2018-04-04 Nr. AB-6932-3-64-3-00079-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1735-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00079-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. M. su skundu (b. l. 2–10) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau ‒ ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 23 d. iki 2014 m. birželio 6 d. buvo laikomas perpildytose kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Asmens ir daiktų apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (b. l. 69–76) į skundą prašė jį atmesti, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. birželio 5 d. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė teismo taikyti ieškinio senatį.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 17 ir 21 ir jam teko nuo 1,85 iki 4,68 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebuvo pastovus, kadangi dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijas už šį laikotarpį atsakovas laikė nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

6. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Higienos normos (toliau – ir Higienos norma) reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje. Visose kamerose įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, atskirtas sienele nuo likusio kameros ploto, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Visos kameros aprūpintos reikalingu inventoriumi – lovomis, spintelėmis, stalais, taburetėmis, maisto produktų lentyna, kamerose yra veidrodžiai, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis Higienos normos reikalavimais. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

7. Atsakovas akcentavo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. 2014 m. spalio 3 d. patikrinimo akte Nr. EP-406 užfiksuota, kad išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos. Patikrinimų metu jokių esminių pažeidimų neužfiksuota, be to, asmens krata nėra ilgai trunkantis procesas, todėl pareiškėjui negalėjo sukelti tokių stiprių neigiamų išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip neturtinė žala.

8. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, 2013 m. gruodžio 30 d. užpildė prašymą, jog sutinka būti laikomas su rūkančiais asmenimis, nes pats yra rūkantis. Vėliau jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas nebuvo pateikęs. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai nulemtus laikymo sąlygų, kurių nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą.

II. 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu (b. l. 82–88) pareiškėjo K. M. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui K. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. birželio 5 d. (b. l. 42–45), o į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 12 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 11). Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. sausio 11 d. teismas pritaikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą nagrinėjo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 12 d. iki 2014 m. birželio 5 d.

11. Teismas, remdamasis bylos duomenimis (2017 m. sausio 27 d. pažyma Nr. 60/08-3448, b. l. 42–45), nustatė, jog pareiškėjas K. M. laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 12 d. iki 2014 m. birželio 5 d., viso 140 dienų. Įvertinęs kamerų plotą (nuo 17,62 iki 18,72 kv. m) ir kamerose buvusių asmenų skaičių (nuo 4 iki 11), teismas nustatė, kad tik 4 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus (kameroje Nr. 21 – 2014 m. kovo 5 d., 2014 m. kovo 6 d., 2014 m. kovo 26 d. ir 2014 m. kovo 30 d.) ir net 129 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m, o 7 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus (teko nuo 2,67 iki 4,68 kv. m). Tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šias dienas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, kadangi atsakovas pateikė duomenis tik kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val. Todėl 2017 m. sausio 27 d. pažymos turinį teismas vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 136 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus minimaliam kamerų plotui.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, jog kameros neatitiko Higienos normos reikalavimų, teismas nurodė, jog atsakovas atsiliepime dėl pareiškėjo laikymo kamerų atitikimo Higienos normos reikalavimams nepasisakė visiškai, į bylą pateikė du Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, iš kurių matyti, kad Šiaulių TI buvo atliekama periodinė valstybinė visuomenės sveikatos saugos kontrolė ir pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tikrintos. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose šalta, drėgna, neužtikrintas natūralus apšvietimas, t. y. pažeidžiant Higienos normos 22 ir 26 punktų, reglamentuojančių patalpų apšvietimą, oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį, reikalavimus.

13. Dėl pareiškėjo teiginių apie netinkamą apžiūrą atvykstant ir išvykstant iš Šiaulių TI, teismas pažymėjo, jog iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu (2014 m. spalio 3 d. patikrinimo aktas Nr. EP-406, b. l. 55–58), nustatyta, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos įrengtos naujai, jos tvarkingos, taigi patikrinimo metu Higienos normos pažeidimų kratų atlikimo patalpoje nebuvo užfiksuota, ir byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl asmens ir daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis. Teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau nenurodė, kad būtent jam jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kada tas buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

14. Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose nuo nerūkančiųjų, suimtieji pildo prašymus (b. l. 55–58). Iš byloje esančio 2013 m. gruodžio 30 d. pareiškėjo prašymo matyti, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis, nes yra rūkantis (b. l. 47), iš įrašų asmens sveikatos istorijoje taip pat matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2013 m. liepos 16 d. prie pareiškėjo žalingų įpročių buvo nurodytas ir rūkymas (b. l. 22). Pareiškėjas nenurodė, kad galimai pasikeitus jo įpročiams dėl perkėlimo į nerūkančiųjų kamerą jis kreipėsi į Šiaulių TI administraciją ir nebuvo perkeltas į kitą kamerą, todėl teismas sprendė, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo laikymo rūkančiųjų kamerose nėra.

III. 15. Pareiškėjas K. M. apeliaciniame skunde (b. l. 92) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismo priteistas 1 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra neadekvatus jo patirtiems išgyvenimams. Be to, teismas priėmė neteisėtą sprendimą, nes neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas kalėjo su rūkančiais asmenimis bei nepagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimo pritaikė ieškinio senatį. Pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu negali būti taikoma ieškinio senatis, nes yra Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 95–98), kuriuo prašo pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, jokių aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta. Atsakovas apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui K. M. už kalinimą Šiaulių TI 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. birželio 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senatį, o 1 600 Eur suma neatitinka jo patirtų išgyvenimų.

20. Nagrinėjamu atveju, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Todėl pareiškėjo argumentai, susiję su ieškinio senaties netaikymu reikalavimams dėl žalos, kylančios iš Konvencijos pažeidimo, atlyginimo, atmestini kaip nepagrįsti.

21. Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017; 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

22. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

23. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d.; 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

24. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisinimo nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. sausio 11 d. taikė trejų metų ieškinio senaties terminą konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 12 d., t. y. praleidęs paminėtą terminą, o pagrindo jam atnaujinti nėra.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos išvadas dėl ieškinio senaties taikymo bei atsižvelgusi į tai, jog apeliaciniame skunde jokių naujų argumentų dėl tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nėra, konstatuoja, kad teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstos ir teisėtos, todėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su senaties termino taikymu, iš naujo neanalizuoja ir dėl jų atsikirai nepasisako.

26. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl priteistinos sumos dydžio, pirmiausia pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

27. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga

28. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-858/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardytų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1435-858/2017; 2015 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-850-858/2015; 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-137/2013).

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (136 dienas), į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 600 Eur suma laikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

31. Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog Šiaulių TI rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais, teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos 6 punktas numato, jog Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte numatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šiuo atveju taip pat vertinama, ar pareiškėjas kreipėsi į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas, prašydamas imtis atitinkamų veiksmų, bei ar yra duomenų, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo ir pan. Pareiškėjui kalinimo metu neteikus skundų ar prašymų tardymo izoliatoriaus administracijai nebūti laikomam kartu su rūkančiais asmenimis, paprastai vertinama, kad pareiškėjo teisė į saugią sveikatai aplinką nebuvo pažeista, o tardymo izoliatoriaus veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti neteisėtais

32. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas, atvykęs į Šiaulių TI, prašyme pats nurodė, jog rūko ir sutinka gyventi su rūkančiais asmenimis (b. l. 47), pirminės gydytojų apžiūros metu nurodė savo žalingą įprotį – rūkymą (b. l. 22). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Šiaulių TI administracijos jį laikyti su nerūkančiais asmenimis ir kad toks prašymas būtų netenkintas. Be to, pareiškėjas nenurodo, kad yra nerūkantis, o tik išdėsto abstraktaus pobūdžio argumentus, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo tvirtinimas, kad jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis ir dėl to buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, dėl ko buvo pažeista jo teisė į saugią sveikatai aplinką, yra nepagrįstas. Dėl šių priežasčių nagrinėjamu atveju šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

33. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, o pirmosios instancijos teismo priteista suma laikytina proporcinga pareiškėjo patirtiems nepatogumams. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė