2020-06-03 Nr. AB-11331-3-61-3-04327-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1763-556/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04327-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcija, uždaroji akcinė bendrovė „Merkio agrofirma“) dėl sprendimo, nurodymo ir įspėjimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Idavang“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (3)-AD5-8301; 2) panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2018 m. spalio 3 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PN60-1 (toliau – ir Privalomasis nurodymas); 3) panaikinti Inspekcijos 2018 m. spalio 5 d. įspėjimą Nr. V-9.13-1 (toliau – ir Įspėjimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. balandžio 25 d. su UAB „Merkio agrofirma“ sudarė Pastatų nuomos sutartį (toliau – ir Nuomos sutartis), kurios pagrindu Bendrovei buvo išnuomotas ir perduotas laikinam naudojimui nekilnojamasis turtas (pastatai, žemės sklypas, inžineriniai įrenginiai), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Įrenginiai). Nuomos sutartis sudaryta išimtinai su sąlyga, kad Įrenginiams yra išduotas ir galioja Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. VR-4.7-V-02-Š-8 (toliau – ir TIPK leidimas), suteikiantis teisę Bendrovei laikinai, naudojantis UAB „Merkio agrofirma“ priklausančia infrastruktūra, vykdyti Įrenginiuose kiaulių auginimo veiklą TIPK leidime nustatytomis sąlygomis. UAB „Merkio agrofirma“ du kartus raštu kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą su prašymu įvertinti ir atsakyti, ar Įrenginių operatoriaus pasikeitimas laikytinas esminiais gamybinės ir ūkinės veiklos pasikeitimais, dėl kurių atsiranda pareiga pakeisti TIPK leidimą. Agentūra patvirtino, kad pareigos gauti naują TIPK leidimą teisės aktai nenumato, o būtina įgyvendinti tik formalius procedūrinius reikalavimus, pakeičiant TIPK leidimą. Atsižvelgdama į tai, Bendrovė pradėjo Įrenginiuose vykdyti kiaulių auginimo veiklą. Veikla buvo vykdoma išimtinai pagal galiojančio TIPK leidimo sąlygas ir neviršijant Įrenginiuose leidžiamo laikyti kiaulių skaičiaus.

3. Inspekcija 2018 m. spalio 3 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo Bendrovei pritaikė griežčiausią poveikio priemonę – įpareigojimą nutraukti kiaulių auginimo veiklą Įrenginiuose. Inspekcija 2018 m. spalio 5 d. taip pat priėmė Įspėjimą, kuriuo nurodė nutraukti kiaulių auginimo veiklą Įrenginiuose. Įspėjimas grindžiamas identiškomis aplinkybėmis ir jų vertinimu, kaip ir Privalomasis nurodymas.

4. Pareiškėjas manė, kad Departamentas klaidingai aiškino Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas. Atsakovas nepagrįstai sutapatino TIPK leidimo duomenų pakeitimo procedūrų neatlikimą su TIPK leidimo neturėjimu apskritai ir taip išplėtė norminiais administraciniais aktais nustatytą teisinį reguliavimą. Dėl to atsakovas padarė nepagrįstą išvadą, kad Bendrovė Įrenginiuose veiklą vykdo neturėdama galiojančio TIPK leidimo.

5. Bendrovė, nesutikdama su atsakovo priimtu Privalomuoju nurodymu, tvirtino, kad jame suformuluota konstatuojamojo pobūdžio išvada, neva kiaulių auginimo veikla vykdoma neturint galiojančio TIPK leidimo, neatitinka tikrovės ir yra nepagrįsta faktais, nes UAB „Merkio agrofirma“ vardu yra išduotas ir galioja TIPK leidimas. Šis leidimas išduotas būtent kiaulių auginimo veiklai ir būtent šią veiklą Įrenginiuose galiojančio TIPK leidimo pagrindu anksčiau vykdė UAB „Merkio agrofirma“. Sudaręs Nuomos sutartį ir vėlesnius susitarimus dėl atsakomybės už TIPK leidimo sąlygų laikymąsi pasidalijimo, pareiškėjas manė, kad Bendrovė, kaip laikinas Įrenginių operatorius, įgijo teisę naudotis Įrenginiais pagal tiesioginę jų paskirtį – vykdyti kiaulių auginimo veiklą būtent galiojančio TIPK leidimo pagrindu, laikantis jo sąlygų.

6. Pareiškėjo tvirtinimu, Privalomasis nurodymas neatitinka imperatyvių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų nuostatomis, o griežčiausios poveikio priemonės taikymas nemotyvuotas. Pareiškėjo manymu, atsakovas, priimdamas Privalomąjį nurodymą, pažeidė ir VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą proporcingumo principą. Ginčo situacijoje aplinkos apsaugos teisinio reguliavimo tikslai galėjo būti pasiekti ir netaikant veiklos uždraudimui prilyginamų poveikio priemonių, o įgyvendinant Taisyklių 14 punkto nuostatas. Pareiškėjo vertinimu, priėmus Privalomąjį nurodymą, Įspėjimas Bendrovės atžvilgiu apskritai neturėjo būti priimtas.

7. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad atlikus patikrinimą buvo nustatyta, jog Bendrovė vykdo ūkinę veiklą neturėdama galiojančio TIPK leidimo tokios veiklos vykdymui. Dėl to Inspekcijos pareigūnai Bendrovei įteikė Įspėjimą gera valia pašalinti pažeidimus ir iki 2018 m. lapkričio 5 d. nutraukti kiaulių auginimo veiklą. Bendrovė kiaulių auginimo veiklos nenutraukė ir ją vykdo iki šiol.

9. Atsakovo tvirtinimu, galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigoja konkretų veiklos vykdytoją prieš pradedant veiklą gauti TIPK leidimą. Tuo atveju, jei keli ūkio subjektai nori vykdyti tą pačią veiklą pagal vieną TIPK leidimą, jie privalo Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką leidimui gauti ar pakeisti, pateikiant deklaraciją, kurioje turi būti nurodomas atsakomybės pasidalijimas tarp įrenginio dalis valdančių veiklos vykdytojų. Atsakovo vertinimu, įspėjimas yra kaip tik su ūkio subjekto naštos mažinimu susijusi įstatyme įtvirtinta priemonė, naudojama siekiant sudaryti sąlygas ūkio subjektui pasitaisyti per tam tikrą laiką gera valia, pašalinti pažeidimą. Įspėjimas nėra jokia sankcija ir neturi privalomojo nurodymo galios.

10. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog Privalomasis nurodymas buvo surašytas nepagrįstai. Departamento pareigūnai, surašydami Privalomąjį nurodymą, siekė užkirsti kelią aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų pažeidimui, kadangi Bendrovė veiklą vykdė neturėdama TIPK leidimo. Bendrovei pradėjus veiklą, Departamente buvo gauti gyventojų skundai dėl nemalonių kvapų, pablogėjusios gyvenimo kokybės. Bendrovė nesikreipė į Aplinkos apsaugos agentūrą Taisyklių 14 punkto pagrindu ir atsakomybės pasidalijimo deklaracijos Aplinkos apsaugos agentūrai nepateikė. Atsakovas pabrėžė, kad Bendrovė nesilaikė ir Taisyklių 105.1 punkte įtvirtinto reikalavimo informuoti Aplinkos apsaugos agentūrą apie pasikeitusius duomenis. Bendrovė prašymo patikslinti leidimo rekvizitus, dokumentų, patvirtinančių pasikeitusius duomenis ir įrodančių perimtas teises ir atsakomybės pasidalijimą, Aplinkos apsaugos agentūrai nepateikė.

11. Departamento tvirtinimu, Privalomajame nurodyme nurodytos faktinės aplinkybės, teisės normos, kurių pagrindu jis priimtas, todėl atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog Privalomasis nurodymas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Merkio agrofirma“ su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.

13. Atsiliepime UAB „Merkio agrofirma“ nurodė, kad nuosavybės teise priklausančiame kiaulių auginimo komplekse kiaulių auginimo veikla vykdoma beveik 40 metų (nuo jo įsteigimo 1982 m.). Visam šiam kompleksui išduotas TIPK leidimas. Kompleksą sudaro 15 fermų. Pareiškėjas nuomos pagrindu naudojasi 4 fermomis. UAB „Merkio agrofirma“ manymu, ginčijamais sprendimais nepagrįstai buvo apribotos UAB „Merkio agrofirma“ nuosavybės teisės įgyvendinimas. Vadovaujantis Taisyklių 14 punktu, pareiškėjas gali vykdyti kiaulių auginimo veiklą TIPK leidimo pagrindu. Prieš pareiškėjui pradedant veiklą, UAB „Merkio agrofirma“ du kartus raštu kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl pareigos gauti naują TIPK leidimą. UAB „Merkio agrofirma“ susitarimą su pareiškėju dėl atsakomybės už TIPK leidimo sąlygų laikymąsi rengė, pasirašė ir koregavo tris kartus. Aplinkos apsaugos agentūrai paraiškas dėl TIPK leidimo tikslinimo teikė 3 kartus: 2018 m. gegužės 9 d., 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. spalio 11 d. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, net ir nustačius, kad ginčo situacijoje veiklos vykdytojo veiksmai yra nepakankami dėl tam tikrų procedūrų, ši situacija negali būti prilyginama veiklos vykdymui be TIPK leidimo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Idavang“ skundą atmetė. Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atmetė.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl pareiškėjo teisės vykdyti kiaulių auginimo veiklą su UAB „Merkio agrofirma“ išduotu TIPK leidimu Nr. VR-4.7-V-02-Š-8.

16. Nustatyta, kad Inspekcija 2018 m. rugpjūčio 13 d. atliko UAB „Idavang“ neplaninį patikrinimą ir 2018 m. rugsėjo 11 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. V-9.10-6 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatavo, kad Bendrovė ūkinę – kiaulių auginimo veiklą vykdo pagal Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011 m. kovo 7 d. UAB „Merkio agrofirma“ išduotą TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-8 (I t., b. l. 153–155). Inspekcijos pareigūnė, vadovaudamasi patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, 2018 m. spalio 3 d. Bendrovei surašė Privalomąjį nurodymą Nr. PN60-1, kuriuo nurodė Bendrovei nutraukti kiaulių auginimo ūkinę veiklą adresu (duomenys neskelbtini), neturint galiojančio TIPK leidimo (I t., b. l. 157–158). Be to, Inspekcija 2018 m. spalio 5 d. Įspėjimu Nr. V-9.13-1 įspėjo Bendrovę, kad už Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, 191 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymą Bendrovei gali būti pritaikyta ekonominė sankcija bei nustatė Bendrovei terminą iki 2018 m. lapkričio 5 d. gera valia pašalinti pažeidimus, t. y. nutraukti kiaulių auginimo ūkinę veiklą, vykdomą (duomenys neskelbtini), neturint galiojančio TIPK leidimo (I t., b. l. 159–160).

17. Bendrovė 2018 m. lapkričio 16 d. Inspekcijai pateikė prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (I t., b. l. 161–163). Inspekcija 2018 m. lapkričio 26 d. sprendimu pratęsė Privalomojo nurodymo terminą iki 2019 m. vasario 4 d. ir apie tai 2018 m. lapkričio 26 d. raštu Nr. (18.8)-AD5-10047 informavo Bendrovę (I t., b. l. 165, 167).

18. UAB „Idavang“ 2018 m. spalio 12 d. su skundu kreipėsi į Departamentą, prašydama panaikinti Privalomąjį nurodymą ir Įspėjimą (I t., b. l. 22–30). Departamentas, išnagrinėjęs Bendrovės skundą, 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. (3)-AD5-8301 skundą dėl Privalomojo nurodymo panaikinimo tenkinti atsisakė, o Privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą (I t., b. l. 15–17). Departamentas sprendime nurodė, kad Aplinkos apsaugos agentūrai paraišką pakeisti TIPK leidimą 2018 m. spalio 11 d. pateikė UAB „Merkio agrofirma“ dėl pasikeitusio aplinkosauginio reguliavimo. TIPK leidimo, išduoto UAB „Merkio agrofirma“, galiojimas nekvestionuojamas, tačiau nepatvirtina UAB „Idavang“ veiklos teisėtumo. Departamentas sprendimą grindė Taisyklių 99, 100, 101 bei 14 punktais, tai pat ir 105.1 punktu. Dėl Įspėjimo Departamentas nurodė, kad taikant atsakomybę pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnio 1 dalį, rašytinis įspėjimas nesurašomas, todėl priėmė sprendimą pasiūlyti jį surašiusiam pareigūnui Įspėjimą pripažinti netekusiu galios.

19. Teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 23 punktu, 19 straipsnio 1 dalimi, 191 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 (redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 1 d.), ir pažymėjo, kad byloje ginčo, jog Bendrovė pagal Nuomos sutartį eksploatuoja UAB „Merkio agrofirma“ priklausantį kompleksą, t. y. Nuomos sutartyje nurodytus pastatus ir statinius, nėra (I t., b. l. 35–37). Pareiškėjas pripažįsta, kad jis šiame komplekse vykdo kiaulių auginimo veiklą pagal TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-8, išduotą 2011 m. kovo 7 d. ūkinės veiklos vykdytojui – UAB „Merkio agrofirma“ (I t., b. l. 38–119).

20. Remdamasis Taisyklių 14 punktu, teismas akcentavo, kad byloje įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Merkio agrofirma“ kartu su paraiška ar vėliau Aplinkos apsaugos agentūrai pateikė deklaraciją dėl atsakomybės pasidalijimo tarp įrenginio dalis valdančių subjektų (veiklos vykdytojų), nėra. Duomenų, jog į Aplinkos apsaugos agentūrą su tokia paraiška kreipėsi ir UAB „Idavang“, taip pat nėra. UAB „Merkio agrofirma“ ir UAB „Idavang“ 2018 m. balandžio 25 d. susitarimas patvirtina, kad UAB „Merkio agrofirma“ kiaulių auginimo veiklos pagal TIPK leidimą Nr. VR-4.7-V-02-Š-8 nevykdo (I t., b. l. 120–121, 122–123). Todėl toks susitarimas negali būti laikomas atsakomybės pasidalijimu tarp įrenginio dalis valdančių subjektų (veiklos vykdytojų) Taisyklių 14 punkto prasme. Kaip matyti iš Aplinkos apsaugos agentūros 2018 m. birželio 7 d. rašto Nr. (30.1)-A4-5476, UAB „Merkio agrofirma“ ir UAB „Idavang“ 2018 m. balandžio 25 d. susitarimas pagal UAB „Merkio agrofirma“ prašymą buvo įvertintas Aplinkos apsaugos agentūroje, kuri UAB „Merkio agrofirma“ išaiškino, jog vadovaujantis, Taisyklių 105.1 papunkčiu, Aplinkos apsaugos agentūrai turi būti pateikti pakeisti dokumentai (I t., b. l. 124, 125).

21. Vadovaudamasis Taisyklių 99, 100, 101, 105.1 punktais, teismas pažymėjo, kad UAB „Merkio agrofirma“ Įrenginiuose jokios ūkinės veiklos nevykdo. Įrenginiuose veiklą vykdo UAB „Idavang“, tačiau pastaroji, būdama veiklos vykdytoja, į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl TIPK leidimo rekvizito patikslinimo nesikreipė ir Aplinkos apsaugos agentūra sprendimo patikslinti TIPK leidimo rekvizitus nėra priėmusi (Taisyklių 105.3 p.). Tokių įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė.

22. Teismas rėmėsi Taisyklių 4 priede patvirtinta paraiškos leidimui gauti ar pakeisti rekomenduojama forma ir pažymėjo, kad pareiškėjas pripažino, kad nei jis, nei UAB „Merkio agrofirma“ paraiškos leidimui gauti ar pakeisti (Taisyklių 21, 31 p.) Aplinkos apsaugos agentūrai iki ginčijamų sprendimų priėmimo dienos pateikę nebuvo.

23. Pagal Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatas TIPK leidimas pareiškėjo vykdomai veiklai yra privalomas. Dėl šios aplinkybės ginčo nėra. Tokio TIPK leidimo pareiškėjas neturi. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad UAB „Idavang“ kiaulių auginimo ūkinę veiklą vykdo neturėdama galiojančio TIPK leidimo.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prie skundo pateikė UAB „Geomina“ 2018 m. lapkričio 30 d. raštą Nr. 18-335, adresuotą Aplinkos apsaugos agentūrai (I t., b. l. 133). Kaip matyti iš šio rašto, UAB „Geomina“ į Aplinkos apsaugos agentūra kreipėsi dėl UAB „Merkio agrofirma“ išduoto TIPK leidimo pakeitimo. Tačiau duomenų, jog ginčijamų sprendimų priėmimo metu pareiškėjo atžvilgiu Aplinkos apsaugos agentūra buvo priėmusi sprendimą, suteikiantį teisę jam vykdyti kiaulių auginimo veiklą objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), nėra. Priešingai, bylos duomenys rodo, jog Inspekcija dėl Patikrinimo akte konstatuoto pažeidimo 2018 m. lapkričio 26 d. Bendrovei surašė Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolą Nr. V-9.1-13-2 (I t., b. l. 169–172). Bendrovė 2019 m. sausio 24 d. Inspekcijai pateikė antrą prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (II t., b. l. 8–11). Kaip matyti iš Departamento 2019 m. vasario 1 d. rašto Nr. (3.0)-AD5-1647, Inspekcija Privalomojo nurodymo terminą pratęsė iki 2019 m. kovo 4 d. (I t., b. l. 32). Visų šių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas neturi Aplinkos apsaugos agentūros sprendimo, suteikiančio teisę jam vykdyti kiaulių auginimo veiklą UAB „Merkio agrofirma“ priklausančiuose Įrenginiuose.

25. Remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 6 dalimi, 18 straipsniu, teismas akcentavo, kad ginčijamu Privalomuoju nurodymu Bendrovei nurodyta nutraukti kiaulių auginimo ūkinę veiklą. Bylos duomenys rodo, kad 2018 m. rugsėjo 11 d. UAB „Idavang“ atstovui R. M., atsakingam už aplinkos apsaugą Merkio padalinyje, buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas už tai, kad 2018 m. rugpjūčio 13 d. neplaninio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Idavang“ objekte, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), vykdė kiaulių auginimo ūkinę veiklą neturėdama galiojančio TIPK leidimo (I t., b. l. 156). Departamentas atsiliepime pažymėjo, jog asmuo jam paskirtą baudą sumokėjo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad UAB „Idavang“ padarytas aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimas yra trunkamasis, konstatavo, kad jį išaiškinus ir nubaudus kaltą asmenį, Departamento įgalioti pareigūnai turėjo pagrindą Bendrovei duoti privalomąjį nurodymą nutraukti pažeidimą ir nustatyti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą (Įstatymo 18 str. 2 p.).

26. Teismo vertinimu, ginčijamas Privalomasis nurodymas atitinka Įstatymo 20 straipsnyje nustatytus privalomojo nurodymo turinio reikalavimus. Privalomąjį nurodymą davė įgaliotas aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas ir jo forma atitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2017 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. D1-393 „Dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės dokumentų formų patvirtinimo“ patvirtintą privalomojo nurodymo formą. Pareiškėjo ginčijamas Privalomasis nurodymas pagrįstas faktinėmis aplinkybės ir teisės normomis. Privalomuoju nurodymu pareiškėjui taikytos poveikio priemonės yra motyvuotos ir proporcingos padarytam pažeidimui.

27. Vadovaudamasis Aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnio 1 dalimi, 47 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, kad Bendrovė įspėta dėl atsakomybės pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnio 1 dalį. Inspekcija dėl Patikrinimo akte konstatuoto pažeidimo 2018 m. lapkričio 26 d. Bendrovei surašė Juridinio asmens padaryto aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo protokolą Nr. V-9.1-13-2 (I t., b. l. 169–172). Inspekcijos pareigūnai, įspėdami Bendrovę dėl atsakomybės pagal Aplinkos apsaugos įstatymo 55 straipsnio 1 dalį, įstatymo reikalavimų nepažeidė.

28. Teismo vertinimu, ginčijami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darė išvadą, kad Departamentas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, todėl Departamento sprendimas paliktas nepakeistas.

29. Teismas pažymėjo, kad, atsisakius tenkinti pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į proceso išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestas.

III. 30. Pareiškėjas UAB „Idavang“ (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

30.1. Pirmosios instancijos teismas ir atsakovas klaidingai aiškino materialiosios teisės normas, neatsižvelgė į šiomis normomis siekiamus tikslus ir nesant tam faktinio pagrindo nusprendė, kad apeliantas veiklą Įrenginiuose vykdė neturėdamas galiojančio TIPK leidimo. Teisę vykdyti veiklą Įrenginiuose apeliantui suteikia TIPK taisyklių 14 punktas, leidžiantis keliems veiklos vykdytojams naudotis atskiromis komplekso dalimis negaunant naujo TIPK leidimo. Taigi apeliantas nesiekė vykdyti ir nevykdė veiklos tokiomis sąlygomis, kokios konstatuotos Privalomajame nurodyme ir teismo sprendime – neturėdamas galiojančio TIPK leidimo. Apeliantas veiklą Įrenginiuose vykdė turėdamas Įrenginiams išduotą galiojantį TIPK leidimą ir laikydamasis jo sąlygų, tačiau formaliai nepakeitęs šio leidimo duomenų (rekvizitų). Teisės aktuose nustatyta pareiga gauti TIPK leidimą (kai jis dar nėra išduotas) ir pareiga pakeisti TIPK leidimą (kai jis jau yra išduotas) buvo sutapatintos, nepagrįstai išplečiant teisės normomis nustatytą teisinį reguliavimą. Priešingai nei sprendė teismas ir atsakovas, galiojantis teisinis reguliavimas nenustato pareigos pakeisti TIPK leidimo duomenis iki pradedant vykdyti veiklą, o tik nustato pareigą gauti tokį leidimą (kai jis apskritai nėra išduotas). Dėl to apelianto veikla, veikiant Įrenginių savininko vardu išduoto TIPK leidimo pagrindu, buvo neteisingai kvalifikuota ir be jokio teisinio pagrindo prilyginta tiems atvejams, kai ūkio subjektas veikia apskritai nesant išduoto galiojančio TIPK leidimo.

30.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjo veikla neatitinka Taisyklių 14 punkto sąlygų, ir dėl to klaidingai konstatavo, kad pareiškėjas privalo Taisyklių 105.1 punkto pagrindu pakeisti TIPK leidimo rekvizitus visa apimtimi, t. y. perimti visą TIPK leidimą. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies motyvai ne tik nepagrįsti byloje esančiais įrodymais, tačiau jiems ir prieštarauja. Pareiškėjas Nuomos sutarties pagrindu naudojosi ir veiklą vykdė tik mažesnėje komplekso, kurį apima TIPK leidimas, dalyje. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Merkio agrofirma“ likusioje komplekso dalyje nevykdytų kiaulių auginimo veiklos. Tačiau net ir sutinkant su bylos įrodymais nepagrįstomis teismo išvadomis, tampa akivaizdu, kad apeliantas Įrenginiuose nevykdė veiklos, neturėdamas galiojančio TIPK leidimo, o vykdė veiklą nepakeitęs galiojančio TIPK leidimo duomenų.

30.3. Privalomasis nurodymas priimtas nenustačius jo teisinio pagrindo – Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 3 punkto – taikymo sąlygų ir neįrodžius Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 191 straipsnio 2 dalies normų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas sprendime ignoravo faktą, kad Privalomajame nurodyme nurodytas jo teisinis pagrindas (Įstatymo 18 str. 1 d. 3 p.) nenustatytas ir dėl to visiškai nepasisakė. Be to, teismas sprendime ėmėsi jam nebūdingų funkcijų – taisyti esminius Privalomojo nurodymo trūkumus ir nurodė kitą Privalomojo nurodymo priėmimo teisinį pagrindą, kuris šiame administraciniame akte neminimas – Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Tai suponuoja, kad Privalomasis nurodymas turėjo būti panaikintas kaip nepagrįstas teisės aktų normomis, o teismo sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas byloje nustatytais faktiniais duomenimis ir galimai priimtas veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus).

30.4. Dėl neteisingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir jo pagrindu neteisingai atlikto apelianto veiklos kvalifikavimo Privalomuoju nurodymu pritaikyta neproporcinga poveikio priemonė – įpareigojimas nutraukti veiklą Įrenginiuose. Pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų ir visiškai nepagrįstai pripažino, kad Privalomuoju nurodymu apelianto atžvilgiu pritaikyta poveikio priemonė yra tinkamai motyvuota ir proporcinga. Po bylos išnagrinėjimo atlikti atsakovo veiksmai taip pat patvirtina, kad Privalomuoju nurodymu parinkta poveikio priemonė nebuvo būtina aplinkosaugos tikslams pasiekti, o į išimtinai formalaus pobūdžio neatitikimus buvo sureaguota neproporcingomis administracinio poveikio priemonėmis. Veiklos nutraukimas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) priemonė, kurios pritaikymas paneigia pačios veiklos vykdymo galimybę, o ne šalina šios veiklos vykdymu padarytų pažeidimų priežastis.

31. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

32. Atsakovas atsiliepime remiasi Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir pažymi, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigojo pareiškėją, prieš pradedant veiklą, gauti TIPK leidimą. Tuo atveju, jei keli ūkio subjektai nori vykdyti tą pačią veiklą pagal vieną TIPK leidimą, jie privalo Aplinkos apsaugos agentūrai pateikti paraišką leidimui gauti ar pakeisti, pateikiant deklaraciją, kurioje nurodomas atsakomybės pasidalijimas tarp įrenginio dalis valdančių veiklos vykdytojų. Nagrinėjamu atveju TIPK leidimas išduotas UAB „Merkio agrofirma“, tuo tarpu pareiškėjui nėra išduotas joks galiojantis TIPK leidimas ir savo veiklą pareiškėjas ilgą laiką vykdo neteisėtai.

33. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymas bei teismų suformuota praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2133-662/2015) suteikia teisę skirti privalomuosius nurodymus net ir prevencijos tikslais, t. y. siekiant užkardyti galimą pažeidimą. Nagrinėjamu atveju Privalomajame nurodyme aiškiai suformuluoti reikalavimai, nurodytos teisės normos (Įstatymo 18 str. 1 p.), kurių pagrindu surašytas Privalomasis nurodymas, taip pat nurodytos faktinės aplinkybės, kurių pagrindu jis surašytas. Pareiškėjas neatitiko Taisyklių 14 punkto reikalavimų, kadangi TIPK leidimas nebuvo koreguotas ir galiojo tik UAB „Merkio agrofirma“. Taigi iš faktinių bylos duomenų akivaizdu, jog pareiškėjas vykdė veiklą, neturėdamas galiojančio TIPK leidimo. Prieš pradėdamas vykdyti veiklą, pareiškėjas ne tik kad nesikreipė į Aplinkos apsaugos agentūrą, bet ir nepateikė atsakomybės pasidalijimo deklaracijos. Taisyklių 105.1 punkto reikalavimų taip pat nebuvo laikomasi. Pareiškėjas ir šiuo metu neturi TIPK leidimo ir dėl jo į Aplinkos apsaugos agentūrą nesikreipė.

34. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Merkio agrofirma“ pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

35. UAB „Merkio agrofirma“ pažymi, kad nuosavybės teise priklausančiame kiaulių auginimo komplekse kiaulių auginimo veikla vykdoma jau beveik 40 metų. Visam šiam kompleksui yra išduotas ir galioja TIPK leidimas. Leidimas išduotas kompleksui, kaip taršos šaltiniui. Kompleksą sudaro 15 fermų, 4 iš kurių išnuomotos pareiškėjui. UAB „Merkio agrofirma“ vertinimu, perduodama pareiškėjui laikinai naudotis nuomos pagrindu mažesnę taršos šaltinio dalį (4 iš 15 fermų), UAB „Merkio agrofirma“ siekė įgyvendinti Taisyklių 14 punkte numatytą teisę. Prieš pareiškėjui pradedant veiklą 4 iš 15 fermų, UAB „Merkio agrofirma“ 2 kartus raštu kreipėsi į Aplinkos apsaugos agentūrą ir prašė įvertinti ir atsakyti, ar komplekso dalies operatoriaus pasikeitimas laikytinas esminiais gamybinės ir ūkinės veiklos pasikeitimais, dėl kurių atsirastų pareigą pakeisti TIPK leidimą. Aplinkos apsaugos agentūra oficialiu raštu patvirtino, kad pareigos gauti naują TIPK leidimą, pakeičiant dabar galiojančio TIPK leidimo sąlygas, nėra.

36. UAB „Merkio agrofirma“ akcentuoja, kad susitarimą su pareiškėju dėl atsakomybės už TIPK leidimo sąlygų laikymąsi rengė, pasirašė ir koregavo 3 kartus. Jeigu teismas manė, kad byloje trūksta duomenų pagrįsti pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytą aplinkybę apie deklaracijos dėl atsakomybės pasidalijimą pateikimą, jis turėjo savo iniciatyva išreikalauti šiuos įrodymus iš proceso dalyvių arba Aplinkos apsaugos agentūros. UAB „Merkio agrofirma“ pažymi, kad fiziškai neįmanoma veikti neturint galiojančio TIPK leidimo, kai toks leidimas yra ir ginčas dėl šio fakto net nėra keliamas. Jeigu teismas būtų iš tiesų pakankamais įrodymais nustatęs, kad ne visi Taisyklių 14 punkto reikalavimai buvo įvykdyti, būtent tokį faktą jis ir turėjo konstatuoti sprendime. Atitinkamai teismo išvados galėjo būti siejamos ne su veikimu neturint TIPK leidimo, o, pvz., su veikimu, nepateikus deklaracijos dėl atsakomybės pasidalijimo. UAB „Merkio agrofirma“ akcentuoja, kad pareiškėjui įvykdžius teismo sprendime nurodytą reikalavimą – Taisyklių 105.1 punkto pagrindu pakeitus TIPK leidimo rekvizitus, UAB „Merkio agrofirma“ formaliai netektų teisės vykdyti TIPK leidime nurodytą veiklą 11 iš 15 jai priklausančių fermų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Privalomuoju nurodymu pareiškėjas (apeliantas) įpareigotas nutraukti ūkinę veiklą dėl to, kad nesilaikė Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies ir 191 straipsnio 2 dalies reikalavimų – ūkinės veiklos vykdymo metu neturėjo galiojančio taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimo.

38. Aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi Privalomojo nurodymo surašymo metu) buvo pasisakyta, jog fizinis asmuo, juridinis asmuo ar jo padalinys (įskaitant užsienio valstybės juridinį asmenį ir kitą organizaciją, taip pat jų padalinį), prieš pradėdamas eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir vykdyti ūkinę veiklą, privalo šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą, taršos leidimą ar kitą leidimą arba įrenginį įregistruoti.

39. Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 2 dalyje buvo išdėstyta, jog fizinis ar juridinis asmuo turi teisę eksploatuoti TIPK taisyklėse nurodytą įrenginį (jo dalį, kelis įrenginius ar jų dalis), šio asmens eksploatuojamą ar valdomą nuosavybės teisės, nuomos, panaudos, patikėjimo teisės ar kitu teisiniu pagrindu, tik turėdamas galiojantį TIPK leidimą ir jame nustatytomis sąlygomis.

40. Išdėstytas teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad ūkinės veiklos objektų eksploatavimas ir ūkinės veiklos vykdymas yra galimas tik turint TIPK leidimą (Aplinkos apsaugos įstatymo 19 str. 1 d.), kurio paskirtis bei esmė, išdavimas, pakeitimas ir galiojimo panaikinimas, taip pat kiti aspektai apibrėžiami Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnyje. Principinis momentas yra tas, kad tiek prieš pradedant eksploatuoti ūkinės veiklos objektą ir prieš pradedant vykdyti ūkinę veiklą, tiek eksploatuojant atitinkamos ūkinės veiklos įrenginį, teisinis vienetas turi gauti bei turėti galiojantį TIPK leidimą, kurio neturėjimu, ūkinės veiklos vykdymo metu, ir apkaltinta Bendrovė.

41. Prieš apeliacinės instancijos teismui pateikiant vertinimą dėl apeliacinio skundo argumentų, atkreiptinas dėmesys į keletą faktinių aplinkybių.

42. Gautoje patikrinti administracinėje byloje ginčo, kad UAB „Merkio agrofirma“ galiojantį TIPK leidimą ūkinei veiklai (kiaulių auginimui) vykdyti turėjo, nėra. Nuomos sutarties pagrindu dalis Įrenginių perduota Bendrovei, kuri pradėjo vykdyti bei vykdė ūkinę veiklą UAB „Merfio agrofirma“ išduoto TIPK leidimo pagrindu.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, tokia faktinė situacija bei Privalomojo nurodymo metu galiojęs teisinis reguliavimas (procesinio sprendimo 38–39 p.) lemia tai, jog ūkinės veiklos vykdymas buvo su galiojančiu TIPK leidimu. Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 24 punkte įtvirtinta taršos leidimo apibrėžtis, kur nurodoma, kad tai (taršos leidimas) rašytinis dokumentas, kuriuo suteikiama teisė eksploatuoti visą įrenginį, atitinkantį aplinkos ministro patvirtintose Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse nustatytus kriterijus, arba aplinkos ministro nustatyta tvarka tokio įrenginio dalį ar kelis tokius įrenginius ar jų dalis, kuriems netaikomas reikalavimas turėti šio straipsnio 23 punkte nurodytą leidimą, ir kuriame nustatomos įrenginio eksploatavimo aplinkos apsaugos sąlygos.

44. Kaip jau buvo paminėta, jokio ginčo dėl UAB „Merkio agrofirma“ teisės eksploatuoti jai nuosavybės teise priklausančius bei Nuomos sutarties pagrindu Bendrovei išnuomotus Įrenginius tarp administracinės bylos proceso dalyvių nėra. Vadinasi, nebuvo ir jokio pagrindo teigti, kad Bendrovė vykdė ūkinę veiklą neturėdama TIPK leidimo, todėl Privalomame nurodyme suformuluota teisei priešinga veika nebuvo pagrįsta. Privalomojo nurodymo surašymo metu Bendrovė vykdė veiklą, turėdama galiojantį TIPK leidimą, bet išduotą kito asmens vardu tai pačiai ūkinei veiklai, todėl kyla tik klausimas, ar TIPK leidimas neturėjo būti keičiamas, esant tokiai situacijai, kokia susiklostė šioje byloje.

45. Pavyzdžiui, Aplinkos apsaugos įstatymo 191 straipsnio 11 dalyje buvo numatyta, kad TIPK leidimas turi būti pakeistas, kai yra bent vienai iš šių sąlygų: 1) planuojamas esminis pakeitimas (t. y. planuojama pakeisti įrenginio (jo dalies, kelių įrenginių ar jų dalių), kuriam išduotas TIPK leidimas, pobūdį ar veikimą arba planuojama jį išplėsti, kai toks pakeitimas ar išplėtimas gali turėti reikšmingą neigiamą poveikį žmonių sveikatai arba aplinkai, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme, arba kai toks pakeitimas ar išplėtimas atitinka arba viršija TIPK taisyklėse nustatytas įrenginio pajėgumo ribas); 2) išduotame TIPK leidime nustatytos sąlygos ir terminai, dėl kurių TIPK leidimas turi būti pakeistas; 3) aplinkos ministro įgaliota institucija TIPK taisyklėse nustatyta tvarka nustato, kad, įsigaliojus naujiems arba pasikeitus Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktų, aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų ir jų įgyvendinamųjų teisės aktų, aplinkos apsaugos normatyvų, aplinkos apsaugos standartų, aplinkos kokybės normų reikalavimams, turi būti nustatytos griežtesnės ar papildomos TIPK leidimo sąlygos arba kad yra galimybė TIPK taisyklėse nustatyta tvarka taikyti kitas išmetamų teršalų sumažinimo priemones.

46. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, atkreipusi dėmesį į 45 punkte nurodytą teisinį reguliavimą, paisydama valdžių padalijimo principo, neatliks teisinio vertinimo, ar buvo laikytasi Aplinkos apsaugos įstatyme numatytų reikalavimų dėl TIPK leidimo pakeitimo, o kartu Taisyklių, kadangi tai ne šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

47. Turint omenyje ginčo esmę (procesinio sprendimo 37 p.), atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai interpretavo teisinį reguliavimą, apibrėžiantį TIPK leidimo esmę bei paskirtį, dėl ko priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą.

48. Privalomasis nurodymas, kaip pirminis ir pagrindinis teisės aktas, sukėlęs teisines pasekmes Bendrovei, lėmė ir kitų apskųstų išvestinių dokumentų priėmimą (procesinio sprendimo 1 p.), todėl panaikinus Privalomą nurodymą, yra naikintini tiek Įspėjimas, tiek Departamento 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Idavang“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

Panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (3)-AD5-8301, Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos 2018 m. spalio 3 d. Privalomąjį nurodymą Nr. PN60-1 ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Šalčininkų aplinkos apsaugos inspekcijos 2018 m. spalio 5 d. įspėjimą Nr. V-9.13-1.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius