2016-11-22 Nr. BB-4760-1-01-1-10342-2015-1 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-382-303/2016

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10342-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.5;

2.6.4.1; 2.6.7.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Armano Abramavičiaus ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. Ž. gynėjos advokatės Jolantos Žukauskienės kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 13 d. nuosprendžių.

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžiu D. Ž. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant D. Ž. nuo 23.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje, nebendrauti su nukentėjusiąja S. L..

Iš D. Ž. priteista: S. L. 450 Eur turtinei ir 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, Kauno teritorinei ligonių kasai – 596,08 Eur.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 13 d. nuosprendžiu Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalis, kuria D. Ž. nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: D. Ž. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 5 dalimis, D. Ž. paskirtos bausmės buvo subendrintos apėmimo būdu. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. D. Ž. nuteista pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015 m. vasario 18 d., apie 19.30 val., daugiabučio namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia paėmusi S. L. už kairės rankos penkto piršto, jį sulaužė, taip padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – kairės rankos penkto piršto pirštakaulio lūžimą.

2. Kasaciniu skundu nuteistosios D. Ž. gynėja prašo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius dėl D. Ž. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį panaikinti ir bylą jai nutraukti.

2.1. Kasatorės manymu, teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatų pažeidimų, sukliudžiusių priimti teisingus sprendimus.

2.2. Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalį, nes nepagrįstai liudytojų N. S. ir R. Ž. parodymus pripažino įrodymais, patvirtinančiais, jog būtent nuteistoji D. Ž. sužalojo nukentėjusiąją S. L.. N. S. yra nukentėjusiosios bendradarbė, R. Ž. – nuteistosios sutuoktinis, nukentėjusiosios draugas, įvykio šie liudytojai nematė, apie jį sužinojo iš nukentėjusiosios pasakojimų, todėl jų parodymais, kurie yra išvestiniai iš nukentėjusiosios parodymų, negali būti nustatyta jokių reikšmingų bylai aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013).

Apeliacinės instancijos teismas, liudytojų parodymus pripažinęs netiesioginiais nuteistosios kaltę patvirtinančiais įrodymais, nepateikė motyvuotų išvadų, kokius tarpinius faktus jie patvirtina ir kaip tarpusavyje susijungia į nuoseklią ir logišką grandinę. Toks nuosprendis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Kasatorė teigia, kad liudytojų parodymai yra išvestiniai ir jokių tarpinių faktų apie įvykį nepatvirtina. Be to, tokie teismų sprendimai formuoja ydingą praktiką, suteikiančią realią galimybę nukentėjusiam asmeniui apkaltinti bet kurį žmogų, nes tokiu atveju kaltei įrodyti pakaktų apie tai tik papasakoti kitiems asmenims, o šių asmenų parodymai būtų laikomi netiesioginiais kaltę patvirtinančiais įrodymais.

Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nuosprendžio išvados turi atitikti logiškumo ir įtikinamumo kriterijus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-558-648/2015). Šiuo atveju teismai nepateikė motyvų dėl liudytojų parodymų patikimumo atsižvelgiant į jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), ryšį su kitais bylos duomenimis, išsamumą. Kasatorės nuomone, liudytojų parodymai negali būti vertinami kaip patikimi ir pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nes jie, minėta, yra išvestiniai, gauti iš to paties šaltinio, t. y. iš nukentėjusiosios, kuri yra suinteresuota apkaltinti D.

Ž. dėl blogų tarpusavio santykių, be to, nėra galimybės jų palyginti su kitais bylos duomenimis, gautais iš skirtingų šaltinių. Liudytojo R. Ž. artimas bendravimas su nukentėjusiąja ir pašliję santykiai su nuteistąja, trukdė jam būti objektyviam. Vienintelis įrodymas iš skirtingo šaltinio yra specialisto A. Jokšo išvada ir teisme duoti jo paaiškinimai, tačiau šis įrodymas nesuteikia jokios informacijos, kad sužalojimą padarė būtent D. Ž.. Daugiau įrodymų byloje nesurinkta.

2.3. Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą, nes vertino tik atskirus įrodymus ir nepašalino prieštaravimų. Teismai atmetė nuoseklius nuteistosios parodymus, iš esmės jų nevertinę ir net nepatikrinę (pavyzdžiui, teismai galėjo pareikalauti duomenis iš nuteistosios darbovietės apie jos darbo laiką, slaugomus asmenis ir pan.). Tuo tarpu nukentėjusiosios parodymus teismai vertino kaip teisingus ir atitinkančius bylos duomenis, nors jokie bylos duomenys nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina. Taigi pirmenybę teikė kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšmindami nukentėjusiosios parodymų įrodomąją reikšmę, dėl to įrodymus vertino vienpusiškai.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios parodymų, tarp liudytojo R. Ž. ir nuteistosios parodymų. Liudytojas R. Ž. teisme parodė, kad po įvykio D. Ž. jam pasakė, jog „čia piršto nulaužimas tik mažas įspėjimas“. Nuteistoji nurodė priešingai, kad apie tai su R. Ž. niekada nekalbėjo. Byloje nenustatyta asmenų, girdėjusių jų pokalbį, todėl negalima daryti vienareikšmės išvados apie šio pokalbio turinį (jei toks apskritai buvo), juolab tai vertinti kaip įrodymą, patvirtinantį, jog D. Ž. sužalojo S. L.. Kasatorė pažymi, kad net ir tuo atveju, jei nukentėjusioji ir liudytojas neturi tikslo apkalbėti D. Ž., jos kaltė turi būti įrodyta, o ne preziumuojama. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas tik nukentėjusiosios parodymais, teismai pažeidė dar ir BPK 301 straipsnio 2 dalį.

2.5. Kasatorės teigimu, D. Ž. kaltė grįsta prielaidomis, nes byloje nėra neabejotinų ir patikimų jos dalyvavo konflikte įrodymų (specialisto išvada kaltės nepatvirtina). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. Ž. dalyvavimą konflikte patvirtina tai, jog tą patį vakarą apie įvykusį konfliktą ji papasakojo R. Ž. pasakydama, jog „vieno piršto nulaužimas tik mažytis įspėjimas, nes bus dar blogiau“. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. Ž. įvykio dieną su nuteistąja apie įvykį nekalbėjo, tačiau iš priimto nuosprendžio nepašalino išvadų, neatitinkančių liudytojo parodymų. Kasatorė pažymi, kad ikiteisminis tyrimas byloje du kartus buvo nutrauktas dėl duomenų, pagrindžiančių D. Ž. kaltę, nepakankamumo. Atnaujinus ikiteisminį tyrimą, naujų įrodymų, patvirtinančių D. Ž. kaltę, nesurinkta. Taigi abejonių dėl nuteistosios dalyvavimo darant nusikalstamą veiką buvo viso proceso metu, o visos abejonės turi būti aiškinamos nuteistosios naudai. Teismai nepagrįstai nustatė, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, jog D. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.

3.1. Atsiliepime nurodoma, kad skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai, jog teismai, vertindami įrodymus, padarė esminių BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalių nuostatų pažeidimų ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, prieštarauja bylos medžiagai ir teismų nuosprendžių turiniui. Teismas pagrįstai pripažino D. Ž. kalta padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, o jos kaltę pagrindė tinkamai ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, o ne prielaidomis, kaip teigiama skunde, t. y. nukentėjusiosios, liudytojų N. S., R. Ž. parodymais, akistatos tarp nukentėjusiosios ir D. Ž. protokolu, specialisto išvada, specialisto teisme duotais paaiškinimais, kitais bylos duomenimis. Taigi nukentėjusiosios nurodyti duomenys atitinka kitas bylos aplinkybes ir sudaro logišką įrodymų visumą, patvirtinančią, jog D. Ž. tyčia padarė nukentėjusiajai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl skundo argumentas, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiosios parodymais bei iš jų išvestais netiesioginiais įrodymais, pats savaime negali būti vertinamas kaip BPK nuostatų pažeidimas. Nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai buvo gauti įstatymų nustatyta tvarka, jie nuoseklūs, vieni kitus patvirtinantys, juos taip pat patvirtino kiti bylos įrodymai, todėl teismas pagrįstai juos pripažino tinkamais įrodymais ir rėmėsi priimdamas nuosprendį.

3.2. Taip pat nepagrįstas skundo argumentas dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimo. BPK 301 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Taip pat nustatyta, kad teismas nuosprendį turi pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Nagrinėjamu atveju nei nukentėjusiųjų, nei liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, byloje nebuvo. Iš bylos duomenų matyti, kad visos reikšmingos bylos aplinkybės teisme buvo išnagrinėtos, įrodymai ištirti tiesiogiai, vadovaujantis BPK 242 straipsnio nuostatomis, ir įvertinti pagal BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai yra išsamiai išanalizuoti ir aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, taigi pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados patikrintos. Kasaciniame skunde iš esmės pakartoti tie patys argumentai, kaip ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nuteistosios apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo išsamiai, vertino ne tik pirmosios instancijos teismo tirtus įrodymus, bet ir pats atliko įrodymų tyrimą, apklausė teismo medicinos ekspertą A. Jokšą, nukentėjusiąją, liudytoją R. Ž. ir priimtame nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Apeliacinis skundas išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių nuostatų.

4. Nuteistosios D. Ž. gynėjos advokatės J. Žukauskienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria ir nevertina, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis).

5.1. Taigi šioje byloje paduoto kasacinio skundo argumentai, kuriais pateikiamas savas byloje esančių įrodymų (kaip antai liudytojo R. Ž., nukentėjusiosios parodymų, specialisto išvados ir kt.) vertinimo interpretavimas, teigiama, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai nepakankami nuteistosios D. Ž. kaltei nustatyti, ir pan., nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnis). Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl šių klausimų sprendimo. Proceso dalyvių pateikiamų prašymų ir versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų vienas ar kitas proceso dalyvis, savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nė viena įrodymų rūšis neturi pranašumo prieš kitas ir visi įrodymai turi būti vertinami bendra tvarka.

7. Patikrinus kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad abiejų instancijų teismai šioje byloje vertindami įrodymus, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Visi duomenys, kuriais teismai grindė savo išvadas, nustatydami faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus įrodymus (nukentėjusiosios S. L., liudytojų R. Ž., N. S., taip pat kaltinamosios D. Ž. parodymus, specialisto išvadą), juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistosios D. Ž. kaltę, taip pat aptarė nuteistosios iškeltą gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė. Tam tikri, kasaciniame skunde akcentuoti, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esantys netikslumai, vertinant liudytojo R. Ž. parodymus (pvz., dėl aplinkybių, kuriomis D. Ž. pasakė frazę „vieno piršto nulaužimas tik mažytis įspėjimas, nes bus dar blogiau“), nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių dėl D. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pažymint tai, kad šie kasaciniame skunde nurodomi netikslumai argumentuotai aptarti apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo, taip pat ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus (nuteistosios D. Ž., nukentėjusiosios S. L., liudytojo R. Ž. parodymus, eksperto A. Jokšo paaiškinimus), motyvuotai pasisakė, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada dėl nuteistosios D. Ž. kaltės, taip pat nurodė, kodėl atmeta kasaciniame skunde kartojamus argumentus dėl nukentėjusiosios S. L. ir liudytojo R. Ž. suinteresuotumo apkaltinti D. Ž..

8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiami BPK 20 straipsnio, taip pat 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimai, neatitinka teismų priimtų nuosprendžių turinio, yra deklaratyvūs, išreiškia kasatorės nesutikimą su šių teismų motyvuotomis išvadomis, todėl esminių BPK pažeidimų nepagrindžia.

9. Kasatorės skundo argumentai dėl BPK 301 straipsnio 2 dalies pažeidimo taip pat nepagrįsti. Šio straipsnio nuostatos draudžia pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais, jeigu jų nepatvirtina kiti įrodymai. Nagrinėjamoje byloje tokių proceso dalyvių, kuriems būtų taikomas anonimiškumas, iš viso nebuvo. Visi bylos įrodymai, kaip jau prieš tai minėta, buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis). Kita vertus, situacijos, kai nukentėjusysis, be kaltinamojo, yra vienintelis asmuo, tiesiogiai dalyvavęs įvykyje (pvz., nusikaltimuose žmogaus sveikatai ar laisvei, plėšime ir pan.), gana dažnos. Tokiais atvejais nukentėjusiojo parodymai yra reikšminga įrodinėjimo priemonė aiškinantis nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat ir pagrindžiant veiką padariusio asmens kaltę. BPK 301 straipsnio prasme toks įrodymas yra leistinas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185/2006). Kita vertus, nagrinėjamoje byloje, be nukentėjusiosios parodymų, buvo ir kiti įrodymai, kurie vienu ar kitu aspektu patvirtino nukentėjusiosios S. L. nurodytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes (pvz., liudytojo R. Ž. parodymai, iš kurių matyti, kad po S. L. skambučio, kuriuo ši pasiskundė, kad ją užpuolė D. Ž. ir sulaužė jai pirštą, R. Ž., tuoj pat sėdęs į automobilį ir važiuodamas pas nukentėjusiąją, matė link savo namų einančią D. Ž.; specialisto išvada, kurioje konstatuotas S. L. kairės rankos penkto pirštikaulio lūžimas; eksperto A. Jokšo paaiškinimai, iš kurių matyti, kad toks lūžimas nėra būdingas griuviminei traumai ir t. t.).

10. Taigi, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog, nesant BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų, naikinti, kaip kad prašo kasatorė, abiejų instancijų teismų nuosprendžius ir nuteistajai D. Ž. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nutraukti baudžiamąją bylą nėra pagrindo.

11. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios D. Ž. gynėjos advokatės Jolantos Žukauskienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Armanas Abramavičius

Audronė Kartanienė