2023-06-07 Nr. AB-11598-3-63-3-00654-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1005-442/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00654-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 24.7; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo kooperatinės bendrovės „Katos grupė“ skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – akcinė bendrovė Lietuvos automobilių kelių direkcija) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas kooperatinė bendrovė (toliau – ir KB) „Katos grupė“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“ (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 2014 m. įrengė reklaminį stendą, esantį 2253 ir A11 kelių žiedinėje sankryžoje (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) gatvių susikirtimo sankryža) (toliau – ir Sankryža). Nuo 2016 m. iki 2020 m. atsakovas buvo išdavęs uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Katos studija“ (vėliau licencijos buvo perleistos susijusiai bendrovei – pareiškėjui) 4 leidimus įrengti reklaminį stendą. Atsakovas 2020 m. gruodžio 7 d. išdavė Bendrovei licenciją (leidimą) Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas), galiojantį nuo 2020 m. gruodžio 24 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d., įrengti reklaminį stendą. Leidimas nėra panaikintas, yra galiojantis.

2.2. Kiekvieną kartą, siekiant gauti leidimą reklaminiam stendui, buvo atliekami visi reikalingi veiksmai, gaunami visi reikalingi dokumentai. Reklaminio stendo projektas yra suderintas su Klaipėdos apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, Kultūros paveldo departamentu prie Kultūros ministerijos. Pareiškėjas ir Lietuvos automobilių kelių direkcija (toliau – ir Direkcija) 2018 m. spalio 15 d. sudarė inžinerinių tinklų klojimo, priežiūros, rekonstrukcijos ir iškėlimo sutartį, kurios pagrindu Direkcija, kaip šalia esančio kelio valdytoja, suteikė teisę Bendrovei kloti tinklo liniją reklaminiam stendui.

2.3. 2022 m. kovo 10 d. buvo gautas Direkcijos 2022 m. sausio 31 d. raštas Nr. 2-1579 „Dėl įrengto reklaminio stendo, valstybinės reikšmės rajoninio kelio (duomenys neskelbtini) ir valstybinės reikšmės magistralinio kelio (duomenys neskelbtini), sankirtoje“ (toliau – ir Raštas), kuriame nurodoma, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje yra draudžiama skleisti bet kokią išorinę reklamą, todėl reklaminis stendas privalo būti pašalintas. Taip pat 2022 m. kovo 15 d. gautas Sprendimas, kuriame nurodoma, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir atsižvelgiant į Direkcijos pateiktą informaciją, pareiškėjas privalo iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti reklaminį stendą. Nuo reklaminio stendo įrengimo dienos iki minėto Direkcijos Rašto gavimo dienos pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl reklaminio stendo neatitikimo teisės aktų reikalavimams nebuvo gavęs.

2.4. Sprendimas yra nemotyvuotas, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, teisės principų ir administracinių teismų praktikos. Nagrinėjamu atveju Sprendimas yra motyvuojamas tik vienu sakiniu, jame cituojamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato abstraktų draudimą tinkantį plačiam spektrui aplinkybių, nėra aišku kokį konkretų pažeidimą Bendrovė galbūt atliko. Sprendime nėra aiškus nei faktinis, nei teisinis jo priėmimo pagrindas, todėl jis akivaizdžiai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.5. Teisės aktai nenumato Administracijai teisės įpareigoti Bendrovę pašalinti reklaminį stendą, kol yra galiojantis jos išduotas Leidimas. Leidimas yra galiojantis iki 2025 m. gruodžio 23 d., dėl Leidimo vykdymo jokių pažeidimų nėra nustatyta. Administracija turėtų teisę įpareigoti pareiškėją pašalinti reklaminį stendą tik tada, kai būtų priimtas sprendimas panaikinti Leidimą nepasibaigus jo galiojimo terminui, todėl Administracija Sprendimu įpareigodama pareiškėją iki 2022 m. balandžio 11 d. pašalinti reklaminį stendą viršijo jos kompetencijos ribas.

2.6. Atsakovas priimdamas Sprendimą nepagrįstai vadovavosi Direkcijos Rašte pateiktais argumentais. Reklamos įstatymas nereglamentuoja, kad Direkcija yra viena iš reklamos priežiūrą vykdančių institucijų, todėl ji nėra kompetentinga spręsti, ar reklaminis stendas pažeidžia Reklamos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatas.

3. Atsakovas Administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Sprendimas nesukuria pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Nagrinėjamu atveju Bendrovei teisines pasekmes sukelia Direkcijos Raštas, kurio kopija taip pat buvo įteikta ir Administracijai. Direkcijos Raštas yra skundžiamo Sprendimo pagrindas. Sprendimas yra informacinio pobūdžio, jame nėra suformuluota imperatyviai visuomeninio santykio dalyviams privalomo elgesio taisyklių, pareiškėjui išduotas Leidimas nėra naikinamas ir jis neatitinka individualaus administracinio akto sąvokos. Kadangi Sprendimas pagal savo turinį nėra individualus administracinis aktas, jis negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o, skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti. Teismas nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti aktų ar veiksmų, asmens teisių apginti negalėtų, o pats procesas būtu beprasmis.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (dabar – akcinė bendrovė) Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:

5.1. 2022 m. kovo 10 d. Bendrovei ir Administracijai išsiųstame Rašte Direkcija nurodė, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje, kuria laikoma Sankryža, yra draudžiama skleisti bet kokią išorinę reklamą, todėl reklaminis stendas privalo būti pašalintas. Atsakovas, atsižvelgdamas į Rašte išdėstytus argumentus, parengė Sprendimą ir paprašė pareiškėją iki 2022 m. balandžio 11 d. pašalinti Sankryžoje esantį reklaminį stendą. 2022 m. balandžio 12 d. gautas pareiškėjo raštas, kuriame buvo teigiama, kad jis neturi pagrindo šalinti reklaminį stendą ir prašė Direkcijos nesiimti jo šalinimo veiksmų. Direkcija 2022 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 2-6892 Bendrovei paaiškino, kad jai nebuvo pateiktas suderintas stende planuojamos skleisti informacijos turinys ir kol nebus baigtos kelio (duomenys neskelbtini) ir kelio (duomenys neskelbtini) atkarpų perdavimo procedūros, kaip numatyta pagal Direkcijos su Palangos miesto savivaldybe pasirašytą bendradarbiavimo sutartį, Sankryžoje esančiame reklaminiame stende negali būti skleidžiama išorinė reklama. Direkcija nereikalavo stendo (kaip statinio) pašalinimo ir, kol nebus baigtos kelių perdavimo procedūros, reklaminiame stende gali būti vaizduodama socialinė informacija.

5.2. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsauginėse zonose. Akivaizdu, kad minėtos teisės normos nustato imperatyvų draudimą kelio apsaugos zonoje įrengti išorinę reklamą, todėl pareiškėjo siekis Sankryžoje skelbti reklamą neatitinka imperatyvaus teisinio reguliavimo.

5.3. Reklamos turinys su Direkcija nebuvo derintas, apie toje vietoje vykdomą komercinio pobūdžio reklamą Direkcija duomenų neturėjo. Inžinerinių tinklų klojimo, priežiūros, rekonstrukcijos ir iškėlimo sutartimi buvo Bendrovei leista savo lėšomis atlikti darbus valstybinės reikšmės kelio juostoje. Minėtoje sutartyje nuostatos apie konkrečios reklamos įrengimą, jos turinį, skleidžiamos informacijos pobūdį nebuvo įtvirtintos.

5.4. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Sprendimas yra nemotyvuotas, nėra aiškus jo teisinis pagrindas. Iš Sprendimo turinio matyti, jog pagrindinis jo argumentas yra Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas draudimas įrengti išorinę reklamą kelių apsaugos zonoje. Pareiškėjas pats nenurodė jokių teisės aktų nuostatų, kurios leistų įrengti reklamą kelių apsaugos zonoje, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“ ir pareiškėjui iš atsakovo Administracijos priteisė 1 806,49 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą pareiškėjo prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkino.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nustatė, kad Administracija 2020 m. gruodžio 7 d. pareiškėjui išdavė Leidimą, kuriame teigiama, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini) sankryžoje, gali įrengti 12 kv. m reklaminį stendą (kintamo vaizdo ekranas). Leidimo galiojimo terminas – nuo 2020 m. gruodžio 24 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d. Pareiškėjas ir atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2020 m. kovo 10 d. gavo Raštą, kuriame teigiama, jog Direkcijos duomenimis nustatyta, jog Sankryžoje yra įrengtas Bendrovei priklausantis reklaminis stendas. Akcentuojama, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Kelių įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatytas imperatyvus draudimas įrengti išorinę reklamą kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje. Informuojama, kad per mėnesį nuo Rašto gavimo nepašalinus išorinės reklamos Direkcija kreipsis į už valstybinės reikšmės kelių priežiūrą atsakingą bendrovę su prašymu pašalinti išorinę reklamą ir pareikalaus iš pareiškėjo atlyginti su reklamos šalinimu susijusias išlaidas. Administracija, atsižvelgdama į Rašte nurodytus argumentus, pareiškėjui išsiuntė Sprendimą, kuriame prašoma iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti Sankryžoje esančią išorinę reklamą. Sprendime teigiama, kad jis priimtas vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

9. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Reklamos įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2021 m. gegužės 26 d. iki 2022 m. gegužės 26 d.) 1 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Kelių įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neneigia, jog reklaminis stendas yra kelio apsaugos zonoje. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Administracija yra kompetentinga institucija atlikti priežiūrą, ar išorinė reklama yra įrengta nepažeidžiant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Akivaizdu, kad atsakovas yra atsakingas už tai, jog išorinė reklama nebūtų įrengiama virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose.

10. Teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, kadangi Sprendimu Bendrovei buvo suformuluotas konkretus reikalavimas iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti Sankryžoje esančią išorinę reklamą, Administracija yra viena iš institucijų atsakinga už reklamos priežiūrą, todėl toks reikalavimas daro įtaką Bendrovės teisių ir pareigų apimčiai. Teismas vadovavosi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6, 7 dalimis ir įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą priėjo prie išvados, kad savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomajai institucijai suteikta kompetencija išduoti leidimus, sustabdyti jų galiojimą, panaikinti galiojimo sustabdymą, panaikinti leidimų galiojimą, taip pat įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 13 d. nutartyje Nr. eA-2418-502/2020 aiškindamas anksčiau minėtas Reklamos įstatymo nuostatas konstatavo, kad prieš įpareigojant pareiškėją nutraukti Reklamos įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą kompleksiškai turėjo būti išspręstas leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo klausimas.

11. Teismas nustatė, kad Bendrovė reklaminį stendą įrengė teisėtai, atsakovas jai išdavė Leidimą, kurio galiojimo terminas nėra pasibaigęs, byloje nėra jokių duomenų, jog Leidimas būtų panaikintas. Atsiliepime į skundą atsakovas taip pat patvirtino, jog Leidimas yra galiojantis, todėl teismas sprendė, kad vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu pareiškėjas turėjo teisę skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Administracijai nepanaikinus Leidimo, ji neturi teisės reikalauti pareiškėjo nutraukti teisės aktų reikalavimus neatitinkančios reklamos naudojimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas privalėjo įspėti Bendrovę apie galimą Leidimo panaikinimą, kadangi jos įrengta išorinė reklama neatitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, o, jai nepašalinus pažeidimų, panaikinti Leidimą ir įpareigoti pašalinti išorinę reklamą. Nagrinėjamu atveju Administracija neįspėjusi pareiškėjo Sprendime suformulavo reikalavimą iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti reklamą.

12. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog atsakovas priėmė Sprendimą remdamasis Rašte išdėstytomis aplinkybėmis. Teismas, įvertinęs Reklamos įstatymo 25 straipsnio 2, 8, 9, 12 dalių nuostatas, priėjo prie išvados, jog Administracija gavusi Raštą, kuriame dėstoma apie galimus Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus, turėjo pareigą priimti savarankišką administracinį aktą nutarimą pradėti Direkcijos pranešimo nagrinėjimo procedūrą, surašyti tyrimo dokumentą, informuoti apie pradėtą procedūrą pareiškėją ir pasiūlyti jam pateikti paaiškinimus dėl aplinkybių, dėl kurių pradėta pranešimo nagrinėjimo procedūra. Nagrinėjamu atveju atsakovas Reklamos įstatymo 25 straipsnyje nustatytų veiksmų neatliko, atsiliepime nepateikė jokių objektyvių priežasčių, kodėl šie veiksmai nebuvo atlikti. Įvertinęs minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog Administracijos Sprendimas prieštarauja Reklamos įstatyme įtvirtintoms teisės normoms, reglamentuojančioms reklamos priežiūrą vykdančios institucijos atliktinus procedūrinius veiksmus, todėl Sprendimą panaikino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d.).

13. Teismas, pasisakymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nustatė, kad pareiškėjas prašo iš Administracijos priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodė, kad Bendrovė už skundo parengimą advokatui sumokėjo 1 633,50 Eur, o už jos interesų atstovavimą teismo posėdyje advokatui sumokėjo 726 Eur, iš viso 2 359 Eur. Pareiškėjas pateikė įrodymus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas atkreipė dėmesį, jog į skundo parengimo išlaidas yra įtrauktas ir pareiškėjo sumokėtas žyminis mokestis. Teismas nustatė, kad pareiškėjo už skundą advokatui sumokėta 1 633,50 Eur prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio, o Bendrovės prašoma 726 Eur suma už jos interesų atstovavimą teismo posėdyje advokatui viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų priteistino užmokesčio dydį, todėl prašymą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Administracijos priteisė 1 806,49 Eur (1 633,50 + 172,99) dydžio bylinėjimosi išlaidų.

III. 14. Atsakovas Administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Teismo skundžiamas sprendimas neatitinka keliamų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų (ABTĮ 86 str.). Byloje neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėtos faktinės aplinkybės ir byloje esančių įrodymų visuma. Teismas neįsigilino į bylos esmę ir priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

14.2. Teismas iš esmės nepasisakė dėl atsakovo pagrindinių argumentų, kad skundžiamas Administracijos Sprendimas nėra individualus administracinis aktas. Teismas šiuo aspektu neįvertino, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui išduotas leidimas nėra naikinamas, Sprendime nėra kitų Administracijos formuluojamų savarankiškų privalomojo pobūdžio patvarkymų, sukuriančių pareiškėjui tam tikrų teisių ar pareigų. Skundžiamas Sprendimas negali būti savarankišku administracinio ginčo dalyku, kadangi Sprendimo pagrindas yra Direkcijos Raštas, įpareigojantis pareiškėją pašalinti išorinę reklamą per mėnesį laiko nuo rašto gavimo dienos.

14.3. Teismas neįvertino, kad net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą, pareiga pareiškėjui pašalinti reklaminį stendą nedingtų, kadangi Sprendime informuojama apie Direkcijos teisėtai suformuotą reikalavimą. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai draudžia įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose. Išorinė reklama negali būti skleidžiama, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Priešingu atveju, būtų paneigtas vienas fundamentaliausių teisės principų, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus). Nesutikdamas su institucijos teisėtai suformuluotu reikalavimu, pareiškėjas turėtų skųsti Direkcijos Raštą, kuriuo buvo įpareigotas per mėnesį nuo Rašto gavimo dienos pašalinti reklaminį stendą, bet ne Administracijos Sprendimą.

15. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

16. Pareiškėjas atsiliepime nurodo, kad teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos, tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, atskleidė bylos esmę. Teismas visiškai teisingai sprendė, kad Administracijos Sprendimas yra individualus administracinis sprendimas, sukeliantis pasekmes pareiškėjui. Teismas padarė visiškai teisingą išvadą, kurios Administracija apeliaciniame skunde net nebandė paneigti, kad pareiškėjas reklaminį stendą įrengė teisėtai, atsakovas jam išdavė Leidimą, kurio galiojimo terminas nėra pasibaigęs, byloje nėra jokių duomenų, jog Leidimas būtų panaikintas.

Atsakovui nepanaikinus Leidimo, jis neturi teisės reikalauti pareiškėjo nutraukti išorinės reklamos naudojimo. Pareiškėjo teisė skleisti ginčo išorinę reklamą priklauso nuo aplinkybės, kad tam yra išduotas galiojantis Leidimas, bet ne nuo Direkcijos Rašto pateikimo ir Direkcijos reikalavimo nugriauti reklaminį stendą bei ne nuo atsakovo priimto Sprendimo, kadangi jis buvo priimtas neteisėtai, pažeidžiant aktualius teisės aktus ir esant galiojančiam Leidimui. Direkcija nėra tas subjektas, kuris turi kompetenciją vykdyti išorinės reklamos įrengimo reikalavimų priežiūrą, t. y. vertinti ir tikrinti, ar išorinė reklama yra įrengta, laikantis jai keliamų reikalavimų, tarp kurių yra ir Rašte nurodomas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas, susijęs su išorinės reklamos įrengimu kelio apsaugos zonoje.

Atsakovas individualiai neįvertino, kad ginčo reklamos įrenginys yra Palangos miesto teritorijoje. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalį gatvė – kelias ar atskiras jo ruožas, esantis miesto ar kaimo gyvenamojoje vietovėje, paprastai turintis pavadinimą. Išorinės reklamos įrenginys, kuriam buvo prašoma išduoti leidimą, yra ties (duomenys neskelbtini) esančia gatvėmis – (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad jei kelias ar jo atkarpa yra mieste ir turi pavadinimą, jis turi gatvės statusą. Atsakovas neįvertino, kad išorinės reklamos įrenginys yra miesto teritorijoje, o mieste esantys keliai, turintys pavadinimą, yra laikomi gatvėmis, o prie gatvių įrengti išorinę reklamą draudžiama tik tuo atveju, jei ji netenkina teisės aktuose keliamų sąlygų, t. y. gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą eismo dalyviams, kelti pavojų eismo saugumui.

Nagrinėjamu atveju taikytina Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, reglamentuojanti išorinės reklamos įrengimą gatvėse ir prie jų, kaip specialioji norma iš bendrosios, kadangi išorinės reklamos įrenginys įrengtas miesto teritorijoje prie mieste esančios gatvės.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (dabar – akcinė bendrovė) Lietuvos automobilių kelių direkcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Administracijos apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

18. Direkcija atsiliepime nurodo, kad Sprendimas visiškai pagrįstas ir teisėtas, kadangi reklamos skelbimas ginčo vietoje neatitinka imperatyvaus teisinio reguliavimo. Pareiškėjo skelbiamos reklamos turinys su Direkcija derintas nebuvo, apie komercinio pobūdžio reklamą Direkcija duomenų neturėjo, todėl reklama pareiškėjo stende negalėjo būti patalpinta ir Direkcija pagrįstai pareikalavo iš pareiškėjo reklamą pašalinti. Paaiškėjus aplinkybėms dėl neteisėto išorinės reklamos valstybinės reikšmės kelio apsaugos zonoje buvimo, atsakovas, šiuo atveju veikdamas kaip reklamos priežiūros institucija (Reklamos įstatymo 19 str. 1 d. 3 p.), turi teisę, vadovaujantis Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 5–7 punktais, įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą; informuoti raštu reklaminės veiklos subjektus, kad jų atliekami veiksmai gali turėti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimo požymių, ir siūlyti jiems nutraukti tokios reklamos naudojimą arba ją pakeisti; įstatymų nustatytais atvejais skirti baudas. Taigi skundžiamame Sprendime išdėstytų reikalavimų pateikimas atitinka atsakovui suteiktus įgaliojimus, todėl jie yra teisėti. Direkcijos nuomone, aplinkybė, kad nebuvo pradėta Direkcijos pranešimo nagrinėjimo procedūra, dar nereiškia, jog atsakovas į pažeidimą negalėjo reaguoti kitu teisėtu būdu. Atsakovas Sprendime nurodė nukabinti valstybinės reikšmės rajoninio kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir valstybinės reikšmės magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) sankirtoje esančią reklamą, tačiau tai nereiškia, kad stende negali būti vaizduojama (rodoma) kitokio pobūdžio informacija, pavyzdžiui, socialinė informacija ar kita, nesusijusi su ūkine komercine, finansine ar profesine veikla. Nei Direkcija, nei Administracija neprašė pareiškėjo šalinti patį reklamos stendą. Be to, nustatydamas, kad turėjo būti pradėtas įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimas, teismas iš esmės konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti pradėta jo padėtį labiau sunkinanti procedūra, nei faktiškai atsakovo pritaikytos priemonės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas yra kilęs dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Administracija 2020 m. gruodžio 4 d. pareiškėjui išdavė licenciją (leidimą) Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sankirtoje 12 kv. m reklaminį stendą (kintamo vaizdo ekranas). Leidimo galiojimo terminas – nuo 2020 m. gruodžio 24 d. iki 2025 m. gruodžio 23 d.

21. Pareiškėjui ir atsakovui buvo išsiųstas Direkcijos Raštas, kuriame nurodyta, kad Direkcijos duomenimis valstybinės reikšmės rajoninio kelio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir valstybinės reikšmės magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) sankirtoje (žiede) įrengtas reklaminis stendas priklausantis pareiškėjui. Rašte pažymėta, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Kelių įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatytas imperatyvus draudimas įrengti išorinę reklamą kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje, todėl per mėnesį nuo Rašto gavimo nepašalinus minėto įrengto reklaminio stendo, Direkcija kreipsis į už valstybinės reikšmės kelių priežiūrą atsakingą bendrovę su prašymu pašalinti išorinę reklamą ir pareikalaus iš pareiškėjo atlyginti su reklamos šalinimu susijusias išlaidas.

22. Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. rašte Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“, adresuotame pareiškėjui, nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir atsižvelgiant į valstybės įmonės Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateiktą informaciją, prašoma iki 2022 m. balandžio 11 d. nukabinti valstybinės reikšmės rajoninio kelio (duomenys neskelbtini) ir valstybinės reikšmės magistralinio kelio (duomenys neskelbtini) sankirtoje esančią reklamą (2020 m. gruodžio 4 d. leidimas Nr. (duomenys neskelbtini)).

23. Draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose. Išorinę reklamą įrengti taip pat draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams. Draudžiama naudoti išorinę reklamą, imituojančią kelio ženklus ir (ar) naudojančią kelio ženklų simboliką (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Reklamos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad šiame įstatyme nustatytų reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, vadovaudamiesi šiuo ir kitais įstatymais, pagal kompetenciją atlieka savivaldybių vykdomosios institucijos – dėl šio įstatymo 12 straipsnio 1, 3, 5, 15 ir 16 dalių nuostatų.

25. Administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 5 d.).

26. Palangos miesto savivaldybės administracijos 2022 m. kovo 15 d. raštas Nr. (4.27 E.) D3-1299 „Dėl reklaminio stendo“ savo turiniu atitinka Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje apibrėžto administracinio sprendimo požymius, jis yra priimtas vykdant Reklamos įstatyme atsakovui nustatytas viešojo administravimo funkcijas, jame yra išreikšta viešojo administravimo subjekto valia dėl Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo, todėl Sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir gali būti administracinio ginčo dalyku.

27. Leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės (Reklamos įstatymo 12 str. 6 d.). Leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis (Reklamos įstatymo 12 str. 7 d.). Priežiūros institucijos, atlikdamos šio įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą, turi teisę įpareigoti reklaminės veiklos subjektus nutraukti šiame įstatyme nustatytų reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą (Reklamos įstatymo 21 str. 1 d. 5 p.).

28. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2418-502/2020 suformuota Reklamos įstatymo nuostatų, nurodytų šios nutarties 27 punkte, aiškinimo praktika. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pažymėta, kad prieš įpareigojant pareiškėją nutraukti Reklamos įstatymo reikalavimų neatitinkančios reklamos naudojimą kompleksiškai turi būti išspręstas leidimo įrengti išorinę reklamą galiojimo klausimas.

29. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad, vadovaujantis Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pareiškėjas turėjo teisę skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės, o Administracija, nepanaikinusi Leidimo, neturi teisės reikalauti pareiškėjo nutraukti teisės aktų reikalavimus neatitinkančios reklamos naudojimo.

30. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

31. Konstitucinis Teismas yra suformavęs oficialią konstitucinę doktriną dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių.

32. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

33. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant.

Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

34. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

35. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesiremti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje suformuota teisės aiškinimo bei taikymo taisykle arba imtis procesinių priemonių ją keisti.

36. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. Pareiškėjas 2023 m. gegužės 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo ir tai pagrindžiančius įrodymus. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Administracijos 726 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

38. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

39. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

40. Pareiškėjo už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtos 726 Eur bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į pareiškėjo rengto procesinio dokumento turinį, pateiktus įrodymus dėl byloje patirtų išlaidų, kilusio ginčo pobūdį, taip pat atsižvelgiant į Rekomendacijose įtvirtintus principus, pareiškėjui iš atsakovo priteisiama 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui kooperatinei bendrovei „Katos grupė“ iš atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis