2026-04-15 Nr. AB-7949-3-61-3-01008-2026-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-952-629/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01008-2026-2

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. B. C. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. B. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja B. B. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2026 m. vasario 10 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimą.

Pareiškėja nurodė, kad Sprendimas yra visiškai nepagrįstas, teisės normos draudžia asmenims būti Lietuvoje net ir apskundus atsakovo sprendimus, o nesustabdžius Sprendimo vykdymo pareiškėja patirs didelę žalą, t. y. bus prarastas laikas, kurį ji skyrė studijoms, teks nutraukti studijas, taigi nebeliks ir ginčo dėl Sprendimo, kadangi net laimėjus bylą teismo sprendimo bus neįmanoma vykdyti, kadangi pareiškėja jau negalės studijuoti. Pareiškėjos teigimu, ši žala bus patirta tik todėl, kad atsakovas priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisingą Sprendimą, kuriame net nurodė neteisingas faktines aplinkybes.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas sutiko, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės yra susijęs su pareikšto skundo reikalavimu, tačiau vertino, kad pareiškėjos argumentai tinkamai nepagrindžia būtinumo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad Sprendimu buvo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nurodant, jog asmuo nutraukė studijas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teigimu, jos studijos nėra nutrauktos, nes ji yra priimta studijuoti į Vilniaus verslo kolegiją, pareiškėja teismui pateikė įrodymus, susijusius su jos studijomis Vilniaus verslo kolegijoje. Teismas nustatė, kad Vilniaus verslo kolegijos 2026 m. vasario 19 d. rašte „Sąlyginio priėmimo laiškas“, adresuotame pareiškėjai, nurodyta, jog pareiškėja atitinka minimalius akademinius reikalavimus, reikalingus sąlyginiam priėmimui į nuolatines Tarptautinio svetingumo marketingo bakalauro studijas, kad studijų pradžia – 2026 m. rugsėjo 1 d., kad tarptautiniams studentams patariama planuoti savo atvykimą 1 ar 2 savaitėmis anksčiau, norėdama patvirtinti savo priėmimą, ji turi pilnai apmokėti pridėtą sąskaitą faktūrą, skirtą pirmųjų studijų metų įmokai padengti. Teismas nurodė, kad Vilniaus verslo kolegijos 2026 m. vasario 26 d. rašte „Priėmimo laiškas“, adresuotame pareiškėjai, dėkojama, jog pareiškėja sumokėjo studijų mokestį ir tokiu būdu patvirtino ketinimą studijuoti, nurodoma, kad studentams leidžiama atvykti iki 15 dienų po oficialios semestro pradžios.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja šiuo metu studijuoja, todėl jos teiginiai, kad jai išvykus iš Lietuvos ji praras laiką, kurį sugaišo studijoms, pinigus, kuriuos investavo į studijas, jog teks nutraukti studijas, negali būti laikomi pagrįstais. Teismas vertino, kad pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina tik tai, jog ji priimta į bakalauro studijas, kurios prasidės 2026 m. rugsėjo 1 d., t. y. beveik po pusės metų.

Teismas sprendė, kad pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir neginčijamų argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, kuri pasireikš tuo, kad ji praras pinigus ir laiką, skirtus studijoms, jai teks nutraukti studijas, o Sprendimo galiojimo sustabdymas tokios žalos padėtų išvengti, nes byloje nėra duomenų apie pareiškėjos studijavimą šiuo metu. Teismo vertinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė, o teismas nenustatė, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių pasunkėtų ar taptų negalimas teismo sprendimo šioje administracinėje byloje vykdymas arba, kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala ir pareiškėjos prašymo netenkino.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartį ir priimti kitą sprendimą – tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas ir įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

Pareiškėja nurodo, kad teismas dar tik nagrinėja jos skundą dėl Sprendimo, bylos nagrinėjimas teisme užsitęs, net jeigu būtų priimtas palankus teismo sprendimas, atsakovas vėl turės priimti kitą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjai išdavimo ir turės būti pagaminta leidimo laikinai gyventi kortelė. Pareiškėja prašo teismo atsižvelgti į tai, kad visas procesas, kol pareiškėja galės gauti leidimą laikinai gyventi, gali užsitęsti iki pat studijų pradžios arba netgi tuo metu studijos jau bus prasidėjusios, todėl prašo leisti jai likti Lietuvoje, kol teismas priims sprendimą šioje byloje, kadangi pareiškėja turi studento statusą ir jei teismas leis pareiškėjai likti kelis mėnesius, kol ji gaus leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, niekas nepatirs žalos ir bus logiškai ir teisingai sureguoliuota esama situacija.

Pareiškėja pažymi, kad skrydis į jo kilmės šalį – Nigeriją, į vieną pusę kainuoja apie 1 000 Eur, todėl jei reikės išvykti, o vėliau vėl grįžti, vien skrydžių bilietams reikės išleisti apytiksliai 2 000 Eur, teismas neatkreipė į tai dėmesio, o net ir 2 000 Eur jai yra labai dideli pinigai.

Pareiškėja teigia, kad šiuo metu pasaulyje yra nestabili politinė situacija, dėl kurios asmenų judėjimas iš trečiųjų šalių yra apsunkintas ir nėra žinoma, ar išvykusi ji rugsėjo mėnesį galės grįžti.

Pareiškėja nurodo, kad kyla realios pasekmės jai būti išsiųstai, ir nėra pagrindo teigti, jog laikinai sustabdžius Sprendimo vykdymą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai, todėl šiuo individualiu atveju yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais, byloje pritaikant jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja nepagrindė skundo reikalavimų, nes nustatytas imperatyvus ir akivaizdus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas – nutrauktos studijos. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos argumentai, jog turėdama grįžti į kilmės šalį ji praras laiko ir gal bus netgi priversta nutraukti studijas atmestini, kadangi laikas tarp pareiškėjos leidimo gyventi panaikinimo (2026 m. vasario 10 d.) iki naujų mokslo metų yra daugiau kaip pusė metų, todėl manytina, kad galima spėti paduoti naują prašymą ir gauti naują leidimą gyventi Vilniaus verslo kolegijos tarpininkavimo rašto pagrindu. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos teiginiai dėl nestabilios pasaulinės situacijos ir jos grįžimo galimybių yra tik deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti jokiais įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ji patirtų. Atsakovo vertinimu, pareiškėja neįrodė, kad jos prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė gali būti taikoma šioje byloje ir, jog egzistuoja abi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos šiai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 9 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019; 2024 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2782-520/2024).

Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017).

Byloje nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, ginčydama atsakovo priimtą Sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėja nutraukė studijas. Sprendime nurodyta, kad švietimo įstaiga, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nutraukė užsieniečio, kuriam leidimas laikinai gyventi yra išduotas UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas asmeniui, kuris priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą), studijas 2026 m. vasario 4 d.

Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėja iš esmės grindžia tuo, kad ji patirs didelę žalą, t. y. bus prarastas laikas, kurį ji skyrė studijoms, teks nutraukti studijas, taigi nebeliks ir ginčo dėl Sprendimo, kadangi net laimėjus bylą teismo sprendimo bus neįmanoma vykdyti, kadangi pareiškėja jau negalės studijuoti, o žala bus patirta tik todėl, kad atsakovas priėmė visiškai nepagrįstą ir neteisingą Sprendimą, kuriame nurodė neteisingas faktines aplinkybes. Atskirajame skunde pareiškėja papildomai nurodo, kad išvykimas į jos kilmės šalį ir grįžimas gali kainuoti apie 2 000 Eur, neaišku ar dėl politinės situacijos pasaulyje ji apskritai galės grįžti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, ginčo esmę, pareiškėjos prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį ir jos nurodytus argumentus, dėl kurių turėtų būti taikyta ši priemonė, sprendžia, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje vertinamas sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumas ir teisėtumas, o galimos žalos atsiradimas siejamas iš esmės ne su Sprendimu, o su galimu pareiškėjos išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų priimtas sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo, be to, ji nepateikė jokių įrodymų apie jai galinčią kilti neatitaisomą žalą, o prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę rėmėsi tik bendro pobūdžio argumentais. Todėl pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šioje proceso stadijoje reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai ir neproporcingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-443-415/2025).

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą netaikyti pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos B. B. C. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė