c8c24c8f-e13f-428a-a81e-323cfca99070 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2S-1840-431/2014                                                                                             Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21247-2014-2                                                              Procesinio sprendimo kategorija: 106.8.1.; 128.2.; 128.3.; 122.4. (S)      VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. rugsėjo 25 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D.

G. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjos D. G. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo. Teismas, iÅ¡nagrinėjęs atskirÄ jį skundÄ ,                                                                                                                                 n u s t a t ė :

              I.Ginčo esmė PareiÅ¡kėja prašė nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , jog S. R., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė iki 2014 m. Šį juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ pareiÅ¡kėja prašė nustatyti siekdama priimti palikimÄ , atsiradusį po savo motinos A. R. mirties. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė  Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiÅ¡kėjos D. G. pareiÅ¡kimÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo.

          Teismas nurodė, kad XXVI skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos tik dėl CPK 444 straipsnyje išvardintų juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos, taip pat tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 444 str. 2 d., 445 str.).

Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalį teismas nagrinėja bylas dėl mirties įregistravimo fakto nustatymo (3 punktas) arba dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilines metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį (7 punktas). Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ nustatomas ne pats mirties akto faktas, bet jo įregistravimo faktas. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 7 punktÄ nustatomas mirties faktas, tačiau skirtingai nuo fizinio asmens paskelbimo mirusiu (CPK 449 – 453 straipsniai) Å¡iuo atveju nustatomas tikras mirties faktas, jos laikas bei aplinkybės, kuriomis asmuo mirė.

Nagrinėjamoje byloje pareiÅ¡kėja pareiÅ¡kime nurodo, jog S. R., gimęs (duomenys neskelbtini), 1942 m. iÅ¡vyko iÅ¡ namų (duomenys neskelbtini) gyventi ir dirbti į kitÄ vietÄ , kuri pareiÅ¡kėjai nėra žinoma. Po kurio laiko trukusio susiraÅ¡inėjimo žinios apie jį nutrÅ«ko ir niekuomet neatsinaujino. Nurodo, jog nei pareiÅ¡kėja, nei pareiÅ¡kėjos motina iki 2014 m. neturėjo jokių žinių apie S. R.. PareiÅ¡kėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, kada tiksliai (nurodant metus, mėnesį ir dienÄ ), kokioje konkrečioje vietoje, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis mirė S. R..

PareiÅ¡kime pareiÅ¡kėja nurodo, jog mirties datos negali nurodyti, kadangi Å¡ios datos nežino ir nėra galimybių jai nustatyti, todėl, siekiant palengvinti formalumus, susijusius su palikimo priėmimo klausimu, praÅ¡o nustatyti, jog S. R. mirė iki 2014 m. ir nurodo, jog toks reikalavimas patenka į CPK 444 str. 2 d. 9 p. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad asmeniui turint tikslÄ , jog teismas konstatuotų spėjamÄ mirties faktÄ , asmuo turi kreiptis į teismÄ ne su pareiÅ¡kimu dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo (CPK XXVI skyrius), o su pareiÅ¡kimu (atitinkančiu CPK 449, 450 straipsnių reikalavimus) dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu (CPK XXVII skyrius).

Taigi pareiÅ¡kėja nenurodė bÅ«tinų sÄ lygų tam, kad pareiÅ¡kimÄ galima bÅ«tų nagrinėti vadovaujantis minėta tvarka. Teismas iÅ¡aiÅ¡kino pareiÅ¡kėjai, jog bylos dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu nagrinėtinos XXVI skyriuje nustatyta tvarka, teismui pateikiant pareiÅ¡kimÄ atitinkantį CPK 449, 450 straipsnių reikalavimus.                                               III. Atskirojo skundo argumentai Atskiruoju skundu pareiÅ¡kėja D.

G. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį ir grÄ Å¾inti pareiÅ¡kimo priėmimo klausimÄ spręsti pirmos instancijos teismui iÅ¡ naujo. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:PareiÅ¡kime buvo aiÅ¡kiai nurodyta, kokiam tikslui pareiÅ¡kėja siekia tokio fakto nustatymo ir kokiÄ teisinę reikÅ¡mę tas faktas jai sukurtų. PareiÅ¡kėja nurodė, kad kitais bÅ«dais negali gauti dokumentų, kuriais galėtų pagrįsti jos teigiamÄ faktÄ ir pasiekti atitinkamo įraÅ¡o padarymo civilinės metrikacijos įstaigoje.

Todėl pareiÅ¡kimas atitinka visus CPK 447 straipsnio reikalavimus. Teismas nutartyje net nenurodė atsisakymo priimti pareiÅ¡kimÄ teisinio pagrindo. Teismas atsisakymÄ priimti pareiÅ¡kimÄ be nuorodos į kokius nors įstatymus ir be jokių papildomų argumentų motyvavo tuo, kad mirties faktas negali bÅ«ti nustatytas CPK XXVI skyriaus tvarka. Teismas nurodė, kad pareiÅ¡kėja turi teisę reikalauti asmens, dėl kurio paduotas pareiÅ¡kimas, paskelbimo mirusiu CPK XVII skyriaus tvarka. PareiÅ¡kėja nesutinka su Å¡iais teismo argumentais.

Ä®statymas nenustato baigtinio faktų, kurie gali bÅ«ti nustatomi CPK XXVI skyriaus tvarka sÄ raÅ¡o. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktÄ galima kreiptis į teismÄ dėl bet kurių kitų juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Ä®statymas, numatantis fizinio asmens paskelbimo mirusiu sÄ lygas, kalba apie nenatÅ«ralias mirties priežastis ir tokių priežasčių sÄ lygotos fizinio asmens civilinės bÅ«klės paskelbimÄ teismine tvarka.

Ä®statymas fizinio asmens paskelbimÄ mirusiu sieja vien tik su jo nebuvimo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje faktu. Tuo tarpu pareiÅ¡kimas yra grindžiamas ne vien faktu, kad apie šį asmenį ilgiau kaip trejus metus po iÅ¡vykimo iÅ¡ gyvenamosios vietos nėra jokių duomenų. PareiÅ¡kimas dėl fakto nustatymo grindžiamas ne tik tuo, kad po Å¡io asmens iÅ¡vykimo iÅ¡ namų praėjo daugiau negu septyniasdeÅ¡imt metų, bet ir tuo, kad pareiÅ¡kimo padavimo metu yra praėję daugiau negu Å¡imtas metų po Å¡io asmens gimimo.

BÅ«tent tai sudaro skirtumÄ nuo situacijos, apraÅ¡ytos CK 2.31 straipsnio 1 dalyje. Å ios teisės normos neįmanoma pritaikyti, kai mirties faktas įrodinėjamas neįmanoma asmens, kurio mirties faktÄ praÅ¡oma nustatyti, gyvenimo trukme. PareiÅ¡kėja nesiremia jokiomis aplinkybėmis, iÅ¡ kurių teismo bÅ«tų praÅ¡oma daryti iÅ¡vadÄ , kad S. R. mirė dėl kokių nors nenatÅ«ralių aplinkybių, o jo nebuvimo gyvenamojoje vietoje faktÄ ir trukmę pareiÅ¡kėja nurodo tik kaip iliustracijÄ jo amžiui ir neįtikėtinai gyvenimo trukmei.

Tai sudaro pagrindÄ praÅ¡yti nustatyti jo mirties faktÄ .Teisė nesieja mirties registravimo su kokiu nors ribotu mirties faktų nustatymo pagrindų sÄ raÅ¡u. Pagal CK 3.309 straipsnio 2 dalį mirtis registruojama sprendimÄ priėmusio teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigoje, remiantis teismo sprendimu paskelbti asmenį mirusiu ar nustačius asmens mirties faktÄ . PareiÅ¡kėja siekia paveldėti po motinos mirties, todėl praÅ¡o nustatyti, kad S. R. mirė iki motinos mirties dienos. Nustačius praÅ¡omÄ faktÄ , pareiÅ¡kėjos motina bÅ«tų laikoma pergyvenusia sutuoktine, priėmusia palikimÄ akivaizdžiu faktiniu valdymu.

Tuo tarpu priėmus teismo sprendimÄ dėl paskelbimo mirusius, S. R. bÅ«tų laikomas pergyvenusiu sutuoktiniu, kurio mirtis ir mirties data negalėtų bÅ«ti registruota anksčiau, negu įsiteisės teismo sprendimas. Tokiu bÅ«du bÅ«tų sukurta padėtis, kai akivaizdžiai miręs asmuo bÅ«tų palikimo nepriėmęs įpėdinis, po kurio palikimas pagal CK 5.3 straipsnio 1 dalį galėtų atsirasti tik ateityje. Tai sukeltų didžiulę ir nereikalingÄ sumaiÅ¡tį teisiniuose santykiuos, apsunkintų pareiÅ¡kėjos padėtį ir akivaizdžiai to paties teisinio galutinio rezultato bÅ«tų siekiama neproporcingai sudėtingomis teisinėmis priemonėmis.

                 IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirÄ jį skundÄ nėra ginamas vieÅ¡asis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių bÅ«tų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinės bylos medžiagÄ bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su bylų dėl juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo institutu, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamÄ teismo nutartį prielaidų nesudaro. PareiÅ¡kėja praÅ¡o teismo nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad S. R., gimęs (duomenys neskelbtini), mirė iki 2014 m.

Å io fakto nustatymas pareiÅ¡kėjai reikalingas, siekiant priimti palikimÄ po jos motinos mirties (b.l. 1-3). PareiÅ¡kėja nurodo, jog S. R. 1942 m. iÅ¡vyko iÅ¡ namų (duomenys neskelbtini) gyventi ir dirbti į kitÄ vietÄ , kuri pareiÅ¡kėjai nėra žinoma. Po kurio laiko trukusio susiraÅ¡inėjimo žinios apie jį nutrÅ«ko ir niekuomet neatsinaujino. Nurodo, jog nei pareiÅ¡kėja, nei pareiÅ¡kėjos motina iki 2014 m. neturėjo jokių žinių apie S. R.. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 7 punktÄ teismas XXVI skyriuje nustatyta tvarka nagrinėja bylas dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį.

Minėto straipsnio 2 dalies 9 punktas taip pat nustato, kad XXVI skyriuje numatyta tvarka nagrinėjamos ir bylos dėl kitokių juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Minėtas straipsnis nenustato baigtinio juridinę reikÅ¡mę turinčių faktų, dėl kurių nustatymo teismas nagrinėja bylas CPK XXVI skyriuje nustatyta tvarka, sÄ raÅ¡o. Tačiau kartu nurodo tam tikrÄ ribojimÄ tokių bylų nagrinėjimui, jeigu įstatymuose yra numatyta Å¡iems faktams nustatyti kita tvarka.

CPK XXVII skyrius kaip tik ir numato specialiÄ bylų dėl asmens paskelbimo mirusiu nagrinėjimo tvarkÄ , kuria ir turėtų bÅ«ti sprendžiamas pareiÅ¡kėjos tėvo, S. R., mirties nustatymo faktas.Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 7 punktÄ nustatomas mirties faktas, o ne jo įregistravimas. Skirtingai nuo nagrinėjamų pagal CPK 449–453 straipsnių taisykles bylų dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu, kai konstatuojamas spėjamas mirties faktas, pagal šį punktÄ nustatomas tikras mirties faktas, jos laikas bei aplinkybės, kuriomis asmuo mirė.

Mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis faktas gali bÅ«ti nustatomas tik po to, kai civilinės metrikacijos įstaigos atsisakė įregistruoti asmens mirtį. Kai nėra tokios įstaigos atsisakymo įregistruoti asmens mirtį, teismas atsisako priimti pareiÅ¡kimÄ (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas), o jeigu jis priimtas, – pareiÅ¡kimÄ palieka nenagrinėtÄ (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Abiem atvejais pareiÅ¡kėjas turi kreiptis į civilinės metrikacijos įstaigÄ Ä¯registruoti asmens mirtį (CPK 137 straipsnio 3 dalis, 297 straipsnio 1 dalis).

Kadangi pareiÅ¡kėja nepateikė jokių duomenų, kurie leistų nustatyti, kada tiksliai (nurodant metus, mėnesį ir dienÄ ), kokioje konkrečioje vietoje, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis mirė S. R., pirmos instancijos teismas pagrįstai iÅ¡aiÅ¡kino pareiÅ¡kėjai, jog bylos dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu nagrinėtinos XXVI skyriuje nustatyta tvarka, teismui pateikiant pareiÅ¡kimÄ , atitinkantį CPK 449-450 straipsnių reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 2.31 straipsnis yra skirtas ne tik tokiems atvejams, kai žmogus dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindÄ spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo, tačiau yra taikomas ir tada, jeigu fizinio asmens gyvenamojoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietÄ .

Taigi, pareiÅ¡kėjos nurodomos aplinkybės, jog jos tėvas iÅ¡ savo gyvenamosios vietos iÅ¡vyko 1942 m., ir nuo to laiko Å¡eima daugiau apie jį jokių žinių neturėjo, visiÅ¡kai atitinka CK 2.31 straipsnyje nurodytas sÄ lygas. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog S. R., gimusiam (duomenys neskelbtini), Å¡iuo metu yra (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) metai, besÄ lygiÅ¡kai nepatvirtina jo mirties fakto, kadangi yra pakankamai visiems žinomų ir pripažintų atvejų, kai žmonės iÅ¡gyvena iki 110 metų ir ilgiau.

CPK 449-453 straipsniuose nurodyta speciali bylų dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu nagrinėjimo tvarka yra nustatyta siekiant ginti ne tik pareiÅ¡kimÄ paduodančių, bet ir paties asmens, kurį siekiama pripažinti mirusiu, ir kitų suinteresuotųjų asmenų teises ir interesus. Pagal CPK 451 straipsnį teismas, priėmęs pareiÅ¡kimÄ , nutartimi paskelbia apie bylos iÅ¡kėlimÄ specialiame interneto tinklalapyje. Å iuo skelbimu yra nustatomas 3-6 mėnesių terminas, per kurį dingusiam asmeniui siÅ«loma atsiliepti, taip pat kreipiamasi į visus, kurie gali suteikti informacijos apie dingusį asmenį, kad per nurodytÄ terminÄ jÄ suteiktų teismui.

Å is teisinis reguliavimas užtikrina, kad rizika pripažinti mirusiu asmenį, kuris yra dar gyvas, ir pažeisti jo bei galimų kitų, pareiÅ¡kėjui nežinomų, jo įpėdinių teises ir interesus bÅ«tų minimali. Aplinkybė, kad tokia pareiÅ¡kėjos tėvo mirties pripažinimo tvarka apsunkins jos motinos palikimo priėmimo procesÄ , negali bÅ«ti pagrindu nesilaikyti įstatymo nustatytų normų. Remdamasis tuo, kas iÅ¡dėstyta, teismas daro iÅ¡vadÄ , jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o pareiÅ¡kėjos atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jÄ panaikinti (CPK 320 str.).

Procesinių dokumentų siuntimo (paÅ¡to) apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumÄ , todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymÄ Nr. 1R-261/1K-355, valstybei Å¡ios bylinėjimosi iÅ¡laidos nepriteistinos.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Teisėja                                                                                                          Laima Gerasičkinienė