2018-02-15 Nr. AB-3338-3-63-3-01311-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-312-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01311-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija: 7.3.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Šilutės rajono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. birželio 2 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Šilutės rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. R3-(4.1.17)-3004 „Dėl vienkartinės kompensacijos“ ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 1995 m. buvo pripažintas II grupės invalidu (darbingumo lygis – 35 proc.). 2012 m. lapkričio 26 d. darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0657224 darbingumo lygio priežastimi nurodyta liga (suluošinimas) būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu. Pareiškėjui nustatyta invalidumo grupė (nedarbingumas) nesikeitė iki 2012 m. lapkričio 29 d., kai jam suėjo senatvės pensijos amžius. Kadangi pareiškėjui priklausiusi senatvės pensija buvo maža, jam ir toliau mokama didesnė invalidumo / netekto darbingumo pensija. Lietuvos Respublikos Vyriausybei 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1004 patvirtinus Vienkartinių kompensacijų asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms išmokėjimo tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), pareiškėjui pagal šio aprašo 3.5 punktą buvo išmokėta 835 Eur vienkartinė kompensacija. Manydamas, kad jam priklausė didesnė kompensacija, pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas išmokėti likusią vienkartinės kompensacijos dalį pagal Aprašo 3.2 punktą, tačiau ginčijamu 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu jo prašymas buvo atmestas dėl to, kad jis su prašymu nepateikė galiojančios darbingumo lygio pažymos. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam išduota darbingumo lygio pažyma tapo negaliojančia ne dėl to, kad jis tapo darbingu, o dėl to, kad jis sulaukė pensinio amžiaus. Aprašas kompensacijos gavimo nesiejo su asmenų, pretenduojančių į kompensaciją, amžiumi, nes jame nenumatyti jokie terminai, per kuriuos asmuo galėjo kreiptis dėl vienkartinės kompensacijos išmokėjimo.

3. Atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas jam skirti vienkartinę kompensaciją, nes karo gydytojų sprendimu buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai sovietinėje armijoje. Vadovaujantis Aprašo 3.5 punktu, pareiškėjui 2016 m. sausio 29 d. buvo išmokėta 835 Eur vienkartinė kompensacija. Pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. Administracijai pateikė prašymą dėl likusios vienkartinės kompensacijos dalies išmokėjimo, nurodydamas, kad, pagal Aprašo 3.2 punktą, jam priklausė 1 669 Eur vienkartinė kompensacija. 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. R3-(4.1.17)-3004 šis jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjui išmokėta 835 Eur dydžio kompensacija, numatyta Aprašo 3.5 punkte, nes pensinio amžiaus asmenys neturėjo galimybės pateikti dokumentus, numatytus Aprašo 6 punkte.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Ministerija) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad Lietuvos Respublikos įstatyme dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms (1945-07-22 - 1991-12-31) (toliau – ir Paramos įstatymas) nenumatyta teisė gauti kompensacijų skirtumą, jeigu asmuo, gavęs kompensaciją, vėliau kreipiasi dėl kompensacijos pagal pripažintą mažesnį darbingumo lygį ir jau išmokėtos sumos skirtumo išmokėjimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu, nuo 2005 m. liepos 1 d.

į Tarnybą dėl darbingumo lygio ir darbingumo netekimo priežasčių nustatymo asmenys gali kreiptis tik iki senatvės pensijos amžiaus sukakties. 1999 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjui buvo neterminuotai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, nedarbingumo priežastis – bendrosios ligos. Po pakartotinio pareiškėjo darbingumo lygio vertinimo Tarnyba nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 25 d., t. y. iki senatvės pensinio amžiaus sukakties, jam nustatė 35 proc. darbingumo lygį, darbingumo lygio priežastis – liga (suluošinimas) būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu.

