaltinamÄ jį aktÄ , prokuroras suformuluoja kaltinimÄ , pagal kurį vyksta bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme.

BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte turi bÅ«ti nurodomas nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Å ie reikalavimai įtvirtinti tam, kad įtariamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir bÅ«tų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Nusikalstamos veikos apraÅ¡ymas turi atitikti BK normoje, pagal kuriÄ nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius.

Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-254/2013, 2K-435/2013).29. KlausimÄ dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnio reikalavimams nuteistojo I. M. gynėja kėlė bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir pateikė praÅ¡ymÄ bylÄ grÄ Å¾inti prokurorui.

Teismas šį praÅ¡ymÄ iÅ¡nagrinėjo ir 2017 m. sausio 3 d. nutartimi motyvuotai jį atmetė. Be to, 2017 m. gegužės 17 d. prokurorė pirmosios instancijos teismui pateikė praÅ¡ymÄ dėl kaltinimo pakeitimo, kuriame patikslino kaltinimÄ dėl konkrečiai atliktų kaltinamųjų veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad kaltinamajame akte ir pakeistame kaltinime yra aiÅ¡kiai nurodyti veikos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai, nukentėjusieji, dėl kokių veiksmų padarymo yra kaltinamas asmuo, veika kvalifikuota tiksliai nurodant BK normÄ .

Tai, kad kaltinime smulkiai nenurodyti visi nuteistųjų atlikti veiksmai, dar nereiÅ¡kia, kad kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad kaltinime nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu surinkta ir teisme iÅ¡tirta medžiaga, iÅ¡dėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir Å¡ias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantui pateiktas kaltinimas neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų ir tai suvaržė jo teisę į gynybÄ .

Å iame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme, apklausiant kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus bei tiriant su kaltinamuoju aktu pateiktus kitus įrodymus, dalyvavo tiek nuteistasis, tiek jo gynėja ir galėjo teismui pateikti savÄ jÄ Ä¯vykio versijÄ bei jÄ patvirtinančius įrodymus. Å ia teise į gynybÄ pastarieji pasinaudojo. Dėl bausmės30. Apeliaciniu skundu nuteistasis nesutinka su jam paskirta bausme, kadangi mano, jog ji yra per griežta, neadekvati, neatitinka protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijų.31.

Skirdamas bausmę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ kaltinamajam teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus:

1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo;

2) nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį;

3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas;

4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų;

5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Ä®statymo leidėjo ir teismų praktikoje pripažįstama, kad bene svarbiausias iÅ¡ bausmės tikslų yra bausmės teisingumo užtikrinimas, pagal kurį asmeniui paskirta bausmė turi bÅ«ti proporcinga asmens padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui ir kaltininko asmenybei.32. BK 187 straipsnio 2 dalyje nustatyta ne tik laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė, bet ir kitų rÅ«Å¡ių bausmės – bauda, laisvės apribojimas arba areÅ¡tas.33.

IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas I. M. bausmę, griežtai laikėsi BK 41 bei 54 straipsnių reikalavimų bei atsižvelgė į tai, kad pastarasis padarė vienÄ tyčinį apysunkį nusikaltimÄ (BK 187 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), kurio metu visuotinai pavojingu bÅ«du buvo sugadintas dviejų nukentėjusiųjų turtas. Ä®vertino ir tai, kad nusikaltimo metu I. M. vaidmuo buvo aktyvus – jis, veikdamas su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla iÅ¡skirta, padegė nukentėjusiųjų automobilius.

I. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Be Å¡ių bausmei individualizuoti reikÅ¡mingų aplinkybių, teismas taip pat vertino ir kitus kaltinamojo asmenybę apibÅ«dinančius duomenis byloje aktualiu laikotarpiu – administracine tvarka nebaustas, veikos padarymo metu buvo teistas už vieÅ¡osios tvarkos pažeidimÄ , VÅ Ä® Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje nesigydė, į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitÄ Ä¯raÅ¡ytas nebuvo.34.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, padarė teisingÄ iÅ¡vadÄ , jog bausmės tikslai bus pasiekti I. M. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, o ne kuriÄ nors kitÄ iÅ¡ BK 187 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui už jo padarytÄ nusikaltimÄ paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams – savo rÅ«Å¡imi bei dydžiu nėra per griežta ir jÄ keisti nėra pagrindo.

35. Tačiau apeliantas pagrįstai kelia klausimÄ dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, kadangi nepagrįstai į bausmės laikÄ neįskaityta ankstesniu nuosprendžiu paskirta ir visiÅ¡kai atlikta bausmė. Ä®skaityti atliktÄ ankstesniu nuosprendžiu paskirtÄ bausmę galima tik subendrinus bausmes pagal du nuosprendžius (BK 63 straipsnis), todėl bausmės subendrinimas nepažeis apelianto teisių.

36. I. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už nusikaltimÄ , padarytÄ 2010 m. vasario 8 d., t. y. prieÅ¡ priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendį, kuriuo, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, bausmę atlikęs, iÅ¡ probuojamųjų asmenų registro iÅ¡brauktas. BK 63 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal BK 63 straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo (Å¡iuo atveju – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžio, pakeisto Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu) nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ .

Å iuo atveju į bausmės laikÄ Ä¯skaitoma bausmė, visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį. Nusikaltimai pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas) ir pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (apysunkis nusikaltimas) nelabai skiriasi pagal pavojingumÄ , priskiriami prie tyčinių nusikaltimų, todėl paskirtų bausmių subendrinti apėmimo bÅ«du (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas) negalima. Paskirtos bausmės gali bÅ«ti subendrintos visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies sudedant (BK 63 straipsnio 3 dalis, 4 dalis, įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. rugsėjo 28 d.).37.

Pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „b“ papunktį, viena laisvės atėmimo diena prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms (1:2). Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimas, už kurį I. M. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarytas daugiau nei prieÅ¡ 8 metus, subendrintos bausmės vykdymas atidedamas (BK 75 straipsnio įstatymo redakcija galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.). Kaip minėta, ankstesniu nuosprendžiu paskirtÄ bausmę nuteistasis visiÅ¡kai atliko. Jeigu I. M. bÅ«tų teisiamas ankstesniu nuosprendžiu ir bausmės subendrintos, o subendrintos bausmės vykdymas atidėtas, o tam yra visos sÄ lygos, jis subendrintÄ bausmę bÅ«tų visiÅ¡kai atlikęs. Probacijoje atlikta bausmė laikoma kaip paskirtos bausmės atlikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-2-669/2017).

38. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad subendrintos bausmės vykdymÄ tikslinga atidėti jau probacijoje atliktam laikui ir laikyti, kad nuteistasis bausmę atliko. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ â€“ BK 63 straipsnį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, I. M. paskirtÄ 1 metų 2 mėnesių laisvės apribojimo bausmę subendrinti su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu) paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir galutinę subendrintÄ bausmę paskirti laisvės atėmimÄ 2 (dviem) metams 6 (Å¡eÅ¡iems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), paskirtos bausmės vykdymÄ atidėti 2 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikÄ neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo. Ä® bausmės laikÄ Ä¯skaityti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendžiu (pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 20 d. nuosprendžiu) paskirtÄ ir visiÅ¡kai atliktÄ bausmę ir I.

M. laikyti atlikusiu jam paskirtÄ bausmę. KitÄ nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                  Jurgita Kolyčienė                                                                                                                 Stasys Lemežis                                                                                                                  Vladislavas Lenčikas