c8c4dda2-1908-45bd-af84-5d24795996de · Regionų administracinis teismas

?Administracinė byla Nr. eI2-5053-257/2021 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00650-2021-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 20.2.3.1; 20.2.3.2; 55.1.1; 55.1.3 (S) REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2021 m. gruodžio 16 d. Šiauliai Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus, sekretoriaujant Ritai Levickytei, dalyvaujant pareiškėjui D.

S., nedalyvaujant atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento atstovui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, atstovui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui, vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo D.

S. patikslintÄ skundÄ atsakovams Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės (kurios atstovas – Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija), dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palÅ«kanų priteisimo.

Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas D. S. kreipėsi į teismÄ su skundu, kurį patikslino, praÅ¡ydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalį, kuria neskirta darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka pareiÅ¡kėjui D.

S.;

2) įpareigoti atsakovÄ Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentÄ D. S. 2021-01-01 praÅ¡ymÄ ,,Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo“ iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo (Å¡iÄ sprendimo dalį nukreipti skubiai vykdyti); 3) priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, pareiÅ¡kėjui 1 271,16 Eur (6 mėn. x 211,86 Eur už kiekvienÄ mėnesį) padarytos turtinės žalos ir nuostolių (Å¡iÄ sprendimo dalį nukreipti skubiai vykdyti); 4) priteisti pareiÅ¡kėjui solidariai iÅ¡ atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, 100 000 Eur neturtinės žalos už patirtus iÅ¡gyvenimus, stresÄ , pažeminimÄ ir kt., bei 6 procentų metinių palÅ«kanų nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo dienos; 5) kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ , kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1–3 dalims, 6 straipsnio 1–2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1–2 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 102 straipsnio 1–2 dalims, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2–3 dalims, 109 straipsnio 1–4 dalims, 110 straipsnio 1–2 dalims, 111 straipsnio 1–2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lÅ«kesčių, proporcingumo principams, konstituciniam principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, atsakingo valdymo konstituciniam principui, pagal priėmimo tvarkÄ â€“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2–3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos virÅ¡enybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, bei Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯statymų ir kitų Seimo aktų projektai gali bÅ«ti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik iÅ¡skirtiniais konstituciÅ¡kai pagrįstais atvejais, kai bÅ«tina nedelsiant užtikrinti gyvybiÅ¡kai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai paÅ¡alinti bÅ«tini itin skubÅ«s įstatymų leidėjo sprendimai, neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2–3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Teismo posėdyje nedalyvavo atsakovo Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento atstovas, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, atstovas, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovas, apie teismo posėdžio vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta tinkamai – teismo Å¡aukimais. PareiÅ¡kėjas D.

S. patikslintame skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad yra registruotas bedarbiu Užimtumo tarnybos Kauno miesto skyriuje. Nuo 2020-06-30 iki 2020-12-29 Užimtumo tarnyba jam mokėjo 200,31 Eur darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ . Baigiantis Å¡ių iÅ¡mokų mokėjimo laikui, 2020-12-09 Užimtumo tarnybai pateikė laisvos formos praÅ¡ymÄ pratęsti 200,31 Eur kasmėnesinės iÅ¡mokos mokėjimÄ D. S., kai 2020 m. gruodžio mėn. baigsis 200,31 Eur mokėjimas pagal 2020 m. birželio mėn. paskyrimÄ .

Vėliau nurodžius konsultantei, pateikė ir Užimtumo tarnybos nustatytos formos praÅ¡ymÄ nuo 2021-01-01 skirti Darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ . 2021-01-21 elektroniniu paÅ¡tu gavo 2021-01-18 Užimtumo tarnybos sprendimÄ Nr. SSD(19.2)-162, kuriuo neskirta darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka D. S. nuo 2021-01-01 dienos, remiantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktu (asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino).

Skundžiamas sprendimas privalo bÅ«ti panaikintas, nes įstatymo pakeitimai priimti 2020-12-23 ir įsigaliojo nuo 2021-01-01, taip pažeidė teisėtų lÅ«kesčių principÄ . Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), ypatingos skubos tvarka priimdamas ir atgaline data nustatydamas sÄ lygÄ atitikti reikalavimÄ â€“ kad asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai bÅ«tų pasibaigę ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino, pažeidė atsakingo valdymo konstitucinį principÄ , konstitucinį teisinės valstybės principÄ , konstitucinį teisingumo principÄ , konstitucinį teisėtų lÅ«kesčių principÄ , konstitucinį proporcingumo principÄ , konstitucinį principÄ pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principÄ , o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principÄ , Konstitucijos virÅ¡enybės principÄ , Konstitucijos 1 dalies nuostatÄ , kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių teismo praÅ¡o kreiptis į Konstitucinį TeismÄ . Dėl atsakovų atsakomybės ir padarytos žalos atlyginimo pareiÅ¡kėjas nurodė, kad itin prasta jo turtinė situacija susidarė ne dėl jo kaltės ir nuo jo priklausančių aplinkybių. Kiekvienas asmuo valstybių narių teismuose gali remtis Europos Bendrijos / ES teise, o nacionalinis teismas – taikyti Europos Bendrijos / ES teisės normas, aiÅ¡kinti jų turinį ir prasmę. Oficialios Lietuvos Respublikos valstybės institucijos neįvertino ir tos reikÅ¡mingos aplinkybės, kad oficialÅ«s duomenys – gyventojų registro duomenys – neginčijamai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjas D.

S. visÄ laikÄ nuo pat gimimo yra Lietuvos Respublikos, kuri Å¡iuo metu yra ir ES valstybė narė, pilietis, bei visÄ laik nuo gimimo gyveno ir tebegyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje ir iÅ¡ jos niekada nebuvo iÅ¡vykęs. Todėl fizinis asmuo D. S. turi visas teises ir galimybes savo pažeistų teisių gynybai naudotis ir Europos SÄ jungos teise, įskaitant nuo bet kokios diskriminacijos visose situacijose, ir tokiu ES teisiniu reguliavimu Å¡ioje konkrečioje byloje ir remiasi. D. S. savo teises gina remdamasis ES teisės virÅ¡enybės principu, tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo ES teisės normomis ir kt.

Reikalavimai Å¡ioje byloje yra kildinami ir iÅ¡ ES teisės normų (tarp jų ir tiesioginio taikymo ir tiesioginio veikimo), bei Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos Seimo statuto nuostatas, yra preziumuojama, kad Seimo narių pareigas einantys asmenys, yra pilnamečiai, veiksnÅ«s, tinkamos sveikatos bÅ«klės (pastaroji privalo bÅ«ti tikrinama nuolat įstatymų nustatyta tvarka), kvalifikuoti ar / ir gebantys tinkamai ir laiku atlikti jiems priskirtas pareigas bei atstovauti Å¡alies piliečiams ir savo rinkėjams.

Lietuvos Respublikos Seimas, kaip aukščiausia įstatymų leidžiamoji ir tarptautinius dokumentus ratifikuojanti institucija, priėmė skunde nurodytus konkrečius teisės aktus, akivaizdžiai prieÅ¡taraujančius tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tiek ir tarptautiniams teisės aktams, bei grubiai pažeidžiančius prigimtines žmogaus teises (tiek teisę į mokslÄ , tiek ir į socialinę apsaugÄ ). Dėl Å¡ių aplinkybių yra nukentėjęs ne tik D. S., bet ir keliolika tÅ«kstančių bedarbiais registruotų asmenų.

Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Ä®statymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės vieÅ¡patavimo principas, teisinės valstybės elementas. Å is teisės principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sÄ lyga.

Ä®statymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikÅ¡mė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po Å¡ių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiÅ¡kumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, bÅ«tina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laikÄ , taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laikÄ ir klausimÄ spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006).

Å iuo atveju taip pat kyla abejonių, ar minėtas teisinis reguliavimas atitinka ir teisėtų lÅ«kesčių principÄ . Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal KonstitucijÄ yra saugomi ir ginami ne visi iÅ¡ bet kurio įstatymo ar kito teisės akto kylantys lÅ«kesčiai, bet tik tie, kurie kyla iÅ¡ pačios Konstitucijos ar iÅ¡ įstatymų bei kitų teisės aktų, neprieÅ¡taraujančių Konstitucijai; tik tokie lÅ«kesčiai gali bÅ«ti laikomi teisėtais, tik tokie teisėti lÅ«kesčiai yra saugomi ir ginami Konstitucijos; teisėtų lÅ«kesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžiÄ Ä¯gyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigÄ laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų;

Å¡is principas taip pat reiÅ¡kia įgytų teisių apsaugÄ , t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieÅ¡taraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus iÅ¡laikytos nustatytÄ laikÄ ir galės bÅ«ti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2003-03-04 ir kiti nutarimai). Atsižvelgęs į iÅ¡dėstytus argumentus, pareiÅ¡kėjas D. S. daro iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje administracinėje byloje yra faktinis ir teisinis pagrindas kreiptis tiek į Konstitucinį TeismÄ , tiek ir į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ , ir administracinio teismo praÅ¡o tai atlikti.

Å iuo atveju administracinio teismo praÅ¡o, kad jeigu teismas nuspręstų nepriteisti iÅ¡ Užimtumo tarnybos mokėti D. S. darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ nuo 2021 m. sausio 1 d. ir laikytųsi pozicijos, kad pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktÄ , Užimtumo tarnyba neturėjo pareigos paskirti ir / ar mokėti D. S. darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ nuo 2021 m. sausio 1 d., Å¡ias D. S. negautas lėšas priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos Seimo (Å¡ios teismo dalies sprendimÄ nukreipiant vykdyti skubiai).

Lėšų suma kiekvienÄ mėnesį bÅ«tų pagal formulę: 0,33 x 642 Eur (1 MMA) = 211,86 eur už kiekvienÄ mėnesį. Dydis (0,33) yra skundžiamame įstatyme (Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme) nustatytas koeficientas, iÅ¡ kurio yra dauginamas tÄ mėnesį minimalios mėnesinės algos dydis ir taip apskaičiuojama bedarbiui turima iÅ¡mokėti mėnesio suma už kiekvienÄ pilnÄ kalendorinį mėnesį. Be to, dėl sukelto streso, iÅ¡gyvenimų ir pažemino, jam privalo bÅ«ti atlyginta padaryta ir didžiulę neturtinę žalÄ , todėl praÅ¡o 100 000 (vieno Å¡imto tÅ«kstančių) eurų neturtinės žalos už patirtus iÅ¡gyvenimus, stresÄ , pažeminimÄ ir kt., bei 6 proc. metinių palÅ«kanų nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo dienos, įvertinant tai, kad Å¡is reikalavimas yra kildinamas iÅ¡ pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo.

PareiÅ¡kėjas nurodė, kad bylinėjimosi iÅ¡laidų nesusidarė. Atsakovas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentas atsiliepime nurodė, kad nesutinka su pareiÅ¡kėjo patikslintu skundu. PraÅ¡o pareiÅ¡kėjo patikslintÄ skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Nurodė, kad skundas pareikÅ¡tas atsakovu nurodant Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamentÄ , tačiau Kauno klientų aptarnavimo departamentas nėra atskiras juridinis asmuo, todėl atsakovu turėtų bÅ«ti laikoma Užimtumo tarnyba, kurios administracijos padalinys yra Kauno klientų aptarnavimo departamentas su jam priklausiančiais skyriais.

PareiÅ¡kėjas ginčija darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos neskyrimÄ nuo 2021-01-01. Darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos (toliau – ir DPI) skyrimo, mokėjimo ir apskaičiavimo tvarkÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Ä®statymas) 481 straipsnis ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 12 d. įsakymas Nr. V-213 „Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir DPI nuostatai).

Ä®statymo 481 straipsnio 3 dalis (redakcija 2021-08-01 – 2020-12-31), numatė, jog DPI mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020-12-31. Tai reiÅ¡kia, kad asmenims, kuriems nors ir nesuėjo 6 mėnesių DPI mokėjimo terminas, ji bet kokiu atveju nutraukiama 2020-12-31. PareiÅ¡kėjo atveju, jam DPI buvo nutraukta mokėti 2020-12-31. DPI nuostatų 3 punktas nurodo, kad gauti DPI iÅ¡mokÄ turi teisę „<...> asmenys, atitinkantys Ä®statymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatytas sÄ lygas ir pateikę Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) PraÅ¡ymÄ dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo <...>“.

PareiÅ¡kėjas 2021 m. sausio 15 d. pateikė naujÄ praÅ¡ymÄ skirti DPI. Užimtumo tarnyba, gavusi praÅ¡ymÄ , iÅ¡nagrinėjusi pareiÅ¡kėjo situacijÄ , įvertinusi visas DPI skyrimo sÄ lygas, numatytas Ä®statymo 481 straipsnio 1 dalyje (redakcija nuo 2021-01-01 – 2021-01-19), priėmė sprendimÄ pareiÅ¡kėjui DPI neskirti, kadangi jis neatitiko Ä®statymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos (kiek matyti iÅ¡ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pateiktų duomenų, paskutiniai darbo santykiai pareiÅ¡kėjÄ siejo iki 2017-05-31).

Užimtumo tarnyba tinkamai ir teisėtai priėmė sprendimÄ pareiÅ¡kėjui neskirti DPI. Dėl kitų pateiktų pareiÅ¡kėjo argumentų ir praÅ¡ymų Užimtumo tarnyba nepasisakys, kadangi nėra tikslinga ginčyti Ä®statymo teisėtumo, Ä®statymo nuostatų pagrįstumo, ar asmenų teisių pažeidimo, kadangi Ä®statymas teisėtas ir nukreiptas į tikslingas asmenų grupes. DPI yra pagalbos priemonė nuo karantino nukentėjusiems asmenims, kuriems darbo santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki karantino paskelbimo, t. y. asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos pandeminė situacija įtakojo nedarbÄ , ir kitų iÅ¡mokų asmenys neturi teisės gauti, dėl per mažo darbo stažo (nedarbo socialinio draudimo iÅ¡mokos), ar dėl to, kad nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.

Tuo tarpu pareiÅ¡kėjas iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje darbo santykių neturėjo jau keletÄ metų, kas įrodo, jog nuo karantino pareiÅ¡kėjas nenukentėjo, darbo santykiai jo nesiejo dėl kitų, su karantino paskelbimu nesusijusių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, Užimtumo tarnyba priėmė tinkamÄ ir teisėtÄ sprendimÄ pareiÅ¡kėjui DPI neskirti. Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija), atsiliepime nurodyta, kad praÅ¡o pareiÅ¡kėjo patikslintÄ skundÄ atmesti.

Nurodė, kad Ministerija su skundu nesutinka, palaiko Užimtumo tarnybos atsiliepime iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos pareiÅ¡kėjui neskyrimo nuo 2021 m. sausio 1 d. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ nurodė, kad Ministerija nesutinka su skundo teiginiais, kad Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta sÄ lyga gauti darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė arba jo savarankiÅ¡ka veikla iÅ¡registruota ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino pažeidžia atsakingo valdymo konstitucinį principÄ , konstitucinį teisinės valstybės principÄ , konstitucinį teisingumo principÄ , konstitucinį teisėtų lÅ«kesčių principÄ , konstitucinį proporcingumo principÄ , konstitucinį pacta sunt servanda principÄ , konstitucinio papročio principÄ , o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principÄ , Konstitucijos virÅ¡enybės principÄ , Konstitucijos 1 dalies nuostatÄ , kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika.

Darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka skirta apsaugoti asmenis nuo staigaus pajamų sumažėjimo ar netekimo susidÅ«rus su nedarbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu. Atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes bei darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos tikslÄ , Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatytas konkretus darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos mokėjimo laikotarpis, t. y. nustatyta, kad darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Taigi, pareiÅ¡kėjo argumentas, kad nauju darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos reglamentavimu, įsigaliojusiu nuo 2021 m. sausio 1 d., galėjo bÅ«ti pažeisti jo teisėti lÅ«kesčiai iÅ¡mokÄ gauti ir po 2020 m. gruodžio 31 d. yra atmestinas, kaip nepagrįstas. Siekiant ir toliau padėti su finansiniais sunkumais susiduriantiems, ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu darbo netekusiems asmenims, nuo 2021 m. sausio 1 d. buvo mokamos darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos. Užtikrinant taiklesnį ir efektyvesnį darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimÄ bei valstybės paramÄ dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino asmenims, netekusiems darbo ir pajamų, neturintiems teisės į nedarbo socialinio draudimo iÅ¡mokÄ dėl stažo trÅ«kumo bei nedalyvaujantiems aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse.

Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. sausio 1 d.) nustatytos dvi papildomos sÄ lygos, kurias privalo atitikti Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo, kad jis turėtų teisę gauti darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ :

1) asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino (Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktas); 2) asmuo neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo iÅ¡mokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybÄ metu yra pasibaigęs (Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Papildomai pažymi, kad Užimtumo įstatymo 481 straipsnio pakeitimas buvo svarstytas Lietuvos Respublikos Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete ir pakeitimui buvo pritarta.

Tad pabrėžia, kad įstatymo leidėjas sÄ moningai nustatė taisykles, pagal kurias yra skiriama darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka. Vadovaujantis Užimtumo tarnybos atsiliepime pateiktais duomenimis, pareiÅ¡kėjas iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje, darbo santykių neturėjo jau keletÄ metų, kas parodo, kad pareiÅ¡kėjo dabartinė nedarbo situacija nėra tiesiogiai susijusi su ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimu. Pažymi, kad tam tikros iÅ¡mokos, subsidijos ar kitos finansinės naudos ar valstybės paramos gavėjų ratas teisės aktuose apibrėžiamas nustatant įvairias sÄ lygas ir reikalavimus, kurie siejami su iÅ¡mokos ar subsidijos gavėjo atitikimu ne tik dabarties sÄ lygoms ir reikalavimams (pvz. atitikimas bedarbio statuso reikalavimams, teisės į kitas iÅ¡mokas turėjimas ar neturėjimas), bet ir su požymiais, sÄ lygomis ar reikalavimais, kuriuos lemia statusas ar pasižymėjimas tam tikrais požymiais ar savybėmis praeityje (pvz., viena iÅ¡ sÄ lygų nedarbo socialinio draudimo iÅ¡mokai gauti yra tam tikros trukmės stažas, įgytas per tam tikrÄ laikotarpį praeityje arba viena iÅ¡ subsidijos prastovų metu skyrimo sÄ lygų yra darbuotojo įdarbinimas iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo ir kt.).

Be to, Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimai priimti 2021 m. gruodžio 23 d., nustatant, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 38, 41, 42 ir 481 straipsnių pakeitimo įstatymas, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. Taigi, visiÅ¡kai nepagrįstas pareiÅ¡kėjo argumentas, kad sÄ lyga darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokai gauti – asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai bÅ«tų pasibaigę ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino – yra nustatyta atgaline data.

Ministerijos nuomone, Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieÅ¡tarauja pareiÅ¡kėjo skunde nurodytiems Konstitucijos straipsniams bei Konstitucijoje įtvirtintiems principams, todėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas kreiptis į Konstitucinį TeismÄ turėtų bÅ«ti atmestas kaip nepagrįstas. Dėl civilinės atsakomybės taikymo nurodė, kad iÅ¡ pareiÅ¡kėjo skundo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties, kurioje nurodyta, kad įvertinus nurodytÄ teisinį reglamentavimÄ , teismų praktikÄ , pareiÅ¡kėjo nurodytas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, jog pareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi praÅ¡ydamas atlyginti dėl Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, įsigaliojusių 2021 m. sausio 1 d., priėmimo atsiradusiÄ turtinę ir neturtinę žalÄ , t. y.

Seimo veiksmų, kuriais galėjo bÅ«ti pažeistos pareiÅ¡kėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, daro prielaidÄ , kad pareiÅ¡kėjas neteisėtus veiksmus kildina iÅ¡ Užimtumo tarnybos sprendimo, kuriuo pareiÅ¡kėjui neskirta darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, nustatant galimai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieÅ¡taraujantį teisinį reguliavimÄ . Kol Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktas Konstitucinio Teismo nepripažintas kaip prieÅ¡taraujantis Konstitucijai, nustatytas teisinis reguliavimas yra teisėtas.

Taigi, teigti, kad atlikti neteisėti veiksmai, ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Nors, dėl aukščiau nurodytų motyvų, laiko, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė, kad jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, todėl civilinė atsakomybė neturi bÅ«ti taikoma, tačiau Ministerija pasisako ir dėl kitų bÅ«tinų civilės atsakomybės sÄ lygų. PareiÅ¡kėjas patirtÄ neturtinę žalÄ grindžia sukeltu stresu, iÅ¡gyvenimais ir pažeminu, tačiau grįsdamas neturtinės žalos atlyginimÄ pareiÅ¡kėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, jų nepagrįsdamas jokiais įrodymais.

Ministerijos nuomone, pareiÅ¡kėjas neįrodė, kad patyrė jo praÅ¡omÄ atlyginti žalÄ bei, kad egzistuoja priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Atsižvelgiant į tai, kad nėra visų bÅ«tinų civilinei atsakomybei kilti sÄ lygų, civilinė atsakomybė Å¡iuo atveju negali bÅ«ti taikoma ir turtinė prievolė atlyginti žalÄ pagal CK 6.271 straipsnį nekyla. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalies, kuria neskirta darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka pareiÅ¡kėjui D.

S., teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo atsakovÄ Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentÄ pareiÅ¡kėjo D. S. 2021-01-01 praÅ¡ymÄ ,,Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo“ iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palÅ«kanų priteisimo iÅ¡ atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento.

Atsakovas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas nurodė, kad Kauno klientų aptarnavimo departamentas nėra atskiras juridinis asmuo, todėl atsakovu turėtų bÅ«ti laikoma Užimtumo tarnyba, kurios administracijos padalinys yra Kauno klientų aptarnavimo departamentas su jam priklausiančiais skyriais. Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjo skundžiamÄ sprendimÄ priėmė Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjas.

Sprendžiant teritorinio teismingumo klausimus, susijusius su vieÅ¡ojo administravimo subjektų padalinių sprendimais kitų kategorijų bylose, teismų praktikoje taikoma atsakovo buveinės taisyklė ir ji paprastai yra siejama su faktine atsakovo veikimo teritorija, o ne savarankiÅ¡ku juridiniu statusu. Ä®vertinusi nurodytas aplinkybes, teismų praktikÄ , teisėjų kolegija sutinka su nuomone, jog nors Kauno klientų aptarnavimo departamentas yra struktÅ«rinis Užimtumo tarnybos padalinys, neturintis juridinio asmens statuso, tačiau turintis savo buveinę ir veikiantis teisės aktais priskirtos kompetencijos ribose nustatytoje veiklos teritorijoje, todėl skundas teismui dėl tokio padalinio priimtų sprendimų ar atliktų veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo turi bÅ«ti paduodamas pagal jo buveinę.

Be to, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 2 dalis, be kita ko, nustato, jog administracinės bylos proceso Å¡alys yra pareiÅ¡kėjas (skundÄ (praÅ¡ymÄ , pareiÅ¡kimÄ ) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį), atsakovas (vieÅ¡ojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, spręstina, jog tinkamu atsakovu byloje laikytinas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas, kurio sprendimas byloje ir yra ginčijamas.

Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas D. S. 2020-12-10 Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentui pateikė laisvos formos praÅ¡ymÄ pratęsti 200 Eur kasmėnesinės iÅ¡mokos mokėjimÄ . Vėliau pareiÅ¡kėjas į Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentÄ kreipėsi su 2021-01-01 nustatytos formos praÅ¡ymu skirti jam darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ (kaip pats pareiÅ¡kėjas nurodė, Užimtumo tarnybos konsultantė nurodė pateikti nustatytos formos praÅ¡ymÄ ). Atsakovas Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalimi neskyrė darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka pareiÅ¡kėjui D.

S., nes asmens darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremaliÄ situacijÄ ar karantinÄ (Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. V-213 „Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir DPI nuostatai).

DPI nuostatų 3 punkte numatyta, kad teisę gauti iÅ¡mokÄ turi asmenys, atitinkantys Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalyje nustatytas sÄ lygas ir pateikę Užimtumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos PraÅ¡ymÄ dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo (Nuostatų 1 priedas). Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2021-01-01 iki 2021-01-20, toliau – ir Ä®statymas) 481 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teisę gauti darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokÄ (toliau – ir DPI) turi visas Å¡ias sÄ lygas atitinkantis Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo:

1) asmeniui suteiktas bedarbio statusas;

2) bedarbis kreipimosi dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos į Užimtumo tarnybÄ ir sprendimo dėl Å¡ios iÅ¡mokos skyrimo priėmimo metu nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse;

3) asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino; 4) asmuo neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo iÅ¡mokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybÄ metu yra pasibaigęs. Ä®statymo 481 straipsnio 3 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2020-08-01 iki 2020-12-31) numato, jog darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas nuo 2020 m. kovo 16 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. – 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatos), tarp jų ir tokie, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iÅ¡ kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos vieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iÅ¡ esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, bÅ«tų žinomi Å¡io akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamÄ individualų administracinį aktÄ pripažinti visiÅ¡kai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trÅ«kumai yra esminiai, sukliudę Å¡io individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimÄ , Å¡io pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti Å¡iuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbÅ«t) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybÄ .

Å is vertinimas turi bÅ«ti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiÅ«riu, t. y. bÅ«tent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtÄ sprendimÄ . VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trÅ«kumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei prieÅ¡ingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybÄ , bet ir ginčui persikėlus į teismÄ atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiÅ¡kai bei objektyviai iÅ¡nagrinėti ginÄÄ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti, o administracinio akto trūkumai, tokie, kaip pavyzdžiui, motyvacijos stoka, nesudaro pagrindo ginčijamo sprendimo pripažinti visiškai neargumentuotu ir nėra prielaidos konstatuoti absoliutaus jo negaliojimo pagrindo buvimo (žr. 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo dalies turinį, konstatuoja, kad jame pateikti su darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos pagal pareiÅ¡kėjo 2021-01-01 praÅ¡ymÄ neskyrimu susiję motyvai, nes nurodyta, kad asmens darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremaliÄ situacijÄ ar karantinÄ . Ginčijamo sprendimo dalyje nurodytas ir teisinis pagrindas, kuris siejasi su nurodytais motyvais. Kaip matyti iÅ¡ atsakovo į bylÄ pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų, paskutiniai darbo santykiai pareiÅ¡kėjÄ siejo iki 2017-05-31, to neginčija ir pareiÅ¡kėjas.

Nors skundžiamame sprendime nėra nurodyta Å¡i faktinė aplinkybė, tačiau tai nelaikytina esminiu pažeidimu, nes pareiÅ¡kėjas neginčija to, kad sprendimas neatitinka VieÅ¡ojo administravimo įstatymo reikalavimų ir pareiÅ¡kėjas nenurodė, kad nesupranta, kodėl buvo priimtas bÅ«tent toks sprendimas. IÅ¡ skundžiamo sprendimo turinio yra aiÅ¡ku, kodėl pareiÅ¡kėjas neturi teisės pasinaudoti Ä®statymo 481 straipsnio 1 dalyje suteikta teise praÅ¡yti darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos, nes, kaip jau minėta, ginčijamame akte buvo nurodyta, jog pareiÅ¡kėjo darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremaliÄ situacijÄ ar karantinÄ .

Taigi, nustatytas turinio (faktinio pagrindimo) trÅ«kumas nėra esminis, sukliudęs Å¡io individualaus administracinio akto adresatui (pareiÅ¡kėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimÄ , Å¡io pasikeitimo pagrindus ir apimtį, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbÅ«t) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybÄ . Skundžiamo sprendimo dalis atitinka DPI nuostatų 2 priedu patvirtintÄ Sprendimo dėl darbo paieÅ¡kos neskyrimo formÄ .

Vadovaujantis tuo, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad atsakovo skundžiamo sprendimo dalies nėra pagrindo naikinti, nes atsakovas, priimdamas ginčijamo akto dalį, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Ä®statymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktu (atsižvelgiant į tai, kad paskutiniai darbo santykiai pareiÅ¡kėjÄ siejo tik iki 2017-05-31). Kadangi Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalis, kuria neskirta darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka pareiÅ¡kėjui D.

S., laikytina teisėta ir pagrįsta, nėra pagrindo įpareigoti atsakovÄ pareiÅ¡kėjo D. S. 2021-01-01 praÅ¡ymÄ ,,Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo“ iÅ¡nagrinėti iÅ¡ naujo. PareiÅ¡kėjas skundžiamo sprendimo neteisėtumÄ argumentavo iÅ¡ esmės tik nustatytu neteisėtu reguliavimu, t. y. kad Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimai priimti 2020-12-23 ir įsigaliojo nuo 2020-01-01, dėl to pažeidžia teisėtų lÅ«kesčių principÄ , atsakingo valdymo konstitucinį principÄ , konstitucinį teisinės valstybės principÄ , konstitucinį teisingumo principÄ , konstitucinį teisėtų lÅ«kesčių principÄ , konstitucinį proporcingumo principÄ , konstitucinį principÄ pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principÄ , o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principÄ , Konstitucijos virÅ¡enybės principÄ , Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 dalies nuostatÄ , kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pareiÅ¡kėjas teismo praÅ¡o kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu iÅ¡tirti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1, 2, 3 dalims, 6 straipsnio 1, 2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1, 2 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 102 straipsnio 1 daliai, 2 daliai, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2 daliai, 3 daliai, 109 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalims, 110 straipsnio 1, 2 dalims, 111 straipsnio 1, 2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniam valdžių padalijimo principui, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstituciniam teisingumo principui, konstituciniam teisėtų lÅ«kesčių principui, konstituciniam proporcingumo principui, konstituciniam principui pacta sunt servanda, konstitucinio papročio principui, atsakingo valdymo konstituciniam principui, pagal priėmimo tvarkÄ â€“ neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pagal reguliavimo apimtį – neprieÅ¡tarauja teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos virÅ¡enybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika, bei Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio (2016 m. gegužės 3 d. redakcija;

TAR, 2016-05-06, Nr. 11395) 1 dalis tiek, kiek pagal joje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ Ä¯statymų ir kitų Seimo aktų projektai gali bÅ«ti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik iÅ¡skirtiniais konstituciÅ¡kai pagrįstais atvejais, kai bÅ«tina nedelsiant užtikrinti gyvybiÅ¡kai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai paÅ¡alinti bÅ«tini itin skubÅ«s įstatymų leidėjo sprendimai, neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimÄ ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) kompetencijÄ , kreipiasi į jį su praÅ¡ymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ .

Å iuo atveju teisėjų kolegijai, iÅ¡nagrinėjusiai bylos medžiagÄ , įvertinusiai nustatytas bylos faktines aplinkybes, byloje kilusio ginčo pobÅ«dį ir pareiÅ¡kėjo akcentuojamas bei byloje taikytinas teisės aktų nuostatas bei argumentus, nekyla abejonių dėl Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisėtumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas iÅ¡ esmės nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti oficialiame galiojančiame norminiame akte – Užimtumo įstatyme – nustatytu teisiniu reglamentavimu.

Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio 1 dalis nagrinėjamoje byloje netaikoma. Nesant pagrindo Å¡ioje byloje kreiptis į Konstitucinį TeismÄ , pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas dėl kreipimosi į Konstitucinį teismÄ netenkinamas. Be to, papildomai pažymėtina, kad konstitucinis asmenų lygiateisiÅ¡kumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodÄ , diferencijuotÄ teisinį reguliavimÄ tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp Å¡ių asmenų yra tokio pobÅ«džio skirtumų, kurie tokį diferencijuotÄ reguliavimÄ daro objektyviai pateisinamÄ .

Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniÅ¡kai reikÅ¡mingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sÄ lygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairÅ«s veiksniai, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės iÅ¡tekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumÄ , Å«kio tvarumÄ ir plėtrÄ (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas).

Dėl Å¡ių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rÅ«Å¡is yra itin plati. Kaip nurodė atsakovės atstovas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepime, darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka skirta apsaugoti asmenis nuo staigaus pajamų sumažėjimo ar netekimo susidÅ«rus su nedarbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu. Atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes bei darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos tikslÄ , Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatytas konkretus darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos mokėjimo laikotarpis, t. y. nustatyta, kad darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d.

Teismas sutinka su atsakovės atstovo argumentu, kad pareiÅ¡kėjo argumentas, jog nauju darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos reglamentavimu, įsigaliojusiu nuo 2021 m. sausio 1 d., galėjo bÅ«ti pažeisti jo teisėti lÅ«kesčiai iÅ¡mokÄ gauti ir po 2020 m. gruodžio 31 d. yra atmestinas, kaip nepagrįstas. PareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ taip pat praÅ¡ydamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palÅ«kanų priteisimo solidariai iÅ¡ atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento.

PareiÅ¡kėjas į teismÄ kreipėsi praÅ¡ydamas atlyginti dėl Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, įsigaliojusių 2021 m. sausio 1 d., priėmimo atsiradusiÄ turtinę ir neturtinę žalÄ , t. y. Seimo veiksmų, kuriais galėjo bÅ«ti pažeistos pareiÅ¡kėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio. PareiÅ¡kėjas neteisėtus veiksmus kildina ir iÅ¡ atsakovo Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento sprendimo, kuriuo pareiÅ¡kėjui neskirta darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka.

Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-413-602/2015, kurioje konstatuota, kad administraciniai teismai gali nagrinėti bylas dėl minėtoje normoje numatytų subjektų (Å¡iuo atveju – Seimo) veiklos (neveikimo), kuria buvo pažeistos asmens teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pastebi, kad žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo sÄ lygos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK).

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Pagal CK 6.271 straipsnio 3 dalį, terminas „aktas“ reiÅ¡kia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmÄ (veikimÄ ar neveikimÄ ), kuris turi tiesioginę įtakÄ asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, įskaitant valstybės ar savivaldybės institucijų priimamus teisės ar individualius aktus.

CK 6.271 straipsnyje numatyta vieÅ¡oji atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iÅ¡ minėtų sÄ lygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti žalÄ CK 6.271 straipsnio pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje A-1193-662/2016). Vadinasi, pareiÅ¡kėjo patikslintas skundas dėl žalos atlyginimo galėtų bÅ«ti tenkinamas tik nustačius neteisėtus Seimo ir/ar atsakovo Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento veiksmus (neveikimÄ ), žalos pareiÅ¡kėjui padarymo faktÄ ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad administraciniame teisme sprendžiamo administracinio ginčo dalykas negali bÅ«ti tokia veikla, kuria įgyvendinama valstybės valdžia. Be to, Å¡i veikla negali bÅ«ti tapatinama su tokia veikla, kuriÄ apima ABTÄ® vartojama sÄ voka „vieÅ¡asis administravimas“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje AS-397-520/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju administraciniams teismams nėra suteikta kompetencija spręsti dėl Seimo veiksmų teisėtumo.

Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tÄ atlyginimÄ gauti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2009 m. kovo 27 d., 2010 m. vasario 3 d. nutarimus). Konstitucija neįtvirtina ir negali įtvirtinti tokios tvarkos, jog įstatymais galima nustatyti kokias nors iÅ¡imtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, todėl, kad jÄ neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos ar pareigÅ«nai.

Vadovaujantis ABTÄ® 4 straipsnio 2 dalimi, klausimus dėl įstatymo ar kito teisės akto atitikimo Konstitucijai sprendžia Konstitucinis Teismas. Konstitucinio teisinio reguliavimo kontekste aiÅ¡kinant Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį konstatuotina, kad, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintÄ Konstitucinio Teismo paskirtį ir vietÄ teisminę valdžiÄ (ir valstybės valdžiÄ apskritai) vykdančių valstybės institucijų sistemoje, Konstitucinis Teismas turi iÅ¡imtinę kompetencijÄ tirti ir spręsti, ar bet kuris Seimo, Respublikos Prezidento arba Vyriausybės aktas, taip pat bet kuris referendumu priimtas aktas (jo dalis) neprieÅ¡tarauja bet kuriam aukÅ¡tesnės galios aktui, be kita ko, ar vienkartinio (ad hoc) taikymo žemesnės galios teisės aktai (jų dalys), iÅ¡leisti Seimo, neprieÅ¡tarauja inter alia (ir pirmiausiai) Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimÄ ).

IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad Å¡ioje byloje Seimo veiksmų neteisėtumÄ gali nustatyti tik Konstitucinis Teismas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2107-502/2016). Teisėjų kolegija nurodo, kad tais atvejais, kai vienos iÅ¡ vieÅ¡osios atsakomybės atsiradimo sÄ lygų – valstybės valdžios institucijos akto neteisėtumo – nustatymas yra priskirtas Konstitucinio Teismo kompetencijai, laikomasi ABTÄ® 4 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje įtvirtintos tvarkos.

Vadovaujantis Å¡iomis teisės nuostatomis, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų bÅ«ti taikomas konkrečioje byloje, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimÄ ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetencijÄ , kreipiasi į jį su praÅ¡ymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ . Å iame kontekste taip pat pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį TeismÄ yra bylÄ nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį TeismÄ su atitinkamu paklausimu gali bÅ«ti tik paties bylÄ nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., 2009 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-152/2009, 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-997/2009).

Administraciniai teismai negali spręsti, ar valstybės valdžios institucijos (Å¡iuo atveju – Seimo) aktas atitinka KonstitucijÄ ir įstatymus. Tačiau minėta formuluotė negali bÅ«ti aiÅ¡kinama kaip reiÅ¡kianti, kad administraciniai teismai negali tirti Å¡ių institucijų veiklos tiek, kiek toks tyrimas yra bÅ«tinas Å¡ių teismų abejonei dėl priimto akto atitikties Konstitucijai ir įstatymams pagrįsti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimÄ ). IÅ¡ to darytina iÅ¡vada, kad, nors teisėjų kolegija (ir administraciniai teismai apskritai) negali pati pripažinti Ä®statymo dalies neteisėtu, t. y. nustatyti, kad buvo padaryti neteisėti veiksmai, jai suteikta kompetencija nuspręsti, kad dėl Å¡io Seimo akto teisėtumo nėra pagrįstų abejonių, t. y. nustatyti, kad neteisėtų veiksmų nebuvo.

Kaip jau teismas nurodė aukščiau, teisėjų kolegija neturi abejonių dėl Ä®statymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto teisėtumo ir todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį TeismÄ . Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punkto pakeitimai priimti 2021 m. gruodžio 23 d., nustatant, kad Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 38, 41, 42 ir 481 straipsnių pakeitimo įstatymas, iÅ¡skyrus Å¡io įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2021 m. sausio 1 d. Taigi, nepagrįstas pareiÅ¡kėjo argumentas, kad sÄ lyga darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokai gauti yra nustatyta atgaline data.

Kaip jau buvo nurodyta, Užimtumo įstatymo 481 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2020 m. gruodžio 31 d.) buvo nustatytas konkretus darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos mokėjimo laikotarpis, t. y. nustatyta, kad darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Taigi, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieÅ¡tarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka KonstitucijÄ ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), o jame nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimus).

Kadangi kolegija nemano, jog Ä®statymo dalis galbÅ«t prieÅ¡tarauja Konstitucijai, ir todėl nebus kreiptasi į Konstitucinį TeismÄ dėl Å¡io Seimo akto dalies teisėtumo įvertinimo, laikytina, kad Ä®statymo 481 straipsnio 1 dalies 3 punktas yra teisėtas, t. y. Seimas, priimdamas šį aktÄ , nepadarė neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į visumÄ nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumÄ , nagrinėjamu atveju nėra vienos iÅ¡ vieÅ¡osios atsakomybės atsiradimo sÄ lygų – Seimo ir Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Kaip jau minėta, Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieÅ¡kos iÅ¡mokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalis, kuria neskirta darbo paieÅ¡kos iÅ¡moka pareiÅ¡kėjui D. S., laikytina teisėta ir pagrįsta, nenustatyti kiti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento neteisėti veiksmai (neveikimas) nagrinėjamoje byloje. Kadangi valstybės prievolė atlyginti padarytÄ Å¾alÄ atsiranda tik esant visoms CK 6.271 straipsnyje numatytoms sÄ lygoms, kitų sÄ lygų vertinimas neprivalomas, todėl pareiÅ¡kėjo reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimÄ yra netenkintinas.

Netenkinus pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, negali būti tenkinamas ir kitas reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo skundo teismui padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo. Papildomai dėl neturtinės žalos nurodytina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali bÅ«ti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Å iuo atveju didesnę reikÅ¡mę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiÅ¡kinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Ä®rodinėjant neturtinę žalÄ , ypatingÄ reikÅ¡mę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti iÅ¡vadÄ , jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobÅ«džio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas).

Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sÄ lygoti neigiamÄ poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius iÅ¡gyvenimus), gali bÅ«ti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1269/2013, 2014 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-442/2014).

PareiÅ¡kėjas tik deklaratyviai paaiÅ¡kino, jog patyrė iÅ¡gyvenimus, stresÄ , pažeminimÄ ir kt. Nagrinėjamoje byloje nepateikta įrodymų, patvirtinančių pareiÅ¡kėjo nurodytÄ neturtinę žalÄ . PareiÅ¡kėjas nepateikė jokių duomenų apie savo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų bÅ«ti reikÅ¡mingos sprendžiant dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) intensyvumo, pobÅ«džio ar laipsnio, nepagrindė, kodėl patirtÄ neturtinę žalÄ vertina bÅ«tent tokia suma.

Atsižvelgdamas į minėtų aplinkybių visumÄ , vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Å¡iuo konkrečiu atveju pareiÅ¡kėjui kilo jo nurodyta neturtinė žala. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartÄ yra pažymėjęs, vien tik pareiÅ¡kėjo paaiÅ¡kinimų apie patirtÄ neturtinę žalÄ nepakanka, paaiÅ¡kinimai turėtų bÅ«ti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., 2014 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-902/2014).

Be to, pareiÅ¡kėjas praÅ¡o kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ (toliau – ir ESTT). Pagal ABTÄ® 4 straipsnio 3 dalį, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingÄ Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ praÅ¡ydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos SÄ jungos teisės normas iÅ¡kilo Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas, kurį iÅ¡nagrinėti bÅ«tina, kad sprendimas byloje bÅ«tų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingÄ Europos SÄ jungos teisminę institucijÄ su praÅ¡ymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimÄ .

Konstatuotina, jog prejudicinio sprendimo institutas suteikia valstybių narių nacionaliniams teismams teisę, nagrinėjant bylÄ iÅ¡kilus abejonėms dėl Europos SÄ jungos teisės aktų ar konkrečių teisės nuostatų taikymo ir aiÅ¡kinimo, kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, tačiau nacionalinis teismas nėra saistomas bylos Å¡alių iniciatyvos, praÅ¡ymo buvimo ir sprendimÄ kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo nuožiÅ«ra (ex officio), nes pareiga kreiptis dėl tokio sprendimo priėmimo teismui kyla tik tuomet, kai jam taikant Europos SÄ jungos teisės normas iÅ¡kyla Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas (Civilinio proceso kodekso 3 str. 5 d.).

Tuo atveju, kai teismui nekyla klausimų dėl taikomų Europos SÄ jungos teisės normų aiÅ¡kinimo ir galiojimo, jis neturi pareigos kreiptis prejudicinio sprendimo. Taigi, iÅ¡ nurodytų teisės normų matyti, kad teismas į ESTT kreiptis privalo tais atvejais, kai jam taikant Europos SÄ jungos teisės normas iÅ¡kyla Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas, kurį iÅ¡nagrinėti bÅ«tina, kad byloje bÅ«tų priimtas sprendimas. Remiantis aukščiau iÅ¡dėstytais argumentais, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju tarp Å¡alių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, byloje nėra kilęs Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo klausimas.

Tam, kad bÅ«tų iÅ¡nagrinėtas pareiÅ¡kėjo patikslintas skundas, bÅ«tinybės kreiptis į Europos SÄ jungos Teisingumo TeismÄ nėra, nes Å¡iuo atveju nekyla joks Europos SÄ jungos teisės aktų aiÅ¡kinimo ar galiojimo klausimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo tenkinti pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ dėl kreipimosi į ESTT. Teismas, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ sprendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (žr.

Van de Hurk v. Netherlands judgmentof 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartÄ pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas iÅ¡vadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011). Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a :

PareiÅ¡kėjo D. S. patikslintÄ skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Å iaulių rÅ«mus. Teisėjai Laisvutė Kartanaitė Arvydas Martinavičius Virginijus Stankevičius