Pareiškėjas dėl kompensacijos skyrimo kreipėsi 2015 m. pabaigoje, pateikdamas karo gydytojų komisijos išduotą ligos pažymą, patvirtinančią, kad jis dėl ligos, įgytos karinės tarnybos metu, karo gydytojų komisijos sprendimu buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, todėl, vadovaujantis Aprašo 3.5 punktu, jam 2016 m. sausio 29 d. buvo išmokėta 835 Eur dydžio kompensacija. Pagal Aprašo 6 punktą, teisę gauti kompensaciją asmuo, netekęs 20 proc. ir daugiau darbingumo dėl ligos (suluošinimo) būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu, įgyja tik pateikęs Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išduotą darbingumo lygio pažymą, galiojančią kreipimosi su prašymu išmokėti kompensaciją dieną, ar jo kopiją.

Kadangi pareiškėjui 2012 m. lapkričio 28 d. išduotoje darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0657224 pažymėta, kad darbingumo lygis nustatytas iki 2012 m. lapkričio 25 d., teisę kreiptis dėl kompensacijos jis turėjo tik iki 2012 m. lapkričio 25 d. Atsižvelgiant į tai, Administracija neturėjo teisinio pagrindo pareiškėjui sumokėti skirtumą tarp 1 669 Eur dydžio ir jau išmokėtos 835 Eur dydžio kompensacijų.

II. 7. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimu pareiškėjo V. G. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 4 d. prašymu kreipėsi į Administraciją, nurodydamas, jog, vadovaujantis Aprašo 3.5 punktu, jam buvo išmokėta vienkartinė kompensacija – 835 Eur, nors turėjo būti taikomas Aprašo 3.2 punktas, kuriuo remiantis kompensacija sudarė 1 669 Eur, todėl prašė išmokėti likusią vienkartinės kompensacijos dalį. Prašymas grindžiamas tuo, kad pareiškėjas nuo 1995 m. buvo pripažintas II grupės invalidu (darbingumo lygis – 35 proc.), priežastis – liga (suluošinimas) būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu.

9. Ginčijamu 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. R3-(4.1.17)-3004 Administracija pareiškėją informavo, kad, pretenduojant į 1 669 Eur vienkartinę kompensaciją pagal Aprašo 3.2 punktą, vadovaujantis Aprašo 6 punktu, gyvenamosios vietos savivaldybės administracijai reikia pateikti Tarnybos išduotą darbingumo lygio pažymą, galiojančią kreipimosi su prašymu išmokėti kompensaciją dieną. Tarnyba tik 2012 m. lapkričio 9 d., po pakartotinio darbingumo lygio vertinimo, pareiškėjui išdavė darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0657224, kurioje darbingumo lygio priežastimi nurodyta „27.14 liga (suluošinimas), būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu“, tačiau ši pažyma galiojo iki 2012 m. lapkričio 25 d. Pareiškėjui paaiškinta, kad šiuo metu minimą pažymą galėjo pateikti tik darbingo amžiaus asmenys, o asmenims, sukakusiems senatvės pensiniam amžiui, darbingumo lygis nenustatomas, jiems nustatomi tenkinami specialieji poreikiai. Dėl pasikeitusių įstatymų senatvės pensijos amžiaus sulaukusiems asmenims nebebuvo teisinės galimybės nustatyti, kokią įtaką jų sveikatos būklei padarė sužalojimai ar ligos, susiję su būtinąja karine tarnyba sovietinėje armijoje, ir tik jei pareiškėjas dėl vienkartinės kompensacijos būtų kreipęsis 2012 m. lapkričio 9-25 d., jis būtų galėjęs pretenduoti į Aprašo 3.2 punkte numatyto dydžio vienkartinę kompensaciją.

10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjui 1999 m. rugsėjo 29 d. buvo neterminuotai nustatytas 35 proc. darbingumo lygis, nedarbingumo priežastis – bendrosios ligos (darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 0168222). Po pakartotinio darbingumo lygio vertinimo Tarnyba pareiškėjui nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2012 m. lapkričio 25 d. (iki senatvės pensinio amžiaus sukakties) nustatė 35 proc. darbingumo lygį, darbingumo lygio priežastis – liga (suluošinimas) būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu (darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0657224). Pagal Aprašo 6 punktą, teisę gauti kompensaciją asmuo, netekęs 20 proc. ir daugiau darbingumo dėl ligos (suluošinimo) būtinosios karinės tarnybos ar karinių mokymų sovietinėje armijoje metu, įgyja tik pateikęs Tarnybos išduotą darbingumo lygio pažymą, galiojančią kreipimosi su prašymu išmokėti kompensaciją dieną, ar jos kopiją. Kadangi pareiškėjui 2012 m. lapkričio 28 d. išduotoje darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. 0657224 pažymėta, kad darbingumo lygis nustatytas iki 2012 m. lapkričio 25 d., teisę kreiptis dėl kompensacijos jis turėjo tik iki 2012 m. lapkričio 25 d. – minėtos pažymos galiojimo metu.

11. Teismas nenustatė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, būtų pažeidęs teisės aktus arba viršijęs savo kompetenciją, taip pat kad ginčijamas sprendimas prieštarautų tikslams ir uždaviniams, dėl kurių Administracija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus, todėl nebuvo pagrindo panaikinti 2016 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. R3-(4.1.17)-3004. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, netenkintas ir išvestinis reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III. 12. Pareiškėjas V. G. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą panaikinti, įvertinti, ar Aprašo 6 punkto nuostata, numatanti, kad, siekiant gauti kompensaciją, yra privaloma pateikti galiojančią darbingumo lygio pažymą, neprieštarauja Paramos įstatymui, bei įpareigoti atsakovą iš naujo svarstyti pareiškėjo 2016 m. balandžio 4 d. prašymą.

13. Pareiškėjas teigia, kad ginčo esmė – ar vienkartinė kompensacija turi būti išmokėta asmenims, nurodytiems Aprašo 3.1-3.4 punktuose, bet sulaukusiems pensinio amžiaus. Aprašu nustatyta tvarka (privalomas galiojančios darbingumo lygio pažymos pateikimas) iš pensinio amžiaus sulaukusių asmenų atima teisę į kompensaciją, nes pensinio amžiaus asmenų darbingumo lygis nėra vertinamas ir nustatinėjamas. Apraše nustatyta tvarka prieštarauja Paramos įstatymui, nes jame teisė į kompensaciją nėra ribojama jokiais terminais, sužalotojo amžiumi ar socialiniu statusu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis draudžia varžyti žmogaus teises dėl jo socialinės padėties. Tačiau teismas neįsigilino į ginčo esmę.

14. Pareiškėjas pažymi, kad darbingumo lygis nustatomas asmenims nuo 18 metų iki senatvės pensijos amžiaus (Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 20 str. 1 d.). Taigi asmuo, sukakus pensiniam amžiui, darbingumo lygio pažymos turėti a priori (lot. iš anksto; nepatikrinus faktų; neatsižvelgiant į patirtį (spręsti, daryti išvadą)) negali, tačiau tokios pažymos neturėjimas nepaneigia asmenų sužalojimo, ligos ar invalidumo fakto. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, 2015 m. gegužės 5 d. svarstant Paramos įstatymo 2 ir 6 straipsnių pakeitimo įstatymo projektą, Seimo kanceliarijos Teisės departamentas nepritarė nuostatai nustatyti terminą, iki kurio asmenys turi kreiptis dėl išmokos skyrimo, ir terminą, iki kurio šios išmokos turi būti išmokėtos, kadangi tokiu atveju būtų sudarytos blogesnės sąlygos skirti šias kompensacijas, lyginant su kitomis vienkartinėmis kompensacijomis asmenims, sužalotiems sovietų armijoje. Iki 2005 m. liepos 1 d. mokant vienkartines kompensacija asmenims, kurie tarnybos metu buvo pripažinti netinkamais karo tarnybai dėl ligų ar sužalojimų sovietų armijoje, nebuvo taikomi terminų apribojimai. Be to, kitos panašaus pobūdžio išmokos, skiriamos, pavyzdžiui, rezistencijos dalyviams ar Černobylio atominės elektrinės avarijos likvidavimo dalyviams, nėra ribojamos laiko atžvilgiu.

15. Atsakovas Šilutės rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas atsiliepimo į skundą argumentais. Atsakovo nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad, 2015 m. liepos 1 d. įsigaliojus Paramos įstatymo nuostatai, jog kompensacijos skiriamos ir asmenims, kurie buvo pašaukti į būtinąją karinę tarnybą ar karinius apmokymus sovietinėje armijoje ir dėl sužalojimų ar ligų, susijusių su karine tarnyba ar kariniais apmokymais, karo gydytojų sprendimu buvo pripažinti netinkamais karo tarnybai (2 ir 6 str.), ir atitinkamai papildžius Aprašą, numatant, kad šie asmenys, kreipiantis dėl vienkartinės kompensacijos, savo gyvenamosios vietos savivaldybės administracijai kartu su prašymu turi pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, karo gydytojų išduotą dokumentą (ar archyvinį jo įrašą), patvirtinantį, kad jis karinės tarnybos ar karinių mokymų metu dėl sužalojimų ar ligų, susijusių su karine tarnyba ar kariniais mokymais, buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai, ar jo kopiją (7 p.), iš esmės buvo sudaryta teisinė galimybė asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžiaus, gauti vienkartines kompensacijas. Taigi, nuo 2015 m. liepos 1 d. valstybė pagerino asmenų, jau sukakusių senatvės pensijos amžiaus, padėtį, jiems skirdama nustatyto dydžio vienkartines išmokas (Aprašo 3.5 p.). Priešingai nei teigia pareiškėjas, Apraše teisei į kompensaciją terminai nenustatomi, nenustatomas ir pretenduojančių į kompensaciją asmenų amžius ar socialinis statusas. Pareiškėjas, 2016 m. kreipdamasis dėl vienkartinės kompensacijos, negalėjo pateikti galiojančios darbingumo lygio pažymos, nes jam jau buvo sukakęs senatvės pensijos amžius (pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, nuo 2005 m. liepos 1 d. į Tarnybą dėl darbingumo lygio ir darbingumo neteikimo priežasčių nustatymo asmenys gali kreiptis tik iki senatvės pensijos amžiaus sukakties), todėl, vadovaudamasi Aprašo 3.5 punktu, Administracija ginčijamu 2016 m. balandžio 22 d. sprendimu jam pagrįstai skyrė ir išmokėjo 835 Eur dydžio vienkartinę išmoką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje kilęs ginčas dėl vienkartinės kompensacijos asmeniui, sužalotam atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje dydžio ir mokėjimo tvarkos.

20. Pareiškėjas 2015 metais kreipėsi į Administraciją, prašydamas jam skirti vienkartinę kompensaciją pagal Paramos įstatymo 6 straipsnio 5 punktą, nes karo gydytojų sprendimu buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai sovietinėje armijoje. Jam buvo išmokėta 835 Eur vienkartinė kompensacija. Vėliau pareiškėjas, manydamas, kad jam turėjo būti išmokėta dvigubai didesnė kompensacija, t.y. pagal Paramos įstatymo 6 straipsnio 2 punktą, kreipėsi į Administraciją pakartotinai, o pastarajai jo prašymo netenkinus, padavė skundą teismui.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, pripažinęs atsakovo veiksmus teisėtais ir nurodęs, kad pareiškėjas Administracijai nepateikė dokumentų, būtinų didesnei vienkartinei kompensacijai gauti.

22. Apeliacinis pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus. Be to, pareiškėjas kelia Aprašo atitikimo Paramos įstatymui klausimą ir prašo kreiptis į Konstitucinį teismą.

23. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl socialinės paramos asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms. Šiuo įstatymu buvo numatytos asmenų, turinčių teisę į vienkartines kompensacijas, kategorijos ( Paramos įstatymo 2 straipsnis), konkretūs kompensacijų dydžiai ( Paramos įstatymo 6 straipsnis), o kompensacijų mokėjimo tvarką buvo pavesta nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei ( Paramos įstatymo 8 straipsnis). Vykdydama šį pavedimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 1004 patvirtino Vienkartinių kompensacijų asmenims, sužalotiems atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje, ir šioje armijoje žuvusiųjų šeimoms išmokėjimo tvarkos aprašą (ginčo santykiams aktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr.722 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. liepos 1 d.). Apraše be kita ko buvo numatyta, jog asmenys, sužaloti atliekant būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje ir pretenduojantys gauti vienkartines kompensacijas, privalo kreiptis į savo gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją bei kartu su prašymu pateikti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, darbingumo lygio pažymą, galiojančią kreipimosi dieną ( Aprašo 3.1. – 3.4 punkte numatytoms kompensacijoms) arba karo gydytojų išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad jis karinės tarnybos ar karinių mokymų metu dėl sužalojimų ar ligų, susijusių su karine tarnyba ar kariniais mokymais, buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai (Aprašo 3.5 punkte numatytai kompensacijai gauti).

24. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas skirti Aprašo 3.5 punkte numatytą kompensaciją, pateikė Apraše nurodytus dokumentus ir 2016 m. sausio 29 d. gavo Paramos įstatymo 6 straipsnio 5 punkte ir Aprašo 3.5 punkte numatytą 835 Eurų kompensaciją. Darytina išvada, kad valstybė įvykdė pareigą pareiškėjui, numatytą Paramos įstatyme.

25. 2016 m. balandžio 4 d. pareiškėjui vėl kreipusis į atsakovą didesnės kompensacijos, jis kartu su prašymu pateikė Aprašo 6 punkte nurodytus dokumentus, tačiau jo darbingumo lygio nustatymo pažyma galiojo tik iki 2012 m. lapkričio 25 d., todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai atsisakė jam išmokėti Paramos įstatymo 6 straipsnio 2 punkte ir Aprašo 3.2 punkte numatytą kompensaciją.

26. Įvertinus Paramos įstatymo redakcijas, galiojusias, nuo šio įstatymo priėmimo, darytina išvada, kad ir iki 2015 m. balandžio mėnesį priimtų įstatymo pakeitimų pareiškėjas galėjo pretenduoti į didesnę vienkartinę kompensaciją kaip netekęs 65 proc. procentų darbingumo, tačiau to nepadarė. Nuo 2012 m. lapkričio 9 iki 25 dienos jis atitiko visus Paramos įstatyme ir Apraše keliamus reikalavimus asmeniui, norinčiam gauti tokio pobūdžio kompensaciją, tačiau į Atsakovą tuo metu nesikreipė ir šis jo paties pasirinktas elgesio modelis neleido jam realizuoti tuo metu turėtos teisės. Pažymėtina, kad 2015 metais pririmtų Paramos įstatymo pakeitimų tikslas ir buvo pašalinti galimą asmenų, nukentėjusių nuo tarnybos sovietinėje armijoje, diskriminaciją dėl amžiaus, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu nėra pagrįsti.

27. Po 2012 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas tapo senatvės pensininku ir jam darbingumo lygis pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą nebenustatinėjamas, todėl jis pakartotinio kreipimosi į atsakovą momentu nebeatitiko teisės aktuose išdėstytų reikalavimų kompensacijai gauti.

28. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, laikėsi šią sritį reglamentuojančių teisės aktų, neviršijo savo kompetencijos, o ginčijamas sprendimas neprieštaravo tikslams ir uždaviniams, dėl kurių Administracija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Taigi pagrindo naikinti skundžiamą atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus nėra.

29. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo prašymą įvertinti Aprašo atitikimą Paramos įstatymui pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja įstatymams ar Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas teisės aktas atitinka įstatymus ar Konstituciją. Taigi, nustačius, jog byloje taikytinas Aprašas galėtų prieštarauti Paramos įstatymui, būtų būtina kreiptis į Konstitucinį teismą.

30. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos teisės akto analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas minėtame prašyme nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintame Apraše nustatytos kompensacijų mokėjimo tvarkos atitiktimi Paramos įstatymui. Kaip minėta, Paramos įstatyme numatytos asmenų, turinčių teisę į vienkartines kompensacijas, kategorijos ir konkretūs kompensacijų dydžiai, o Apraše tik nustatoma kompensacijų mokėjimo tvarka, kuri savaime nediskriminuoja asmenų, turinčių teisę į kompensacijas ir nenustato kitokio teisinio reguliavimo, tik detalizuoja procedūras, kurių turi būti laikomasi kreipiantis dėl kompensacijų ir jas išmokant.

32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, nemato pagrindo dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Aprašo neatitikimo Paramos įstatymui kreiptis į Konstitucinį Teismą.

33. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys