c8b9e05b-e4a5-4bc1-8646-72f3f2d15241 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr Civilinė byla Nr. 2A-2106-611/2013 Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12900-2012-3 Procesinio sprendimo kategorija: 35.4, 45.5, 121.14;121.21, VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2013 m. balandžio 25 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo AB LESTO ieÅ¡kinį atsakovui Vilniaus rajono savivaldybei dėl skolos priteisimo.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs civilinę bylÄ , n u s t a t ė: I. Ginčo esmė ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ , patikslintu ieÅ¡kiniu praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo 863,93 Lt skolos, 5 proc. metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad tiekė elektros energijÄ atsakovui nuosavybės teise priklausančiam butui, esančiam (duomenys neskelbtini), Baltosios Vokės k., Pagirių k., kuria naudojosi jame gyvenantys asmenys.

Nors elektros energijos pirkimo-pardavimo santykiai nebuvo įforminti raÅ¡ytine sutartimi, tačiau sutartis laikoma sudaryta tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo, kaip buto savininko, konkliudentiniais veiksmais. Per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-08-31 butui buvo tiekiama elektros energija, už kuriÄ nebuvo apmokėta. Atsakovas nepateikė duomenų apie pagrindinį buto nuomininkÄ , įrodymų, jog jis yra sudaręs patalpų nuomos sutartį ir jÄ Ä¯registravęs įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas prašė ieÅ¡kinį atmesti.

Nurodė, kad ieÅ¡kovo minimu laikotarpiu atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute savavaliÅ¡kai gyveno L. M., todėl ji laikytina faktine ieÅ¡kovo tiektos elektros energijos vartotoja. IeÅ¡kovas apie tai buvo informuotas. Nors su L. M. nebuvo sudaryta raÅ¡ytinė energijos pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau Å¡alių veiksmai rodo, kad Å¡alių valia tiekti ir gauti elektros energijÄ buvo realizuota konkliudentiniais veiksmais. Tokiu bÅ«du atsakovas neturi prievolės mokėti už trečiojo asmens skolas vien tik nuosavybės teisės pagrindu.

Atsakovui kiltų pareiga atsiskaityti už elektros energijÄ tik tuo atveju, jeigu nebÅ«tų galimybės nustatyti elektros energijos vartotojo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. sausio 15 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino visiÅ¡kai. Teismas priteisė ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 863,93 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (2012-09-13) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 74 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Teismas konstatavo, jog atsakovo pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Pagirių seniÅ«nijos raÅ¡tas, kuriame nurodyta, kad L. M. savavaliÅ¡kai naudojasi butu, neįrodo, jog per laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2010-08-31 ji naudojosi paslaugomis bei tarp L. M. ir ieÅ¡kovo susiklostė sutartiniai santykiai. Teismas pažymėjo, jog į bylÄ nėra pateikta jokių įrodymų (patikrinimo aktų, gyvenamosios vietos deklaravimo pažymėjimo ir kt.), galinčių objektyviai patvirtinti seniÅ«nės M.

M. nurodytÄ aplinkybę dėl L. M. gyvenimo atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute nuo 2000 m. Atsakovas pateikė į bylÄ duomenis, kad dėl Å¡io buto nuo 2010-08-02 yra sudaryta nuomos sutartis. Teismas, nustatęs, jog atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto elektros energijos tiekimo-vartojimo įrenginiai yra prijungti prie elektros energijos tiekimo tinklų, konstatavo, kad tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta neterminuota elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis, o atsakovui atsirado prievolė mokėti už tiekiamÄ elektros energijÄ Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir tarifais.

Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl skolos dydžio, atsakovas įrodymų dėl kitokio suvartoto elektros kiekio ar neteisingo skolos dydžio apskaičiavimo nepateikė. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovas, kaip daikto savininkas, nepasirÅ«pino ir nesudarė sutarties su buto naudotoja, pagal kuriÄ jai bÅ«tų buvusi numatyta pareiga apmokėti už į butÄ patiektas paslaugas, raÅ¡ytinė elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieÅ¡kovo ir bute ginčo laikotarpiu gyvenusio asmens sudaryta nebuvo.

Taip pat juridinis faktas apie susiklosčiusius naudojimosi patalpomis santykius nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Teismas pabrėžė, jog net ir nagrinėjant Å¡iÄ bylÄ nebuvo galima nustatyti asmens, gyvenusio bute, tapatybės, t.y. galutinio vartotojo. Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad atsiskaitymo knygelė iÅ¡duota ir iÅ¡ dalies mokėta už paslaugas, neatleidžia atsakovo, kaip daikto savininko nuo pareigos iÅ¡laikyti jam priklausantį daiktÄ , naudotojui raÅ¡tu neįsipareigojus ieÅ¡kovui sumokėti už paslaugas.

Teismas padarė iÅ¡vadÄ , jog yra visos sÄ lygos, numatytos Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių 83 punkte, atsakovo atsakomybei kilti. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Vilniaus rajono savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundÄ , kuriuo praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:

1. teismas netyrė ir nevertino ieÅ¡kovo veiksmų ginčo aplinkybių kontekste, taip pat netinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes, tokiu bÅ«du nepagrįstai neatsižvelgė ir netaikė CK 6.248 str. 4 d. bei 6.253 str. 5 d.. IeÅ¡kovas nei atsakovui, nei teismui nepateikė raÅ¡ytinių įrodymų, jog informavo atsakovÄ , kad jis yra ginčo buto elektros energijos tiekėjas, kad atsakovui siuntė sÄ skaitas už patiektÄ elektros energijÄ butui. Be to, ieÅ¡kovas nesielgė kaip rÅ«pestingas ir apdairus asmuo, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakovu, t.y. nedėjo jokių pastangų tam, kad bÅ«tų iÅ¡vengta nuostolių atsiradimo.

IeÅ¡kovas, kaip elektros energijos tiekėjas, nustatęs, kad už pateiktÄ elektros energijÄ neatsiskaitoma, privalėjo imtis veiksmų siekiant užkirsti keliÄ Å¡iam pažeidimui – elektros energijos tiekimÄ apriboti ir (ar) nutraukti nuo elektros skaitiklio, tačiau savo neveikimu sudarė sÄ lygas pažeidimui tęstis. Tokiu bÅ«du dėl kilusių nuostolių atsiradimo yra kaltas pats ieÅ¡kovas, todėl atsakovo atsakomybė negali kilti.

2. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nesant raÅ¡ytinės elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties tarp buto naudotojo, t.y. L. M., ir elektros energijos tiekėjo, už tiekiamÄ elektros energijÄ turi atsiskaityti buto savininkas, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, bei neįvertino visų reikÅ¡mingų bylos faktinių aplinkybių. Kadangi Å¡iuo atveju ieÅ¡kovui buvo žinoma, kad atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute gyveno L. M., kuri vartojo ieÅ¡kovo tiekiamÄ elektros energijÄ , iÅ¡ dalies už jÄ atsiskaitydavo, todėl teigtina, kad bÅ«tent tarp jos ir ieÅ¡kovo konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai elektros energijos pirkimo- pardavimo teisiniai santykiai.

Be to, ieÅ¡kovas, įsiskolinimÄ skaičiuodamas ne atsakovui, sÄ skaitas pateikdamas gyvenamosios patalpos naudotojui ir kt. savo veiksmais pripažino, jog elektros energijos pirkimo-pardavimo santykių Å¡alimi yra ne atsakovas, o buto naudotojas. Todėl nesÄ Å¾ininga ir neteisinga iÅ¡ Vilniaus rajono savivaldybės priteisti įsiskolinimÄ vien tik nuosavybės teisės pagrindais. Tokiu bÅ«du, tinkamu atsakovu byloje turėtų bÅ«ti laikomas buto naudotojas. IeÅ¡kovas atsiliepimu į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

AtsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iomis aplinkybėmis:

1. apeliacinį skundÄ pateikė byloje nedalyvavęs asmuo, kuris neturi teisės skųsti teismo sprendimo. Atsakovas Å¡ioje byloje buvo Vilniaus rajono savivaldybė, tuo tarpu apeliacinį skundÄ pateikė Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kurios juridinio asmens kodas yra kitas.

2. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė teisės aktus ir nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose.

3. Atsakovas nesirÅ«pino savo nuosavybės teise valdomu turtu, nesidomėjo galimais atsirasti įsiskolinimais tretiesiems asmenims, todėl dėl susidariusio įsiskolinimo kaltas atsakovas. Be to, ieÅ¡kovas neturėjo pareigos informuoti atsakovo apie įsiskolinimÄ .

4. Apelianto teiginys, kad tretieji asmenys buvo susieti su ieÅ¡kovu prievoliniais santykiais, neatitinka tikrovės, kadangi ieÅ¡kovas nebuvo sudaręs raÅ¡ytinės elektros energijos pirkimo-pardavimo sutarties su trečiaisiais asmenimis. Apie galimai faktinius ginčo buto naudotojus ieÅ¡kovas nežinojo ir žinoti negalėjo. Buto nuomos sutartis Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota, todėl atsakovas neturi teisės ja remtis prieÅ¡ ieÅ¡kovÄ . IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai Apeliacinis skundas netenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

IeÅ¡kovas atsiliepime į apeliacinį skundÄ iÅ¡kėlė klausimÄ dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos teisės pareikÅ¡ti apeliacinį skundÄ , teigdamas, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracija nėra dalyvaujantis byloje asmuo, kadangi atsakovu Å¡ioje byloje yra Vilniaus rajono savivaldybė. Vadovaujantis LR Vietos savivaldos įstatymu savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės administracija, kurios viena iÅ¡ funkcijų yra organizuoti ir kontroliuoti savivaldybės turto valdymÄ ir naudojimÄ (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 2 p., 30 str. 2 d. 3 p.).

Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ teisinį reglamentavimÄ darytina iÅ¡vada, jog Vilniaus rajono savivaldybės administracija, kurios kompetencijai priskirtas Vilniaus rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), Baltosios Vokės k., Pagirių k., valdymas ir naudojimas, Å¡iuo atveju veikia kaip Vilniaus rajono savivaldybės atstovas, todėl turi procesinę teisę pateikti apeliacinį skundÄ . Atkreiptinas dėmesys, jog ieÅ¡kovas Å¡io klausimo nekėlė nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, nors atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį pateikė bÅ«tent Vilniaus rajono savivaldybės administracija, o ne Vilniaus rajono savivaldybė.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsiskaitymo už suvartotÄ elektros energijÄ , pareiÅ¡kiant ieÅ¡kinį savivaldybei, kuriai nuosavybės teise priklauso minėtas butas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad savivaldybė civiliniuose teisiniuose santykiuose yra Å¡ių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių teisinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Sudarydama, vykdydama ir nutraukdama gyvenamosios patalpos nuomos bei kitas civilines teisines sutartis, savivaldybė veikia ne kaip vieÅ¡ojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, bet kaip civiliniuose–teisiniuose santykiuose dalyvaujantis vieÅ¡asis juridinis asmuo.

Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkcijÄ â€“ nuomodama socialinį bÅ«stÄ , atsako už tinkamÄ tokios funkcijos vykdymÄ ir neturi pagrindo vienaÅ¡aliÅ¡kai perkelti rizikos Å«kio subjektams dėl veiksmų asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį bÅ«stÄ , nes tai prieÅ¡tarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems energijos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-432/2009; 2009 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-549/2009).

Pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių (redakcija iki 2010 m. vasario 11 d.), patvirtintų Ūkio ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. 4-350, 83 punktÄ tuo atveju, jei su visuomeniniu tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektÄ elektros energijÄ , reaktyviÄ jÄ elektros energijÄ ir (ar) elektros energijos persiuntimÄ , kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas. AnalogiÅ¡ka nuostata įtvirtinta ir nuo 2010 m. vasario 11 d. galiojančių taisyklių redakcijos 96 punkte.

Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad patalpų, kuriose vartojama elektros energija, savininkas privalo atsiskaityti su elektros energijos tiekėju visais atvejais, kai su elektros energijos tiekėju nėra sudaryta rašytinė sutartis arba neįmanoma nustatyti vartotojo. Taisyklių 18 punkte nurodyta, kad elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį operatoriai ar tiekėjai, esant savininko raštiškam sutikimui, gali sudaryti ne tik su savininkais, bet ir su nuomininkais. Taigi, daugiabučio namo butui tiekiamos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis gali būti ne tik savininkas, bet ir buto nuomininkas, tačiau pirkimo–pardavimo santykiai tarp nuomininko ir elektros energijos tiekėjo gali atsirasti tik iš rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties, bet ne iš faktinio elektros energijos vartojimo.

Pagal bendrÄ taisyklę, nepaisant to, kas naudojasi objektui teikiama elektros energija, jeigu su tuo asmeniu nėra sudaryta raÅ¡ytinė elektros energijos pirkimo sutartis, elektros energijos pirkimo-pardavimo santykių dalyviu turėtų bÅ«ti laikomas objekto savininkas. Å ioje byloje nėra neginčijamai nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2010-08-31 ginčo butu naudojosi L. M.. Pažymėtina, jog ir nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatyta asmens, gyvenusio bute, tapatybė. Atsakovo pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Pagirių seniÅ«nijos raÅ¡tas, kuriame nurodyta, kad L.

