A-575-1012-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1012/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00362-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės priteisti jam nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 2 648,81 Lt, už laikotarpį nuo 2008 m. sausio mėnesio iki 2008 m. gruodžio mėnesio.

Pareiškėjas nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jo darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, atsakovui atsirado pareiga išmokėti pareiškėjui negautą darbo užmokestį. Pareiškėjas pažymėjo, kad negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme.

Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir KTĮ 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Kadangi sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, jiems nėra taikomas KTĮ 72 straipsnio 4 dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą manė, kad skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas. Atsiliepimą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės 2 648,81 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Teismas pabrėžė, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Nurodė, jog nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančias teisės normas.

III. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 32–34), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie apeliacinio skundo (b. l. 38).

Pareiškėjas atsiliepimu (b. l. 39–40) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2008 m. lapkričio 1 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, nepažeisdamas senaties terminų, nustatytų reikalavimams dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo pareikšti, byloje nenustatyta jokių kitų aplinkybių atimančių (ribojančių) galimybę realizuoti aptariamą teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo.

Pastebėtina, kad ginčo dėl priteistos sumos dydžio nėra. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota, remiantis atsakovo pateiktomis darbuotojo asmeninėmis uždarbio kortelėmis, tad darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistiną sumą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinės apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė