2022-03-30 Nr. AB-7617-3-61-3-04985-2021-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1789-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04985-2021-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. 21S35707 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1–osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6K-2214 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad prašė, jog jis būtų tiesiogiai išklausytas, prašė Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami per labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, todėl negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

3. Pareiškėjas teigė, kad nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso, jam turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pareiškėjas nurodė, kad negali pasilikti kilmės šalyje, nes yra persekiojamas tautiniu pagrindu, kaip (duomenys neskelbtini), t. y. politiniu pagrindu, už dalyvavimą protestuose prieš (duomenys neskelbtini). Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) patiria tam tikrą diskriminaciją, kaip ir kitos tautinės mažumos.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad kilmės šalies informacija sutampa su pareiškėjo pasakojimu, jog jis, kaip (duomenys neskelbtini), yra persekiojamas dėl savo politinių įsitikinimų, todėl yra pagrindas patenkinti jo prašymą. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką grėsmė turi būti vertinama individualiai pagal „slankiojančią skalę“, o pagal Europos prieglobsčio biuro (toliau – ir EPBB) nustatytus reikalavimus, priimant sprendimą dėl prieglobsčio turi būti atsižvelgta į padidintos rizikos asmenų grupes. Šiuo atveju pareiškėjas priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip politinės opozicijos aktyvistas, nes yra persekiojamas už savo politinius įsitikinimus.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo išsiuntimo, rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi, nes minėtos išimties pareiškėjo atveju nėra. Pareiškėjas savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje 2008/115/EB nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

6. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką, nes šis terminas nėra proporcingas. Pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Todėl pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti jo prašymą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.

7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Departamentas, vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas. Pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Komisija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

9. Departamentas pažymėjo, kad Departamento sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų, nes pareiškėjo pasakojimas negali būti laikomas pagrįstu įrodymu, kadangi jo nepatvirtina surinkta kilmės valstybės informacija, pagal kurią (duomenys neskelbtini) nepatiria sisteminio persekiojimo. Pareiškėjo pasakojimai nepagrindžia tariamai kilusios grėsmės realumo, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta, todėl pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

10. Departamentas paaiškino, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas, vadovaudamasis kilmės valstybės informacija, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) nevyksta kariniai konfliktai, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

11. Departamentas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai nesudaro pagrindo vertinti, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas nebuvo nagrinėjamas individualiai, pažeidžiant Įstatymo ir Tvarkos aprašo reikalavimus. Priešingai, Departamentas objektyviai ir nešališkai įvertino pareiškėjo pasakojimą, surinktą kilmės valstybės informaciją bei priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą prielaidą dėl pareiškėjui kilmės valstybėje kylančios realios ir individualios grėsmės patirti persekiojimą ar nežmonišką elgesį.

12. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, kadangi tyčia neteisėtai, neturėdamas pateisinamos priežasties kirto Lietuvos Respublikos sieną. Išnagrinėjus jo prašymą suteikti prieglobstį nebuvo nustatyta realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, todėl tikėtina, kad atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad Departamentas, skubos tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, taip pat išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Irako Respubliką, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

16. Teismas nurodė, kad Departamento sprendime konstatuota, jog tyrimo metu pareiškėjo pasakojimas buvo abstraktus, nedetalus, grįstas bendro pobūdžio situacija kilmės šalyje, be to, jo pateiktį įrodymai nepatvirtino jam gresiančio persekiojimo, o pateiktos aplinkybės prieštaravo surinktai kilmės valstybės informacijai, pagal kurią (duomenys neskelbtini) su persekiojimu nesusiduria, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Taip pat nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Įvertinęs surinktą informaciją apie kilmės valstybę (civilinis karas ar kitoks konfliktas (duomenys neskelbtini) nevyksta), Departamentas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Teismas, nagrinėdamas bylą, apžvelgė 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas (71 str. 3 d. 4 p., 86 str. 1–3 d., 87 str. 1–2 d.), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas (56 str. 1 d., 6 d.), Tvarkos aprašo nuostatas (89 p., 99 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, o pareiškėjo pateiktos Departamentui nuotraukos buvo įvertintos, jos neįrodo jokių pareiškėjo atžvilgiu vykdomų persekiojimo veiksmų, pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms trūksta konkretumo, detalumo, jo paaiškinimai grįsti bendrais teiginiais ir iš esmės susiję su bendra situacija kilmės valstybėje. Iš Departamento surinktos informacijos apie kilmės valstybę teismas nustatė, kad tautinės mažumos susiduria su tam tikrais sunkumais, kaip ir daugelyje valstybių, tačiau (duomenys neskelbtini) nėra persekiojami dėl savo tautybės. Nors religinės mažumos kilmės šalyje susiduria su priešiškumu, tačiau surinkta kilmės valstybės informacija rodo, kad problemų patiria musulmonai, krikščionys, Jehovos liudytojai. Pareiškėjo pateikti argumentai apie trukdymą jo politinei partijai, jam individualiai kylantį persekiojimą nėra pagrįsta. Teismas pabrėžė, kad kilmės šalies informacija rodo, jog politinės partijos ar organizacijos turi teisę dalyvauti rinkimuose, reikšti savo pažiūras be didesnių problemų, netgi naujai susikūrusios partijos gali laimėti rinkimus. Pareiškėjo apklausos metu minima partija TNA taip pat yra laimėjusi vietų tarybos rinkimuose, jos atstovai buvo išrinkti eiti svarbias pareigas, o naujausiais duomenimis, valdžia veda derybas su partijos atstovais siekiant patenkinti partijos reikalavimus.

19. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas teigė, jog jis yra partijos sekretorius, tačiau apklausos metu negalėjo tiksliai parašyti vieno iš partijos lyderių vardo, o tai kelia pagrįstų abejonių papasakotos istorijos tikrumu. Atsižvelgęs į tai, teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad valdžia jį apkaltino veikus prieš ją, nes jie buvo nedetalūs, tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

20. Teismas, atsižvelgęs į Departamento surinktą informaciją apie kilmės valstybę, padarė išvadą, kad Departamentas, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, nustatė, jog pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia rizikos, kad grįžus į (duomenys neskelbtini) pareiškėjas patirtų kankinimus, todėl jo deklaruojama baimė grįžti vertintina, kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio, nelaikytina visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje, nurodyti teiginiai prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai, tuo labiau, nėra pagrįsti kitais (be paaiškinimų) įrodymais. Pareiškėjo subjektyvūs teiginiai, kad jo tėvą nužudė valdžia, taip pat nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo pateikti argumentai pasižymėjo rimtais patikimumo trūkumais, prieštarauja kilmės valstybės informacijai, todėl teismas juos vertino kritiškai ir pažymėjo, kad jie negali būti laikomi patikimais įrodymais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą persekiojimą, nepateikiant apskritai jokių įrodymų, negali būti laikomi pagrįstu įrodymu, kadangi jų nepatvirtina surinkta kilmės valstybės informacija, pagal kurią nei (duomenys neskelbtini), nei jų šeimų nariai nepatiria sisteminio persekiojimo. Pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia jam tariamai kilusios grėsmės realumo, todėl „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo sąlyga nėra įvykdyta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys neprilygsta „persekiojimui“ ir nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

21. Teismas pabrėžė, kad Departamentas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus, taip pat kitas byloje nustatytas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti Departamento pateiktų faktų tikrumu, kad pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kils pavojus dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, o pareiškėjo subjektyvios prielaidos, nepagrįstos objektyviais, byloje esančiais duomenimis, negali paneigti Departamento padarytos išvados. Pareiškėjo pasakojimas iš esmės susijęs su bendra situacija kilmės valstybės šalyje.

22. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš Departamento pateiktos kilmės valstybės informacijos matyti, jog tautinės mažumos susiduria su tam tikrais sunkumais, kaip ir daugelyje valstybių, tačiau (duomenys neskelbtini) nėra persekiojami dėl savo tautybės. Religinės mažumos taip pat susiduria su priešiškumu, tačiau surinkta informacija parodė, kad problemų patiria musulmonai, krikščionys, Jehovos liudytojai, o prieš induistus nebuvo vykdyta jokių išpuolių. Šiauriniame regione kyla konfliktai tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) vienuolių dėl (duomenys neskelbtini) gyvenamų žemių, todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl trukdymo politinei partijai veikti, jo persekiojimo, yra nepagrįsti. Departamento pateikta kilmės šalies informacija parodo, kad politinės partijos ar organizacijos turi teisę dalyvauti rinkimuose ir reikšti savo pažiūras be didesnių problemų, netgi naujai susikūrusios partijos gali laimėti rinkimus. Teismas nenustatė aplinkybių, kad prieš pareiškėją bus imtasi persekiojimų veiksmų, o jo baimė dėl gyvybės yra sąlygota tik jo subjektyviu situacijos vertinimu bei prielaidomis.

23. Įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl papildomos apsaugos jam suteikimo, Departamento surinktą informaciją apie kilmės valstybę, teismas padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

24. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento, kad, bylą nagrinėjant Komisijoje, nepagrįstai nebuvo organizuotas žodinis procesas, vadovavosi Tvarkos aprašo 222 punktu ir nurodė, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, dėl kurių žodinis skundo nagrinėjimas Komisijoje būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas Departamento vykdytose apklausose, jose jam buvo sudarytos galimybės išsakyti visas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, pateikti žodinius paaiškinimus, atsakyti į užduodamus klausimus. Pareiškėjas taip pat dalyvavo teismo posėdyje, teikė paaiškinimus, tačiau jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs atsakovas, pareiškėjas nenurodė.

25. Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat pagrįstai išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę. Teismas, vertindamas nustatytą draudimo atvykti laikotarpį, pažymėjo, kad minėtas laikotarpis nustatytas atsižvelgus, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturėjo jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio, todėl teismas jį paliko nepakeistą.

26. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Komisijos sprendimas atmesti pareiškėjo skundą, paliekamas nepakeistas, taip pat yra teisėtas ir pagrįstas Departamento sprendimas nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimų skunde išdėstytais argumentais.

III. 27. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

29. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas gali pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo persekiojimo, tačiau tai yra teorinio lygmens pasvarstymai, neturintys jokio realaus faktinio pagrindo. Kilmės šalies policijos efektyvumas nėra aukštas, pareigūnai yra korumpuoti, neturi motyvacijos. Teisinių priemonių efektyvumas ir reali asmenų apsauga (duomenys neskelbtini) nėra tinkamai užtikrinama. Atsakovas nesurinko informacijos, kokia dalis pažeidėjų, teisiamųjų nubaudžiami ar sudrausminami. Kiek iškeltų bylų baigiasi nukentėjusiesiems palankiais sprendimais. Vien deklaratyvus teiginys, kad įstatymuose yra įtvirtinta garantija į teisingą bylos nagrinėjimą nereiškia, kad sistema praktiškai funkcionuoja ir geba veiksmingai apsaugoti asmenis.

30. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

31. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės.

32. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su vertinimu, jog tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei motyvų ir tikslų persekioti. Pareiškėjas aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl jo persekiojimo, tuo tarpu atsakovas tik subjektyvaus vertinimo pagrindu neatliko išsamaus tyrimo ir jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją, nenustatinėjo.

33. Pareiškėjas akcentuoja, kad prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

34. Pareiškėjas pažymi, kad, panaikinus sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

35. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

36. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Bylos esminis dalykas – atsakovo Departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S35707, kuriuo nesuteiktas pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui (duomenys neskelbtini) prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėją į Irako Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo prašymus panaikinti Komisijos 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. 6K-2214 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo (pareiškėjo) prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.

38. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

39. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

40. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

41. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų, nurodytų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas, taip pat pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Departamento sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę ir nustatytas proporcingas draudimo atvykti terminas.

42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų patenkintas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, tyrimą atliko neišsamiai, nevertino pareiškėjo asmeninių savybių, nepagrįstai neįvertino, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą yra visiškai pagrįsta.

43. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nesuteiktas pareiškėjui prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, yra pagrįsta ir teisėta, teisingumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

44. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

45. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

46. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

47. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

48. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

49. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

50. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

51. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad priklauso opozicinei partijai, kuri prieš TNA narius pradėjo naudoti prievartą. Apklausos Departamente metu pareiškėjas nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes, papildomai pažymėdamas, kad į kilmės valstybę negali grįžti dėl politinių priežasčių ir dėl kariškių, kurie turi ginklus ir gali panaudoti jėgą.

52. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apklausos metu apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, Departamento nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus.

53. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą pasakojimą bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, Departamentas nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Departamentas vertino, kad pareiškėjo pateikta informacija iš esmės yra susijusi su bendra situacija kilmės šalyje ir jo istorija nėra pagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais. Departamentas padarė išvadą, kad nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų nužudyti, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo surinktą informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat atsižvelgusi į pareiškėjo pasakojimo abstraktumą, nenuoseklumą ir prieštaravimus, sutinka su nurodytomis Departamento išvadomis.

54. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš Departamento sprendimo, Departamentas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje.

55. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina, išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

56. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo pateiktus pareiškimus ir visus jo turimus dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

57. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

58. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jai nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojai grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

59. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

60. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

61. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

62. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis, todėl nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Departamento sprendimo dalis dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

63. Tačiau teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra teisėtos ir pagrįstos. Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekė neteisėtai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymui. Taigi, nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jai taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgus į tai, jog Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki 2 metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, mažinant šį laikotarpį iki 2 metų nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

64. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, o pirmosios instancijos teismo, Departamento sprendimo ir Komisijos sprendimo dalys dėl draudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą atitinkamai pakeičiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkinti iš dalies

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. 21S35707 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“.

Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. 6K-2214 dalį.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dalia Višinskienė