M. savavaliÅ¡kai naudojasi butu nuo 2000 m., rodo, jog Å¡iuo atveju atsakovas buvo tiek neapdairus ir nerÅ«pestingas, jog nesirÅ«pino jam priklausančiu turtu, nesidomėjo apmokėjimu už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiekiamÄ elektros energijÄ ir skolomis. Be to, žinodamas apie tai, kad bute savavaliÅ¡kai gyvena L. M., nepasirÅ«pino ir nesiėmė veiksmų jÄ iÅ¡keldinti arba nesudarė sutarties su ja, pagal kuriÄ jai bÅ«tų buvusi numatyta pareiga apmokėti už į butÄ patiektas paslaugas, bei tokio fakto neįregistravo Nekilnojamojo turto registre, todėl juo negali remtis prieÅ¡ trečiuosius asmenis, tarp jų ir prieÅ¡ elektros energijos tiekėjÄ (CK 6.579 str. 4 d.).

Byloje nėra pateikta įrodymų, jog tarp ieÅ¡kovo ir L. M. buvo sudaryta raÅ¡ytinė elektros pirkimo-pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , laikytina, kad atsakomybė už tiektÄ ir sunaudotÄ elektros energijÄ tenka patalpų savininkui, t. y. atsakovui. Teismas apelianto argumentus, jog tarp ieÅ¡kovo ir buto naudotojo konkliudentiniais veiksmais susiklostė sutartiniai elektros energijos pirkimo – pardavimo santykiai, atmeta kaip teisiÅ¡kai nepagrįstus, vadovaujantis aukščiau iÅ¡dėstytu teisiniu reglamentavimu, kuris įteisina elektros pirkimo – pardavimo santykius tarp elektros energijos tiekėjo ir galutinio vartotojo tik sudarius raÅ¡ytinę sutartį ir nenumato galimybės jÄ sudaryti kitokiu nei apraÅ¡ytuoju bÅ«du.

Apelianto argumentai, kad ieÅ¡kovas nesielgė kaip rÅ«pestingas ir apdairus asmuo, nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakovu, t.y. nedėjo jokių pastangų tam, kad bÅ«tų iÅ¡vengta nuostolių atsiradimo, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundÄ ir atleisti atsakovÄ nuo prievolės atsiskaityti už tiektÄ ir sunaudotÄ elektros energijÄ . Pažymėtina, jog galiojantys teisės aktai nenustato elektros energijos tiekėjui pareigos sÄ skaitas už suvartotÄ elektros energijÄ siųsti ne buto, kuriam tiekiama elektros energija, adresu, o tiesiogiai patalpų savininkui – Å¡iuo atveju atsakovui.

Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad ginčo Å¡alys buvo susitarusios dėl kitokios sÄ skaitų, praneÅ¡imų ar kitokių mokėjimų už elektros energijÄ dokumentų teikimo tvarkos, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti, jog ieÅ¡kovas nebendradarbiavo ir nesikooperavo su atsakovu ir tuo pagrindu mažinti jam atlygintinus nuostolius ar atleisti atsakovÄ nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.248 str. 4 d. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovas, kaip elektros energijos tiekėjas, nustatęs, kad už pateiktÄ elektros energijÄ neatsiskaitoma, turi teisę, bet ne pareigÄ elektros energijos tiekimÄ apriboti ir (ar) nutraukti nuo elektros skaitiklio, t.y. ieÅ¡kovas turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ .

Tuo tarpu atsakovas, kaip patalpų savininkas, nepagrįstai savo pareigÄ rÅ«pintis ir domėtis tinkamu atsiskaitymu už jo patalpoms tiekiamÄ elektros energijÄ siekia perkelti elektros energijos tiekėjui – ieÅ¡kovui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ . Atmesdamas skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis, o atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių išvadų teisingumo. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 str.).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, tenkindamas ieÅ¡kinį iÅ¡ dalies, nuo Å¡ios praktikos nukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylos medžiagÄ , atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, ir juos įvertinęs (CPK 185 str.) konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiÅ¡kino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ . Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas n u t a r i a : Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 15 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjas                                                                                              Andžej Maciejevski